Inga Linevičiūtė: „Menininku negimstama, tai yra profesija, kurios reikia išmokti“

Susitikus Ingą Linevičiūtę ilgai netrunka, kol užsikrėti jos gera nuotaika ir energija. Kyla įspūdis, jog mergina tikrai moka džiaugtis gyvenimu ir su ja norisi kalbėtis valandų valandas. Danijoje gyvenanti menininkė kuria animacijas apsiginklavusi tiesiog paprastu pieštuku ir popieriaus lapu. Jos piešiniai iš pirmo žvilgsnio yra paprasti ir žaismingi, bet juose I. Linevičiūtė sugeba atskleisti rimtas etikos bei socialinių normų temas. Menininkės darbai jau buvo eksponuoti keliose pasaulio valstybėse, o nuo balandžio 25 d. iki gegužės 4 d.  VDU menų galerijoje „g101“ veikė jos asmeninė paroda „I know what you are up to“ („Aš žinau, ką tu veiki“). Parodoje pristatytos jos kurtos projekcijos, susidedančios iš 15 skirtingų animacijų. Pati I. Linevičiūtė savo darbus vadina dekonstruota istorija. Su menininke kalbėjomės apie priežastis, kodėl ją labiau domina mažos detalės, o ne pasakojimo visuma, naudojamus darbo metodus, studijas ir piešimo ribų paieškas.

Parodos dokumentacija. I. Linevičiūtės nuotr.

Parodos dokumentacija. Luko Mykolaičio nuotr.

Pradėkime nuo išsilavinimo. Baigei Kauno dailės gimnaziją, tuomet išvažiavai studijuoti į Angliją, Vidurio Lankašyrą, o dabar tęsi studijas Londone. Kaip tave, kaip menininkę, suformavo tradicinio meno studijos Lietuvoje ir modernaus meno mokslai užsienyje?

Kurį laiką, atėjusi iš tradicinės mokyklos į modernų universitetą, jaučiau labai didelį stresą. Iškildavo daug klausimų, nes visa pasaulėžiūra bei darbų vertinimas buvo drastiškai kitoks. Tradicinėje meno mokykloje tave moko konkrečios disciplinos, yra aiškinama, kad privalai tobulai įvaldyti techniką ir suprasti, kaip viskas veikia mechaniškai. Tik tada tą discipliną gali pritaikyti savo kūryboje. Atėjęs į modernaus meno universitetą, iš karto pradedi kurti savo projektą. Reikia atrasti individualų braižą, idėjas bei pasitikėjimą savimi. Pirmas dalykas, kurio labiausiai trūko – tai pasitikėjimo savimi.

Bet jis atsirado studijuojant?

Taip. Išties man padėjo labai daug dėstytojų. Jie visą laiką stengėsi mane išsilaisvinti iš tradicinio meno rėmų. Labiau atkreipiau dėmesį į šiuolaikinį meną antrame kurse. Pradėjau pastebėti, kad kai kurie nukrypimai nuo tradicijų man patinka, jaučiausi patogiau, laisviau pritaikydama juos savo kūryboje. Vis labiau mano dėmesį traukė  įvairūs niuansai kitų menininkų darbuose. Šios, net pačios mažiausios, taisykles laužančios, detalės suteikė daug laimės. Man tai buvo visiškai nauja. Nežinojau, kad kažkas taip kuria ir kad taip galima.

Vis dėlto aš nesistengiau šių menininkų kopijuoti, į juos lygiuotis. Mokykloje visuomet reikėdavo kurti kažkieno pavyzdžiu. Universitete susipažinimas su modernia kūryba man padėjo atsakyti į klausimus, kas aš esu kaip menininkė ir kokį meną noriu kurti.  Mano kūryba šiuo metu yra tam tikras eksperimentas, tiriantis, kaip galima naudoti piešimą ir animaciją šiuolaikiniame mene.

Nors dabar mokaisi Londono menų universitete, gyveni Danijoje. Kodėl pasirinkai šią šalį?

Trečiame kurse pradėjau kurti animacijas ir atsiskleisti kaip menininkė. Išryškėjo mano stilius. Tuo metu universitetas suorganizavo išvyką į Daniją. Ši šalis man paliko labai didelį įspūdį. Nuo architektūros iki žmonių gyvenimo būdo, laisvumo ir ramybės – tai buvo aplinka, kuri man labai patiko, tapo įkvėpimo šaltiniu. Universitetas, kuriame studijavau Anglijoje, buvo puikus. Tačiau gyvenimas Lankašyre atrodė šiek tiek nuobodus ir liūdnas. Jau tada pradėjau regzti planus išsikraustyti į Daniją, bet buvau pasiilgusi draugų ir šeimos Lietuvoje. Metus vedžiau animacijos dirbtuves Kauno kino centre „Romuva“. Vis dėlto, galiausiai gana impulsyviai už 1 eurą nusipirkau lėktuvo bilietą į Kopenhagą ir išsikrausčiau. Na, o tada tiesiog įsimylėjau ir likau gyventi ten.

Justės Vyšniauskaitės nuotr.

Justės Vyšniauskaitės nuotr.

Didžioji tavo darbų dalis sukurta pasitelkus piešimo metodą, tačiau kartais tu naudoji ir kitokias technikas. Gal galėtum papasakoti, kokias ir kaip jos padeda atskleisti tavo vizijas?

Taip, dažniausiai naudojuosi tiesiog pieštuku. Vis dėlto, kartais mano kūrybos procese atsiranda vieta ir aliejinei tapybai, ir akvarelei ar net tušui. Aš ieškau savęs ir įkvėpimo įvairiose meno terpėse. Kartais ištinka sąstingis, kai sukuri kelis darbus, bet atrodo, kad nevyksta joks tobulėjimas. O mano galvoje visuomet sukasi klausimai, kaip darbą pakeisti, atlikti geriau, patobulinti, atrasti kažką naujo. Tuomet kreipiu dėmesį į kitą techniką. Pavyzdžiui, pradedu tapyti ir mane apima visiškai skirtingas jausmas, nei piešiant. Užsiimant man neįprasta veikla, gimsta labai daug naujų idėjų.

Mane iš tiesų žavi visos meno sritys. Šiuo metu daugiausiai dėmesio skiriu animacijoms ir piešimui. Tačiau, jei vieną dieną nuspręsiu, kad noriu kurti skulptūras, tiesiog tai ir darysiu.

Pati esi minėjusi, kad tavo piešiniams būdinga eskizo estetika. Kodėl pasirinkai tokį stilių?

Tai nebuvo pasirinkimas, viskas atsitiko kažkaip organiškai ir natūraliai. Šiek tiek buvau pastūmėta dėstytojų, kol siekiau bakalauro laipsnio. Tuomet norėjau būti tapytoja ir savo darbams ruošdavau daug pirminių eskizų. Dėstytojai visuomet sakydavo, kad mano tapyti darbai neblogi, bet daugiau dėmesio kreipdavo į eskizus. Jie atrodydavo žaismingesni ir gyvesni. Žinoma, tuomet jų neklausiau, o supratimas, kad jie teisūs, atėjo vėliau.

Darbus visuomet galima tobulinti ir tobulinti be pabaigos. Man labai patinka, kad eskizas, nors ir gali pasirodyti nebaigtas, turi potencialą išreikšti viską, ką noriu pasakyti. Eskizas yra sukuriamas greitai ir kyla iš emocijos. Visos linijos tarsi ateina iš giliau, yra užtikrintos, atskleidžia daugiau jausmų. Ypač animacijoje toks greitas, neužbaigtas įvaizdis, mano nuomone, yra labai veiksmingas. Jis prideda kūriniui medžiagiškumo ir laisvumo.

Eskizai ir piešiniai nėra taip vertinami kaip tapyba ar skulptūra. Tačiau man eskizas – vos ne svarbiausia kūrybos dalis, nes tai yra pati pirminė idėjos išraiška. Kartais, kai eksperimentuoji, sukuri kažką įdomaus. Tačiau, kai bandai tai atkartoti, nebepavyksta taip gerai, kaip pirmą kartą. Taip ir eskizas yra tas pirmas kartas, dažnai originaliausias ir įsimintiniausias, kaip pirmas bučinys.

Justės Vyšniauskaitės nuotr.

Justės Vyšniauskaitės nuotr.

Kokį kelią turi nukeliauti pirmasis tavo eskizas iki kol jis tampa animacija?

Viskas prasideda nuo istorijos, kuomet, stebėdama aplinką, užfiksuoju kažką įdomaus. Toliau seka maži paprasti eskizai bei naratyvo kūrimas. Tai mėgstu daryti viešoje erdvėje, arti veiksmo. Vis dėlto tada atsiranda tik labai paprasti piešiniai, kurių niekam nerodau. Jie yra tarsi vizualūs mano užrašai. Grįžusi į studiją, pasiimu pieštuką, popieriaus ir sėdu prie švieslentės. Sukuriu pirmąjį piešinį. Pagalvoju, ar nieko netrūksta, ar nesinori daugiau laisvumo, ar tinkama objekto pozicija. Prasideda eksperimentavimo etapas, kol atrandu vaizdą, kuris mane tenkina. Tolimesnis procesas yra daugelio piešinių sukūrimas. Po to, piešinius aš nuskenuoju ir redaguoju įvairiomis nuotraukų apdirbimo programomis. Esu atradusi sau patogų metodą animacijų sukūrimui. Dažniausiai tai 8 piešiniai 1 sekundei animacijos. Tada seka tolimesni eksperimentai. Kartais kadrus sukeičiu vietomis, perpiešiu, atsuku animaciją atgal. Ieškau to cinkelio, kol pavyksta sukurti animaciją, kuri gerai žiūrisi ir yra įdomi. Sukurtos animacijos keliauja į USB raktą, o iš jų kuriu projekcijas.

Tavo kūrybos dėmesio centre dažnai atsiduria socialinės bei etikos normos, žmonių prigimtis bei jų tarpusavio santykiai.  Kodėl tau tokios svarbios šios temos?

Visa tai prasidėjo kaip socialinis tyrimas. Kai gyveni užsienyje, iš pradžių jauti atstumą tarp savęs ir svetimos aplinkos. Dėl to aš pradėjau daugiau stebėti kitus žmones. Užuot kaupusi visus išgyvenimus ir pastebėjimus savyje, aš fiksuodavau juos užrašų knygutėje. Vėliau iš šių prisiminimų pradėjau kurti piešinius. Aš nelabai galiu kurti abstraktaus meno, turiu kažką su juo asocijuoti. Beveik visuomet įkvėpimas kyla iš matytų situacijų. Mane domina pati žmogaus veiksmo psichologija. Kyla klausimai: kodėl žmogus taip elgiasi, kaip į tai reaguoja aplinkiniai. Ypač mano dėmesį patraukia keistos situacijos: elgesys, kuris dažnai laikomas nepadoriu ir įvykiai, kurie turi potencialo pavirsti į konfliktą. Kuo daugiau dramos, tuo geriau (juokiasi)!

Pavyzdžiui, vienu iš mano animacijos personažų tapo vyras, kurį žiemą mačiau basomis sėdintį autobusų stotelėje ir skaitantį Albero Kamiu knygą. Arba prostitutė, kuri atsisėdusi ant suoliuko persiavė sportbačius į aukštakulnius ir atsistojo gatvės kampe laukdama kliento. Dažniausiai tokiose situacijose pamatai tik vieną greitą individo veiksmą ir – kartais – aplinkinių žmonių reakcijas. Likusi istorijos dalis atsiranda mano galvoje, svarstant, kas įvyko toliau, taip pat ir prisimenant tik tam tikras įvykių detales, ieškant sąsajų tarp jų. Todėl mano animacijos taip pat nepasakoja visos istorijos, yra tik fragmentai. Man išties daug įdomesnės atskiros istorijos dalelės nei jų visuma. Jose išlieka daug daugiau žavesio, paslapties, atsiranda vietos interpretacijai.

Dažniausiai situacijose, kurias iliustruoji, tu užimi stebėtojos pozicija. O ar tavo pačios gyvenimo epizodai, įvykiai kartais tampa kūrybos dėmesio centru?

Anksčiau buvau linkusi manyti, kad mano animacijose atsispindi tik kitų žmonių gyvenimų fragmentai. Vis dėlto mes visi esame daugiau ar mažiau jautrios asmenybės – menininkai turbūt ypač. Tenka pripažinti, kad įvykiai bei jų detalės užsifiksuoja mano atmintyje savaip, juos mano smegenys iššifruoja pagal asmeninę patirtį. Todėl visi darbai, kuriuos sukuriu, tam tikra prasme yra mano pačios išgyvenimai. Taip pat dabar labai daug dėmesio skiriu technikos laisvumui, žaismingumui, judesio ir medžiagiškumo sukūrimui. Mano kūryboje nėra išankstinio įsitikinimo. Atsisakius griežtos kontrolės, kūryboje atsiranda dalykų, kurių negaliu iš anksto numatyti. Todėl, jau vien dėl mano darbo metodo, piešiniuose atsiranda daug mano pačios subjektyvumo, pasąmonėje slypinčių minčių.

Visgi mano asmeninio gyvenimo įvykiai netampa mano kūrinių tema. Labiau dėmesys krypsta į kitus žmones.

Kokią vietą tavo kūryboje užima pasakos bei mitai?

Nuo pat vaikystės aš labai mėgau animaciją. Dar labiau mane domino pasakos ir mitai, o labiausiai man patiko tautosaka. Visi tautosakos pasakojimai yra apie kovą tarp gėrio ir blogio. Juose svarstoma, koks elgesys yra teisingas ir priimtinas, o koks ne. Taip pat pasakose bei mituose dažnai svarstomi moralės klausimai, juose būna pamokymų. Šios istorijos man dažnai asocijuojasi su matytais įvykiais. Jos padeda atsakyti į tam tikrus klausimus. Tokiu būdu simboliai ir metaforos, pasiskolintos iš įvairių pasakų, tampa mano kūrinių dalimi. Dažnai tokie simboliai būna pakankamai universalūs, padeda auditorijai geriau suprasti mano darbus. Tačiau tuo pat metu tiek mano animacijos, tiek ir metaforos ne visada turi tik vieną reikšmę ir labai priklauso nuo žmogaus asmeninės interpretacijos.

Kaip ir minėjai, tautosakos paskirtis dažnai susijusi su tam tikru skaitytojo moralizavimu. Ar tu pati, savo darbais, sieki auklėti auditoriją?

Mano darbai yra labiau savirefleksija, nei kažkieno moralizavimas. Ypač savo karjeros pradžioje auditorijos auklėjimo vengiau, kiek buvo įmanoma. Juk visi žmonės įvairias situacijas mato ir interpretuoja skirtingai, ir aš tikrai nesijaučiu tinkamoje pozicijoje aiškinti, kas yra teisinga. Dėl to anksčiau būdavo kiek nejauku nagrinėti kitų žmonių elgesį, jį pašiepti. Dabar tiesiog priėjau nuomonės, kad tai, ką kuriu, yra mano tiesa. Auditorija neprivalo jos priimti. Aš tiesiog leidžiu žmonėms susipažinti su tuo, kaip aš matau pasaulį.

Kalbant apie auditorijos ir mano darbo santykį iš esmės, aš turiu vieną taisyklę. Savo darbus aš mėgstu rodyti be jokio aprašymo. Mano animacijos yra tarsi vaizdinė poezija. Jose nėra nuoseklios istorijos, ar aiškios prasmės, bet gausu metaforų ir simbolių. Tai tarsi istorijos dalelės, iš kurių bendrą naratyvą turi sukurti pats žiūrovas.

 

Justės Vyšniauskaitės nuotr.

Justės Vyšniauskaitės nuotr.

Tavo animacijos yra nebylios. Ar ateityje planuoji naudoti garsą, o gal liksi ištikima vizualiam istorijos pasakojimui?

Tiksliai atsakyti negaliu. Aš nesu nusiteikusi prieš tekstą. Man patinka, kaip jis panaudojamas komiksuose. Tai tarsi užveda skaitytoją ant kelio. Jeigu dialogo mano kūriniams prireiks, kažkada pradėsiu jį naudoti. Kol kas nesijaučiu labai stipri tekto rašymo srityje, todėl artimoje ateityje mano animacijos kalbėti turbūt nepradės. Vis dėlto galerijoje pristatomiems darbams planuoju pritaikyti specifiškus garsus. Tai nebus muzika ar dialogas. Planuoju įrašyti įvairius garsus, kurie yra subtilūs, bet paryškina patį veiksmą. Pavyzdžiui, garsas, kuris sklinda, kai ranka perbraukiama koja. Tai pagyvintų ir pabrėžtų animacijose aptariamą gundymo aspektą.

Projekto „I know what you are up to“ pirmose planavimo stadijose, buvai nusprendusi iš animacijų sukurti vaizdo žaidimą. Kodėl buvai pasirinkusi tokį formatą ir kodėl jo atsisakei?

Taip, iš pradžių, norėjau savo darbus pateikti žaidimo formoje. Deja, idėjos teko atsisakyti. Šis projektas yra mano magistrinis darbas, todėl laikas, kurį galiu jam skirti, yra ribotas, o animacijų kūrimas užtrunka ilgai. Vis dėlto man labai norisi užkelti piešimą ant tam tikro „pjedestalo“. Kurdama dažnai mąstau apie piešimo ribas, ir kol kas aš jų nematau. Šią techniką galima panaudoti visur. Man būtų labai smagu išbandyti piešimą virtualios realybės srityje.

Vaizdo žaidimuose atsiranda vis daugiau meniškumo. Mane žavi jų paprastumas.  Aš ir pati nuolat ieškau būdų, kaip kurti paprastai bet efektingai. Manau, kad žaidimų niša tikrai turėtų būti labiau analizuojama, jai skiriama daugiau dėmesio.  Vis dar išlikęs neigiamas požiūris į šią kultūrą. Žmonės nesupranta, kad žaidimai neapsiriboja tik banaliomis šaudyklėmis. Egzistuoja ne vien tik vadinami e-sports, bet ir meniniai žaidimai, kuriuose pasakojama istorija. Žaidimai yra interaktyvūs, todėl istorija tokioje formoje yra visiškai kitaip išgyvenama. Mano nuomone, menas visuomet turi eiti pirmyn, o žaidimai yra dar neišnaudota išraiškos terpė.

Tavo projektas galerijoje taip pat eksponuojamas  gana neįprastai. Animacijos rodomos ant baltų kubų sienų. Kaip kilo tokia idėja ir kuo tau ji patrauklesnė negu eksponavimas ant sienos?

Nesvarbu kokį mena kuri – tradicinį ar modernų, reikia mokėti jį pateikti. Šiais laikas paveikslas, pakabintas ant baltos sienos, nebėra toks įdomus.

Prieš metus atsitiktinai turėjau galimybę sukurti projekciją ant kubo ir man labai patiko rezultatas. Animacijos, rodomos ant sienos, man pasidarė per daug neapčiuopiamos. Norisi išnaudoti patalpos erdvę, ją užpildyti. Projekcija ant kubo sienos, nors ir vienos, tampa labiau apčiuopiama, ji yra erdvės centre. Tuomet kubus galima apeiti, ant jų prisėsti, atsistoti… Tai suteikia daugiau laisvės tiek man, tiek žiūrovui ir kuria tam tikrą ryšį su erdve, tarp pačių animuotos istorijos fragmentų ir auditorijos įsitraukimo. Tas apčiuopiamumas gerai dera kartu su animacijos medžiagiškumu.

Parodos dokumentacija. I. Linevičiūtės nuotr.

Parodos dokumentacija. Luko Mykolaičio nuotr.

Baigdama pokalbį, noriu tavęs, kaip gyvenančios užsienyje, paklausti, kaip vertini Lietuvos meno pasaulį? Kuo jis skiriasi nuo kitų Europos valstybių, kuriose tau teko gyventi?

Manau, meno situacija Lietuvoje daug geresnė nei prieš septynerius metus. Yra daug jaunų, kylančių menininkų, kuriems tiesiog reikia paskatinimo. Didžiausiais skirtumas jaučiasi tarp Anglijos ir Lietuvos. Anglijoje yra daugiau tolerancijos, tave priima kaip menininką. Niekas nebando tau nuolat siūlyti savo idėjų, ar aiškinti, kaip turėtum dirbti. Išties menininkai ten turi daugiau laisvės, jiems nereikia nuolat kažko įrodinėti. Visi dėstytojai, kurie su manim dirbo, buvo labai rūpestingi. Dar dabar jie man parašo, paklausia, kaip sekasi, atvažiuoja apžiūrėti parodų. Tuo tarpu Lietuvoje vis dar galvojama, jog menininkas – ne profesija. Ne vienas kūrėjas čia susiduria su požiūriu, kad menininkai nesukuria nieko naudingo bei nieko neuždirba. Žmonėms kažkodėl vis dar sunku suprasti, kad yra daug skirtingų meno sričių, kuriose galima dirbti. Lietuvoje užsilikęs požiūris, kad visi menininkai gyvena bohemišką gyvenimą, yra pamišę genijai arba išvis nėra reikalingi. Menininku negimstama, tai yra profesija, kurios reikia išmokti.

Daugiau menininkės darbų galima pamatyti ingacontemporary.eu

 

Ingą Linevičiūtę kalbino Justė Vyšniauskaitė

Choreografas Jacob Bray. Apie patirtis, kurios nuspalvina mūsų laiką
Nors pati Kauno bienalė suplanuota 2019-ųjų vasarą, jos komanda jau kviečia į pirmosios tarptautinės „MagiC Carpets“ (liet. „Stebuklingų kilimų“)...
„GM Gyvai“. Dvylika metų kosmose
Muzika iš esmės, muzika su šaknimis, virš ne tokių ir senų žemėlapyje subraižytų sienų pakilusi – arba iki jų...
Iš Kauno į Niujorką ir atgal – nuo „Meno parko“ iki „Sla307“  (interviu)
#, arba „hashtag“ pavadinta birželio 29 d. atidaryta ir iki liepos 28-osios veiksianti trijų galerijos „Meno parkas“ atstovaujamų menininkų...
Vasarojančiame Kaune – apie paveldą, plastikinius langus ir Eritrėjos sostinę  
Birželio 25-29 dienomis Kaune, istoriniame „Pienocentro“ pastate ir keturiuose netoliese esančiuose kvartaluose plušėjo tarptautinė paveldo ir architektūros studentų bei...
Choreografas Jacob Bray. Apie patirtis, kurios nuspalvina mūsų laiką
Nors pati Kauno bienalė suplanuota 2019-ųjų vasarą, jos komanda jau kviečia į pirmosios tarptautinės „MagiC Carpets“ (liet. „Stebuklingų kilimų“)...
„GM Gyvai“. Dvylika metų kosmose
Muzika iš esmės, muzika su šaknimis, virš ne tokių ir senų žemėlapyje subraižytų sienų pakilusi – arba iki jų...
Iš Kauno į Niujorką ir atgal – nuo „Meno parko“ iki „Sla307“  (interviu)
#, arba „hashtag“ pavadinta birželio 29 d. atidaryta ir iki liepos 28-osios veiksianti trijų galerijos „Meno parkas“ atstovaujamų menininkų...
Vasarojančiame Kaune – apie paveldą, plastikinius langus ir Eritrėjos sostinę  
Birželio 25-29 dienomis Kaune, istoriniame „Pienocentro“ pastate ir keturiuose netoliese esančiuose kvartaluose plušėjo tarptautinė paveldo ir architektūros studentų bei...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia