Kaip pabėgti nuo krizės, arba Dizainas laimei tarpukariu

Šiandien, atvykus gyventi ir dirbti į Kauną, susirasti padoriai atrodantį būstą už sąlyginai nedidelę kainą nėra sunku. Tačiau prieš beveik 100 metų naujųjų kauniečių laukė visiškai kitokia patirtis. Butų krizė – tokiu vardu buvo žinoma didžiausia tuolaikinio Kauno liga. Su pakilimais ir nuopuoliais bei banguojančia statistine kreive būsto trūkumas persekiojo Kauną nuo pat 1919 m. iki kol miestas ėmėsi perleisti sostinės atributus tikrajam titulo šeimininkui. „Butų kolonijos“ (Anuomet žodis „kolonijos“ taikytas įvairioms žmonių susitelkimo vietoms įvardyti, šiuo atveju tam tikro pobūdžio namams ar kvartalams. Šiandien jis taikomas gerokai siauresniuose kontekstuose, – aut. past.) buvo frazė, kuria buvo įvardijamas pagrindinis sprendimas susidariusiai situacijai.

Pirmoji šios krizės fazė buvo ypač sunki: net ir valstybės tarnautojai su šeimomis buvo priversti gyventi nedideliuose, vieno ar kelių kambarių būstuose, neretu atveju mažai tepritaikytuose gyventi. Praėjus ankstyviesiems ekonominiams sunkumams, gyvenamosios statybos plėtra augo vis sparčiau, tačiau vis tiek nepakankamai, kad būtų atliepti dar sparčiau augę gyventojų poreikiai. Kaip iki pirmųjų socialinių būstų atsiradimo ir buvo įprasta kiekvienoje Europos valstybėje, visi daugiabučiai namai buvo privatūs, o nuomos kainos priklausė tik nuo laisvosios rinkos sąlygų. Taigi net ir gerėjant būsto kiekio situacijai, pasiūla nebuvo adekvati, kad pagerėtų ir daugelio  dirbančiųjų mieste gyvenimo kokybė.

Atvejis nebuvo išskirtinis – XIX ir net XX a. pradžioje tai patyrė kone visi po industrinės revoliucijos augę miestai. Tai turėjo persirgti ir Kaunas, kurio augimo priežastys buvo kiek kitokios, tačiau pasekmės identiškos. Atsirado garsiosios „Brazilija“ ir „Argentina“ – lūšnynų kvartalai nepatraukliuose šlaitiniuose sklypuose, garsėję savo dar nepatrauklesnėmis gyvenimo sąlygomis, higienos trūkumu ir dideliu nusikalstamumu. Miesto savivaldybė, turėdama ribotus finansinius išteklius, skurdžiausiam gyventojų sluoksniui pradėjo steigti vadinamąsias pigiųjų butų kolonijas, daugiausia kurtas senuose, tam nepritaikytuose statiniuose. Dvi iš jų atsirado fortuose, kur gyvenimo sąlygos buvo ypač prastos: anot tuometės spaudos, šie būstai buvo panašesni į urvus.

Darbininkų apgyvendinimo klausimas buvo viena vyraujančių temų to meto Europos politiniame diskurse. Tiek kairiosios, tiek dešiniosios jėgos išnaudojo gausiausios miestų populiacijos dalies problemas savo politinio kapitalo statyboms ir ideologiniams vaizdiniams. Nusistovėjo dvi aiškios kryptys darbininkų apgyvendinimą sprendžiančių kvartalų vizijai: pigesnio ir efektyvesnio municipalinių daugiabučių modelio bei į individualumą ir tradiciją labiau orientuoto nedidelių subolokuotų ar pavienių namų rajono, pastatyto savivaldybės, valstybės ar įmonių lėšomis. Pastarieji namai būdavo pigiai nuomojami arba duodami išsimokėtinai su minimaliomis palūkanomis.

Iliustracijos autorė Gie Vilkė

Iliustracijos autorė Gie Vilkė

Padidėjus gyvenamojo ploto ūkiui, dešimtmečių sandūroje Kauno savivaldybė senąsias pigiųjų butų kolonijas po truputį pradėjo likviduoti: jų paskirtis buvo išspręsti kritiškiausius krizės momentus, tad gerėjant socialinei situacijai jos pasidarė nebereikalingos. Tačiau pats darbininkų apgyvendinimo klausimas išliko opus – nors sanitarinės sąlygos miesto būstuose ir pagerėjo, erdvaus gyvenamojo ploto vis dar buvo per mažai, o nuomos kainos buvo itin didelės. Tiek privačias, tiek valdiškas kvartalų statybos iniciatyvas stabdė ilgalaikių paskolų strategijos trūkumas, be to, savivaldybei reikėjo apsispręsti, kokiu keliu eiti: daugiabučių ar nedidelio tankio, sodybinių kvartalų. Tiek vienų, tiek kitų statyboms, be kita ko, trukdė dar ir tai, kad savivaldybė beveik neturėjo laisvos jai priklausiusios žemės. Vienas darbininkams skirtas daugiabutis 1934-ųjų pradžioje atsirado Vileišio aikštėje, tačiau į jį vietoj naujakurių tuoj pat susikraustė taip pat patalpų trūkumą tuomet išgyvenusios savivaldybės įstaigos.

Vis dėlto nuo daugiabučių miesto savivaldybę grasė ir kiti dalykai, dėl kurių 1934 m. tarybos posėdyje buvo nuspręsta darbininkams statyti nedidelius namelius. Tam įtakos turėjo tų metų įvykiai Austrijoje: vienas iš Vienos savivaldybės daugiabučių buvo laikomas pilietinio karo židiniu, tad tankaus darbininkijos apgyvendinimo buvo baiminamasi. Vis dėlto finansai bei įstatymų netobulumas lėmė, kad galimybės pradėti įgyvendinti tokius užmojus atsirado tik 1938–1939 m. Tuo pat metu būstus savo darbininkams statė ar planavo statyti ir įmonės: atsirado pirmieji modernūs namai „Maisto“ darbininkams, panašias statybas planavo ir „Inkaras“, o Aleksote turėjo atsirasti įvairių įmonių bei institucijų darbininkams skirtas Vailokaičių šeimos inicijuotas 90-ies namų kvartalas. Be kita ko, buvo rengiamas ir pigaus būsto įstatymo projektas, kuriame buvo numatyta daugybė priemonių ir strategija kokybiškam dirbančiųjų apgyvendinimui tiek miestuose, tiek ir agrarinėse vietovėse. Ir miestas, ir valstybė buvo ties slenksčiu išspręsti vieną opiausių problemų, tačiau dideli užmojai sustojo prasidėjus karui.

Miesto savivaldybė buvo numačiusi per 1940-uosius pastatyti 300 butų darbininkams. Kadangi suvoktas klausimo opumas, buvo nuspręsta didžiają dalį šio būsto statyti laikinų „lengvai išardomų, norvegiško pavyzdžio“ šešiabučių namų pavidalu. Šie namai susilaukė kiek šališkos kritikos spaudoje: anot vieno skaitytojo, sublokuoti namai plonomis sienomis su didele darbininkų koncentracija buvo potencialūs „girtuokliavimo ir ištvirkavimo“ židiniai. Buvo kviesta rinktis kitokį išplanavimą, kuriame „darbininko šeima galėtų savarankiškai gyventi, izoliuota nuo kaimynų“. Vis dėlto suteikiant būstus buvo atsižvelgiama į gyventojų reputaciją ir tai, kiek laiko jie turi darbą. Įdomu, kad jau nebebuvo kratomasi ir daugiabučių: Varnių gatvėje atsirado pora modernių triaukščių, talpinusių 76 butus. Šiandien apie šiuos, pirmuosius municipalinius daugiabučius žinoma nedaug: netrukus jie atsidūrė geto teritorijoje ir baigiantis karui buvo sudeginti.

Aukštųjų Šančių darbininkų kolonija pokariu, S. Lukošiaus nuotr. iš KTU ASI archyvoAukštųjų Šančių darbininkų kolonija pokariu, S. Lukošiaus nuotr. iš KTU ASI archyvo

Mažieji šešiabučiai buvo numatyti Žaliakalnyje, Vilijampolėje ir Aukštuosiuose Šančiuose: po okupacijos jų statybos buvo išnaudotos „valdžios rūpesčio darbo žmogumi“ propagandai, o projekto pagrindas buvo panaudotas ir plečiant miestą pokario metais. Šiandien tarpukario savivaldybės įdirbio vaisiai tebestovi – laikinaisiais turėję būti būstai tapo namais ištisoms kauniečių kartoms. Šiuolaikinio miesto apsuptyje jie įgavę ne pačią patraukliausią išvaizdą (o kai kuriais atvejais ir reputaciją), tačiau prieš 80 metų jie žymėjo svarbų miesto vystymosi proveržį, o nemažam to meto miesto gyventojų kiekiui jie buvo svajonių namai.

 

Kovo 21 d. 17:30 val. VDU L. Donskio bibliotekoje (V. Putvinskio g. 23) įvyks „Kaunas 2022“ programos „Dizainas laimei“ pristatymas ir diskusija „Ką reiškia būti dizaino miestu ir ar turime šansų vadintis dizaino šalimi?“. Daugiau apie renginį skaitykite čia. Kviečiame dalvauti!

Tekstas: Paulius Tautvydas Laurinaitis


Iliustracija: Gie Vilkė 


Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. kovo mėn. rubrikoje „Kaunas 2022“

Istorinis kino teatras „Romuva“ duris atvers kitais metais
Laisvės alėjoje esantis kino teatras „Romuva“ po šiuo metu vykdomos rekonstrukcijos lankytojus žada pasitikti gerokai pasikeitęs – tarpukario autentika...
Mėnesio tema. Pagaminta Kaune
Eteryje suskambėjus pirmiesiems lietuviškiems šaukiniams, radijo reiškinys pradėjo sparčiai plisti visoje Lietuvoje. Nenuostabu, kad sparčiai augant importinių imtuvų pardavimams...
Mėnesio tema. Kauno Metro(polis)
Pastatų fasadai į miesto veidą įsirėžia ilgam ir taip kuria ryškiausią miesto vizualinio pasakojimo dalį. Šiek tiek intymesnę šio...
„Modernizmo ateičiai“ vasaros mokykloje – atviros paskaitos
Jau prasidėjo savaitę truksiantys tarptautinės vasaros mokyklos, kurią inicijavo „Kaunas 2022“ programa „Modernizmas ateičiai“, užsiėmimai. Dalis mokyklos, kurios tema...
Istorinis kino teatras „Romuva“ duris atvers kitais metais
Laisvės alėjoje esantis kino teatras „Romuva“ po šiuo metu vykdomos rekonstrukcijos lankytojus žada pasitikti gerokai pasikeitęs – tarpukario autentika...
Mėnesio tema. Pagaminta Kaune
Eteryje suskambėjus pirmiesiems lietuviškiems šaukiniams, radijo reiškinys pradėjo sparčiai plisti visoje Lietuvoje. Nenuostabu, kad sparčiai augant importinių imtuvų pardavimams...
Mėnesio tema. Kauno Metro(polis)
Pastatų fasadai į miesto veidą įsirėžia ilgam ir taip kuria ryškiausią miesto vizualinio pasakojimo dalį. Šiek tiek intymesnę šio...
„Modernizmo ateičiai“ vasaros mokykloje – atviros paskaitos
Jau prasidėjo savaitę truksiantys tarptautinės vasaros mokyklos, kurią inicijavo „Kaunas 2022“ programa „Modernizmas ateičiai“, užsiėmimai. Dalis mokyklos, kurios tema...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia