„Aš užkasiau didelį intelektualinį lobį“

„Nuo 1955-ųjų Kaune gyvenu, bet nesu čia buvusi!“, – stebisi Bronislava Masaitienė, atėjusi susitikti su savo „naujaisiais anūkais“ Mariumi Skukausku ir Julija Činčyte prie Kauno radijo stoties, iš kurios 1926-aisiais pasigirdo žodžiai „Alio, alio! Lietuvos radijas. Kaunas“. Jei jau visai tiksliai, radijo istoriją Kaune galima skaičiuoti nuo 1910-ųjų, kai Žaliakalnio forte radiotelegrafo stotį ėmė statyti rusų kareiviai. Bet mūsų pasakojimui svarbi lokacija iš tiesų yra S. Daukanto gatvė, nes būtent čia 1933-aisiais įsikūrė moderni radijo studija. Ir būtent joje įrašytos plokštelės tapo Bronės, drauge ir visos Lietuvos, lobiu. Lobiu, apie kurį dokumentinį filmą sukūrė Marius ir Julija. Marius – iš Panevėžio, Julija – iš Jonavos, tad į Kauną jie žvelgia plačiai atmerktomis akimis.

KVK_Radija_HQ-8427

Filmo „Kalbantis lobis“ premjera įvyko balandį Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos istorijos skyriuje – neatsitiktinai čia, nes būtent Kauno miesto muziejus VDU studentams pametėjo idėją pakalbinti Šančiuose plokšteles iškasusią Bronislavą. Tiesa, lobį ji rado dar 1992-aisiais. Kadangi istorija daugiasluoksnė, planuotas interviu muziejaus archyvui virto 40-ies minučių pasakojimu, kuriame susitinka daug įdomių, savo darbus puikiai išmanančių asmenybių.

Taigi Kauno radiofone Kultūros skyriaus vedėju dirbo Balys Gražulis, kuris stengėsi, kad visi svarbesnieji kultūros, politikos įvykiai būtų įamžinti garso įrašuose – plokštelėse. Prieš pat antrąją Sovietų okupaciją, radiofone jau budint kareiviams, B. Gražulis apie 80 (iškastos 76 plokštelės, – red. past.), jo nuomone, vertingiausių įrašų „išvogė“ ir, nugabenęs į Šančius, užkasė savo kieme. Netrukus po to pasitraukė į Vakarus ir apsigyveno JAV. 1990-aisiais, šiaip ne taip gavę vizas, į JAV aplankyti giminių išvyko Bronė su vyru. Su pusbroliu – taip, taip – Baliu jai susitikti nepavyko, jis gyveno už 1 500 kilometrų nuo vietos, kurioje lankėsi kauniečiai, bet susiskambinti, žinoma, teko. Jau prieš pat Bronei su vyru grįžtant į Lietuvą, kalbantis paskutinį kartą, Balys lyg tarp kitko pasakė: „Aš užkasiau didelį intelektualinį lobį, jei Lietuva jį surastų, labai daug baltų [istorijos] dėmių galėtumėt uždažyti.“ Pusseserė iškart pažadėjo, kad suras!

Grįžusi į Kauną, prieš imdamasi darbo, net Šančių planą nubraižė ir siuntė į JAV, kad pusbrolis tiksliai pažymėtų vietą. Bet jis neatsiminė! Paminėjo tik kalną, didelį ąžuolą ir žeminę. Vis dėlto prisiminė geležinkelio sargo, padėjusio jam lobį užkasti, vardą. Senoje telefonų knygoje iškart pavyko rasti geležinkeliečio sūnų. Susitikus pasirodė, kad nei kalno, nei žeminių nebelikę, viskas sulyginta ir užstatyta garažais.

Taigi lengva nebuvo, kasinėti teko net dvejus metus. Bet koks padėjėjų būrys buvo surinktas! Ir bombų ieškotojas prisijungė, ir specialūs smeigai pagaminti. Bronei padėjo Šančiuose gyvenę pusbroliai, tremtinių klubas atsiuntė kareivius, ir ekskavatorių teko naudoti. Šiandien kaunietė pripažįsta, kad su augmenija buvo gal ir nelabai pagarbiai elgiamasi, bet juk labai norėjosi surasti plokšteles.

Lemtinga – ir labai ilga – balandžio 16-oji prasidėjo liūdnokai, Bronei teko dalyvauti bendradarbės tėvo laidotuvėse, grįžusi po jų į Šančius ji nusprendė dar kiek pakasinėti. Net dešinę akį Bronei niežtėjo, ir tai ji palaikė ženklu, kad jau pats metas paieškas baigti sėkmingai. Nesinori čia gadinti būsimo malonumo žiūrint detalų, jautrų Bronės pasakojimą filme. Beje, jis toks detalus, su visais vardais, pavardėmis ir pareigomis, todėl, kad visą įvykių eigą – net tai, kad taurės, iš kurių buvo geriamas radybų šampanas, buvo krištolinės – lobio radėja 1992-aisiais detaliai aprašė. Dienoraščiai – svarbu. Svarbus ir tų pavardžių, tai yra žmonių, aukojusių savo laiką, besinaudojusių tarnybine padėtimi ir kitaip prisidėjusių prie kalbančio lobio suradimo, kiekis. Ne vienas paieškose dalyvavusių ir filme kalbintų žmonių geras emocijas prisimena kuo puikiausiai.

Asmeninio B. Masaitienės archyvo nuotr.

Asmeninio B. Masaitienės archyvo nuotr.

Radiofono plokštelės paties Balio Gražulio (jis mirė 1994 m.) oficialiu raštu perduotos Lietuvos centriniam valstybės archyvui. Apie ketvirtadalis buvo padengtos kalkių sluoksniu, nebegrojamos, buvo planuojama net jas nurašyti, nes priemonių, kurios nukalkintų, bet nesugadintų lako, nebuvo, bet archyvo specialisto Vytauto Vizginto žmona patarė panaudoti… vieną tokią labai įprastą buitinės chemijos priemonę.

Plokštelės jau suskaitmenintos, taigi galima susipažinti su turiniu, kuris okupacijos akivaizdoje tapo neginčijamu Lietuvos valstybingumo įrodymu. Bronislavai turbūt didžiausią įspūdį paliko plokštelė, kurioje įrašytas trumputis pokalbis su skulptoriumi Juozu Zikaru. Gal net ne pats interviu, kiek maždaug dešimt dienų po to, kai lobis buvo iškastas, pasigirdęs telefono skambutis. Žinia apie plokšteles jau buvo apskriejusi Kauną, tad Bronislavai paskambino Alytė Zikaraitė, dar 1959-aisiais šeimos medinuke ant Pelėdų kalno įkūrusi tuomet slaptą muziejų. „Pro tą vietą tiek kartų ėjau į darbą, ir net nežinojau, kad ten yra muziejus, kol Zikaro dukra nepakvietė ateiti“, – prisimena Bronislava, dirbusi fabrike „Raudonasis spalis“, o į jį kulniuodavusi maždaug nuo Radijo gamyklos, kurioje dirbo jos vyras. Tiesa, pirmąkart kalbėdama su skulptoriaus dukterimi ji negalėjo skambinusiajai garantuoti, kad tarp rastų plokštelių tikrai bus interviu su J. Zikaru, bet jis ten buvo!

Buvo ir choro įgiedotas Lietuvos himnas, ir Petro Kalpoko, Petro Rimšos, Antano Žmuidzinavičiaus pasakojimai, Bernardo Brazdžionio ir kitų poetų eilės. Taip pat – vokiški reportažai apie Sovietų Sąjungos atėjimą į Lietuvą ir lietuvių tremtinius, ir net Laikinosios vyriausybės pareiškimas „Nepriklausomos valstybės atstatymo deklaravimas. Atsišaukimas į lietuvių tautą“, lyg paskutinis bandymas palikti bent kokį pėdsaką, įrodymą to, kad Lietuva buvo laisva ir turi tokia vėl būti. Šiuo įrašu, kurį kaip įsimintiniausią iš radinių įvardijo filmo kūrėjai, pradedamas „Kalbantis lobis“.

SCI_8411

Magistrantūros studijas Julija ir Marius baigs po metų, šis darbas, kurį Bronė įvertino labai pozityviai – tik vienas studijų etapų. O ar bus daugiau filmų? Kodėl gi ne, jei tik rasis bent tiek pat įdomi – ir visai nebūtinai grandiozinė – istorija su daug dedamųjų. Kauno miesto muziejus, neseniai tapęs „Kauno 2022“ partneriu, jau bendradarbiauja su istorijos (istorijų!) dulkes sklaidančiomis kultūros sostinės programomis „Modernizmas ateičiai“ ir „Atminties biuras“ (arba šio pirmtakas – projektas „Atminties vietos“), tad užuominų į galimus lobius dar ilgai nepritrūks. O toks istorijos pristatymo formatas, daugelio žmonių liudijimus sutalpinantis į keliasdešimt dėmesio reikalaujančių minučių, yra labai patogus raktas tiems, kurie niekaip neranda įėjimo į muziejų.

Kotryna Lingienė
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. liepos rubrikoje „Kaunas 2022“

kaunomuziejus.lt
kaunas2022.eu

Modernistus į susitikimą kviečia „Optimizmo architektūros“ leidėjai
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55) gruodžio 13 d., ketvirtadienį, 18 val. įvyks knygos „Optimizmo architektūra: Kauno...
Naujoje „Kaunas 2022“ senamiesčio erdvėje – detektyvų vakaras ir paskaita apie bendruomenių meną
Jei jums atrodo, kad gyvenimas bėga per greitai, greičiausiai taip ir yra! Pats metas subalansuoti jo tempą ir vietoj...
Plovdivas. Sujungti, atgaivinti, transformuoti ir atsikvėpti
„Kartu!“. Tokiu lakonišku šūkiu 2019-uosius švęsti ragina Plovdivas, antrasis pagal dydį ir svarbą Bulgarijos miestas, kitų metų sausio 12...
Kauno tvirtovės sandėliuose su Brigitta Bödenauer 
Kaune jau dvi savaites reziduoja garso menininkė, eksperimentinio kino kūrėja, didžėja ir medijų teoretikė iš Vienos, Austrijos. Brigitta Bödenauer...
Modernistus į susitikimą kviečia „Optimizmo architektūros“ leidėjai
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55) gruodžio 13 d., ketvirtadienį, 18 val. įvyks knygos „Optimizmo architektūra: Kauno...
Naujoje „Kaunas 2022“ senamiesčio erdvėje – detektyvų vakaras ir paskaita apie bendruomenių meną
Jei jums atrodo, kad gyvenimas bėga per greitai, greičiausiai taip ir yra! Pats metas subalansuoti jo tempą ir vietoj...
Plovdivas. Sujungti, atgaivinti, transformuoti ir atsikvėpti
„Kartu!“. Tokiu lakonišku šūkiu 2019-uosius švęsti ragina Plovdivas, antrasis pagal dydį ir svarbą Bulgarijos miestas, kitų metų sausio 12...
Kauno tvirtovės sandėliuose su Brigitta Bödenauer 
Kaune jau dvi savaites reziduoja garso menininkė, eksperimentinio kino kūrėja, didžėja ir medijų teoretikė iš Vienos, Austrijos. Brigitta Bödenauer...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia