Mėnesio tema. Trečiasis prancūzas Lietuvoje

„Kalbėkime lietuviškai, o jei negalėsiu atsakyti, bandysiu angliškai, prancūziškai, vokiškai arba rankomis“, – vos prisėdęs kavinėje „Galeria Urbana“ iškart kvatoja prancūzas Marcas Muylaertas. Pažinties metu visi tikrai daug juokėmės ir juokavome, o jau atsisveikinus kažkodėl teko atsiminti prieš daugiau nei metus žurnale kalbintą kaunietę – Amerikos lietuvę Vijolę Arbas. Greičiausiai todėl, kad ji į Kauną atkūrus Nepriklausomybę irgi atvyko viena pirmųjų, irgi matė, koks nuogas ir sušalęs jis buvo, ir galėjo palyginti, koks yra dabar. Tiesa, Vijolė ilgesniam laikui ir nebeišvyko. Marcas vis dar dažnas keliautojas, bet savo požiūriu ir humoro jausmu – tikras kaunietis.

Taigi papasakokite, kaip jūs atsidūrėte Kaune?

Sakyčiau, esu meilės emigrantas. Myliu Lietuvą ir lietuvaitę, todėl ir gyvenu čia. Tiesa, ne visuomet – turiu Prancūzijoje namus, reikalų, štai ir užvakar dar buvau Prancūzijoje. 

Pirmąkart Kaune apsilankiau 1992-aisiais. Dirbau universitete Prancūzijoje, darbo reikalais viešėdamas Norvegijoje susipažinau su studentais iš Kauno. Grįžęs į Prancūziją pakalbėjau su rektoriumi – nusprendėme, kad būtų gerai užmegzti ryšį su Lietuva. 

Nauja šalis žemėlapyje!

Tikrai taip, mums nežinoma. Žinojome apie Lietuvą prieš karą, bet po to… Estija, Latvija, Lietuva – kas viršuje, kas apačioje? Žodžiu, rektorius mane išsiuntė į Kauną.

Vykstant man reikėjo vizos. Gavau pažymėtą trečiu numeriu, vadinasi, buvau trečiasis prancūzas Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę. Ambasadoje Paryžiuje teko ir supykti, nes man pasakė, kad viza kainuoja. Pasakiau, kad vykstu universiteto siuntimu, nemokamai dėstyti lietuviams… Sekretorė nubėgo pas ambasadorių ir grįžusi pasakė, kad mokėti nieko nereikės. Cha cha!

Atvykau į Vytauto Didžiojo universitetą. Buvo sunkūs laikai. Nebuvo absoliučiai nieko. Vyko blokada. Universitete buvo tik vienas fakso aparatas! Dėstytojai ir profesoriai visai neturėjo pinigų, dirbo kitus darbus. Trūko iniciatyvos.

Paskaičiau kelias paskaitas apie prancūzų literatūrą. Grįžau Prancūzijon, ir kontakto su VDU nebepalaikėme. Žmonės neturėjo tam laiko, jiems buvo per sunku atvykti pas mus, negalėjome ryšio megzti toliau. Man atrodo, vieni pirmųjų kauniečių, kurie lankėsi Prancūzijoje, buvo krepšinio komanda. Važiavo senu autobusu… Košmaras! Bet žmonės norėjo ir, kai tik buvo galimybė, darė.

Toks buvo mano pirmas kartas Kaune. Rektoriui paklausus: „Kaip viskas ten buvo?“, pasakiau, kad nieko nebuvo, bet… buvo labai įdomu. Kai buvau mažas vaikas, Prancūzija po karo irgi buvo tokia kaip mano pirmąkart pamatyta Lietuva. Apgriuvę pastatai, gatvėse seni automobiliai. Įdomu, bet ekonomiškai – nieko.

Nors 50 metų tarp mūsų šalių jokio kontakto nebuvo, aš iškart supratau, kad lietuviai – visai kaip mes. Sakiau, kad šitie žmonės yra mūsų pusbroliai. Mintys kaip mūsų, vertybės – kaip mūsų. Jei ne dabar, kažkada tikrai bus ryšys, bendrausime. Jūs žinote, mes Prancūzijoje turime daug, daug užsieniečių. Su kai kuriais mes bendrauti negalime, tai kitos kultūros atstovai, jie nenori. Čia, Lietuvoje, yra Europa.

Vėliau, per atostogas, dažnai atvažiuodavau į Lietuvą, mačiau, kaip šalis po truputį juda. Pradžia – iki kokių 1995-ųjų – buvo lėta, ir tai suprantama. Nebuvo juk kaip man irgi gerai pažįstamoje Rytų Vokietijoje, kuri, griuvus sienai, šalia turėjo turtingą kaimynę – Vakarų Vokietiją. Lietuviams viską teko daryti patiems. Jaunimas šiandien to nebežino – tai buvo kitas pasaulis. Bet man jis patiko. Gimė dukra, dabar jai 22. Kai Prancūzijoje išėjau į pensiją, ėmiau vis daugiau laiko leisti Kaune, su šeima.

O kokią Lietuvą prancūzai pažinojo prieš karą? Ką esate girdėjęs apie aną Kauną?

Sakoma, kad Kaunas yra Mažasis Paryžius. Manau, tinka! Esu skaitęs Roberto Wayne’o Heingartnerio, Jungtinių Valstijų konsulo, Kaune dirbusio 1926–1928 metais, memuarus („Lithuania in the 1920s: A Diplomat’s Diary“, – aut. past.). Jo aprašomas socialinis gyvenimas Laikinojoje sostinėje – absoliučiai toks pats, kaip pas mus. Kai konsulas atvyko į Kauną, daug ko čia dar nebuvo, įskaitant ir daugelį dabar žymių pastatų – apie juos turiu dar ką pasakyti, – bet nuo Paryžiaus ir Vienos visai neatsiliko mada ir kultūrinis gyvenimas. Mažas miestas, bet šarmingas.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Ką gi norėjote pasakyti apie pastatus?

Kai atvykau pirmą kartą, nustebau. Visas pasaulis važiuoja į Desau. Kodėl? Nes ten yra keli bauhauzo stiliaus namai. Bet niekas nežino apie Kauną! Čia juk bent trys gatvės, kuriose vien tokie pastatai. Taigi jau prieš 25 metus aš sakiau, kad reikia kažką daryti. Juk tai unikalu – visas pasaulis gali važiuoti į Kauną žiūrėti šitų pastatų! Tik, kad jie nesugriūtų, reikia saugoti.

Dabar pagaliau daromi geri darbai ta linkme, nors reikėjo tikrai ilgai laukti. Suprantate, noro neužtenka, reikia norėti politiškai. Suprantu, 1992-aisiais nebuvo pinigų. Dabar jų irgi ne per daugiausia, bet yra. Reikėjo tiesiog rasti sistemą, kaip padėti savininkams prižiūrėti tuos namus. Savivaldybės programa, prisidedanti prie fasadų renovacijos, man atrodo, yra labai gera. Panašią turime Prancūzijoje, ten, jei investuoji į fasadą, gauni mokesčių lengvatą. Manau, dar keleri metai, ir Kaunas bus rojus. Žinote tą neseniai sutvarkytą pastatą Parodos kalno apačioje, leidžiantis – kairėje? Gražuolis! Visas Kaunas gali taip atrodyti, tada niekas nebenorės gyventi Vilniuje!

Vilnius irgi gražus miestas, bet tai, kas yra Vilniuje, yra ir kitur. Esu gyvenęs Bavarijoje, pažįstu Austriją. Barokas ten įspūdingesnis negu Vilniuje. Klasicizmas? Na, daug jo ir Prancūzijoje. Kas dar? Onos bažnyčia. Gotika. Gražu, tikrai, išskirtinės raudonos plytos – ne visur tokios naudotos. Bet stiliaus prasme… Mes turime Dievo Motinos katedrą Paryžiuje, dešimtkart didesnę. Kauno senamiestis irgi nėra unikalus. Taip, čia gražu, man patinka, bet Naujamiestis – štai kur unikalumas. Niekur kitur pasaulyje tokio nėra.

Kalbėjome apie kultūrinį gyvenimą prieš karą. O kaip dabar jums, kauniečiui, ar užtenka kultūros, pramogų?

Taip, taip. Tai, kas vyksta Kaune, yra kokybiška, ir vyksta visko tikrai užtektinai. Teatras, gal kiek mažiau operos, bet daug koncertų. Kiekvieną vakarą galima kur nors nueiti. Pats vaikštau į koncertus – klasikinės muzikos, Filharmonijoje. Kartais į džiazą. Taip pat mėgstu teatrą. 

Ko tikitės iš 2022-ųjų, kai Kaunas taps Europos kultūros sostine?

Tikiu, miestui tai didelis šansas. Jau dabar Kaunas skuba. Reikia skubėti! Liko keletas metų, bet laikas bėga labai greitai. Per daug metų Kaunas miegojo – abu su Vilniumi atkūrus Nepriklausomybę buvo panašūs, bet Vilnius nesnaudė, daug darė ir užaugo. Taigi ir tenka Kaunui dabar skubėti.

Ne kartą per pokalbį paminėjote Vokietiją. Koks jūsų ryšys su šia šalimi?

Aš 12 metų praleidau Vokietijoje – tiek Rytų, tiek Vakarų. Dėsčiau universitete, dirbau Prancūzų kultūros institute. Vokiškai kalbu laisvai.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Ar tai lengvesnė kalba už lietuvių?

Na, anksčiau pradėjau jos mokytis! Cha cha… Lietuviškai nekalbu laisvai. Kiek moku, išgyventi pakanka – sakau, kad su savo žiniomis galiu nuvažiuoti į Žemaitiją ir grįžti į Kauną.

Šiek tiek mokiausi lietuviškai Prancūzijoje, jau tada supratau, kad reikia „palikti“ 10 metų universitete, kad taptum geru lituanistu. Bet aš norėjau kalbėti „truputį“. Vėliau dar pasimokiau čia, Kaune, bet niekada nekalbėsiu gerai lietuviškai. Man nebe 20 metų.

Bet šiaip, nemokant kalbos, kartais čia gali būti sunku. Kai aplink daug žmonių, greitakalbė, sparčiai keičiasi temos, tuomet sudėtinga.

O žinote, kas mane nustebino pirmąkart atvykus į Kauną? Čia sutikau žmonių, niekada nebuvusių Prancūzijoje, bet puikiai kalbėjusių prancūziškai. Švaria, klasikine kalba – geriau nei kai kurie prancūzai! Vienas tokių žmonių buvo dabartinė KTU Prancūzų kultūros centro vadovė Birutė Strakšienė.

Ar išskirtumėte Kaune ką nors prancūziško, jei koks nors miesto svečias paprašytų tokį maršrutą sudaryti?

Galima nueiti prie lentelės, žyminčios, kad čia buvo Napoleonas, ėjo per laukus į Jiesios piliakalnį ir žiūrėjo, kaip armija keliasi per Nemuną. Vis dėlto nemanau, kad prancūzai į Kauną atvažiuoja valgyti bifštekso su bulvytėmis. Kaip jau sakiau, tai, kas jungia Prancūziją ir Lietuvą, yra mintis ir kultūra.

Nesvarbu, kad Napoleonas čia buvo. Galėjo jis per Nemuną keltis ir Vilkijoje. Prancūzų istorijos pėdsakai šiandien mums nėra aktualūs, prancūzai atvyksta norėdami pamatyti, kaip dabar gyvena lietuviai. O gyvenimo būdo skirtumų nedaug. Gal tik tai, kaip valgote. Todėl gera grįžti į Prancūziją, cha cha!

Papasakokite dar apie savo aistrą motociklams!

50 metų važinėju motociklu. Ir dar gyvas! Cha cha… Na, Lietuvoje reikia atsargiai tai daryti. Čia truputį kitaip, kaip sakoma.

Mėgstu motociklu keliauti. Patinka, kad Lietuvoje galima važinėti miške. Žinoma, takais. Su motociklu esi arčiau gamtos nei automobilyje. Kvapai, grynas oras… Kitas jausmas. Su antrąja puse Ina esame dalyvavę ralyje aplink Lietuvą – pasieniu. Buvo linksma! Lankėme dvarus, Rambyno kalną, Luizės tiltą į Tilžę. Labai gražu prie jūros – Neringa unikali!

Marc Muylaert Panemunėje. Asmeninio archyvo nuotr.

Marc Muylaert Panemunėje. Asmeninio archyvo nuotr.

O koks jūsų mėgstamiausias maršrutas greta Kauno?

Mėgstu važiuoti palei Nemuną iki Vilkijos, ten persikelti keltu ir grįžti per Kulautuvą. Labai gražus kurortas.

Pašnekovą kalbino Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys. Interviu publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. kovo rubrikoje „Kaunietis“.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Fotografuota kavinėje „Galeria Urbana“ (Vilniaus g. 22)

 

Mėnesio tema. „Nuepiko“, arba du krepšininkai ir aukštaūgis
„Dabar dvi paras sėdėjau prie kompiuterio ir montavau, tai jau vos kenčiu, kaip noriu muštis su Mariumi“, – per...
Mėnesio tema. Petrašiūnų tango
„Kaip jūs mus radote?“, – kviesdama užeiti į tango studiją klausia Brigita Rodriguez. Jos vyras Carlosas tuo metu velkasi...
Iš arti ir iš toli apie festivalį „Kaunas mene“ (interviu)
„Neprisimenu pirmo“, – matyt, visai ne juokais sako galerijos „Meno parkas“ direktorius Arvydas Žalpys, paprašytas palyginti 1-ąjį ir jau...
AURA28. Žala per dvi savaites
Į Nacionalinį Kauno dramos teatrą ir kitas erdves grįžo tarptautinis šokio festivalis AURA28 (skaičiai pavadinime simbolizuoja 28-erius festivalio metus),...
Mėnesio tema. „Nuepiko“, arba du krepšininkai ir aukštaūgis
„Dabar dvi paras sėdėjau prie kompiuterio ir montavau, tai jau vos kenčiu, kaip noriu muštis su Mariumi“, – per...
Mėnesio tema. Petrašiūnų tango
„Kaip jūs mus radote?“, – kviesdama užeiti į tango studiją klausia Brigita Rodriguez. Jos vyras Carlosas tuo metu velkasi...
Iš arti ir iš toli apie festivalį „Kaunas mene“ (interviu)
„Neprisimenu pirmo“, – matyt, visai ne juokais sako galerijos „Meno parkas“ direktorius Arvydas Žalpys, paprašytas palyginti 1-ąjį ir jau...
AURA28. Žala per dvi savaites
Į Nacionalinį Kauno dramos teatrą ir kitas erdves grįžo tarptautinis šokio festivalis AURA28 (skaičiai pavadinime simbolizuoja 28-erius festivalio metus),...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia