„Be mamos nieko nebūtų“

Sakartvelas – viena populiarių lietuvių kelionių krypčių. Dėl nuoširdumo, svetingumo, gamtos grožio, skonių ir, matyt, dėl keliasdešimt metų trukusios seseriškos patirties. Jei ne ji, nebūtume susipažinę su Kristina Baranauskaite, kauniete, jau dvejus su puse metų Sakartvelo meną ir skonį skleidžiančia savo studijoje K. Donelaičio gatvėje, prie pat sankryžos su Vasario 16-osios. Pasikalbėjus šeimininkė būtinai liepė užsirašyti į valgių gaminimo užsiėmimus. Jie įdomūs ir jau buvusiems Sakartvele, ir besiruošiantiems važiuoti, ir mėgstantiems gaminti apskritai, mėgstantiems bendrauti, ir švenčiantiems kokią nors progą, ir bendradarbiams. Erdvioje virtuvėje telpa tuzinas ir daugiau žmonių, o po valgių, būna, pasigirsta dainos. Yra ir nuolatinių gerbėjų – amžinų studentų! Sako, daugeliui labiausiai patinka gaminti chinkalius, chačapurį, bet čia vyksta ir konkretiems produktams skirti vakarai. Tądien, kai lankėmės, ant didelio stalo jau gulėjo paruošti porai, rytojus buvo suplanuotas pomidorams. „Gruzijos meno ir skonio namai“ ne tiesiog taip vadinasi – iki virtuvės reikia eiti per galeriją, kurios sienos nukabinėtos paveikslais, fotografijomis, daug ir suvenyrų, aksesuarų. Žinoma, ir ryškiaspalvių prieskonių, kurių gavome dovanų. Bet tai tikrai neturėjo įtakos teigiamai straipsnio temperatūrai.

Kristina, ar teko domėtis, kokia šių patalpų istorija?

Čia daug metų veikė vairavimo mokykla. Vieną kartą į kursus atėjo buhalterė, kuri čia dirbo, ir labai džiaugėsi, kad viskas taip smagiai pasikeitė. Esu susipažinusi ir su dar anksčiau čia gyvenusia moterimi – visai atsitiktinai. Kai dar vyko remontas, ją su anūke vieną dieną susitikau lūkuriuojančias prie durų. Pasidomėjo, ar galėtų įeiti, papasakojo, kaip čia gyveno, iki, atrodo, 1972-ųjų, kai gavo leidimą išvykti į Izraelį. Čia vyko netgi tos moters vestuvės! Ji mane „palaimino“ būsimai veiklai.

VDU įgijote menotyrininkės specialybę, o kaip prie meno prilipo kulinarija? Ar ji visuomet buvo?

Užaugau, galima sakyti, virtuvėje, tai buvo mano mažoji karalystė. Sakartvele viskas sukasi aplink virtuvę ir joje, taigi ir mūsų namuose tai buvo labai natūralu. Visada mėgau eksperimentuoti, pažinti, ragauti, stebėti. Užaugau su kartvelų virtuve, kurioje nėra jokių prievolių, rutinos, kurioje svarbiausia yra gera aura. Dėl to, kad dabar mokau gaminti kitus, kalti draugai! Sako, kiek čia pati viską nešiosi ir ruoši, išmokyk ir kitus. 

Kristina03

Steigti tik galeriją, skleisti žinią apie meną ir tuo apsiriboti, manau, mano atveju nebūtų buvę labai ekonomiškai prasminga. Virtuvė viską sustatė į vietas, o ir menas čia visiškai prie pat žmonių. Kol jie čia mokosi, leidžia laiką, bendrauja, juk gilinasi ir į paveikslus. 

Kaip parenkate dailininkus, kuriuos pristatote galerijoje? Kiek jau įvyko parodų?

Visaip nutinka – pažindiniesi, bendrauji, matai žmogų, galvoji apie būsimas parodas. Jų buvo jau gal penkios.

Ar perka lietuviai kartvelų meną?

Taip, itin sėkmingai praėjo Nino Chakvetadzės ir Bubos Arabuli paroda. Didžioji Bubos paveikslų dalis buvo išpirkta! Nuostabi dailininkė. O Nino menas pavirto į didelę kolekciją atvirukų, magnetukų, krepšelių, pagalvėlių… Žmonės prašo, mes stengiamės jų lūkesčius įgyvendinti.

Ar ateina į studiją Lietuvoje gyvenančių kartvelų?

Diaspora nėra labai didelė, bet taip, ateina – ypač į parodų atidarymus. Nepasakyčiau, kad čia yra traukos centras, bet epizodiškai nutinka malonios pažintys. Dažniau, beje, ateina jaunimas, kuris čia studijuoja, atvyksta pagal mainų programas.

Laisvės alėjoje juk veikia čia studijuoti atvažiavusios šeimos restoranas „Mtevani“. Esate pažįstami?

Taip, manau, jie šaunuoliai. Vietos pasaulyje juk labai daug, todėl tikrai džiugu, kad atsidaro tokie restoranai, kavinės. Mano studijos formatas kitoks, aš mokymuose skleidžiu žinią apie meną, kartvelų kultūrą, atstovauju menų virtuvei, tradicijoms.

Kada pirmąkart apsilankėte Sakartvele? Juk gimėte Lietuvoje, tiesa?

Taip, Lietuvoje. Nuo mažų dienų lankausi Sakartvele keliskart per metus, ypač vasarą. Turime ten namus. Visuomet atsivežu į Lietuvą prieskonių – džiovinto peletrūno, baziliko. Ten juk daug daugiau saulės, taigi žolės aromatingesnės, daugiau skonio.

Teko skaityti, kad jūsų mama – Sakartvelo graikė. Įdomu! O tėtis kaunietis? Kaip jie susipažino?

Tėtis iš Prienų. Mama – iš Pontijos graikų. Kai vyko graikų-turkų karas, mano proseneliai bėgo ir rado prieglobstį Sakartvele, pasistatė ten namelius, taip susikūrė graikų diaspora. Pažinties istorija labai įdomi. Jiedu susitiko Petigorske. Tėtis ten buvo komandiruotėje, mama keliavo. Tėtis pamatė mamą ir nusprendė, kad reikia imti jautį už ragų. Po trijų dienų jie išvyko į Lietuvą. Bet su Sakartvelu mūsų šeimos ryšys labai svarbus. Manau, mišriose šeimose kultūrų dermė labai graži, nors mūsų atveju tai skirtingi temperamentai, tradicijos, šiaurė ir pietūs.

Mama prisideda prie jūsų veiklos, tiesa?

Labai! Iki tėčio mirties abu gyveno Sakartvele. Po netekties gyvenimas ten jai neteko prasmės. Taigi ji man padeda ir fiziškai, ir morališkai, tiek virtuvėje, tiek su parodomis. Be mamos nieko nebūtų. Esu labai dėkinga abiem tėvams, bet mamai – labiausiai. Daug teko su ja kalbėtis iki atidarant studiją, sakiau jai, kad jei ji laimins, aš šiuo keliu eisiu. Jei ne šeima, stiprus užnugaris, būtų sudėtinga eiti į priekį, svajoti, kurti.

Abi Kristinos giminės pusės - kartveliškoji ir lietuviškojiAbi Kristinos giminės pusės – kartveliškoji ir lietuviškoji

Ar tai, kad mama – viso ko esmė šeimoje, Sakartvelo tradicija?

Motinos, kaip šeimos židinio kurstytojos, kultas ten didelis. Šeimos garbė siejama su moters garbe, nors išoriškai galbūt gali atrodyti, kad vyrai dominuoja. Ypač tai jaučiama vyresnėje kartoje.

O jūs save laikote lietuve ar kartvele?

Na, per pusę! Didžiuojuosi abiem savo tėviškėm. Žinoma, mamos bruožų turiu labai daug, ir vaikystėje ten su seneliais, draugais tiek daug laiko praleidau, kad tai negalėjo nepalikti antspaudo. Kai užsibūnu Sakartvele, kur viskas paprasta, reikia mažiau pastangų sprendžiant problemas, žmonės vengia streso, siekia džiaugsmo čia ir dabar, Lietuvoje adaptacija būna sunkesnė.

Kaip renkatės, kokius filmus rodyti per kino vakarus studijoje?

Žinote, įtakos turi net sezonai. Rudenį nuotaikos diktuoja vienus pasirinkimus, pavasarį – kitus. Klasiką kaitalioju su naujais vėjais. Norisi parodyti visą spektrą, įvairius laikotarpius, skirtingus stilius. Labiausiai visi domisi senaisiais trumpametražiais filmais, jų Sakartvele sukurta labai daug ir jie labai mėgstami. Žinoma, žavimasi ir Pirosmani, kitais klasikais. Ką tik kalbėjome apie gyvenimo džiaugsmą – ir jų kinas yra apie tą patį. Apie buvimą čia ir dabar, gėrėjimąsi akimirka.

Jei reikėtų įvardyti vieną produktą, be kurio nebūtų įmanoma Sakartvelo virtuvė, kas tai būtų?

Aš išskirčiau tris – tai graikiniai riešutai, žalumynai ir granatai. 

Ar pavyktų nustebinti kartvelus lietuvišku maistu?

Norėčiau pagaminti ten šaltibarščius, bet reikėtų vežtis marinuotų burokėlių, o tai sudėtinga! Manau, tai būtų jiems smagi patirtis. O šiaip jų virtuvė paremta visai kitokiais principais. Jie valgo daug daržovių, mėsos, bet nemaišo. Pomidorą gal tik kiek papjaustys, bet nemaišys su salotomis. Manau, daugelis kartvelų galėtų dirbti degustatoriais! Puikiai jaučia ir moka derinti įvairius skonius. Kiekvienas patiekalas – kaip muzikinis kūrinys, yra viena dominantė ir ją papildantys elementai. Nereikia nieko naujo išradinėti, jie mėgsta laikytis tradicijų, nustebinti būtų sudėtinga. Bulvių tarkiai kartvelams nesuvokiamas dalykas! Bulves galima virti, kepti, bet tarkuoti?.. Beje, lietuviškas varškės sūris – puiku, tinka. 

Galiu pasakyti, kas kartvelus stebina Lietuvoje – tai girti žmonės. Sakartvelas yra vyno lopšys, vaikams nuo mažų dienų aiškinama apie vyndarystę. Jie tuo didžiuojasi, tai kultūros dalis, ne šiaip gėrimas. Jie nesisvaigina, jiems nereikia atsipalaiduoti, jie ir taip laimingi, šoka, dainuoja, būna čia ir dabar. Būti neblaiviam yra didžiausia gėda, nuodėmė! Nepamatysite gatvėje girto gruzino. Jei žmogui nutinka nelaimė, bičiuliai juo pasirūpina. Manau, iš dalies taip yra ir todėl, kad kartvelai turi daug mažiau negatyvo nei lietuviai. O kai neturi destruktyvaus prado viduje, tamsiosios pusės, nėra kam ir išlįsti apsvaigus, nekyla nesklandumų. Nesakau, kad kartvelai neliūdi, nepyksta, – visko pasitaiko, bet tai sprendžiama čia ir dabar, negniaužiant emocijų. Kaip vaikai. 

Kristina37

Visą laiką kalbame apie Sakartvelą. Gali būti, kad kai kurie skaitytojai ne iš karto suprato, kad tai – Lietuvoje jau oficialus Gruzijos pavadinimas. Ką manote apie šią iniciatyvą?

Sakartvelas ir yra Gruzija, ant mano studijos lango irgi taip parašyta, tik kartveliškai! Taigi manau, kad labai gražu, tik, aišku, prireiks daug laiko ir kitų valstybių pastangų, kad toks pavadinimas prigytų, skambėtų visur. Kol kas ir Lietuvoje juk bus rašomi abu variantai. Beje, labai prajuokino, skaičiau, kad „gruzinus dabar vadinsime sakartveliečiais“. Jie kartvelai! Ir bendrinė kalba yra kartvelų, jau po to skirstoma į osetinus, adžarus ir taip toliau. 

Ar sunki kartvelų kalba?

Nelengva. Daug gerklinių garsų, kaip ir kitur Rytuose. Negaliu sakyti, kad kalbu laisvai, bet šį bei tą moku. Raštas, beje, gal tik atrodo sudėtingas, bet kiekviena raidė turi savo atitikmenį, tai ne hieroglifai. Skaičiavimo sistema dvidešimtinė, kaip Prancūzijoje – nėra šešiasdešimties, yra trys po dvidešimt. 

Kokia pati gražiausia Sakartvelo vieta?

Atvažiuokite ir nuspręskite (juokiasi)! Sakartvelas labai įvairus. Keičiasi klimato zonos, aukštingumas… Man, be abejo, tai vieta, kurioje užaugau, kaimelis 40 km nuo Boržomio, aukštai kalnuose. Su vyru daug keliavome po Sakartvelą, jis, nors ne vietinis juk, irgi pripažino, kad ten geriausia. Ten viskas yra! 

gruzijospasaulis.lt

Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys
Teodoro Biliūno nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. birželio rubrikoje „Kaunietė“. Žurnalo archyvą rasite čia.

 

Mėnesio tema. Kimčiai su karaliumi Sedžiongu
Karaliaus Sedžiongo institutų tinklo kūrimas yra 2005 m. pradėta valstybinė Pietų Korėjos iniciatyva, kuria siekiama steigti korėjiečių kalbos ir...
Mėnesio tema. Erdvėje tarp nereikšmingo ir produktyvaus su Liza Baliasnaja
Liza Baliasnaja – vis dažniau į gimtajį Kauną sugrįžtanti Briuselyje gyvenanti choreografė. Lapkričio 9–11 d. M. Žilinsko dailės galerijoje...
Mėnesio tema. Keturi šokėjai ir koncertmeisterė   
„Mano šeimoje beveik visi muzikantai, bet, pasirodo, šokio genai – stipresni“, – šypsosi už stalo, išnešto į kiemą, savo...
Mėnesio tema. „Nuepiko“, arba du krepšininkai ir aukštaūgis
„Dabar dvi paras sėdėjau prie kompiuterio ir montavau, tai jau vos kenčiu, kaip noriu muštis su Mariumi“, – per...
Mėnesio tema. Kimčiai su karaliumi Sedžiongu
Karaliaus Sedžiongo institutų tinklo kūrimas yra 2005 m. pradėta valstybinė Pietų Korėjos iniciatyva, kuria siekiama steigti korėjiečių kalbos ir...
Mėnesio tema. Erdvėje tarp nereikšmingo ir produktyvaus su Liza Baliasnaja
Liza Baliasnaja – vis dažniau į gimtajį Kauną sugrįžtanti Briuselyje gyvenanti choreografė. Lapkričio 9–11 d. M. Žilinsko dailės galerijoje...
Mėnesio tema. Keturi šokėjai ir koncertmeisterė   
„Mano šeimoje beveik visi muzikantai, bet, pasirodo, šokio genai – stipresni“, – šypsosi už stalo, išnešto į kiemą, savo...
Mėnesio tema. „Nuepiko“, arba du krepšininkai ir aukštaūgis
„Dabar dvi paras sėdėjau prie kompiuterio ir montavau, tai jau vos kenčiu, kaip noriu muštis su Mariumi“, – per...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia