Mėnesio tema. Tas kitas šeštas žaidėjas

Prieš kokias šešias dešimtis metų Vidas Mačiulis, Cezario (pavadintas pagal Raudondvario bažnyčios architektą) sūnus, Jono (Mačiulio, bet ne Maironio, nors tuo buvo patikėjusi viena jauna egzaminuotoja, Vidui stojant į žurnalistiką) anūkas, į stiklinį auklėtojos atkištą butelį įmetė raštelį su užrašyta savo svajone – būti radijo diktoriumi. Jau po kelerių metų aptikęs skelbimą jis vyko į diktorių konkursą, nors dar nebuvo baigęs vidurinės. Konkurse jį pastebėjo ir pakvietė iškart vykti rengti reportažų, nes „diktoriai tėra robotai“. O 1968-ųjų vasario 16 d. Vidas Mačiulis ėmė dirbti televizijoje. Taip, jau 50 metų. Laidai „Krepšinio pasaulyje“ – 26-eri. Šį fenomeną galima vadinti jei ne vlogu, tai protovlogu. Susėdus su Vidu ten, kur caro laikais veikė žandarmerija, o šiandien buriasi Kauno žurnalistai, jis papasakojo daugiau, nei mes spėjome paklausti. Nieko nuostabaus – už filmą apie Arvydą Sabonį „Atėjo… Sabas“ 2015 m. mūsų herojus įvertintas aukščiausiu Lietuvoje žurnalistikos apdovanojimu – Vinco Kudirkos premija, taigi interviu tapo ir meistriškumo pamoka. Sutarėme, kad kitąkart šnekėsime apie televiziją Kaune, o dabar – tik krepšinis. Krepšinis, kurio dienoraštį kaunietis rašo, įgarsina, filmuoja ir kitaip fiksuoja jau beveik 40 metų. Beje, Vido Mačiulio pozicija – gynėjas. O iš jaunosios krepšinio žurnalistų kartos jis labiausiai vertina Donatą Urboną. Linkėjimai jam!

Apie „Taim-autą“

Kai buvau koks trylikametis, pirmą kartą pamačiau krepšinio varžybas gyvai. Medinėje lauko aikštėje priešais Kūno kultūros institutą (dabar Lietuvos sporto universitetas, – red. past.) vyko TSRS pirmenybės – „Žalgiris“ žaidė su Rygos VEF’u. Mane, velnias, tas taip paveikė, kad be to krepšinio nebegalėjau gyventi. Tada rungtynes iš įvairių TSRS vietų transliuodavo radijas. Su broliu sukišę ausis prie imtuvo klausydavomės. Kai pradėjau dirbti žurnalistu, krepšiniui daug laiko eteryje nebūdavo skiriama, tik informuodavo, kas žaidė ir kas laimėjo. Mano, kaip žurnalisto, svajonė išsipildė Kauno sporto halėje 1979-ųjų vasarį. Vyko 8 komandų turnyras. Dvi laimėtojos turėjo likti Aukščiausioje TSRS lygoje. „Žalgiriui“ tie metai buvo prasti, buvo tikimybė iškristi. Mąsčiau, kuo galėčiau padėti, ir sugalvojau kiekvieną turnyro rytą po pirmos treniruotės kalbinti žaidėjus, trenerį: „Kaip šiandien žaisite su VEF’u, kad laimėtumėte?“ Treneris Stepas Butautas sutiko, kad tai gera idėja. Paprastai, žinote, kaip būdavo? Muzika prieš rungtynes groja. O mes pradėjome leisti įrašytas žaidėjų mintis. Šitaip vyrai užsivesdavo! Ir ką? „Žalgiris“ liko Aukščiausioje lygoje! Pralošė tik VEF’ui.

„Sportas“ tada pacitavo Butautą: „Mes likome Aukščiausioje lygoje tik dėl šeštojo žaidėjo.“ Paprastai šeštuoju žaidėju vadina žiūrovus, bet šiuo atveju jis turėjo omenyje mane, mano valandėles „Taim-aut“. Tai dabar žmonės Laisvės alėjoje mane pamatę uždainuoja „Krepšinio pasaulyje“, o tada rėkdavo „Taim-autas!“. Dešimt metų rengiau tas valandėles. Pirmasis pakalbinau Vladą Garastą, kurį tuomet dar tik kvietė būti treneriu. Vėliau šį tą naujo sugalvojau – ėmiau iš žiūrovų interviu. Niekas net neišeidavo parūkyti per tas pertraukas. Bet buvo ir cenzūra. Prieš vienas rungtynes, „Žalgirio“ ir CSKA, Aleksandras Gomelskis sako: „Vienas dalykas, kai tu manęs klausi, kitas, kai klausia liaudis. Paskelbk, kad rytoj atsakinėsiu į žiūrovų klausimus, tegu surašo ant lapelių.“ Lapelių buvo krūva! Pradėjau skaityti. Žinote, lietuviai: „Kiek dar tarybinėje armijoje tarnaus Tkačenka?“, „Kodėl jūs nekenčiat „Žalgirio?“. Aš prieš rungtynes perspėjau, kad klausimai aštrūs, bet Gomelskis pareiškė, kad atsakys į visus. Po trečio perskaityto klausimo – o žiūrovai trypė iš pasitenkinimo – išplėšė iš rankų mikrofoną ir pasakė: „Girdite, koks intrigantas Vidas Mačiulis, kad uždavinėja tokius provokacinius klausimus.“ Atidavė mikrofoną ir išėjo, likau vienas sausakimšoje Halėje.

Kitą dieną taip sutapo, kad vyko miesto komiteto biuro posėdis, sulaukiau skambučio, pakvietė pasikalbėti: „Gomelskis supyko, uždraudžiame Kauno sporto halėje daryti „Taim-autus“. Pats turi žinoti, ko klausti, ko ne.“ Viskas! Kitose rungtynėse per pertrauką vėl skambėjo muzikėlė, tylu, ramu… Bet aš, aišku, jose vis tiek buvau. Palyginti šiuos laikus ir anuos, gyvenome kaip kalėjime. Na, bet ką – artėjo superfinalas. „Žalgiris“ su CSKA. Skambina partijos miesto komiteto antrasis sekretorius: „Draugas Mačiuli, aš labai atsiprašau, kad pasikarščiavome, Gomelskis buvo neteisus, ir mes labai norime, kad jūs atnaujintumėte „Taim-autus.“ Sakau, klausykit, aš ne už atlyginimą gi dariau, savo malonumui, ir yra principai – nebenoriu. „Bet supraskit, kas gali atsitikti – jūs gi užimdavot žmones, jūsų balsas visus nuramindavo, o jeigu kas nors įvyks, koks incidentas?“ Sakau, milicija tam yra. „Na, bet pažadėkit.“ Po kelių dienų sutikau.

0013

Apie uždraustą knygą

1989 metais Pranas Majauskas, Lietuvos sporto muziejaus direktorius, sugalvojo, kad reikia sukviesti 1939 metų Europos krepšinio pirmenybių čempionus lietuvius ir padaryti turnyrą – penkiasdešimtmečio proga. Beje, kitais metais jau ir aštuoniasdešimtmetis, tiek pergalės, tiek Kauno sporto halės. Sugalvojau išleisti apie tai knygą – su valdžia sutariau, kad nebus joje politikos, nors jau buvo prasidėjęs Atgimimas. Toks dailininkas, kraštotyrininkas Vytautas Gudelis rinko informaciją apie krepšinį. Sutikau jį Halėje, sakau, imkim, išleiskim knygą. Jis davė medžiagos, o aš viską parašiau. Įdėjau ir Antano Smetonos kalbą Halės atidarymo proga. Knygą pavadinau „Halė, kurioje žaidė Lubinas ir Sabonis“. Tais laikais knygas reikėjo leisti per leidyklas, o mes – be nieko, atspaudėme K. Požėlos spaustuvėje Kauno sporto halės vardu 15 tūkstančių vienetų, ir tiek. Kažkas iškilmingo renginio išvakarėse pastebėjo, kad ant knygos nėra leidyklos ženklo, nėra „palaiminimo“. Nebegalėjome jos pardavinėti! Tai ką – išdalijome.

Apie TĄ laidą

1991 metais per Sausio įvykius Kauno redakcija, nutraukus televizijos transliaciją iš Vilniaus, perėmė estafetę. Patekau į Lietuvos rekordų knygą – 12 valandų neišėjau iš studijos. Tris paras buvo neišjungta TV aparatūra, transliavome visai Lietuvai. Viskas praėjo, praėjo ir Rugpjūčio pučas, tuomet mes „užėmėme“ Centrinės televizijos programą, įkūrėme LTV2, transliavome laidas iš Kauno. Reikėjo naujų laidų! Laidos krepšiniui! Viskas taip supuolė, kad laida startavo 1992 m. sausio 11 dieną, 22 val. Tai buvo tiesioginė 2,5 val. trukmės laida – iš Ispanijos tą vakarą, prieš pat eterį, parskrido Arvydas Sabonis, buvęs „Žalgirio“ atstovas ryšiams su visuomene Arūnas Pakula ir Aleksandras Kosauskas, „Žalgirio“ fizinio pasirengimo treneris. Jie dalyvavo Žvaigždžių dienoje, kurioje žaidė ir laimėjo Sabonis. Toje laidoje nuskambėjo lemtingi Kosausko žodžiai: „Sveikiname Vidą Mačiulį su pirmąja laida apie krepšinį ir tikimės, kad jų bus daugiau.“ Pagalvojau: o kodėl ne? Kitą sekmadienį buvo antra laida, ir taip toliau. Iki šios dienos – 1 087 laidos. Visada, jei darau, tai iš širdies. Nesvarbu, kad Vilnius neduodavo pinigų. Na, bet LTV2 išgyveno tik metus, vėliau kanalą nusipirko „Litpoliinter“, ir Kaunas liko be televizijos. 

0026

Apie komandą

Visi stebisi, kaip aš dar pats imu kamerą į rankas. Bet kodėl aš pats filmuoju? Operatoriai bėga, lekia, viską fiksuoja. O aš ieškau, matau, kad, pavyzdžiui, Jasikevičius durniuoja, – tada vien jį filmuoju, parengiu jau visai kitokį siužetą. Arba pamatau, kad žiūrovai įsiaudrinę. Nespėčiau gi operatoriui paaiškinti visko rungtynėms vykstant.

Operatoriai keičiasi. Su manimi yra dirbę Česlovas Jankauskas, Henrikas Žiniauskas, a. a. Romas Špokas, Stasys Dargis, Vladas Dekšnys – su juo turbūt ilgiausiai dirbau. Dabar jau septynerius metus dirbu su Kęstučiu Bražiūnu, jis puikus, baigęs režisūrą pas Joną Vaitkų. Taip pat pristatymus filmuoja Laisvūnas Karvelis. Va, kaip tik savaitgalį buvo jo dukters, mano anūkės, ir Mariaus Grigonio vestuvės. Septynerius metus Marius su mano Salomėja draugavo!

Ar operatorius turi būti krepšinio gerbėjas? Nesvarbu, svarbu, kad gerai filmuotų. Juokiausi, kad Laisvis anksčiau dirbdavo, bet laidų nežiūrėdavo, jam krepšinis buvo iki lemputės. Bet kai Salomėja susižadėjo, Laisvis pasikeitė. Ėmė gaudyti internetu rungtynes, kuriose Marius žaisdavo, man siųsti nuorodas, kaip pažiūrėti. Na, o aš dabar nebegaliu viešai rinktinės vertinti, nes būsiu apkaltintas neobjektyvumu.

Apie oranžinius kamuolius, mažus, didesnius ir nebūtinai apvalius

1993 metais buvo tokia komanda „Kauno Lavera“. Jos prezidentas Gintautas Verpetinskas nupirko man bilietus į JAV, kur praleidau dvi savaites ir pirmą, turbūt ir paskutinį, kartą patekau į Springfildo krepšinio šlovės muziejų. Marškinėliai! Knygos! Suvenyrai! Pinigų nedaug turėjau, tai du kamuoliukus nusipirkau. Bet jie susinešiojo, apsitrynė. Lyg ir maži pasirodė. Radau didesnį. O dabar jau gal ir dešimtas.

Automobilis irgi neatsitiktinai oranžinis. Pamačiau, kad „Ford“ išleido tokį modelį, nors tokio didelio lyg ir nenorėjau. Spalva papirko. Ta pati dailininkė, kuri filmo „Atėjo… Sabas“ DVD viršelį sukūrė, dekoravo ir automobilį. 

0002

Apie įsimintiniausias rungtynes

1998 metai, Kauno sporto halė, jei mes pralaimime, nepatenkame į tolesį etapą. Buvo toks žaidėjas Ennis Whatley. Likus 3 sekundėms, jis metė, pataikė, laimėjom. Aš pirmą kartą neišlaikiau ir nubėgęs apsikabinau, bučiavau mūsų žalgiriečius. Bet kiekvienos rungtynės, kaip ir kiekvienas spektaklis, turi kažką išskirtinio. Kai buvau po stuburo operacijos, teko per televizorių žiūrėti. Kaip man buvo sunku! Kai esu Halėje, arenoje, rankos niekada neprakaituoja – atrodo, savo buvimu padedu vyrams. Be to, filmuoju, dirbu – taip lengviau stresą pakelti. O namie sėdi ir už širdies laikaisi.

Apie tradicijas

Aš esu liudininkas to, kaip pradėta viena graži tradicija. Kai Sabonis 2003 metų rudenį pradėjo žaisti „Žalgiryje“, nusistebėjo, kad prieš rungtynes pas mus muzika groja, o NBA visada giedamas himnas. Na, ką! Halėje himną sugiedojo Virgilijus Noreika, su juo padariau interviu, tuomet Kaniava… Dabar pažiūrėkite, kaip „Žalgirio“ arenoje 15 tūkstančių gieda. Pasakykite man: kur kitur Lietuvoje šitaip moka žodžius? Visi išmoko. Turbūt nežinote, „Eurolygos“ atstovai norėjo to neleisti, nes klubuose juk žaidžia įvairių tautybių atstovai, tai ne rinktinės. Bet ar uždrausi? Giedojo ir giedos. Man atrodo, kad šis Sabonio nustebimas įkvėpė ir tai, kad liepos 6-tąją dabar lietuviai visame pasaulyje gieda himną. Bet apie tai niekas nekalba. 

Apie tikėjimą

Galiu viena pasakyti – krepšinis Lietuvą išgarsino, o Kauną – „Žalgiris“. Trečia vieta Europoje! Dievas padėjo – juk močiutės meldžiasi. Sutikau neseniai vieną, kuri sakė, kad kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią, o po to mano laidą žiūri ir meldžiasi, kad aš tik sveikatos turėčiau. 

Apie meilę

Mano žmonai Teklei Mačiulienei, kuri, kaip ir aš, visą gyvenimą dirba žurnaliste, iš pradžių krepšinis buvo tiek pat įdomus, kiek žentui. Bet ji nėra praleidusi nė vienos „Krepšinio pasaulyje“ laidos. Prieš porą metų žmonai atliko sudėtingą širdies operaciją. Arenoje kaip tik vyko lemiamos rungtynės, kurias šiaip ne taip laimėjome. Grįžtu, žiūriu, visa išbalusi, pulsas pakilęs, ritmas sutrikęs… Vėl vežiau į ligoninę. Dėl ko? Dėl krepšinio… 

Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys
Teodoro Biliūno nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. rugpjūčio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Mėnesio tema. Kimčiai su karaliumi Sedžiongu
Karaliaus Sedžiongo institutų tinklo kūrimas yra 2005 m. pradėta valstybinė Pietų Korėjos iniciatyva, kuria siekiama steigti korėjiečių kalbos ir...
Mėnesio tema. Erdvėje tarp nereikšmingo ir produktyvaus su Liza Baliasnaja
Liza Baliasnaja – vis dažniau į gimtajį Kauną sugrįžtanti Briuselyje gyvenanti choreografė. Lapkričio 9–11 d. M. Žilinsko dailės galerijoje...
Mėnesio tema. Keturi šokėjai ir koncertmeisterė   
„Mano šeimoje beveik visi muzikantai, bet, pasirodo, šokio genai – stipresni“, – šypsosi už stalo, išnešto į kiemą, savo...
Mėnesio tema. „Nuepiko“, arba du krepšininkai ir aukštaūgis
„Dabar dvi paras sėdėjau prie kompiuterio ir montavau, tai jau vos kenčiu, kaip noriu muštis su Mariumi“, – per...
Mėnesio tema. Kimčiai su karaliumi Sedžiongu
Karaliaus Sedžiongo institutų tinklo kūrimas yra 2005 m. pradėta valstybinė Pietų Korėjos iniciatyva, kuria siekiama steigti korėjiečių kalbos ir...
Mėnesio tema. Erdvėje tarp nereikšmingo ir produktyvaus su Liza Baliasnaja
Liza Baliasnaja – vis dažniau į gimtajį Kauną sugrįžtanti Briuselyje gyvenanti choreografė. Lapkričio 9–11 d. M. Žilinsko dailės galerijoje...
Mėnesio tema. Keturi šokėjai ir koncertmeisterė   
„Mano šeimoje beveik visi muzikantai, bet, pasirodo, šokio genai – stipresni“, – šypsosi už stalo, išnešto į kiemą, savo...
Mėnesio tema. „Nuepiko“, arba du krepšininkai ir aukštaūgis
„Dabar dvi paras sėdėjau prie kompiuterio ir montavau, tai jau vos kenčiu, kaip noriu muštis su Mariumi“, – per...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia