Pokalbis su kasdienybės estetikos tyrinėtoja Deveny Faruque

„Šiandien įrašiau garsus, sklindančius iš lauko pro pravirą langą. Stovėdama prie lovos, girdėjau tik paukščių čiulbėjimą, o, priėjus prie lango, jį visiškai užgožė mašinų triukšmas. Kuomet uždariau langą, girdėjosi abu tarpusavyje persipynę pritildyti garsai“ – pasakoja Deveny Faruque. „Tai graži metafora“ – visiškai natūraliai iš mano lūpų išsprūsta atsakymas. „Tai gali būti metafora, bet išties mane tiesiog sužavėjo ir užbūrė patys garsai. Ilgai negalvodama apie jokias sąsajas, įsirašiau juos, nes tai tiesiog maloniai nuteikė mane šįryt“.

Nesvarbu, kiek sukau galvą, negalėjau sugalvoti geresnio jaunos menininkės, kuriančios Belgijoje, D. Faruque pristatymo negu ši trumpa mūsų pokalbio ištrauka. D. Faruque meną norisi pavadinti kasdienybės poezija. Ji sugeba užfiksuoti mažytes bet labai svarbias gyvenimo detales, kurių, labai skubėdami, mes net nepastebime.  Praėjusį rudenį menininkė pristatė iš milžiniško vaizdo ir garso įrašų, istorijų bei piešinių archyvo sukurtą mini serialą „Deve Falls: All the Time in the World“ (aut. past. – lietuviškai „Visas laikas pasaulyje 100“).  Šis projektas balandžio 11 dieną VDU menų galerijoje „g101“ pristatytas ir Lietuvos publikai. Parodos atidarymo metu menininkė surengė koncertą, kuris į galeriją susirinkusiai publikai, buvo transliuojamas interneto pagalba.

D. Faruque besiruošiant antrojo serialo sezono pristatymui, pasikalbėjome apie jos karjeros pradžią, įkvėpimo šaltinius, kūrybą bei ateities planus.

30171955_10156674047294271_2668332858213079352_o

„Deve Falls: All the Time in the World 100“ serialo pristatymo akimirkos.   Galerijos „g101“ archyvo nuotr.

„Deve Falls: All the Time in the World 100“ serialo pristatymo akimirkos. Galerijos „g101“ archyvo nuotr.


 

Ar visada žinojai, kad nori būti menininke?

Aš nuo pat vaikystės mėgau piešti. Mano mama, nors ir visiškai nėra susijusi su meno pasauliu, skatino mane laisvalaikiu užsiimti kūrybine veikla. Vis dėlto, aš labai ilgai nežinojau, ką norėčiau veikti ateityje, ką studijuoti. Atsimenu, jog vienu metu norėjau tapti aktore arba teatro režisiere. Kai man suėjo aštuoniolika, tvirtai žinojau tik vieną dalyką, nenorėjau studijuoti nieko kito išskyrus meną.

Viskas prasidėjo nuo mano susižavėjimo vizualiu menu, tačiau dabar mane domina ir muzikos kūrimas, ir istorijų rašymas.

Ar įvairios tavo domėjimosi sritys bei kūrybos technikos – meno mokyklos nuopelnas?

Meno mokykla, kurioje mokausi (aut. past. – LUCA meno mokykla Gente), suteikia daug kūrybinės laisvės savo studentams. Kadangi studijų pradžioje dar nežinojau, kokiu menu noriu užsiimti, pasirinkau multimedijos programą, kuri apima daug meno šakų.

Iki studijų pradžios mane žavėjo skirtingos vizualaus meno sritys. Tačiau mano dėmesys nuolat šokinėjo nuo vienos prie kitos, todėl viskuo domėjausi tik paviršutiniškai. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad dabar esu susikoncentravusi į vieną sritį. Vis dar žaviuosi skirtingomis meno šakomis, technikomis, tačiau kadangi meno mokykla, kurioje mokausi, suteikia galimybes kiekvieną sritį išbandyti praktiškai, dabar mano žinios nėra tokios paviršutiniškos.

Tam tikrus laiko periodus aš praleidau užsiimdama įvairia veikla, pavyzdžiui kūrybiniu teksto rašymu, medžio dirbinių instaliacijomis, analogine fotografija.  Dabar savo žinias ir gebėjimus tobulinu vaizdo medžiagos redagavimo srityje.

LUCA meno mokykla žavi bei man labai tinkama ir dėl to, kad norėdama galiu bet kada pakeisti sritį, į kurią noriu orientuotis. Čia dirba daug aukščiausio kalibro, įvairių meno šakų specialistų.

Ar turėjai tokių mokytojų, draugų bei kitų menininkų, kurie tapo labai svarbūs tavo kaip kūrėjos formavimuisi?

Aš turėjau daug nuostabių mokytojų, tačiau du iš jų man ypač svarbūs. Roel Kerkhofs ir Esther Venrooij jau tris metus yra mano mentoriai.  Man sunku tiksliai įvardinti jų įtaką mano kūrybai, nes vis dar iš jų mokausi. Vis dėlto, jie buvo tie žmonės, kurie kelis metus matė mano pažangą, skatino dirbti ir padėjo tobulėti.

Taip pat man labai svarbūs ir kiti studentai, menininkai bei draugai, su kuriais man teko kartu dirbti. Tokių žmonių daugiausiai Gente, tačiau net ir Leipcige, kuriame gyvenau tik pusę metų, radau bendraminčių, kurių poetiškas žvilgsnis į gyvenimą man labai artimas.

Šie žmonės nuolat skatina mane dirbti ir kurti daugiau. Atsiskyrimas ir vienatvė taip pat gali tapti menininko varomąja jėga, tačiau mane asmeniškai įkvepia faktas, jog aš nesu viena, aplink mane yra nuostabių žmonių, su kuriais turiu daug bendro. Ne tik mūsų panašumai, bet ir jų tikėjimas manimi, yra didelė paskata nesustoti kurti bei eksperimentuoti.

D. Faruque 2016 m. serijos „A Walking Stick“ nuotraukos. Dėmesio centre - medžių šakos natūralioje ir žmonių sukurtoje aplinkoje, prieš joms tampant vaikščiojimo lazdelėmis. Autorės archyvo nuotr.

PICT0014

PICT0033
D. Faruque 2016 m. serijos „A Walking Stick“ nuotraukos. Dėmesio centre – medžių šakos natūralioje ir žmonių sukurtoje aplinkoje, prieš joms tampant vaikščiojimo lazdelėmis. Autorės archyvo nuotr.

Kaip muzikos kūrimas tapo projektų dalimi?

Kuomet buvau maža, labai norėjau išmokti groti pianinu. Tėvai man tada nupirko sintezatorių, bet šį norą greitai pakeitė kitas. Nauju susižavėjimo objektu tapo gitara. Vis dėlto, abiem instrumentams neteko daug mano dėmesio, greitai mano susidomėjimas nukrypo į piešimą. Čia jis užsiliko ilgam. Vėl prie muzikos grįžau prieš maždaug 3 metus. Dabar pasirodymams ir garso įrašams naudoju tą patį sintezatorių, gitarą ir elektroninius vargonus. Išmainiau vieną nedidelį sintezatorių į daug vaikiškų instrumentų. Jie praplečia mano naudojamų garsų arsenalą.

Kartais gyvo pasirodymo metu prie manęs prisijungia muzikuojantys draugai. Tai, ką mes grojame, būtų neteisinga vadinti dainomis. Dažniausiai improvizuojame, o tam tikri motyvai tiesiog grįžta kiekvieną kartą.
Nelaikau savęs muzikante. Aš vizualaus meno atstovė, kuri taip pat ir kuria bei įrašinėja dainas ir garsus. Na, bent jau toks yra mano siekis.

Gal galėtum papasakoti apie savo kūrybinį procesą?

Nežinau, ar aš turiu konkretų kūrybinį procesą. Kiekvieno darbo paruošimas yra skirtingas, neturiu jokių ritualų ar išskirtinių tradicijų. Mano kūryba susidaro iš to, kaip aš jaučiuosi, ką tuomet išgyvenu ir to, kaip dirbu.
Aš mėgstu kolekcionuoti įvairius daiktus, tokius kaip: gėlės, medžio šakelės ir žievės, plytos, tekstilės medžiagos, akmenys, kempinės, paveikslėliai iš senų knygų ir garso įrašai. Esu tikra keistų daiktų kaupėja (juokiasi).

Pavyzdžiui, dirbdama Antverpeno Modernas meno muziejuje, kuomet parodos erdvėje lieku viena, įrašinėju savo balsą. Skaitau parodos darbų pavadinimus, anotacijas, jas dainuoju. Tai darau skirtingose muziejaus erdvėse, tokiu būdu tyrinėdama akustiką.

Iš surinktų daiktų aš kuriu instaliacijas, dainas, eskizus. Taip pat jie tampa mano filmuojamos medžiagos dėmesio centru arba bent maža to dalimi.

Anksčiau daug fotografuodavau, tačiau nuo projekto “Deve Falls” pradžios, didžiąją dalį savo laiko skiriu vaizdo medžiagos kūrimui.

2013 m. performansas „Time piece“. Autorės archyvo nuotr.

2013 m. performansas „Time piece“. Autorės archyvo nuotr.

Iš kur semiesi įkvėpimo?

Įkvėpimas mane aplanko, kuomet įgyju naujų patirčių. Valia šios išgyvenimus paversti meno kūriniais taip pat yra labai svarbi proceso dalis. Galbūt dėl to, aš netikiu, kad talentas yra kažkas ypatingo ir tik talentu apdovanoti žmonės gali kurti. Svarbu daug dirbti ir viskas tampa įmanoma.

Mano kūrybos centru ir įkvėpimu tampa mane dominančios temos ir problemos. Man svarbios ir gana konkrečios temos: gamta, technologijos, kalba, erdvė, judesys, ir gana abstraktūs konceptai atsitiktinumas, šansas, situacijos psichologija bei kasdienybės poezija. Taip pat svarbią vietą mano mene užima žmonių tarpusavio santykiai, meilė, melas, vienišumas.

Man išties sunku paaiškinti, kodėl mane domina minėti konceptai. Galbūt, nes man svarbios temos nuolat keičiasi priklausomai nuo to, su kuo aš bendrauju, kaip jaučiuosi, kur esu. Manau, kad būtent dėl to, jog man sunku žodžiais išsakyti, kas ir kodėl man yra svarbu, aš užsiimu kūryba. Tai yra būdas vaizdiniais išreikšti man įdomias bei aktualias idėjas ir problemas.

Ar būtų galima teigti, jog tu kuri meną, siekdama tyrinėti savo pačios mintis bei išgyvenimus ir norėdama geriau suprasti save ir kitus žmones?

Būtent! Tai, ką aš darau, iš esmės yra tyrimas, pasitelkiant man įdomias kūrybos technikas.

Esi daug keliavusi bei gyvenai keliuose skirtinguose miestuose. Kaip tai paveikė tavo meną?

Pastaruosius du metus aš intensyviai dirbau Gente, bet prieš tai išties daug keliavau ir krausčiausi. Mane tai neabejotinai suformavo kaip asmenybę. Visur, kur man teko gyventi, jautėsi kultūriniai skirtumai. Aš gimiau Olandijoje, bet mano šeima kilusi iš Indijos bei Bangladešo. Mano tėvai perėmė daug olandų tradicijų ir nauja kultūrinė aplinka pradėjo iš naujo formuoti jų charakterį. Taigi vien mano namuose persipynė daug skirtingų kultūrų. Olandai yra labai šilti, nuoširdūs ir ambicingi žmonės. Kuomet persikrausčiau gyventi į Belgiją supratau, kad čia žmonės truputį šaltesni, nutolę vieni nuo kitų, o dar labiau tai pasijautė, kuomet gyvenau Vokietijoje. Vis dėlto, iš visų skirtingų tautų perėmiau tam tikrus bruožus.

Dar svarbiau yra tai, kad keliaudama aš nufilmavau didžiąją dalį medžiagos, iš kurios kuriu savo darbus. Dabar jau esu sukaupusi milžinišką archyvą nuotraukų, vaizdo bei garso įrašų, kuriuos naudoju montuojant „Deve Falls“ epizodus.  Būtent šiame projekte geriausiai atsiskleidžia minėti kultūrų skirtumai. 

Kaip gimė projektas „Deve Falls“?

Aš buvau surinkusi labai daug daiktų bei vaizdo įrašų, kurie turėjo simbolines reikšmes, taip pat parašiau nemažai istorijų. Visa tai planavau panaudoti filmui, kurį ruošiausi filmuoti ir montuoti vasarą.

Kuomet pusmečiui išsikrausčiau gyventi į Leipcigą, neturėjau savo studijos. Todėl iš pradžių toliau kaupiau įvairias apybraižas, idėjas ir vaizdo įrašus iš kasdieninio gyvenimo. Dabar, grįžusi į Gentą, tęsiu darbą, kurį teko atidėti, kuomet gyvenau Vokietijoje. Iš savo užrašų bei eskizų knygelės kuriu naujus projektus bei instaliacijas. Vis dėlto, jau Leipcige aš supratau, kad esu sukaupusi daugiau medžiagos, kurią noriu panaudoti, negu tilptų į 4 valandų ilgio filmą.

Tikrosios projekto užuomazgos galima ieškoti mano gyvenimo Leipcige metu. Šiame mieste neturėjau galimybės pradėti filmo arba kurti instaliacijų, bet situacija buvo pakankamai palanki trumpų vaizdo įrašų filmavimui bei montavimui. Nors ir neilgam, bet, išsikrausčiusi į Vokietiją, palikau daug brangių žmonių. Norėdama jiems parodyti, kas vyksta mano gyvenime, sumaniau sukurti mini serialą, po vieną seriją per savaitę. Taip pat tai tapo būdu pristatyti save ir savo darbo metodus žmonėms Leipcige.

Šis formatas man suteikė kūrybinę laisvę eksperimentuoti, bet tuo pat metu aš stengiausi išlaikyti nuoseklumą. Be to, aš turėjau dirbti labai greitai, siekdama išlaikyti pažadą, pristatyti po vieną seriją per savaitę. Buvo sunku, bet šis periodas tapo vienu iš produktyviausių mano gyvenime ir skatino kurti vis daugiau ir daugiau. 

Muzikos kūrimas ir pritaikymas „Deve Falls“ serijoms mane gasdino labiausiai. Šis procesas man pasirodė daug labiau suvaržytas, reikalaujantis tikslumo, lyginant su vaizdinės medžiagos kūrimu. Nepaisant to, tai tapo neatskiriama projekto dalimi.

a4-1-1280x800 a4-1280x800 b4-1-1280x800


Kiekvienos serijos prieinamumo laikas ribojamas. Po įrašo paskelbimo, žmonės turi tik 24 valandas serijos peržiūrai. Kodėl?

Kuriant projektą, savaitei laiko nauja serija visiškai užvaldydavo mano mintis. Kiekvienoje serijoje yra labai daug informacijos ir simbolizmo, todėl aš labiau linkusi laikyti „Deve Falls“ apybraižų rinkiniu, negu išbaigtu video kūriniu. Pirmąjį sezoną aš sudėliojau taip, kad jis taptų tarsi mano idėjų ir vizijų katalogu arba eskizų rinkiniu. Tačiau man patinka toks formatas.  Šie eskizai yra mano gyvenimo dalis ir atspindys, dėl to jiems tinka ne iki galo išbaigtas formatas. Viskas yra labai gyva ir tarsi nuolatinio veiksmo bei pokyčio būsenoje. Dėl to, serija yra rodoma tik tam tikrą laiką. Televizijoje egzistuoja momentas, kurio metu galima peržiūrėti naują seriją, laidą ar filmą, tačiau, kuomet momentas praeina, jo nebesusigrąžinsi. Tokį pat formatą pasirinkau ir savo serialo demonstravimui.

Vis dėlto, esu išsiuntusi daugybę DVD diskų žmonėms, kurie, praleidę paskutinę seriją, paprašydavo manęs galimybės ją peržiūrėti. Laiko ribojimas nėra mano griežtas nusistatymas ar taisyklė. Tai tiesiog prisideda prie mano kuriamų darbų koncepcijos.

Pilnas internetinio mini serialo pavadinimas – „Deve Falls: All the Time in the World 100“. Gal galėtum išduoti, ką tiksliai jis reiškia?

Kaip ir minėjau, didelę dalį vaizdų archyvo nufilmavau keliaudama. Mano kelionės dažniausiai susideda iš kelionių autostopu ir greito judėjimo per šalies teritoriją. Dėl to kelionių metu aš neturiu laiko montavimui, medžiagos atrinkimui. Aš tiesiog filmuoju, užsirašinėju ir piešiu eskizus to, kas mane domina.

Praeitą vasarą aš keliavau po Indiją ir Nepalą. Pastarajame pasisekė pamatyti Devi krioklius. Būdama ten supratau, jog turbūt niekada daugiau neturėsiu galimybės užfiksuoti kadrų, kuriuos ten nufilmavau. Dėl to, kiekvienos serijos pradžiai nusprendžiau naudoti vaizdus, kuriuos nufilmavau prie krioklių ir pasirinkau pavadinimą „Deve Falls“.  Pakeičiau vieną raidę krioklių pavadinime ir tokiu būdu pirmasis žodis tapo mano vardo trumpiniu. Man tai pasirodė, kaip gana šmaikšti idėja, nes pirmose serialo planavimo stadijose, aš planavau jį filmuoti viena, režisuoti ir jame vaidinti. Serialo koncepcija pasikeitė, bet pavadinimas liko, tik su papildoma fraze „All the Time in the World 100“. Ši frazė yra iš knygos, kurios kelis puslapius su draugais radome parke.

Ar pavyko išsiaiškinti, kokia tai knyga?

Niekad apie tai net nepagalvojau. Man tiesiog labai patiko šis sakinys. Iš visų knygos puslapių aš paėmiau tik vieną ir panaudojau kaip detalę pavasariniam spektrui, kurį tuomet gaminau tiesiog iškylos su draugais metu. Skeptras buvo sudarytas iš gėlių bei kitokių augalų. Susukau knygos puslapį taip, kad matytųsi tik viena frazė ir pritvirtinau prie anksčiau surinktų dekoracijų. Ši lazda su knygos puslapiu, puošta gėlėmis, išgyveno jau du metus mano rūpestingos draugės namuose.

Kokie tavo ateities planai ir kur įsivaizduoji save po 10 metų?

Mane domina vietos, kurios yra sukurtos žmonių, bet įsiterpia į gamtą arba ją imituoja. Būtent tokiose erdvėse norėčiau pristatyti bei kurti savo naujus projektus. Site-specific instaliacija greitkelių sankryžoje arba performansas baseine ar riedlenčių parke – tai konceptai, kuriuos noriu įgyvendinti.

Tikiuosi, kad kūryba ateityje man teiks tiek pat džiaugsmo kaip ir dabar. Norėčiau sukurti daugiau muzikos, bendradarbiauti su teatro menininkais. Galbūt tiesiog atsiriboti nuo visko, metus laiko paskirti rašymui ir vis tiek išgyventi iš kuriamo meno.

Ačiū už pokalbį.

„Deve Falls: All the Time in the World 100“ serijas galerijoje „g101“ bus galima pamatyti iki balandžio 19 dienos.

Pašnekovę kalbino Justė Vyšniauskaitė

28 „Kaunas Jazz“ metai su Jonu Juču (interviu)
Neatsiejamas nuo Kauno, pavasario, Laisvės alėjos, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio, S. Daukanto gatvės ir daugelio kitų erdvių. Sinagoga,...
Mėnesio tema. Trečiasis prancūzas Lietuvoje
„Kalbėkime lietuviškai, o jei negalėsiu atsakyti, bandysiu angliškai, prancūziškai, vokiškai arba rankomis“, – vos prisėdęs kavinėje „Galeria Urbana“ iškart...
Mėnesio tema. Anne-Marie Goussard: „Tęsiame jau labai seną istoriją“
Anne-Marie Goussard jau turbūt nebesuskaičiuotų, kelintas jos apsilankymas Kaune buvo kovą, kai ji viešėjo Frankofonijos mėnesio renginiuose. „Manau, tai...
Dainius Babilas. Žmogus su ledkirčiu, arba laimė kaip procesas
Jau 14 metų vadovaujantis Kauno įvairių tautų kultūrų centrui Dainius Babilas teigia, kad nesijaučia per ilgai užsisėdėjęs vienoje vietoje....
28 „Kaunas Jazz“ metai su Jonu Juču (interviu)
Neatsiejamas nuo Kauno, pavasario, Laisvės alėjos, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio, S. Daukanto gatvės ir daugelio kitų erdvių. Sinagoga,...
Mėnesio tema. Trečiasis prancūzas Lietuvoje
„Kalbėkime lietuviškai, o jei negalėsiu atsakyti, bandysiu angliškai, prancūziškai, vokiškai arba rankomis“, – vos prisėdęs kavinėje „Galeria Urbana“ iškart...
Mėnesio tema. Anne-Marie Goussard: „Tęsiame jau labai seną istoriją“
Anne-Marie Goussard jau turbūt nebesuskaičiuotų, kelintas jos apsilankymas Kaune buvo kovą, kai ji viešėjo Frankofonijos mėnesio renginiuose. „Manau, tai...
Dainius Babilas. Žmogus su ledkirčiu, arba laimė kaip procesas
Jau 14 metų vadovaujantis Kauno įvairių tautų kultūrų centrui Dainius Babilas teigia, kad nesijaučia per ilgai užsisėdėjęs vienoje vietoje....
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia