Pas „modernų, bet ne modernistą“ Vytautą Landsbergį-Žemkalnį

Ar dreba rankos, kai statybininkai stato pirmąjį tavo suprojektuotą gyvenamąjį namą, ir ne bet kam, o tavo paties pusbroliui? Kas sukelia tokį profesinį įsiūtį, kad per tris naktis įveiki gelžbetonio konstrukcijų vadovėlį ir suprojektuoji bokštą? O kiek savitvardos reikia, kai matai, kaip akyse nyksta sau susikurti namai, priklausantys nebe tau?

Architektūros istorikė dr. Marija Drėmaitė (ji – ir viena kilnojamosios parodos „Optimizmo architektūra“, šiuo metu viešinčios Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, rengėjų) Lietuvos literatūros ir meno archyve praleido visą vasarą. Čia ji tyrinėjo Vytauto Landsbergio-Žemkalnio darbų, dokumentų ir laiškų rinkinį, kurį pats architektas archyvui perdavė dar 1966 m. Kodėl tas archyvas šiandien net aktualesnis nei tada?

Ekspozicijos fragmentas. Andrejaus Vasilenko nuotr.

Ekspozicijos fragmentas. Andrejaus Vasilenko nuotr.

Taip, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis (1893–1993) – vienas žymiausių XX a. Lietuvos architektų. Bet tai – tik sausas, kliše pakaišytas, sakinys. Architekto darbas Pirmosios Respublikos spurto metais smarkiai skyrėsi nuo pokario metų Australijoje, kai lietuvis buvo tik vienas iš daugelio, įkvėpimas liko už keliolikos tūkstančių kilometrų. Simboliška, kad grįždamas į Lietuvą V. Landsbergis-Žemkalnis stabtelėjo Marselyje, kad apžiūrėtų Le Corbusier šedevrą. Užsidegęs, nekantraudamas pats vėl būti Tikru Architektu. Apmaudu, bet net užimant itin aukštas pareigas Sovietų okupuotoje Lietuvoje savo idėjų architektui įgyvendinti iš esmės nepavyko.

Platesnė architekto biografija ir archyvo dalis (o tai – apie 1000 eksponatų) jau beveik mėnesį eksponuojami Kauno centre, Laisvės alėjos šerdyje esančiuose – tiksliau, egzistuojančiuose – „Pienocentro“ rūmuose. Trečiame rūmų aukšte architekto suprojektuotą planinę struktūrą specialiai parodai atkūrė šiuolaikiniai jo kolegos Ona Lozuraitytė ir Petras Išora, tipografiniais elementais ekspozicijos akcentus sudėliojo Tadas Karpavičius. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad parodą prabėgsi per pusvalandį, bet, stoviniuojant prie brėžinių brėžinėlių, čia lengva užtrukti ir visas tris valandas. Pravartu kišenėje turėti telefoną, nes neretai maga apie konkretų projektą – ir ypač tai, kokia jo padėtis dabar – sužinoti daugiau. Arba pasitikrinti, kas iškilo vietoje nerealizuotų idėjų. Pabaigai – 1993 m. architekto šimtmečiui sukurtas dokumentinis filmas. Juk sakiau, kad prireiks trejeto valandų.

Sukasi! Andrejaus Vasilenko nuotr.

Sukasi! Andrejaus Vasilenko nuotr.

Beje, parodoje nepavyks atkapstyti, kaip klostėsi įvykiai V. Landsbergio-Žemkalnio gyvenime ne prie braižomojo stalo – tai yra, kas iš tiesų kvietė jį sugrįžti iš Australijos, ir kas po to ribojo jo, kaip kūrėjo, galimybes. Tai, be abejo, labai įdomu, bet „Architekto archyvas“ – ne detektyvinė, o istorinė ekspozicija. Visgi apie asmenybę, kurios darbo vaisiai puošia Kauną ir po 80 metų, čia pasakyta – ne pasakojama – labai daug. Eskizuose ir jų paraštėse – ne tik architektūriniai sprendimai, bet ir charakterio bruožai, epochos ženklai. Nuotraukose – tikras, gyvas tarpukario žmogus (galbūt tai aliuzija į „renesanso žmogų“) , ne konkrečios profesijos atstovas.

Paroda taip pat padės susivokti terminuose – neretai modernumas ir modernizmas, dargi art deco, vartojami kaip sinonimai. Vis didėjant vietos ir užsienio dėmesiui tam, ką sutartinai vadiname „Kauno tarpukario modernizmu“, jau išties laikas patiems pradėti skirti, kuris pastatas artdekinis, o kuris – jau visai modernistinis, tiesa? Beje, ir parodos kuratorė, vesdama improvizuotą ekskursiją, minėjo, kad V. Landsbergis-Žemkalnis visą gyvenimą išliko modernus, bet ne modernistas. Tai yra, kur kas įvairesnis. Žinoma, toks išaiškinimas niekaip nekeičia jo palikimo reikšmės. Ne tik Kaunui, bet ir visai Lietuvai – juk Kybartuose, Mažeikiuose, Šakiuose stovi V. Landsbergio-Žemkalnio projektuotos bažnyčios, Biržuose – Gimnazija.

AA2

Parodos architektai vieną objektų įkurdino stalo, už kurio posėdžiadavo „Pienocentro“ valdyba, vietoje. Čia pamatysite ir visą kūrybinį ikoninio pastato tūrio vystymo procesą. Andrejaus Vasilenko nuotr.

Parodos architektai vieną objektų įkurdino stalo, už kurio posėdžiadavo „Pienocentro“ valdyba, vietoje. Čia pamatysite ir visą kūrybinį ikoninio pastato tūrio vystymo procesą. Andrejaus Vasilenko nuotr.

Dar vienas aspektas – Valstybės atkūrimo šimtmetis, kurį minime šiemet, ir kuris pagal faktų nušvietimo ir publikos įsitraukimo laipsnį, atrodo, stovi ant trijų banginių. Pačios Vasario 16-osios, Dainų šventės ir Popiežiaus vizito. Visgi, norint suvokti, kaip iš tiesų veikė Pirmoji Respublika ir kaip ji kūrėsi jau po to, kai atkurtas valstybingumas, švęsti nepakanka. Signatarų, verslininkų, architektų, menininkų biografijos, jų laiškai, dokumentai, nuotraukos yra tikrasis raktas. Ne valdžiai dirbo šios asmenybės, ir ne valdžia dirbo Lietuvai.

Ir… Galbūt pasivaikščiojus po parodą, po bent vizualiai atkurtas buvusias pastato erdves, patyrinėjus tarpukariu kildavusias veržlias idėjas, kils konkretesnių minčių apie tai, kuo atgimti galėtų „Pienocentro“ rūmai. Juk jie parduodami. Tad norėtųsi, jog į trečiąjį aukštą pakiltų ne tik architektūros mėgėjai ir kaunistikos tyrinėtojai, bet ir tie, kurie rūpinasi investiciniu Kauno klimatu.

Kelis dešimtmečius pastate veikė KPI, vėliau KTU, pastaraisiais metais pastatas klegesio prisipildo tik tokių renginių, kaip „Dizaino savaitė“, metu. Andrejaus Vasilenko nuotr.

Kelis dešimtmečius pastate veikė KPI, vėliau KTU, pastaraisiais metais pastatas klegesio prisipildo tik tokių renginių, kaip „Dizaino savaitė“, metu. Andrejaus Vasilenko nuotr.

Parodą „Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Architekto archyvas“ aplankyti galite iki lapkričio 8 d., jos darbo laikas pritaikytas dienos metu dirbantiems, o savaitgalius ir vakarus mėgstantiems leisti ne namuose. „Pienocentro“ rūmai (Laisvės al. 55) atviri ketvirtadieniais-sekmadieniais 14-19 val.

Kotryna Lingienė © Kaunas pilnas kultūros

Mėnesio tema. Dar neišfilmuotas miestas
„Visuomet prie naujo filmo pradedantiems dirbti kauniečiams sakau – keiksitės, nemiegosite, pyksite, bet kai savo darbo rezultatą išvysite sėdėdami...
Europos paveldo dienos Kaune kviečia atrasti Šimtmečio paveldą
Rugsėjo 21–23  dienomis visoje Lietuvoje, taigi ir mūsų mieste, vyks Europos paveldo dienų renginiai, kurių tema šiemet – „Atraskime...
Į Kauną „grįžta“ paroda „Optimizmo architektūra“
Per šiuos metus aplankiusi Vilnių, Romą, Paryžių, Taliną ir Vroclavą, Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečiui skirta kilnojamoji paroda „Optimizmo architektūra:...
Istorinis kino teatras „Romuva“ duris atvers kitais metais
Laisvės alėjoje esantis kino teatras „Romuva“ po šiuo metu vykdomos rekonstrukcijos lankytojus žada pasitikti gerokai pasikeitęs – tarpukario autentika...
Mėnesio tema. Dar neišfilmuotas miestas
„Visuomet prie naujo filmo pradedantiems dirbti kauniečiams sakau – keiksitės, nemiegosite, pyksite, bet kai savo darbo rezultatą išvysite sėdėdami...
Europos paveldo dienos Kaune kviečia atrasti Šimtmečio paveldą
Rugsėjo 21–23  dienomis visoje Lietuvoje, taigi ir mūsų mieste, vyks Europos paveldo dienų renginiai, kurių tema šiemet – „Atraskime...
Į Kauną „grįžta“ paroda „Optimizmo architektūra“
Per šiuos metus aplankiusi Vilnių, Romą, Paryžių, Taliną ir Vroclavą, Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečiui skirta kilnojamoji paroda „Optimizmo architektūra:...
Istorinis kino teatras „Romuva“ duris atvers kitais metais
Laisvės alėjoje esantis kino teatras „Romuva“ po šiuo metu vykdomos rekonstrukcijos lankytojus žada pasitikti gerokai pasikeitęs – tarpukario autentika...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia