Kauno architektai. Laisvė, rokenrolas ir Sąjūdis (nuotraukų galerija)

„Nematantis dešimt metų į priekį negali savęs vadinti architektu“, – yra sakęs Frankas Lloydas Wrightas. Vienas iš pirmųjų tabu, kuriuos savo kalvėse išgirsta žurnalistai, yra tekstą pradėti citata. Bet šis pasakojimas apie laikotarpį, kai nusistovėjusios taisyklės pradėjo aižėti, bei apie žmones, kurie tuo metu turėjo kur kas didesnę profesinę laisvę už savo kolegas prie rašomųjų mašinėlių. Tai – devintojo dešimtmečio jaunoji Kauno architektų karta.

Atnešti nauji kūrybiniai impulsai ir architektūrinės išraiškos formos pareikalautų atskiro pasakojimo, tad prie šios temos ateityje dar sugrįšiu. Šįkart – istorija apie to meto projektuotojų gyvenimą: sąlyčius su laisve, rokenrolą, rezistenciją bei Sąjūdį. Kavinėje „Galeria Urbana“, veikiančioje buvusioje Architektų namų pirmojo aukšto salėje, kur 1988 m. susikūrė Kauno Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, apie devintojo dešimtmečio (ir ne tik) simbolinius momentus man papasakojo keturi mūsų miestą kuriantys architektai – Neringa Blaževičienė, Loreta Janušaitienė, Audra Kaušpėdienė ir Gintaras Prikockis.

Galima numanyti, kad sprendimas nuo 1971 m. iškelti Architektūros fakultetą į naujai kuriamą Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI) buvo didelis smūgis ir miesto kultūrinei visumai. Vis dėlto lietuviškos architektūrinės mokyklos tąsa nenutrūko. Dalis dėstytojų tokiu pertvarkymu nebuvo patenkinti ir agitavo studentus vykti dirbti į Kauną, kur sparčiai plėtėsi vietiniai projektavimo institutai: mūsų pasakojimo protagonistai išskiria Vytautą Jurgį Dičių kaip pagrindinį motyvatorių – Audros įvardijamą „Kauno ambasadoriumi“, – didele dalimi atsakingą už tai, kad Kaune susikūrė stiprus jaunųjų architektų būrys, pasižymėjęs ne tik individualiomis architektūrinėmis paieškomis, bet ir aktyvia užklasine veikla. Architektų imigracija į Kauną tęsėsi dar nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio ir truko bene dešimtmetį. Lietuviškosios architektūros mokyklos palikuonys sugrįžo į Kauną.

Jaunieji architektai savo „konspiraciniame kambarėlyje“ 11-ajame Pramprojekto aukšte. Nuotr. Iš A. Kaušpėdienės kolekcijos

Jaunieji architektai savo „konspiraciniame kambarėlyje“ 11-ajame Pramprojekto aukšte. Nuotr. Iš A. Kaušpėdienės kolekcijos

Iki perestroikos atnešto kooperatyvų laikotarpio bet koks projektavimas vykdavo tik per atitinkamus institutus. Aštuntojo dešimtmečio viduryje Audra gavo paskyrimą „Komprojekte“ (Komunalinio ūkio projektavimo institutas), Neringa – „Miestprojekte“ (Miestų projektavimo institutas), na, o šiek tiek vėlesnių VISI laidų atstovai Gintaras ir Loreta tapo Paminklų restauravimo ir projektavimo instituto architektais. Į Kauną migravo arba grįžo Vytautas Makaraitis, Algirdas Kaušpėdas, Algimantas Kančas, Kęstutis Kisielius, Eugenijus Miliūnas ir visas būrys vėliau ne mažiau nusipelniusių architektų. Ir nors atmosfera projektavimo institutuose nebuvo visiškai laisva – Neringa Blaževičienė prisimena atvejų, kai „po atostogų rasdavai darbe nežinia ką veikiantį žmogų“, Kauno architektų sąjungoje (KAS) buvo galima kalbėti apie ką nori ir minties laisvė varžoma nebuvo. Apie 1980 m. įsisteigta Jaunųjų architektų sekcija (JAS) – savarankiškas naujosios kartos idėjų ir laisvalaikio klubas, jungęs visų institutų architektus. Greta iš pažiūros griežtų biurokratinių institutų struktūrų egzistavo laisvė ir savotiškas pogrindis, vėliau sugrįždavęs į institutus idėjų pavidalu. Gintaras (tiesa, skeptiškai) prisimena, kad kai kurių architektų pašnekesiuose netgi būta kalbų apie Soboro, kaip okupacinio simbolio, griovimą arba rekonstrukciją naujoms reikmėms – mintį, atėjusią dar iš tarpukario. Architektūra buvo gerokai laisvesnė sritis už kitas tuometes meno formas. „Jokios ideologijos mūsų per daug nespaudė“, – prisimena Audra perfrazuodama Sergėjaus Dovlatovo mintį: „Mums nereikėjo privalomai rašyti eilėraščių apie naftos siurbėjus.“ Kad požiūris į ideologinius dalykus net ir institutuose nebuvo pernelyg rimtas, mums sako ir Loretos prisiminimai: „Kai į PRPI ateidavo naujas žmogus, iniciacijos ritualas jam būdavo permesti komjaunimo sekretoriaus pareigas.“

Loreta Janušaitienė apie 1984-1986 m. prie vėliau nugriuvusio sandėlio Palangos g.

Loreta Janušaitienė apie 1984-1986 m. prie vėliau nugriuvusio sandėlio Palangos g.

Panašiu metu su JAS atsiranda ir miesto legendomis apsuptas garsusis Jaunųjų architektų kambarys 11-ajame „Pramprojekto“ (Pramoninės statybos projektavimo institutas) aukšte, kur buvo įsikūrusios KAS patalpos. „Ką daro architektas, kai jam reikia erdvės? Susikuria pats. Įsirengėm laisvalaikio patalpą, nes miesto viešosios erdvės nebuvo labai tinkamos“, – „Juodojo kambariuko“ atsiradimo istoriją atsimena Audra. Būtent čia vykdavo idėjų mainai ir diskusijos (nevengdavo užsukti ir vyresnės kartos architektai), o erdvę po truputį atrado ir kiti Kauno menininkai: aktyviojo pogrindžio epicentras įsikūrė aukščiausiame Naujamiesčio taške. Ir vis dėlto labiausiai toji impozantiška erdvė pagarsėjo savo vakarėliais: ypač Audrio Karaliaus organizuotu 1984 gruodžio 31 d. naujamečiu vakaru, kur ir debiutavo vienadienis „Folksvagenų“ projektas, vėliau plačiau sugrįžęs kaip jau daugkartinė „Antis“.

Naujametinis vakarėlis Architektų namuose 1987 m. gruodį. Romualdo Požerskio nuotr.

Naujametinis vakarėlis Architektų namuose 1987 m. gruodį. Romualdo Požerskio nuotr.

Naujametinis vakarėlis Architektų namuose 1987 m. gruodį. Romualdo Požerskio nuotr.

Naujametinis vakarėlis Architektų namuose 1987 m. gruodį. Romualdo Požerskio nuotr.

Neringa prisiminė to vakaro kontrastus: „Antis“ „išstojo“ tokiame kontekste, kad viską nustelbė. Naujamečio vakarėlio proga buvo organizuojamas institutų pasirodymų konkursas. Nelabai kas įsiminė, bet buvo merginos, išsitempusios politileno užuolaidą, – jos darė šokį-šešėlių teatrą. „Anties“ numeris buvo paskutinis, ir kai išsivilko Kaušpėdas geležinę lovą ir išėjo su kryžiukais ant akinių, tada jau prasidėjo visas klyksmas.“ „Dar buvo vyrų choras „Auksinė varpa“, – papildė Audra. – Turbūt kad iš „Žemprojekto“…“ Vakaro laimėtojai kitą kartą pasirodė jau vieni, Kovo 8-osios proga: fenomenas tęsėsi, kol galiausiai visa tai nuvedė iki „Roko maršų“.

Audra Kaušpėdienė su Algirdo Kaušpėdo dubleriu Andriumi Miežiu

Audra Kaušpėdienė su Algirdo Kaušpėdo dubleriu Andriumi Miežiu

1985-aisiais KAS ir JAS persikraustė į dabartines patalpas Senamiestyje, prie ko, anot Audros ir Gintaro, labiausiai prisidėjo tuometis Architektų namų vadovas Alvydas Steponavičius ir atsakingasis sekretorius Algirdas Kaušpėdas. Architektų darbo specifika ir filosofija levituoja tarp individualumo ir komandinio darbo. Tai gerai iliustruoja ir Gintaro prisiminimas iš vieno pirmųjų jo projektų, rekonstruojant naujųjų patalpų rūsį: „Čia ketinome įrengti Jaunųjų architektų klubą, kur kiekvienas iš namų būtų atsinešęs savo individualų krėslą.“ Į naująjį pastatą persikėlė ir visa kultūrinė veikla, diskusijos, parodos ir vakarėliai, varijuodami tarp rūsio bei pirmojo aukšto salės patalpų. A. Kaušpėdui išvykus į Vilnių, atsakinguoju KAS sekretoriumi tapo A. Karalius, tęsęs Architektų namų, kaip miesto kultūrinio židinio, tradiciją. Beje, būtent pastato palėpėje Nepriklausomybės išaušryje įsikūrė ir vienas pirmųjų nuo institutų nepriklausomų projektavimo biurų „Archprojektas“.

Nenuostabu, kad naujoji Architektų sąjungos salė tapo vieta, kur 1988 m. buvo įkurta Kauno Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, – tai lėmė Algirdo Kaušpėdo veikla, susijusi tiek su architektų bendruomene, tiek su Atgimimo reiškiniais. Grupei priklausė ir nemažai architektų. „Miestprojekto“ vyriausiasis inžinierius Česlovas Stankevičius vėliau tapo Kauno Sąjūdžio tarybos pirmininku, įdėjusiu svarų indėlį atkuriant Lietuvos nepriklausomybę ir tapusiu vienu iš Kovo 11-osios akto signatarų. Beje, Č. Stankevičius Sąjūdžio dvasią skleidė ir kituose institutuose – Gintaras prisiminė, kaip po pastarojo kalbos PRPI čia taip pat buvo įkurta Sąjūdžio paramos grupė.

Vienas ryškiausių vėlyvojo devintojo dešimtmečio įvykių Kaune – Sąjūdžio mitingas prie Centrinio komiteto pastato priešinantis Gertrūdos bažnyčios užstatymui. Tuo metu buvo vykdomi bažnyčios restauracijos parengiamieji darbai, tačiau, kol Kauno PRPI užsiėmė šventovės tvarkymu (prie to dirbo architektės Irma Grigaitienė ir Irena Vaškelienė), jų vilniečiai kolegos suprojektavo J. Gruodžio gatvėje pastatyti Komunistų partijos K. Požėlos rajono komiteto pastatą, dėl kurio bažnyčia būtų atsidūrusi uždarame kieme, tad, anot Loretos, „išėjo priešprieša – mes tiriam, o jie projektuoja“. Mitingas nuo Centrinio komiteto persikėlė prie statybvietės, kur, kaip pamena Neringa, „žmonės ėjo ardyti plytų ir daužyti konstrukcijų“, o Audra pamena tai, kad I. Grigaitienė „protestuodama gulė į pamatų duobę“. Kauno gyventojai kartu su architektais pasiekė, kad jau įpusėtas statyti pastatas čia taip ir neatsirado. Loreta atskleidė vieną iš atvejų, kaip senieji architektai savo laiku užsiiėmė tyliosios rezistencijos metodais: „Vytautas Kugevičius (Už Vytauto bažnyčios bokšto paaukštinimą atleistas iš Kultūros paminklų apsaugos inspekcijos viršininko pareigų ir panašiu metu architektu atėjęs dirbti į PRPI) pasakojo, kad, kai buvo gautas įsakas ant Lietuvos banko pastato uždengti lietuviškus simbolius, architektai pasistengė daryti tai neinvaziškai, nesugadindami kūrinių ateičiai.“

Komunistų partijos K. Požėlos rajono komiteto pastatas. Nuotrauka iš N. Lukšionytės asmeninio archyvo.

Komunistų partijos K. Požėlos rajono komiteto pastatas. Nuotrauka iš N. Lukšionytės asmeninio archyvo.

Dar vienas įdomus momentas iškyla Neringai prisiminus devintojo dešimtmečio antrąją pusę, kai iš „Miestprojekto“ ji perėjo dirbti į „Bangos“ gamyklą, tuomet vis dar intensyviai veikusią į penkis aukštus padalintoje Prisikėlimo bažnyčioje. „Iki gamykloje atsirandant rimtiems architektams, čia vykdavo bet kas – jeigu kam nors reikėdavo durų, jos būdavo paprasčiausiai išgriaunamos. Darbininkai vos nenupjovė dviejų trosų sienoje, tačiau atvežtas senasis konstruktorius (čia galimai šnekama apie 1952 m. rekonstrukcijos vyr. konstruktorių J. Meškauską, – aut. past.) pasakė, kad „jei taip darysit, visas pastatas pasileis“.“ Beje, telefonu pakalbintas tuometis „Bangos“ vyr. architektas ir vėliau vienas iš bažnyčios atkūrimo autorių Henrikas Žukauskas patikino, kad nors šventovė ir buvo suniokota, žmonės, atsakingi už konvertavimo į gamyklą projektą, visas naujas konstrukcijas buvo padarę taip, kad jas išardant nekiltų didelių problemų, o pagrindinė struktūra pažeista nebūtų. Vyravusią dvasią atspindi ir tai, kad nors darbuotojai buvo agituojami balsuoti prieš bažnyčios grąžinimą tikintiesiems, visi nuėję padarė priešingai. „Žinojau, kad mama dar būdama vaikas pirko simbolinės plytos ženklelius bažnyčios statybai. Ir dabar juos tebeturim“, –pasakojo Neringa.

Kauno ir Vilniaus architektai Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime Vilniuje, 1988 m.

Kauno ir Vilniaus architektai Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime Vilniuje, 1988 m.

 

Audra Kaušpėdienė, Jurga Ivanauskaitė ir Arvydas Juozaitis 1989-ųjų „Roko marše“

Audra Kaušpėdienė, Jurga Ivanauskaitė ir Arvydas Juozaitis 1989-ųjų „Roko marše“

Kaunas visada buvo miestas, iš kurio laisvė neiškeliavo, o kai kada ateidavo ir naujomis formomis, o čia tik dalelė didžiojo pasakojimo apie tuo metu kūrusius žmones ir jų sąlytį su ja. Platesnė tuometės jaunosios kartos architektų ir jų idėjų bei darbų istorija dar neparašyta, nors būtent kūryboje atsispindėjo tikroji laisvė ir protestas prieš nusistovėjusias formas. „Kaip ir tarpukariu, mūsų kartos architektų laisvė, visų pirma, atsiskleidė per kūrinius, žiūrėjimą į pačius naujausius reiškinius užsienyje ir naujovių siekimą“, – prisiminė Gintaras. Paralelė, bet kartu ir kontrastas: tarpukario architektai savo idėjas veždavosi iš Europos aukštųjų mokyklų, o jų įpėdiniams iš devintojo dešimtmečio Kauno nuo laikmečio dvasios tekdavo neatsilikti vartant deficitinius žurnalus bei laukiant loterinio paskyrimo išvykoms.

Paulius Tautvydas Laurinaitis

Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. kovo mėn. rubrikoje „Kaunas – UNESCO dizaino miestas
creative_city_kaunas_lt-01 (2)

Europos paveldo dienos Kaune kviečia atrasti Šimtmečio paveldą
Rugsėjo 21–23  dienomis visoje Lietuvoje, taigi ir mūsų mieste, vyks Europos paveldo dienų renginiai, kurių tema šiemet – „Atraskime...
Į Kauną „grįžta“ paroda „Optimizmo architektūra“
Per šiuos metus aplankiusi Vilnių, Romą, Paryžių, Taliną ir Vroclavą, Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečiui skirta kilnojamoji paroda „Optimizmo architektūra:...
Istorinis kino teatras „Romuva“ duris atvers kitais metais
Laisvės alėjoje esantis kino teatras „Romuva“ po šiuo metu vykdomos rekonstrukcijos lankytojus žada pasitikti gerokai pasikeitęs – tarpukario autentika...
Mėnesio tema. Pagaminta Kaune
Eteryje suskambėjus pirmiesiems lietuviškiems šaukiniams, radijo reiškinys pradėjo sparčiai plisti visoje Lietuvoje. Nenuostabu, kad sparčiai augant importinių imtuvų pardavimams...
Europos paveldo dienos Kaune kviečia atrasti Šimtmečio paveldą
Rugsėjo 21–23  dienomis visoje Lietuvoje, taigi ir mūsų mieste, vyks Europos paveldo dienų renginiai, kurių tema šiemet – „Atraskime...
Į Kauną „grįžta“ paroda „Optimizmo architektūra“
Per šiuos metus aplankiusi Vilnių, Romą, Paryžių, Taliną ir Vroclavą, Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečiui skirta kilnojamoji paroda „Optimizmo architektūra:...
Istorinis kino teatras „Romuva“ duris atvers kitais metais
Laisvės alėjoje esantis kino teatras „Romuva“ po šiuo metu vykdomos rekonstrukcijos lankytojus žada pasitikti gerokai pasikeitęs – tarpukario autentika...
Mėnesio tema. Pagaminta Kaune
Eteryje suskambėjus pirmiesiems lietuviškiems šaukiniams, radijo reiškinys pradėjo sparčiai plisti visoje Lietuvoje. Nenuostabu, kad sparčiai augant importinių imtuvų pardavimams...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia