Hipsteris „before it was cool“, arba Eik, Bulota, kirptis

Rytis Bulota daliai skaitytojų galbūt pažįstamas kaip politinės filosofijos dėstytojas, dirbantis Vytauto Didžiojo universitete. Kitiems – kaip grupės „Mountainside“ bosistas, tretiems gal ir iš projekto „33% kiaulių pakeliui į Vatikaną“. Blokados laikais ši grupė repetuodavo Neveronyse, šiltnamių kombinate, o kadangi dėl degalų trūkumo autobusai važinėdavo retai, muzikantai repeticijas pasiekdavo dviračiais. Čia vėl susitiko ir su Sauliumi Čemolonsku, alternatyviausios Kauno diskotekos „Trestas“ didžėjumi, vienu breiko pionierių Kaune. Saulius buvo ir Kulautuvos, kur Kultūros namuose vykdavo intensyvios įvairiausių Kauno undergroundinių grupių repeticijos, gyventojas.

Nors nuo irokėzo skiauterės praėjo jau trys dešimtmečiai, Rytis gali pasigirti kone fotografine atmintimi ir sąžininga retrospekcija – užklaustas apie tai, kame tiesiogiai nedalyvavo, nesiima pats interpretuoti, bet… išvardija dar bent kelis žmones, kurie galėtų papasakoti daugiau. Apie 1988-uosius, apie festivalį „Purvinoji žiema“, vykusį dabar jau buvusioje Radijo gamykloje.

„Man atrodo, iš visų, tada grojusių kauniečių, dabar tai bedarau vienintelis“, – juokiasi Rytis. Jis, beje, ir sąžiningai prisipažino, kad 1989-aisiais nebuvo legediniame „Sonic Youth“ koncerte Vilniuje, nes turėjo mokytis. O draugas Iškrypėlis iš sostinės parvažiavo su „Sonic Youth“ marškinėliais – tais, kuriuos scenoje vilkėjo bosistė Kim Gordon…

1988-aisiais tau buvo šešiolika. Kokia buvo tuomet paauglystė Kaune?

Iš tiesų nemažai laiko praleidau ir Vilniuje, ten gyveno mūsų giminės, taigi pusbroliai, pusseserės. Vilniaus andergroundą irgi pamenu. Triniesi Pilies gatvėje, pamatai kokį Atsuktuvą ar Varveklį su skiauterėm! Atrodydavo iš kito pasaulio. Labai baisu, keista, bet kartu ir labai įdomu. Taip ir prasidėjo.

Esminis Kauno ir Vilniaus skirtumas buvo tas, kad Vilniuje, tarkim, pankai laikėsi sau, metalistai – sau. Kaune frakcijų nebuvo, andergroundas buvo kartu. Kai atėjau į „Trestą“, prie „Laumės“, vienas mano klasės draugas pradėjo šokti breiką. Eidavau su juo į repeticijas, vėliau į pasirodymus „Treste“. Ten susipažinau su sėdėjusiais prie kavinės „Laumė“. Taip pradėjau irgi prie jos laiką leisti.

Atrodo, 1987 metais nuvažiavome į Vilnių, į pankroko festivalį, kur grojo „Graždanskaja oborona“. Mes su draugeliu sėdim, žiūrim, kaip tos grupės groja, susižvalgom ir sakom vienas kitam: „Žiek, tai mes irgi laisvai galim grot.“ Taip ir pradėjome. Labiau tuomet rūpėjo „Led Zeppelin“, hipizmas, bliuzas… Būdavo, susirandi kokio draugelio tėvą, kuris dirba įmonėje, kuri turi patalpas. Tada į tas patalpas įsitrini, susitari, kad tau nupirktų aparatūrą… Betvarkė. Mes repetavom – tada dar neturėjom pavadinimo – prieš Muzikinį teatrą, ten buvo kažkokių tyrimų institutas. Palėpėje buvo įrengtas poilsio kambarys.

Jau 1988 metais sėdėjom prie „Laumės“. Atėjo Vaidas Iškrypėlis, mano kaimynas iš Aukštųjų Šančių. Sako, žiūrėk, festivalį organizuojam, pagrokit. „Bet, Vaidai, pankroko festivalis, mes bliuzą grojam.“ – „Ai, tai koks skirtumas!“ Porą mėnesių iki festivalio buvo likę, praėjom groti kažką į tą pusę, taip ir užsikabinom, sugalvojom pavadinimą – „Pionieriaus garbės žodis“. Į sceną lipdavom pasirišę pionierių kaklaraiščius. Tai va, taip sugrojom festivalyje „Purvinoji žiema“, ten jau buvo kažkas tokio.

Ar buvo tuomet dar kokia nors cenzūra, draudimai iš valdžios?

Prasidėjus perestroikai cenzūros varžtai buvo atlaisvinti. Pavyzdžiui, Rusijoje juk „Akvarium“ susikūrė 1972 m., ir tik po keliolikos metų išleido pirmą plokštelę. Tada jau ir terminą „Rokas“ buvo galima vartoti. Ta prasme, mentai tikrai galėjo į tarpuvartę nusitempę plaukus nukirpti, bet tai jau buvo labiau jų pačių privati iniciatyva, urlaganiškumas.

Nors, pamenu, mokykloj 1987–88 metais mane pjaudavo: apsikirpk, apsikirpk. Atsimenu, gal 1989 metais po vasaros į 11 klasę atėjau jau gerai ataugęs, tada mane rimčiau užlaužė: „Eik, Bulota, kirptis.“ Tada „nuvariau“ ir skiauterę „išsidrožiau“. Ateina direktoriaus pavaduotojas ir… Kabinėjosi jie, bet oficialiai nieko padaryti nebegalėjo.

Kaip paprastai paaiškinti tą fenomeną, kad valdžios leistas rokas ėmė ir nugriovė tą pačią valdžią? Dabar tai gana akivaizdu, bet negi tuomet niekas neįtarė, kad žmonės, kuriems pagaliau galima išreikšti save, vienysis į bendruomenes, kils?

Och, čia jau Pandoros skrynią atidarėt! Kaip tik šitas temas liečiau savo disertacijoje. Prieš perestroiką tvyrojo ir ekonominis, ir ideologinis nuosmukis. Žmonės buvo visiškai apatiški. Pradžioje atrodė, kad Gorbačiovo valdymas tėra Andropovo politikos tęsinys, todėl Gorbačiovą palaikė ir KGB, ir karinis-pramoninis kompleksas. Kai Gorbačiovas pradėjo vykdyti viešumo politiką, nukreiptą prieš korumpuotą nomenklatūrą, jam reikėjo palaikymo iš liaudies. Taigi jis ir leido steigtis neformalioms organizacijoms. Pagrindas, kodėl Sovietų Sąjunga sugriuvo, buvo nacionalizmas. Gorbačiovas tikrai nesitikėjo, kad estai, latviai, lietuviai taip susivienys.

Kalbant apie roką, galbūt valdantieji pradėjo mąstyti ir suvokė, kad Vakarų rokeriai iš esmės buvo kairieji. Juk, kaip Havelas sakė, džinsai ir roko muzika sugriovė sistemą, tai jie sugalvojo, kad reikia atsiimti teritorijas ir sustiprinti režimą. Kitaip tariant, nematė subkultūrų pavojaus.

Klausimas, ar džinsai sugriovė sistemą, ar… žmogiškas noras tuos džinsus turėti? Turbūt tuomet ne kiekvienam 16-mečiui „grojo“ tautiniai jausmai.

Noras vartoti buvo tikrai labai svarbus. Bet, manau, viskas susiėjo į vieną krūvą. Ne tik vartotojiškumas ir ne tik patriotizmas, bet vienas kitam jie padėjo, suveikė lyg sprogstamasis užtaisas. Hipiai Vakaruose buvo kairieji, pas mus – dešinieji. Lygiai taip ir pankrokas, mūsiškis buvo artimesnis skinhedų kultūrai, ne tikriesiems naciams, bet apolitiškiesiems pankams, anarchiją suprantantiems kaip laisvę pabaliavoti. Tai tikrai nebuvo kairysis judėjimas.

1988-ieji. Grupė „Pionieriaus garbės žodis“ festivalyje „Purvinoji žiema“. Nuotrauka iš Ryčio Bulotos archyvo.

1988-ieji. Grupė „Pionieriaus garbės žodis“ festivalyje „Purvinoji žiema“. Nuotrauka iš Ryčio Bulotos archyvo.

Kai buvo atkurta Nepriklausomybė, pasibaigė Sausio įvykiai, kuo tuomet pavirto muzikantų protestai?

Tie, kurie organizuodavo didžiuosius renginius, juk ir buvo roko mėgėjai. Dovydas Bluvšteinas, Margarita Starkevičiūtė, Gintautas Babravičius, Algirdas Kaušpėdas… Būtent dėl to vienijanti muzika ir buvo rokas. Bet dalis muzikantų, be abejo, buvo apolitiški, todėl, nuslūgus emocijoms, viskas pamažu nunyko.

Kaune, sakyčiau, būta kognityvinio disonanso. Susirenka tie visi skusti treninginiai į „Roko maršą“ ir bujoja, nors jiems ta muzika iš principo nepatinka. Tiems, kurie atrodo kaip tie muzikantai scenoje, jie linkę ir į galvą „užvažiuoti“. Kai viskas perėjo prie rinkos ekonomikos, rokas taip ir išblėso. Kaune jo beveik neliko, vietoj to užvaldė „Popcentro“ produkcija. Kitaip sakant, rokas tapo mados auka.

Ar pameni, kaip apsivertė tavo, kaip jaunuolio, gyvenimas po Kovo 11-osios? Ar mokykloje kas nors iškart pasikeitė?

Tada mokiausi 12-oje klasėje. Visus mus veždavo iš mokyklos karinio parengimo užsiėmimams. Kaip šiandien pamenu, buvo toks majoras Pakalka, kuris sakė: „Ką jūs čia tikit, ką Landsbergis prižadėjo, kad neisit į kariuomenę? Visi eisit!“ Dalis mokytojų nebuvo tikri, iš kur vėjas papūs, taigi didelio džiugesio tarp jų nebuvo. Žinot, per vieną naktį skūros neišversi, jei ką tik margučius drausdavai į mokyklą neštis. Mums patiems, aišku, tai buvo svarbus dalykas.

O per kiek laiko mokytojai tą skūrą išvertė? Kada jau pradėjo trispalves į atlapus segtis? Po kokių penkerių metų?

Po dvejų.

Cha… O kai baigei mokyklą, ar buvo tuomet galimybių iškart vykti svetur, į Vakarus, ar neplanavai to?

Buvo taip, kad į sovietinę voiskę po Kovo 11-osios dar ėmė, jei nestudijavai, taigi pagrindinis tikslas buvo trūks plyš įstoti į universitetą. Ir, žinot, baigus mokyklą teko ir pas senelį pagyvent, nes jau buvau pilnametis, bet dar ne studentas. Mano vienas bičiulis, pamenu, kaip tik tuo metu tarnavo kažkur Vidurinėje Azijoje. Paskelbus Nepriklausomybės atkūrimą iškart dezertyravo, grįžo į Lietuvą, gyveno pas draugą rūsy. Jei būtų pagavę, jam tikrai būtų buvusios šakės.

Įstojau į VDU, buvau antroji atkurto universiteto karta. Po pirmo kurso draugeliai išvažiavo į Daniją, prisikalbino ir mane – nuvažiavau studento-svečio teisėmis, praleidau Danijoje pusantrų metų, o magistro studijas pradėjęs po metų nuvykau į Norvegiją. Taigi planuoti neplanavau, bet taip sutapo aplinkybės.

Likti Skandinavijoje noro neturėjau, nes visi mano draugai buvo čia, Lietuvoje. Muzika, grupė – gailėdavausi, kad, kol chebra Kaune siaučia, aš sėdžiu ir skandinavišką alų geriu. Žmogiška prasme palankiu metu išvažiavau, tiesą sakant, nes Kaune žiemą tada ir šildymo nebūdavo, ir karšto vandens, o aš sau Danijoje patogiai gyvenau. Bet šiaip čia buvo smagiau. Viskas vyko!

Pavyzdžiui, VDU Didžiosios salės scenoje su kurso draugais, Dariumi Baltušiu, vėliau vedusiu „Tangomaniją“, esame vakarėlį padarę – užlipom laiptais į „Šilelį“, pasiėmėm kolonėles, jas tais pačiais laiptais nusitempėm žemyn ir padarėm diskaną. Aišku, nemokamai – viskas tada buvo dėl smagumo, ne dėl pajamų.

Kokia publika į tokius renginius rinkdavosi?

VDU studentija ir mūsų draugeliai. Baliavodavom plačiai, tai ir draugų ratas buvo platus. Nuo „Laumės“, iš „Tresto“, tie, kas prie Menų (Kauno menininkų namai, – aut. past.) trindavosi. Pankroko buvo nemažai, nors tuos pankus dabar turbūt reikėtų vadinti hipsteriais. Jei rengiesi taip kaip Vakaruose, tai urlaganams tu esi pankas. Dabar visi pankai atrodo pagal aną supratimą!

O kada, tarkim, „Laumė“ užsidarė?

Ji nyko, nyko ir nunyko. Sovietmečiu kavinių ir restoranų buvo labai nedaug, be to, mums, nepilnamečiams, ten ir patekti nebuvo įmanoma. Taigi „Laumė“ buvo tokia „kabojimo“ vieta –  sėdi lauke, į kavinę eini pasišildyti. Sušilus orams, eini prie Menų ir šiurpini tuos menininkus, jau senesnę kartą, labiau hipius. Debošų darymo prasme mes buvome perėję į kitą lygį. Koks 50 žmonių laisvai susirinkdavo tiesiog paošt. Kai ėmė rastis normalūs kabokai, fiziškai poreikio nebeliko ten trintis. Be to, vieni pradėjo dirbt, kiti mokytis, sienos atsidarė, viskas išsisklaidė.

Kokios tos normalios vietos?

Mes vaikščiodavom į „Miestprojekto“ valgyklą „Pakalnė“ ir KTU valgyklą priešais Karo muziejų. Tada visur alų pardavinėdavo. Jai užsidarius, bufetavos dar leisdavo pasėdėti ilgiau. „Pakalnė“ dirbdavo ilgiau, ten mes padoriai pasėdėdavom. Net ir grupės „Mountainside“ pavadinimas kilo nuo „Pakalnės“.

Su maskviečiu Igoriu Muchinu, kurio perestroikos laikų fotografijų paroda buvo surengta Kauno fotografijos galerijoje, neseniai kalbėjome apie galimybę surinkti tuomet įamžintus žmones naujiems portretams. Jis sakė, kad to nedarytų dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, dėl to, kad dalis tų žmonių tapo politikais, verslininkais, jie galbūt ir nenori prisiminti tų laikų. Ar tarp tuomečių tavo bičiulių yra tokių žmonių, visomis prasmėmis „išaugusių“ roką?

Atvirkščiai! Jokios gėdos, čia tikrai didelis skirtumas. Tarp mūsų labiau garbės reikalas, kad jaunystėje taip „pavarydavom“. Žinoma, dalis prie „Laumės“ sėdėjusių, tiesiai kalbant, prasitarčialino ir nuėjo apačion, bet kita dalis šovė į viršų. Pavyzdžiui, Liutauras Varanavičius, pirmosios Lietuvoje thrasho grupės „Dykuma“ vadybininkas, „Sąjūdžio“ aktyvistas, vėliau tapęs bankininku, vadovavęs Futbolo federacijai!

Universitete irgi visi tą dvasią palaiko. Žinot, jei tuos dalykus afišuočiau, manau, gaučiau netgi naudos. Bet aš atskiriu darbą ir muziką.

O ko dabar klausai? Seki lietuvišką roką?

Dabar klausau ekstremalaus metalo arba džiazo, avangardinės muzikos. Ant lietuviškos roko muzikos pulso rankos nelaikau. Bet, va, padarė įspūdį grupė „Abii“. Jie groja dviese, būgnai, gitara ir balsas, daug priprogramuota. Lyg ir progrokas, bet kartu absoliučiai šiuolaikiška, sakyčiau, bičai in touch with their feminine side. Bendrai kalbant, klausantis vakarietiškos muzikos, lietuviškoje labai lengva atsekti, kas iš ko atėjo. Nors, aišku, dabar nebeskirstau į lietuvišką ir nelietuvišką. Kokybės prasme turime tas pačias galimybes.

Kas kaltas, kad nesusiformavo ta stipri roko kultūra Lietuvoje? Ar tai tavo minėta rinkos ekonomika?

Manau, netgi Kalantos įvykiai tam turėjo įtakos. Įsivaizduokit, 1972-ieji metai, visas pogrindis užsmaugiamas, ir didžiausiu roku tampa „Hiperbolė“. Be to, pati erdvė per maža, kad, kaip kokioje Rusijoje, būdamas pogrindyje galėtum surinkti dideles minias. Beje, rusų roko įtaka mums tikrai didelė. Nėrius Pečiūra įsivaizduoja pankroką kaip „Graždanskaja oborona“. Pasiimi gitarą, „brūžini“ akordus, o esmė yra tekstas. Dėl to ta dainuojamoji poezija pas mus tokia populiari, vystėsi ne muzika, bet tekstai. Tai irgi buvo viena priežasčių, kodėl neišjudėjome iki įdomesnių eksperimentų muzikine prasme.

Paminėjai džiazą, o balandis – kaip tik „Kauno Jazz“ mėnuo. 1991-aisiais, kai gimė festivalis, mokeisi VDU, taigi ar eidavai į koncertus?

Taip, kaip VDU studentai, eidavom į renginius nemokamai. Žinoma, ir pats džiazas buvo įdomus, paklausydavom jo ir pankūchos laikais – tas pats Vaidas Iškrypėlis mane ant ankstyvųjų „King Crimson“ ir „pasodino“ – bet ir apskritai renginių pasiūla buvo per menka, kad galėtum rinktis, į kur neiti.

Sakyčiau, buvom hipsteriai before it was cool! Kadangi nebūdavo, kur eit, tai užsikabinom už baisiosios lietuviškos estrados. Pamenu, kaip kokiais 1991-ais su jau minėtu Baltušiu darėm lietuviškos muzikos vakarėlį, leidom visokias „Nerijas“, net apsirengėm kaip 70-ais metais. Išsitraukiau mamos krimpleninius šortus, batus su platforma… Ėjom per Laisvės alėją, tai žmonės žiūrėjo net labiau, nei kai su skiautere vaikščiodavau.

Arba, pavyzdžiui, Stasio Povilaičio koncertas Dramteatryje (Nacionalinis Kauno dramos teatras, – aut. past.). Populiarumo jokio, salėje sėdi gal 10 tetų, scenografija apsiriboja pastatyta kėde, Povilaitis su fonograma dainuoja. Ir mes, pankai ir metalistai, rėkiam: „Staska, varyk!“ Autografų prašydavom, net ant marškinėlių vienam draugui Stasys pasirašė. Taigi, linksmindavom save, kaip išeina. Aišku, tai buvo patyčios, dabar gal ir negražu, kai pagalvoji, bet galbūt prisidėjom prie naujos jo populiarumo bangos.

Grįžtant prie džiazo, dabar įdomu analizuoti, ką tuomet klausydavau ir kiek nedaug suprasdavau. Mileso Daviso albumą „Bitches Brew“ pradėjau suprasti gal po kokio 30-o paklausymo, perskaitęs, kaip įrašinėta.

1990-ieji. „33% kiaulių pakeliui į Vatikaną“. Nuotrauka iš Ryčio Bulotos archyvo.

1990-ieji. „33% kiaulių pakeliui į Vatikaną“. Nuotrauka iš Ryčio Bulotos archyvo.

Neseniai bare „Antri namai“ vyko Kauno andergroundo 30-metis. Gal buvai?

Ne, neteko, bet mačiau, kad balandį „PuntoJazz“ bus filmo „Lietuva – tai jėga“ pristatymas. Gal nueisiu.

Sentimentų vedamas?

Absoliučiai. Įdomu dabar viską vėl prisiminti, palyginti. Pavyzdžiui, kai rokas išsisklaidė, tas pats Nėrius Pečiūra norėjo ištrinti ir faktą, kad buvo Atsuktuvas, jam tai lyg trukdė tolesnei muzikinei karjerai, bet, aišku, ir toliau jis iš visko dergėsi. Bet dabar, kai pankrokas vėl „ant bangos“, kai tai jau tapo istorija, kodėl gi vėl to neišnaudoti? Nieko čia blogo. Nors, kalbant apie pankroką Kaune, tai vis dėlto buvo labiau judėjimas, muzika. Įrašų neišliko, bet gal ir gerai.

Aha, apie įrašus. Kur pirkdavai geriausius?

Sovietmečiu vienas taškas buvo rūsyje priešais Karininkų ramovę. Ten kabėjo garsusis sąrašas grupių, nerekomenduojamų tarybiniam klausytojui. Visas pankrokas ten buvo surašytas, nors „The Clash“ atvirai buvo kairieji. O Julio Iglesias, pavyzdžiui, buvo vadinamas neofašistu. Žodžiu, į tą tašką atsinešdavai savo kasetę arba juostą ir rinkdavaisi iš oficialaus sąrašo ir… iš neoficialaus, kuriame buvo galima rasti ir „Iron Maiden“, ir „Sex Pistols“. Kiti taškai būdavo butuose, seniai turėdavo geros technikos, įvairiais būdais gaudavo geros muzikos ir perrašinėdavo ją. Atrodo, tris rublius kainavo kasetę įsirašyt. Dar vienas šaltinis buvo lenkų radijas. Lenkijoje ta muzika juk nebuvo taip smarkiai persekiojama. Net ir tokie „Bix“ savo regio motyvus ne tiesiai iš Jamaikos, bet iš lenkų grupių skolinosi.

O dabar apie dabartį. Kaip manai, jei, neduok tu dieve, Lietuvoje prasidėtų kažkas panašaus kaip Ukrainoje, jei vyktų tikri protestai, kuri grupė galėtų atlikti tą vienytojo, įkvėpėjo vaidmenį?

Manau, „G&G Sindikatas“, ko gero. Šiaip ar taip, jų ryšiai ir su pankroko kultūra labai artimi. Pamenu, vieną pirmųjų „Mountainside“ demūškių įrašinėjome Vilniuje, studijoje „Porno Sound“, kurioje dirbo Kastytis Sarnickas, geriau žinomas kaip Kastetas. Jis prasitarė, kad yra kviečiamas į hiphopo grupę, nors tos muzikos visai nežino. Mums tada hiphopas buvo labai aktualus, taigi, aišku, siūlėm neatsisakyti. Kaip viskas ima ir apsiverčia, ką!

Dar vienu prisiminimu apie lūžio momentą galiu pasidalyti. Devyniasdešimt kelintais sėdėjome Prahoje pas bičiulį, atvažiavo ir toks Šarūnas Karalius, „Bix’ų“ fanklubo steigėjas, grupės „Pavement“ gerbėjas, – tiesiai iš Roskildės festivalio Danijoje. Sako: „Ryteli, šokių muzika!!!“ Na, tada jis su kolega Povilu „Pakalnėje“ ėmė groti šokių muziką, dar vėliau buvo „RyRalio“ duetas…

Punk_20180322_0009

Ar Šarūnui per Prahą iš Danijos atvežus techno į Kauną mieste gyvą muziką pakeitė elektroninė?

Man čia gal sunkiau komentuoti, pats tuo metu gyvenau Skandinavijoje. Kiek žinau, taip, muzikinis klimatas maždaug apie 1995-uosius pasikeitė. Bet čia jau kita istorija.

Gal ir kitas „Kaunas pilnas kultūros“ numeris! O ko naujo laukti iš „Mountainside“?

Tiesą sakant, kaip tik įrašėme albumą, dizaineris Linas Gliaudelis, tas pats bičiulis, kuriam Povilaitis pasirašė ant marškinėlių, darys viršelį. Dovydas Bluvšteinas ir „Zona“ išleis. Turėtų būti rudenį.

 

Rytį Bulotą kalbino Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys

Donato Stankevičiaus nuotr. Fotografuota bare „B2O“ (Gedimino g. 30)

Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. balandžio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

 

Parako sandėlį prikėlusi šančiškė: „Nebūtina visko planuoti minučių tikslumu“
„Gerai, kad vaikai mano idėjas ir veiklas sustato į rėmus, kad „neišplaukčiau“, – juokiasi šančiškė Vida Bliumkienė. Jos iniciatyva...
Mėnesio tema. Apie mėlyną apelsiną
Muitinės gatvėje trečiąją dešimtį bemaž įpusėjęs gyvuoja baras „Blue Orange“ (kitaip „BO“ ar tiesiog Boškė), pagimdęs, išugdęs ir išmokslinęs...
Mėnesio tema. Valgyklų kolekcionierius (fotogalerija)
Žaliakalnyje gyvenantis Jonas Palys – iš tų žmonių, kurie stengiasi namo kasdien važiuoti vis kitu maršrutu. Taip pat iš...
Į Vakarus su Mikalojumi Vorobjovu
2017 m. pasirodė du solidūs knygos „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas“ tomai, išsamiai pristatantys vieną reikšmingiausių tarpukario intelektualų...
Parako sandėlį prikėlusi šančiškė: „Nebūtina visko planuoti minučių tikslumu“
„Gerai, kad vaikai mano idėjas ir veiklas sustato į rėmus, kad „neišplaukčiau“, – juokiasi šančiškė Vida Bliumkienė. Jos iniciatyva...
Mėnesio tema. Apie mėlyną apelsiną
Muitinės gatvėje trečiąją dešimtį bemaž įpusėjęs gyvuoja baras „Blue Orange“ (kitaip „BO“ ar tiesiog Boškė), pagimdęs, išugdęs ir išmokslinęs...
Mėnesio tema. Valgyklų kolekcionierius (fotogalerija)
Žaliakalnyje gyvenantis Jonas Palys – iš tų žmonių, kurie stengiasi namo kasdien važiuoti vis kitu maršrutu. Taip pat iš...
Į Vakarus su Mikalojumi Vorobjovu
2017 m. pasirodė du solidūs knygos „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas“ tomai, išsamiai pristatantys vieną reikšmingiausių tarpukario intelektualų...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia