Į Vakarus su Mikalojumi Vorobjovu

2017 m. pasirodė du solidūs knygos „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas“ tomai, išsamiai pristatantys vieną reikšmingiausių tarpukario intelektualų – Mikalojų Vorobjovą (1903–1954). Dvitomio apimtis sufleruoja, kad su didžiule dalimi knygos turinio skaitytojas susipažįsta pirmą kartą. Autorių, dirbusių prie šios knygos, Vorobjovas aptariamas kaip Miuncheno universiteto auklėtinis, baroko tyrinėtojas, čiurlionistas, publikuojami jo tekstai, taip pat amžininkų, šeimos narių korespondencija.

Dailės istorikas, tarpukariu sėkmingai siekęs artinti tuometę lietuvišką kultūrą link Vakarų, pats daugybę metų praleido Lietuvos kultūros paraštėse (ar veikiau kaimynystėje) – ilgą laiką jo darbai buvo žinomi nebent giminingų sričių specialistams ar pavieniams inteligentams. Įvairialypė M. Vorobjovo gyvenimo istorija, ilgesniam laikui stabtelėjusi Lietuvoje, Rusijoje, Vokietijoje, baigiasi JAV, kas, pasak Josifo Brodskio, yra „dar viena Europos intelektualo tragedija“.

Šios reikalingos knygos sudarytoja, dailėtyrininkė prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė pasakoja apie daugybę M. Vorobjovo asmenybės briaunų, kurių atšvaitus galime pagaliau sugauti versdami šio dvitomio puslapius (Birželio 14-ąją pašnekovė kviečia užsukti į Kauno menininkų namus, kur vyksiančiame leidinio pristatyme prie jos prisijungs menotyrininkė prof. dr. Rasa Žukienė. Pristatymą ir diskusiją moderuos prof. habil. dr. Egidijus Aleksandravičius, – red. past.). 

34499470_2142832729065487_3554525886336204800_n

Panašu, kad Vorobjovui vokiškoje aplinkoje iš esmės sekėsi – jis sėkmingai studijavo, buvo pastebėtas ir mėgstamas kolegų. Kodėl jis nusprendė grįžti į Kauną, o ne tęsti profesinę karjerą ten?

Na, šio motyvo knygoje mes neplėtojome, bet yra išlikęs susirašinėjimas su vienu jo bičiuliu, emigrantu iš Rusijos, apsisprendusiu likti Vokietijoje. Jis Vorobjovą bandė atkalbėti nuo grįžimo į Lietuvą. Teigė, esą Vorobjovas uždus „tame mažame krašte, kur meno istorikas bus kaip koks egzotiškas paukštis“. Karjeros galimybių Vokietijoje būta, bet tos galimybės reikalavo laiko, o įsidarbinti ir uždirbti nebuvo taip paprasta. Išties Vorobjovas kiek bijojo važiuoti į Kauną, ko gera, jį įtikino tėvai.

Kaip jam sekėsi atvykus į Kauną pritapti prie vietos kultūrinės aplinkos?

Į Kauną Vorobjovas grįžta 1935, o į Vilnių išvyksta 1940 metais. Nepaprastai trumpas laikotarpis, tačiau stebėtina, kiek žmogus per tą laiką spėjo tame Kaune „pripėduoti“. Čia jis dėstė žydų gimnazijoje ir dirbo Holcmanų šeimai priklausiusiame vokiškos krypties „Pribačio“ knygyne. Maksas Holcmanas, beje, yra ir knygos apie Čiurlionį leidėjas. Vorobjovo talentas buvo greitai pastebėtas. Jo dailės kritikos straipsnius spausdino svarbiausi periodiniai leidiniai – „Vairas“, oficiozas „Lietuvos aidas“. Vienas iš artimiausių draugų Kaune buvo, mano nuomone, taip pat nepakankamai įvertintas filososfas Vosylius Sezemanas. Atgavus Vilnių Vorobjovas išvyko ten dėstyti, dirbo miesto muziejuje.

Kokie Vorobjovo laimėjimai čiurlionistikoje, kuo jo darbai yra reikšmingi?

Čiurlionio kūrybos tyrimams jis suteikė adekvatų tarptautinį kontekstą. Net XXI a. pradžioje mūsų tyrėjai yra polemizavę, kaip susieti Čiurlionio modernizmą, jei jis simbolistas? Vorobjovui rašant habilitacinį darbą apie Čiurlionį viskas buvo aišku: Čiurlionis simbolistas ir priklauso ankstyvajam modernizmui. Jis tai puikiai įrodo. Knygoje Vorobjovas prabilo labai aiškia, skaidria, sklandžia kalba, nepiktnaudžiaudamas sudėtingais menotyros terminais, metaforomis, vaizdžiais, bet niekur nevedančiais aiškinimais, kas šiaip jau gana būdinga čiurlionistikai. Autorius naudojosi naujausia to laiko literatūra, pagal tekstą justi, kad geras Vorobjovo pasirengimas, gera mokykla padėjo jam kryptingai atrinkti informaciją, ją įvertinti ir suprasti. Tekstas nė kiek nepaseno – nei kalbos, nei dalykinės informacijos atžvilgiu.

Giedrė Jankevičiūtė. Teodoro Biliūno nuotr.

Giedrė Jankevičiūtė. Teodoro Biliūno nuotr.

Ar būtų galima teigti, kad Vorobjovo veikalas įvedė Čiurlionį į Vakarų kultūros kontekstą?

Habilitacinio darbo jis nespėjo apginti, šis tekstas liko mašinraščio pavidalu, nors atskiras dalis Vorobjovas paskelbė lietuviškoje periodikoje kaip straipsnius. Tačiau 1938 m. jis publikavo knygą apie Čiurlionį, skirtą vokiečiakalbiui skaitytojui. Knyga buvo rašoma kaip Lietuvos kultūros propagandai per ryškiausią jos atstovą Čiurlionį skirtas veikalas. Labai įdomi, be kitų dalykų, šio leidinio viešinimo kampanija, kurioje aktyviai dalyvavo ir pats Vorobjovas. Jis susisiekė su tuometiniais Europos menotyros autoritetais ir atvirai paprašė tekstų, kuriuos galėtų panaudoti knygos ir Čiurlionio reklamai. Šiuos atsiliepimus spausdino įvariakalbiuose reklaminiuose lankstukuose; archyve yra išlikusios net banderolės – nuplėšiamosios reklaminės juostelės. Garsinti knygą jam uoliai padėjo ir Lietuvos diplomatinis korpusas – atstovybių užsienyje darbuotojai. Atsakymas į klausimą apie šios knygos poveikį – kontroversiškas. Monografija apie Čiurlionį pasirodė karo išvakarėse, Europoje jau sklido parako kvapas. Tokioje politinėje situacijoje kalbėti apie periferijos simbolizmo menininką, kad ir koks originalus ir rafinuotas jis būtų, tiesiog buvo netinkamas metas.

O kaip sekėsi Vorobjovo knygai „Vilniaus menas“?

Kaip ir su Čiurlioniui skirtu veikalu – ši knyga pasirodė ne laiku. „Vilniaus menas“ išėjo pačiose sovietinės okupacijos išvakarėse – 1940 metų pavasarį. Skaitytojų buvo, bet ne tiek jau daug. „Vilniaus menas“ yra politinis tekstas. Tai, beje, darsyk patvirtina, kad jo autoriaus pastangos ir gebėjimai tikrai buvo pastebėti ir įvertinti aukščiausiu lygiu. Knyga skirta „Kauno Lietuvos“ gyventojams, kuriems reikėjo „prisijaukinti“ atgautą istorinę sostinę.

Stebina Vorobjovo greitis – tekstas parašytas per labai trumpą laiką, tačiau rezultatas puikus. Turime ne vieną palankų šios knygos vertinimą iš mūsų autoritetų. Pirmiausiai minėčiau Tomą Venclovą, kuris teigia, kad „Vilniaus menas“ padėjo jam pamatyti Vilniaus architektūrą ir ją pamilti, suprasti, įvertinti. Vanda Zaborskaitė gražiai apibūdina šios knygos poveikį romantiškiems, idealistiškai nusiteikusiems karo ir pokario provincijos jaunuoliams, kurie atvyko į karo apgriautą Vilnių ir, paveikti Vorobjovo teksto, per aprūkusį suniokoto miesto apvalkalą sugebėjo pamatyti spindintį istorinės sostinės paveikslą. Vorobjovas meistriškai perteikė miesto kaitą, jį formavusių gotikos, renesanso, manierizmo, baroko, klasicizmo poveikį Vilniaus architektūrai.

Tiesa, istorizmo epochos jis nemėgo. Nemėgo nuoširdžiai, nors, be abejo, prisidėjo ir ideologiniai motyvai, iš dalies perimti iš lenkų autorių. Įkandin pastarųjų Vorobjovas laikėsi nuostatos, kad viskas, kas buvo daroma caro valdžios laikais, kenkė Lietuvai, griovė jos kultūrą, tad ir architektūra, liudijanti šį laikotarpį, savaime yra bjauri. Ši nuomonė, be abejo, buvo paplaukiui tuometei ideologijai, tačiau tai nereiškia, kad Vorobjovui trūko principingumo ir drąsos, kai reikėjo apginti kokią nors nepatogią tiesą. Pavyzdžiui, Vorobjovas užėmė labai drąsią pilietinę ir politinę poziciją reaguodamas į agresyvius nacionalistinius išpuolius prieš modernistus; kalbu apie tautininko Vinco Rastenio kritiką, nukreiptą į Viktoro Petravičiaus ekspresionistinę grafiką, apskritai prieš atvirą emocionalumą, kurio raiškai naudojama deformacija. Rastenis nebuvo vienišas – politikų vertinamas Ignas Šlapelis irgi tuo metu rašė, kad reikėtų imtis griežtesnės cenzūros Lietuvoje, neleisti jaunuoliams užsiimti beprasmiais egocentriškais meniniais eksperimentais, bet orientuoti juos į valstybei bei tautai naudingą kūrybą. Vorobjovas aštriai polemizavo su šia nuomone, dar daugiau, jis pirmasis ir, ko gera, vienintelis išsamiai komentavo „išsigimusio meno“ kampaniją ir jos padarinius Vokietijoje, pasakojo apie konfiskuotus modernistų kūrinius, kurie buvo išparduodami, naikinami ir t. t., informavo Lietuvos skaitytojus apie pirmąjį „išsigimusio meno“ aukcioną, surengtą Liucernoje 1939 metų birželį. Pastebėjęs Lietuvoje minties ir kūrybos laisvės suvaržymo simptomus, Vorobjovas nedelsdamas prieš tai protestavo.

Vorobjovo pažiūrų spektras ir atitinkamai bendravimo ratas buvo platus: jo aplinkoje buvo ir tradiciškai mąstančių bičiulių, ir visokių avangardistų, modernistų. Štai išliko vienas Henrio Parlando laiškas – akivaizdu, kad jie rado bendrą kalbą ir daugelio pastebėtas bohemiškas suomių avangardo pradininko laisvumas Vorobjovui nei kliuvo, nei trukdė. Iš motinos laiškų matyti, kad sėdėjimo per naktis, velykinių pusryčių, pereinančių į naktipiečius, kortų, cigarečių dūmo šeimos gyvenime buvo gausu. Beje, rūkė Vorobjovas labai daug ir visą gyvenimą. Yra išlikę karo metų Vilniaus tabako fabriko direktoriaus laiškai, klausiantys, kada gi Vorobjovas atvyks pasiimti jam paruoštų rūkalų. Tabako fabriko direktorius nuoširdžiai rūpinosi, kad Lietuvos nacionalinis turtas, kitaip tariant, intelektualai, tokie kaip Balys Sruoga ar Vorobjovas, nepristigtų karo metais ypatingą vertę turėjusių cigarečių ir tabako.

Vorobjovo archyvas – tikras lobynas. Štai tarp kitų užrašų ten guli toks mažas lapelis – karo metais surašytas darbų sąrašas. Ketvirtu numeriu ten pažymėta: „Filmavimo planas“. Tikėtina, kad „filmavimo planas“ reiškia konsultacijas su kino operatoriumi Stepu Uzdonu, nufilmavusiu istorinio Vilniaus vaizdų siužetą, kurio kopija 2015 metais buvo pargabenta iš Krasnogorsko (Rusija) ir saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve. Kitais duomenimis, tai galėtų būti Alfonso Žibo filmas „Vilniaus miesto paminklai“, bet greičiausiai tai vis dėlto Uzdono pradėtas filmuoti filmas.

Vadinasi, Vorobjovas labai šiuolaikiškai suvokė naujųjų komunikacijos medijų taikymą meno, kultūros žinių sklaidai. Jis skaitė paskaitas per radiją, rašė populiarius, visiems suprantamus tekstus apie Lietuvos meninį paveldą ir net rengėsi pasinaudoti kinu kaip nauja, paveikia priemone, leidžiančia sudominti plačiąją visuomenę. Nesuprasime, iš kur tai atkeliavo, jei nepaskaitysime, kaip labai tuo domėjosi jo buvęs profesorius Wilhelmas Pinderis. Apie Pinderį jo palikimo tyrinėtojai sako, kad, be jokios abejonės, jis būtų tapęs televizijos žvaigžde, jei televizija iki Antrojo pasaulinio karo būtų tapusi tuo, kuo ji tapo pokario metais – langu į pasaulį.

Giedrę Jankevičiūtę kalbino Julija Račiūnaitė
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. gegužės rubrikoje „Į temą“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Mėnesio tema. Sumauta pavara
Prieš kurį laiką feisbuke pasirodė naujas puslapis, pavadintas dviprasmišku žodžių junginiu. „Sumauta pavara“ pasiūlė kokybiškų publikacijų apie automobilių istoriją...
Kauno šaligatvių garsas pagal Zan Hoffman (interviu)
Amerikietis Zan Hoffman įsitikinęs, kad gatvių tvarkytojai šiais laikais dirba su daug didesniu užsidegimu, nes… daug, labai daug laiko praleidžia vaizdo žaidimų...
Mykolas Drunga. Pasauliui apie Lietuvą, Lietuvai apie pasaulį
Šį pavasarį VDU garbės daktaro regalijomis apdovanotas, šiame universitete viešąją komunikaciją dėstantis Mykolas Drunga visų pirma yra žurnalistas. 1948-aisiais...
Apie „Cirkuliaciją“ ir šiuolaikinį cirką iš pirmų lūpų
Džiugas Kunsmanas – iš Italijos, Kęstas Matusevičius – iš Suomijos. Du šiuolaikinio cirko menininkai į Kauną šią vasarą grįžo...
Mėnesio tema. Sumauta pavara
Prieš kurį laiką feisbuke pasirodė naujas puslapis, pavadintas dviprasmišku žodžių junginiu. „Sumauta pavara“ pasiūlė kokybiškų publikacijų apie automobilių istoriją...
Kauno šaligatvių garsas pagal Zan Hoffman (interviu)
Amerikietis Zan Hoffman įsitikinęs, kad gatvių tvarkytojai šiais laikais dirba su daug didesniu užsidegimu, nes… daug, labai daug laiko praleidžia vaizdo žaidimų...
Mykolas Drunga. Pasauliui apie Lietuvą, Lietuvai apie pasaulį
Šį pavasarį VDU garbės daktaro regalijomis apdovanotas, šiame universitete viešąją komunikaciją dėstantis Mykolas Drunga visų pirma yra žurnalistas. 1948-aisiais...
Apie „Cirkuliaciją“ ir šiuolaikinį cirką iš pirmų lūpų
Džiugas Kunsmanas – iš Italijos, Kęstas Matusevičius – iš Suomijos. Du šiuolaikinio cirko menininkai į Kauną šią vasarą grįžo...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia