Muziejaus trečiadienis. Kauno rotušėje – apie „Misiją Sibiras“

„Gal ir gerai, kad nesusitikom iškart po misijos, nes įspūdžiai ir po savaitės dar nesusigulėję“, – šypteli Matas Toliušis, prisėdęs Kauno rotušės Baltojoje salėje. Toje, kur kauniečiai susieja gyvenimus, priimami karaliai ir kiti aukšti miesto svečiai. Matui čia – darbo vieta. Jis – Kauno miesto muziejaus muziejininkas, edukatorius, gidas. Nuo šiol – ir vis augančios projekto „Misija Sibiras“ šeimos narys. Amžiams – bent taip atrodo klausantis ką tik iš Kazachstano į Kauną grįžusio 27-rių šilutiškio.

Matas įsitikinęs, kad nuo 2006-ųjų vykstanti „Misija Sibiras“ yra pats geriausias bendruomenės kūrimo projektas: „Nesu dirbęs geresnėje komandoje, nebuvo net konflikto užuomazgos“. Iškart po misijos mūsų pašnekovas, kaip, beje, ir kiti jos dalyviai, kelionę sapnavo. Ir net per miegus kalbėjo, minėjo misijos vadą: „Arnoldui reikia pagalbos, greit statysim kryžių“, „Kur Lagerio gatvė?“.

Prieš dvejus metus misijoje dalyvavo Mato bendramokslis ir kolega istorikas, muziejininkas Simonas Jazavita. Ar jo pavyzdys bei patirtis įkvėpė ir mūsų trečiadienio herojų? „Neslėpsiu, kad kažkiek tikrai įkvėpė – pats parvežiau jį iš Vilniaus po misijos, tada ir pasakiau, kad kitąmet bandysiu pats“. Tiesa, pavyko tik dar po metų. Susidomėjimas projektu didelis – šiemet sulaukta beveik 1000 anketų, į Kazachstaną išvyko 24 asmenys, vėliau susiskirstę į dvi grupes. Kas padėjo išvažiuoti?

„Nežinau, ką kiti rašė, bet tikiu, kad visi atrinkti turėjo bent šiek tiek išsiskirti. Reikia kalbėti iš širdies. Nenurašysi gi pilietiškumo sąvokos apibrėžimo iš knygų. Rašiau apie tai, ką veikiu. Pristačiau mūsų su draugais Šimtmečiui sukurtą projektą „LT1918“, kur feisbuke publikuojame lygiai prieš 100 metų skelbtas naujienas, autentiškus dokumentus be jokios redakcijos. Rašiau, kad pilietiškumą pirmiausia reikia „susitvarkyti savo kieme“. Akcija „Darom“ kasmet dėl to reikalinga, nes nesitvarkome kasdien, tiesa?“.

Misija šiemet prasidėjo anksčiau nei išaušo išvykimo į ją diena. Kaip jau turbūt visi skaitėte, Rusija atsisakė išduoti vizas lietuviams, susiruošusiems tvarkyti tėvynainių kapų į masinės tremties vietas. „Planas B“ buvo Kazachstanas, lietuvius sutikęs priimti labai geranoriškai. Tiek valstybiniu, tiek bendražmogišku lygmenimis. „Net atėjus į eilinę vietos parduotuvę žmonės lenkėsi, spaudė rankas“, – vis dar kiek nustebęs prisimena Matas, kuris, kaip ir jo pakeleiviai, kelionės metu dėvėjo daugeliui – pasirodo, net ir Kazachstane – atpažįstamus „Misija Sibiras“ marškinėlius. Dėvi ir dabar.

IMG_0390

Kaip Matas reagavo, kai sužinojo, kad į patį Sibirą nevyks? „Aš nujaučiau, kad į Rusiją neišvažiuosime, juk domiuosi aktualijomis. Visgi man „Sibiras“ – platesnė sąvoka. Galima sakyti, kad į ją patenka ir Kazachstanas, ir Tadžikistanas. Misijos vadovai reagavo labai greitai –  kai informacija pateko į žiniasklaidą, mes jau buvome pradėję susitikinėti su politiniais kaliniais ir jų giminaičiais. Sakyčiau, tai labai padėjo komandos tvirtybei, išvažiavome labai gerai pasiruošę, motyvuoti. Ne tiesiog gavome kažkieno surinktus duomenis, o patys skambinome, tikslinome informaciją, ieškojome nuotraukų. Kai jau buvome išvykę, žmonės vis dar siuntė prašymus surasti jų artimųjų kapus. Mes patys neturėjome telefonų – tam, kad galėtume maksimaliai atitrūkti nuo kasdienybės ir susikoncentruoti į misiją, bet kartu vykusi projekto komunikacijos vadovė Aistė vis papasakodavo“.

Įdomi detalė – viena misijos dalyvė ranka nuolat rašė dienoraštį, net eidama: „Sakė, yra įpratusi nuolat telefone lindėti, tad taip šį įprotį kompensuoja“.

Nuskridę į Astaną, misijos dalyviai nuvyko iki Karagandos, iš ten viena grupė keliavo į Džezkazganą, kiti į Balchašą. Į vietas, kuriose šiemet lankėsi „Misijos Sibiras“ dalyviai, praėjusio amžiaus viduryje išvežta bent 20 tūkst. politinių kalinių bei tremtinių iš Lietuvos. Tai gerokai didesnis skaičius istorijų, nei gali aprėpti pora dešimčių entuziastų. Visgi kalbėdamas Matas ne kartą išsitarė, kad misijoje gavo daugiau, nei tikėjosi. Kas tas „daugiau“?

„Nueini į Mamočkino mamų ir vaikų kapines iškelti ten praėjusią naktį sukaltą kryžių. Matai mažų vaikų ir jaunų moterų kapus, jų daugybė. Norisi iš ten išeiti kuo greičiau. Lietuvių kapai pasklidę tarp kitų tautybių ir religijų atstovų. Randi tai, ko ieškojai. Pastatai 4,8 m aukščio kryžių, sugiedi Tautišką giesmę.  Emociją sunku nupasakoti. Bet emocija ir yra viena svarbiausių misijos dedamųjų dalių. Kalbant apie istorinę atmintį, jei ji nejudinama, turi savybę sunykti. Aš turiu įvairių su tuo susijusių projektų čia, namuose, bet tik misijoje pajutau, jog palikau žymę Lietuvos istorijoje“. Ir tada nesvarbus nei lietus, nei kaitra, kurią, beje, Kazachstane pakelti lengviau nei Lietuvoje. Gal dėl elementarių klimato dėsnių, gal dėl motyvacijos.

Akimirka Karabaso karo belaisvių ir politinių kalinių kapinėse. Būtent čia praėjusio amžiaus viduryje veikė politinių kalinių paskirstymo punktas-kalėjimas. Per jį neišvengiamai buvo pravežami tiek lietuviai vyrai, tiek moterys.  „Čia pastatėme praėjusią dieną gamintą mūsų mažiausią kryžių, kaip mes jį pavadinome „žemaituką“. Kaip prie kiekvieno kryžiaus, apsikabinome, sugiedojome Tautišką giesmę, tyloje apmąstėme. Ilgai neužsibuvome, bet žymę apie lietuvius palikome, o mūsų misija turėjo tęstis“, - savo feisbuke rašo Matas. „Misijos Sibiras“ organizatorių nuotr.

Akimirka Karabaso karo belaisvių ir politinių kalinių kapinėse. Būtent čia praėjusio amžiaus viduryje veikė politinių kalinių paskirstymo punktas-kalėjimas. Per jį neišvengiamai buvo pravežami tiek lietuviai vyrai, tiek moterys.  „Čia pastatėme praėjusią dieną gamintą mūsų mažiausią kryžių, kaip mes jį pavadinome „žemaituką“. Kaip prie kiekvieno kryžiaus, apsikabinome, sugiedojome Tautišką giesmę, tyloje apmąstėme. Ilgai neužsibuvome, bet žymę apie lietuvius palikome, o mūsų misija turėjo tęstis“, – savo feisbuke rašo Matas.
„Misijos Sibiras“ organizatorių nuotr.

Matui ir naujajai jo šeimai teko susitikti su ten gyvenančiais politinių kalinių artimaisiais. Kazachstane gyvena apie 5000 lietuvių. Pavyzdžiui, Karagandoje misijos dalyviai apsistojo Lietuvos garbės konsulo Vitalijaus Tvarijono kieme.

Taip pat kelionės metu teko tvarkyti 1954 m. vykusio Kengiro sukilimo vietą. Tuomet apie 4000 žmonių lageryje sukilo dėl prižiūrėtojų žiaurumo. Su atvykėliais susitikti atvyko Vladas Račkaitis, kurio tėvai, politiniai kaliniai, susipažino lageryje. Jis ten gimė, bet turi labai daug sentimentų Lietuvai, save vadina paskutiniu lietuviu Džezkazgane. „Pats Lietuvoje js buvo gal 1991-aisiais. Kalbėjome lietuviškai, jis supranta daug, bet ne viską gali pasakyti. Bet labai mandagiai atsisakė kalbėti rusiškai. Net tie, kurie nebemoka, vis tiek nori klausytis mūsų kalbos. Džiaugėsi ir vertino, kad mes atvažiavome. Vietiniai kazachai net su kastuvais į kapines atėjo pabendrauti. Ne tiesiog pasmalsauti, bet padėti dirbti“.

Kas sieja misiją ir muziejininko darbą, tokį, kokį jį įsivaizduoja ir stengiasi dirbti Matas? Emocija. „Norisi, kad žmogus iš edukacinio užsiėmimo ir ekskursijos išeitų paliestas, o ne tiesiog išklausęs ilgą paskaitą“. Beje, anksčiau Vytauto Didžiojo karo muziejuje dirbęs Matas dabar rotušėje veda net tokius edukacinius užsiėmimus, kaip „Smetoniški kursai panelėms ir ponioms“. Iššūkis? Savotiškas.

kaunomuziejus.lt

misijasibiras.lt

Muziejaus trečiadienis. Prieš vestuves – į muziejų!
„Gal juokaujat?!“ – tikriausiai tokios reakcijos sulauktų bet kas, pasiūlęs bernvakarį ar mergvakarį surengti muziejuje. Vis dėlto Kauno miesto...
Muziejaus trečiadienis. Alyvomis kvepiantis Kaunas
Kaunui 1919 m. tapus laikinąja sostine, prasidėjo spartus pramonės augimas. Fabrikuose pagaminta produkcija buvo parduodama Lietuvoje ir užsienyje, o...
Muziejaus trečiadienis. Prie Neries auga muzikos instrumentai!
Mieste vasarojančius ir naujo hobio besidairančius šį trečiadienį Kauno miesto muziejus kviečia prie… upės. Juk prie Neries auga muzikos...
Muziejaus trečiadienis. Į Valstybės teatrą… Žaliakalnyje
Pravėrus, atrodo, niekuo neišsiskiriančias duris Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos istorijos skyriuje, antrame aukšte, nosį...
Muziejaus trečiadienis. Prieš vestuves – į muziejų!
„Gal juokaujat?!“ – tikriausiai tokios reakcijos sulauktų bet kas, pasiūlęs bernvakarį ar mergvakarį surengti muziejuje. Vis dėlto Kauno miesto...
Muziejaus trečiadienis. Alyvomis kvepiantis Kaunas
Kaunui 1919 m. tapus laikinąja sostine, prasidėjo spartus pramonės augimas. Fabrikuose pagaminta produkcija buvo parduodama Lietuvoje ir užsienyje, o...
Muziejaus trečiadienis. Prie Neries auga muzikos instrumentai!
Mieste vasarojančius ir naujo hobio besidairančius šį trečiadienį Kauno miesto muziejus kviečia prie… upės. Juk prie Neries auga muzikos...
Muziejaus trečiadienis. Į Valstybės teatrą… Žaliakalnyje
Pravėrus, atrodo, niekuo neišsiskiriančias duris Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos istorijos skyriuje, antrame aukšte, nosį...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia