Sigitas Šidlauskas: „Būtų gerai vaidinti vien pagal kino principus“

Sigitas Šidlauskas (g. 1974) – aktorius, puikiai žinomas Nacionalinio Kauno dramos teatro publikai. Jis atliko vieną iš pagrindinių vaidmenų šių metų pavasarį pristatytame filme „Kvėpavimas į marmurą“, kurio premjera Lietuvoje – rugsėjo 28 d. Tai – pirmasis režisierės Giedrės Beinoriūtės pilno metro filmas, taip pat paskutinis kino operatoriaus a. a. Audriaus Kemežio kūrinys, sukurtas pagal to paties pavadinimo Lauros Sintijos Černiauskaitės romaną. Kauno dramos teatro grimo kambarėlyje su S. Šidlausku glaustai aptarėme šį projektą, kino ir teatro santykį, aktorystės iššūkius bei tai, kas šiam darbui teikia prasmės.

Beje, „Kvėpavimas į marmurą“ Tarptautiniame Kauno kino festivalyje atidarys Audriaus Kemežio retrospektyvą. Rugsėjo 21 d. 17:30 val. Kauno kino centre „Romuva“ vyksiančiame seanse dalyvaus G. Beinoriūtė.

Esate diplomuotas menotyrininkas. Ar tenka pritaikyti menotyros žinias dabartiniame darbe?  

Esu menotyros magistras, bet savęs niekada nelaikiau menotyrininku – nemanau, kad tai yra mano pašaukimas. Menotyrą galėtume palyginti kad ir su chirurgija: jei žmogus yra baigęs mediciną ir įgijęs chirurgo specialybę, bet vietoj chirurgijos jau kokius 20 metų vykdo administracines pareigas, jis nepajėgs lyg niekur nieko pradėti operuoti. Menotyroje, kaip ir kitose srityse, nuolatinėmis pastangomis turi būti stiprinami profesiniai raumenys, palaikomas jų tonusas, taigi akcentuoti menotyros svarbos man nesinorėtų. Nors, žinoma, platesnis akiratis aktoriui visada praverčia. Kadangi studijų metais tenka nemažai rašyti atliekant įvairias užduotis, ugdomas raštingumas, gebėjimas tiksliau formuluoti mintį, taip pat akademinės studijos skatina geriau planuoti savo laiką, laikytis tam tikros disciplinos. Aktoriaus profesijai tai tikrai nėra esminiai įgūdžiai, bet jie pageidautini ir parankūs. Kita vertus, yra žmonių, kurie puikiai tvarkosi ir nebaigę panašių mokslų.

Šiek tiek apie teatrą ir kiną: ar kuri nors iš šių sričių yra jums artimesnė, galbūt prioritetinė?

Galiu save laikyti profesionaliu teatro aktoriumi, kine neturiu tiek patirties. Nežinau, kaip būtų ir kaip jausčiausi, jei staiga patekčiau į kokią nors itin aukštos klasės profesionalų terpę. Bet kino jaučiuosi dar neatsiragavęs – norėčiau jo daug daugiau, tai labai įdomus darbas.

Tad palyginkite darbą kine ir teatre.

Manau, kad ir kine, ir teatre pasiruošimas vaidmeniui yra panašus: analizė, pripratimas prie partnerio ir prie teksto, darbas su režisieriumi – tai baziniai, labiau amato lygmens dalykai. Bet štai išraiškos priemonės šiek tiek skiriasi: teatre reikia išmokti sutelkti didelės auditorijos dėmesį – jei po nosimi kažką sau tyliai murmėsi, paskutinė eilė nuobodžiaus. O vaidindamas kine tam tikrais momentais gali sau leisti elgtis bemaž natūraliai. Kita vertus, kine irgi yra tam tikrų suvaržymų, apgaulės, bet tai labiau sietina su kadro nustatymu, operatoriaus darbu. Pavyzdžiui, filmuojant sceną reikia labai tiksliai atsistoti į parinktą vietą, kad kadras būtų tinkamai sufokusuotas, taigi jaustis labai laisvai netenka. Ir vis dėlto vaidybinės išraiškos priemonės kine gali būti minimalistinės. Man būtų labai įdomu tai pritaikyti ir teatre. Dirbdamas mažose erdvėse, kameriniuose spektakliuose aš neretai pasvarstau, kad būtų gerai juose vaidinti vien pagal kino principus.

Turite galvoje, kad kiekvienas nedidelis kaktos suraukimas galėtų tapti reikšmingas?

Galėtų ką nors reikšti, taip. Spektakliuose galėtų likti nepanaudotas didžiosios scenos arsenalas, kad ir atitinkamos balso moduliacijos. Tinkamas balso pritaikymas scenai, po truputį formuojamas ilgus metus, yra viena iš svarbių teatrinės vaidybos dalių, o atėjus vaidinti į kiną staiga viso to reikia atsikratyti. Kino pasaulyje dažnai gali išgirsti pastabą „nereikia man to tavo teatro“. Prieš kamerą teatrinė vaidyba atrodo perteklinė.

Sigis_20180819_0017

Kurį savo vaidmenį laikote didžiausiu iššūkiu? Kuris pareikalavo daugiausia pastangų?  

Tai buvo Antuano vaidmuo Gintaro Varno spektaklyje „Tolima šalis“. Šį vaidmenį gavau prabėgus ketveriems metams po studijų baigimo, kai vėl pradėjau dirbti teatre, – nemenka prastova. Grįžus prie vaidybos, paaiškėjo, kad nebėra studijų laikais įgytos formos. Kurį laiką jaučiau didelę desperaciją. Be abejo, aktorių labai lengva įvaryti į kampą – tereikia kelis kartus pasakyti „blogai darai“, ir žmogus užkompleksuoja, užsidaro. O teatro esmė juk yra atsivėrimas. Aktoriaus profesija – tai atsivėrimas publikai, partneriui, režisieriui. Tą kartą atsiverti man ilgai nepavyko – kritiniais momentais manydavau, kad gal man jau ir neteks suvaidinti toje premjeroje. Vėliau įvyko lūžis, pavyko save nugalėti, bet vis viena šį vaidmenį pamenu kaip sunkiausią.

Ar bėgant metams keitėsi santykis su šiuo vaidmeniu?

Keitėsi. Antuano vaidmuo ilgainiui tapo vienas mano mėgstamiausių.  Galima sakyti, sureikšminu jį, nes kaip tik šis vaidmuo buvo savotiškas mano tramplinas į ateitį. Jį suvaidinęs, rimtai pradėjau dirbti teatre, reguliariai gauti vaidmenis. O spektaklis gyvavo gal dešimtį metų.

Palyginkite pirmuosius spektaklio gyvavimo metus su dešimtaisiais.

Bėgant laikui atsirado daugiau pasitikėjimo, daugiau personažo charakterio niuansų, geriau pažinau partnerius. Juk pasirodžius šiam spektakliui aš buvau ką tik atėjęs į teatrą, jaučiausi vienas tarp patyrusių scenos vilkų.

O koks vaidmuo jums kaip tik buvo itin „palei plauką“, labai artimas, savas?

Man artimi tie vaidmenys, kuriuose gali labai susitapatinti su personažu, į jį giliai panirti, arba nuo kurių kaip tik galima atsiriboti, išlaikant vadinamąją brechtišką distanciją. O geriausia, kai ir tai, ir tai gali būti suderinama viename vaidmenyje. Sakyčiau, kad šiuo metu atlieku du tokius vaidmenis – dabartinio repertuaro spektakliuose „Bjaurusis“ ir „Aušros pažadas“. Šie vaidmenys turi visą paletę išraiškų: ekspresijos, humoro, dramatizmo, daug žmogiškai atpažįstamų dalykų. Abu atliekant prireikia ir labai susitapatinti su personažu, staigiai panyrant į tam tikrą būseną, ir nutolti nuo jo.

Ar yra tekę „pasiskolinti“ kai kurias savo sukurtų personažų savybes, kurios praverstų kasdienėse situacijose?

Tokio modelio niekada sau netaikiau, bet iš esmės šioje profesijoje turi būti empatiškas. Juk kartais tas personažas, kurį bandai sukurti, yra labai svetimas tavo prigimčiai. Tam, kad jį suvaidintum, visų pirma turi suprasti jo vidinę logiką, elgesio priežastis, kodėl jis tapo toks, o ne kitoks. Empatiją reikia ugdyti, tobulinti – tai yra darbo dalis.

Kas šiame darbe jums suteikia prasmės pojūtį?

Geras klausimas. Sunku paaiškinti – gal prasmingi yra tie momentai, kai vaidindamas spektaklyje jauti, jog žiūrovai tavęs klauso, kad juos pasiekia būtent tai, ką turi mintyse. Dažnai po spektaklio ar filmo pagal žiūrovų reakcijas gali suprasti, ar pavyko užmegzti kontaktą.  

Pasitaiko, kad žmonės sustabdo gatvėje?

Pasitaiko, kad sustabdo kokioje parduotuvėje ar poliklinikoje. Pavyzdžiui, pats naujausias prisiminimas, tikrai suteikęs labai gerų emocijų, – prieš mėnesį įvykusi filmo „Kvėpavimas į marmurą“ premjera Karlovi Varuose, Čekijoje. Sulaukėme be galo šiltos žiūrovų reakcijos. Stebino nuoširdus publikos noras prieiti, pakalbinti, padėkoti, paspausti ranką. Žinoma, kritikai yra profesionaliausia publikos dalis ir gerą recenziją gauti yra malonu, bet man kaip tik tas spontaniškas žiūrovų dėkingumo reiškimas labiausiai užaugina sparnus.

Turbūt retas menininkas svajoja apie kritikus kaip apie savo tikslinę auditoriją.

Turbūt. Yra ir dar vienas momentas. Kritikai ateina į premjerinius spektaklius, o šie gali labai skirtis nuo trečiąjį ar dešimtąjį sezoną vaidinamo spektaklio. Premjerinė sėkmė – šiek tiek loterija. O didžioji dalis publikos spektaklius juk mato įvairiais etapais, ir tai, ką mes rodome po penkerių metų, gali labai skirtis nuo to, ką rodėme per pirmąsias penkias premjeras. Vieni vaidmenys tobulėja, vystosi, kiti ilgainiui blanksta. Bet jei mūsų publika kasmet grįžta žiūrėti spektaklio, tai tarytum ženklas, patvirtinantis spektaklio brandą. Bėgant metams atsitinka įvairių dalykų, ir nebūtinai kritikų išliaupsinti spektakliai išlieka geri ir brandūs po kelerių metų.

Atrodo, kad kritikui galėtų būti visai smagu paeksperimentuoti pakartotinai po dvejų ar net dešimties metų recenzuojant spektaklį.

Būtų įdomu, bet to niekas nedaro.

Sigis_20180819_0021

Kokiame naujame projekte dalyvaujate šiuo metu?

Šiuo metu repetuoju Jakobo Henso vaidmenį Gintaro Varno pastatyme pagal Joshua Sobolio pjesę „Getas“. Bet šnekėti apie būsimus darbus liežuvis, kaip visada, nelabai verčiasi.

Šiek tiek apie „Kvėpavimą į marmurą“. Ar buvo lengva prisijaukinti Liudo vaidmenį?

Kalbant apie Liudo vaidmenį gal reikėtų atsispirti nuo to, su kokia moterimi jis gyvena – tai maksimalistė, ibseniška moteris. Kartu jie jau nemažai metų, ir kaip tik jam teko tapti lankstesniam, antraip jų keliai, ko gera, būtų išsiskyrę labai greitai. Situacija šeimoje pasikeičia atsiradus įvaikiui. Tai sujaukia nusistovėjusią pusiausvyrą tarp vyro ir moters, pradeda aiškėti tai, kas santykiuose ilgą laiką buvo užslėpta, užspausta.

Kaip minėjau, turbūt didžiausi iššūkiai šiame projekte buvo susiję su patirties stoka kine. Man labai padėjo režisierė, jos žinojimas, kaip viskas turi būti. Padėjo ir tai, kad buvo daug repetuojama, dalyvaujant operatoriui, tad pakako laiko priprasti prie partnerės (aktorė Airida Gintautaitė, – aut. past.) – iki filmavimo mes jau buvome daug ką išsiaiškinę. O dėl Liudo vaidmens – ir man, ir režisierei svarbiausia buvo pasiekti, kad šis personažas būtų labai žmogiškai suprantamas, kad žiūrovui būtų lengva su juo tapatintis.

Palyginkite šį personažą pagal knygą ir filmą.

Iš esmės personažas labai nesikeitė. Romane daug nutylėjimų, daug to, ką turi suprasti tarp eilučių, labai mažai pokalbių – tai nėra dialogų romanas. Vis dėlto jį skaitydamas matai plačią ir įvairią šių personažų vidinio pasaulio panoramą. O filme, ypač po montažo, viso to šiek tiek sumažėja. Bet kardinalių pakeitimų nebuvo, esmė liko.

Ar nebuvo sunku dirbti su filme vaidinančiais vaikais?

Nebuvo labai lengva. Bet, žinoma, didįjį darbą nudirbo režisierė – šioje srityje ji turi patirties, noro ir žino, kaip su jais bendrauti.

Esate gavęs metų aktoriaus nominaciją už šį vaidmenį. Kaip iš esmės jus veikia oficialūs apdovanojimai, pripažinimas?

Galima žiūrėti dvejopai. Viena vertus, dėmesys man malonus – tai bendražmogiška. Kita vertus, labai sureikšminti apdovanojimus būtų keista. Be to, žvelgdamas į Lietuvos kino kontekstą iš tolėliau, supranti, kad žirklės, skiriančios apdovanotą geriausią ir blogiausią filmus, yra gana siauros, juk tai tebesikurianti industrija.

Sigis_20180819_0059

Apie komandą su kuria dirbote: ar lengvai pavyko įsiklausyti vieniems į kitus, pasiekti kompromisų?

Aktorystė visų pirma ir yra kompromisų profesija – ilgainiui tai sužinai ir turi išmokti. Ypač kine esi priklausomas nuo daugybės veiksnių. Na, o subordinacija labai aiški – filmą stato režisierė. Viskas prasideda nuo jos, taigi ir galutinius sprendimus priima ji. Giedrė puikiai mato visus niuansus, stengiasi giliau pažinti aktorius, kuriuos pasirinko kurį laiką stebėjusi juos teatre ar kine. Airida yra puiki partnerė – su ja greitai radome bendrą kalbą, o tai be galo padeda filmuojant. Profesionalumas reikalauja siekti bendrumo ir supratimo su bet kokiu partneriu, vis dėlto daug geriau, kai pasiseka dirbti su tais, su kuriais lengvai susikalbi, kuriuos jauti iš mažiausio mirktelėjimo arba kurie geba įtemptą situaciją nukenksminti humoru. Šie dalykai nėra privalomi, bet jeigu jie atsiranda tarp partnerių – džiugesys. Taigi ilgai prisiminsiu šį darbą kaip malonų procesą.

Sigitą Šidlauską kalbino Julija Račiūnaitė

Donato Stankevičiaus nuotr.

Interviu publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. rugsėjo rubrikoje „Kaunietis“. Žurnalo archyvą rasite čia.

„Meno parke“ – paroda „Družba“
Gruodžio 19 d., trečiadienį, 18 val., galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27) vyks Kaido Oles (EST) ir Jono Gasiūno...
Penktadienį – advento koncertas Vytauto Didžiojo bažnyčioje
Advento laikotarpis – tai maldingo ir džiugaus laukimo metas, kuomet krikščionys laukia Kūdikėlio Jėzaus gimimo. Bažnyčiose advento sekmadieniais laikomos...
Tarp „Grammy“ nominantų – Kauno miesto simfoninio orkestro vardas
Vos prieš keletą dienų buvo paskelbti „Grammy“ nominantai. Tarp jų ir vėl yra Kauno miesto simfoninio orkestro vardas. Kompaktinė...
Maršrutas gruodžio 10-13 dienoms
PIRMADIENIS, 12 10 Filmas „Namas, kurį pastatė Džekas“ (The House That Jack Built, 2018), 22:30 „Forum Cinemas“, Karaliaus Mindaugo...
„Meno parke“ – paroda „Družba“
Gruodžio 19 d., trečiadienį, 18 val., galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27) vyks Kaido Oles (EST) ir Jono Gasiūno...
Penktadienį – advento koncertas Vytauto Didžiojo bažnyčioje
Advento laikotarpis – tai maldingo ir džiugaus laukimo metas, kuomet krikščionys laukia Kūdikėlio Jėzaus gimimo. Bažnyčiose advento sekmadieniais laikomos...
Tarp „Grammy“ nominantų – Kauno miesto simfoninio orkestro vardas
Vos prieš keletą dienų buvo paskelbti „Grammy“ nominantai. Tarp jų ir vėl yra Kauno miesto simfoninio orkestro vardas. Kompaktinė...
Maršrutas gruodžio 10-13 dienoms
PIRMADIENIS, 12 10 Filmas „Namas, kurį pastatė Džekas“ (The House That Jack Built, 2018), 22:30 „Forum Cinemas“, Karaliaus Mindaugo...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia