Mėnesio tema. Prisiekęs frankofonas Alvydas Laiškonis (interviu)

Profesorius habil. dr. Alvydas Laiškonis – daugiau nei 40 metų mediciną praktikuojantis, 13 specializuotų veikalų parašęs infektologas, vienas iš ŽIV diagnostikos ir gydymo pradininkų Lietuvoje, Lilio teisės ir medicinos universiteto garbės daktaras. Taip pat profesorius yra nuoširdus klasikinio teatro ir operos gerbėjas bei prisiekęs frankofonas, nuo 1989 metų – Lietuvos ir Prancūzijos asociacijos valdybos, KTU Prancūzų kultūros centro (buvusio Robero Šumano centro) Kaune narys, vienas iš Frankofonijos mėnesiui skirtų renginių organizatorių ir iniciatorių. Šiame interviu A. Laiškonis pasakoja apie prancūzų kalbą, turėjusią lemiamos įtakos tiek jam, tiek Lietuvos medicinos istorijai.

Kaip prasidėjo jūsiškė frankofoniškoji istorija?

Viskas prasidėjo dar Panevėžio IV vidurinėje mokykloje, kurioje buvo dėstoma prancūzų kalba. Savaime aišku, anuomet didelio noro mokytis užsienio kalbos aš neturėjau. Tačiau nutiko štai kas – jei žinote, buvo toks tarpukario lietuvių poetas Julijonas Lindė-Dobilas. Jis dirbo Panevėžio berniukų gimnazijoje, vėliau jai paliko ir savo biblioteką. 1949 m. valdžia nusprendė tą biblioteką sudeginti. Kadangi aš be galo mėgau skaityti ir ten dažnai lankiausi, bibliotekos vedėja mane ir kitus vaikus pakvietė pasiimti po kelias knygas prieš sunaikinant likusias. Aš pasiėmiau Kraševskio romaną „Karalių motina“ ir Hugo „Paryžiaus katedrą“. Pastaroji mane sužavėjo – chimeros, Kvazimodas, visa knygos nuotaika man pasirodė stebuklinga. Knyga man paliko tokį didelį įspūdį, kad, renkantis, kurią užsienio kalbą mokytis, aš pasirinkau prancūzų vien tam, kad galėčiau „Paryžiaus katedrą“ perskaityti originalo kalba. Kalbos mokė labai geri tarpukario mokytojai. Dauguma klasės draugų ne itin stengėsi, nes jiems atrodė, kad šios kalbos nebus kur panaudoti. Taigi visa didžiulė poeto biblioteka buvo sudeginta, bet taip aš susipažinau su prancūzų kalba.  

Po daugelio metų – 1989-aisiais, man jau dirbant Kaune, kažkas pranešė, kad kuriasi Lietuvos ir Prancūzijos asociacija. Štai, atsinešiau netgi savo nario pažymėjimą – Nr. 27. Joje darbavosi labai daug nusipelniusių žmonų, a. a. Danutė Gvildienė, Birutė Strakšienė, daug buvusių prancūzų kalbos dėstytojų ir kt. Nepamirškime, kad tai dar buvo sovietmetis – mūsų renginiai, pokalbiai, diskusijos vyko bibliotekos rūsyje (K. Donelaičio g. 8, – aut. past.), o M. Žilinsko dailės galerijoje vykdavo prancūziško kino peržiūros. Pagrindinis mūsų tikslas buvo tęsti Lietuviųprancūzų draugijos tarpukariu pradėtą veiklą.

Pažymėjimas-1

Atkūrus Nepriklausomybę, viena pirmųjų Lietuvoje įsikūrė Prancūzijos ambasada kartu su ambasadoriumi Philippe’u de Suremainu. 1992 m. pastarasis paskelbė apie ambasados organizuojamą stažuotę Prancūzijoje penkiems gydytojams. Ryžausi dalyvauti atrankoje. Buvo labai nejauku dėl šios stažuotės varžytis su ką tik mokslus baigusiais gydytojais, savo studentais (beje, iš Alytaus, iš kurio atvykdavo labai gerų prancūzų kalbos mokovų) – juk aš 35 metus šia kalba nebuvau nei kalbėjęs, nei rašęs, nei skaitęs. Vis dėlto patekau į važiuojančiųjų penketuką. Vyko keli medikai ir medikės iš Vilniaus, Kauno ir Alytaus. Iš jų buvau pats vyriausias! Vėliau tuometė kultūros atašė Prancūzijoje man atskleidė: „Jus išrinkome už pilietinę drąsą.“ Ir štai 1993 m. išvažiavome trims mėnesiams. Tiesą sakant, ten patyriau didelę psichologinę traumą.

Kodėl?

Buvo labai sunku kalbėti – apie mėnesį tiesiog visiškai nesupratau, ką žmonės man sako. Savo mintis dar šiaip taip išreikšdavau, bet ką šnekėjo prancūzai – nesupratau, ir viskas. Be to, visi mano lietuviai kolegos pasiliko Lilyje, o Infekcinių ligų katedra buvo įsikūrusi už Lilio, taigi, likau vienas. Buvo sunku, bet prancūzų kolektyvas labai palankiai mane priėmė ir suprato šią keblią padėtį. Teko, be abejo, daug pasakoti apie Lietuvą, nes vietiniai apie ją nežinojo absoliučiai nieko. Gyvenau internate. Ten aptarnaujančios moterys klausinėdavo, ar valgau su peiliu ir šakute, ar miegu su batais, ir panašiai, – manė, kad esu rusas iš Sibiro. Taigi tris mėnesius užsiėmiau ir švietėjiška veikla. Šiaip ar taip iš stažuotės parsivežiau stresines opas. Netrukus po grįžimo, skaitydamas pranešimą Vilniuje, netekau daug kraujo ir patekau į reanimaciją – visa tai dėl patirto streso.

Vis dėlto su prancūzų medikais pavyko susidraugauti – pakviečiau medikų komandą iš Prancūzijos į Kauną. Čia surengėme pirmąją konferenciją gydytojams ir medicinos seserims apie ŽIV infekciją. Prancūzai – medicinos seserys, gydytojai, profesoriai – skaitė paskaitas lietuvių medikams. Tuo metu Lietuvoje visi šios temos labai bijojo – ji buvo visiškas tabu. Beje, gyvenimo sąlygos anuomet buvo labai sudėtingos – juk vyko ekonominė blokada. Svečius teko apgyvendinti pas pažįstamus ir gimines butuose, pats aš rytais veždavau iš namų jiems pusryčius, nes valgyti beveik nebuvo ko. Konferencija sulaukė didžiulio susidomėjimo – auditorijos tiesiog lūžo.

Prancūzams paliko įspūdį mūsų entuziazmas, ir profesorius Yvesas Moutonas tarpininkavo, kad Prancūzija padėtų Baltijos šalių medikams išvykti į stažuotes. Mane paskyrė už jas atsakingą, taigi patraukiau ieškoti prancūziškai kalbančių medikų – Latvijoje radau vieną, Estijoje – nė vieno. Taigi beveik visa parama (maždaug milijonas frankų) atiteko Lietuvai. Suradau apie 35 studentus, sesutes ir akušeres, kurie sugebėjo išvažiuoti. Kadangi stipendija buvo nemaža, kai kurie net parsivežė po automobilį.

Įdomu, kad prancūzų kalbą geriausiai mokėjo ne Kauno ar Vilniaus studentai, bet atvykėliai iš periferijos (Krekenavos, Kretingos, Palangos, Pasvalio, Alytaus, Surviliškio), kurioje prancūzų kalbos neretai buvo mokomasi kaip pirmosios užsienio kalbos. Tokią situaciją lėmė istorinės aplinkybės – sovietų armijai okupavus Lietuvą ir ištrėmus didelę dalį inteligentų vyrų, jų išsilavinusios žmonos dėl saugumo dažnai pasitraukdavo į Lietuvos provinciją ir tapdavo prancūzų kalbos mokytojomis. Pasvalys, pavyzdžiui, labai frankofoniškas miestas.

Jauniems žmonėms nepaprastai pasisekė – jie išvažiavo, gavo neįkainojamų žinių ir pajuto kalbų mokėjimo svarbą. Sugrįžę šie studentai jau mokėjo kovoti su ŽIV infekcija. Juk ir mano paties tikslas pirmą kartą vykstant į Prancūziją buvo suprasti, koks tai reiškinys. Sovietų Sąjungoje apie tai buvo uždrausta kalbėti – viskas buvo „gražu“, tad nieko panašaus į ŽIV ir būti negalėjo. O aš pirmą kartą su šia infekcija susidūriau dar prieš Prancūziją, stažuodamasis Maskvoje, kur susipažinau su pora afrikiečių. Jie į Maskvą atvyko dėl akių operacijos pas žymų okulistą akademiką Fiodorovą. Vienam iš afrikiečių buvo nustatytas ŽIV. Pamenu, kad žmonės bijojo atsisveikindami net ranką paduoti ligoniams, ką ten – tais laikais atlikus Lietuvoje apklausą paaiškėjo, kad 98 procentai medikų, susidūrę su tokiu ligoniu, tiesiog atsisakytų jį gydyti.

Kaip tik šiandien esu nepaprastai laimingas – mūsų sveikatos ministras užvakar pasirašė įsakymą, nustatantį, kad nuo šiol ŽIV susirgę asmenys bus gydomi nuo pat pirmos dienos, nelaukiant, kol imuninių ląstelių kritiškai sumažės ir pacientas visiškai išseks. Laiku pradėjus gydymą, žmogus gali gyventi dešimtmečius – kaip ir sergantieji cukralige. Taigi šiuo atveju prancūzų kalba leido įgyti gyvybiškai svarbios patirties. Kitas man labai įdomus dalykas, kurį norėjau išmokti – tropinių ligų diagnostika ir gydymas. Lietuvoje juk nebuvo šių ligų gydymo patirties. O kasmet apie šeši milijonai prancūzų vyksta į Afriką, į buvusias kolonijas, kur aptinkamų ligų spektras yra visiškai kitoks. Prancūzai yra sukaupę labai daug informacijos apie šias ligas.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Kiek laiko artimai bendradarbiavote su prancūzų medikais?

Nuo pat savo pirmosios stažuotės iki 2009 m. aš važinėdavau dirbti į tą pačią Infekcinių ligų katedrą Prancūzijoje savo atostogų sąskaita. Taip pat pavyko užmegzti ryšius su Prancūzijos asociacija „Farmacininkai be sienų“. Jos pastangomis Kauno miesto gydymo įstaigos gavo labdaros maždaug už 80 milijonų litų. Nemažai ligoninių buvo aprūpintos vaistais, kai jų labiausiai stigo – 1995–1996 m. Vėliau užsiėmiau ir kultūrine veikla – važinėdavau po Prancūzijos ligonines, mokyklas, skaitydavau paskaitas, rengdavome teminius konkursus apie Lietuvą moksleiviams. Kartu su Robero Šumano centro darbuotojais į miestelį, kuriame Šumanas gyveno ir buvo palaidotas, nuvežėme lietuvišką virtuvę.

Ką vežėte?

Šaltibarščius. Juos prancūzai vadino komunistine sriuba. Komunistinės sriubos jie iš pradžių vengė, bet įsidrąsinę suvalgė labai greitai ir vis teiravosi dar potage rouge (raudonos sriubos, – aut. past.). Didžiausias stebuklas jiems pasirodė degančios dešrelės – iš vakaro medžioklines lietuviškas dešreles išmirkiau spirite, sudėjau jas kaip šulinuką ir vėliau uždegiau publikos akyse. Prancūzai negalėjo patikėti, kad lietuviškos dešros – degios. Pleškėjo kaip laužas! O desertas buvo varškinės spurgytės. Nuo1993 m., kai buvo įsteigtas Robero Šumano centras (anksčiau – fondas, dabar KTU Prancūzų kultūros centras), Kaunas po truputį tapo tiesiog frankofonijos centru Lietuvoje. Mes netgi pirmieji Lietuvoje pradėjome kepti kruasanus! Prancūzijoje gyvenimas juk sustotų be kruasanų. Tuometis ambasadorius džiaugdavosi ir sakydavo, kad Prancūzijos ambasadą reikia perkelti į Elektrėnus, kad suspėtų ir į Vilnių, ir į Kauną.  

KTU Prancūzų kultūros centras šiais metais švęs 25-metį. Smagu, kad šiuo metu mums labai padeda Kauno miesto savivaldybė, nes pastaruosius 5 metus teko verstis savais pinigais ir grynuoju entuziazmu. Taip pat galiu pasidžiaugti, kad atkūrėme Kauno ir Grenoblio santykius – kurį laiką jie buvo prigesę.

Gal galėtumėte plačiau pakometuoti Kauno ir Grenobilio bičiulystės istoriją?

Na, šią istoriją reikėtų pradėti nuo cherchez la femme. Buvusio Grenoblio mero žmona Marie Destot atvažiavo į Lietuvą, į Kauną, ieškodama savo šaknų – mat jos protėviai buvo kilę iš Ukmergės krašto ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą pasitraukę į Prancūziją. O mūsų kultūros centras tuo metu kaip tik ieškojo, su kuo čia susigiminiavus. Bandėme su Liliu, bet Lilis per didelis miestas, taigi nepavyko. Ir tada Birutės Strakšienės ir Marie Destot iniciatyva gimine mums tapo Grenoblis – į Kauną atvyko prancūzų delegacija, buvo pasirašyti atitinkami dokumentai ir užsimezgė bendravimas. Bendradarbiavo medikai, juristai, policija, muzikos mokyklos, nepilnamečių nusikaltėlių centrai, sportininkai (ypač rankininkai).

Grįžtant prie Frankofonijos mėnesio – kokiuose renginiuose pats rekomenduotumėte apsilankyti?

Labai įdomus renginys – 25 metų centro jubiliejui skirtas Inesos Paliulytės specialiai šiai progai statomas spektaklis „Aš – Moljeras“. Labai džiaugiamės, kad Frankofonijos mėnesio renginiai jau turi savo publiką, kurią kasmet matome vis sugrįžtančią ir užpildančią sales. Atpažįstame miestiečių veidus.

Kokios vietos Prancūzijoje pasiilgstate gyvendamas Kaune?

Tiesą pasakius, Lilio universiteto Infekcinių ligų katedros, mano ligoninės, kurioje tiek metų dirbau. Tik ten visą laiką norisi sugrįžti. Per tiek metų tapau kolektyvo nariu. Kai ši infekcinė katedra buvo paskelbta geriausia Prancūzijoje, kolegos mane pakvietė įsiamžinti bendroje nuotraukoje. Mano dalelė liko pas juos, o jų dalelė yra su manimi čia, Kaune. Beje, ten, prie ligoninės pastatėme medinį lietuvišką koplytstulpį.

 

Alvydą Laiškonį kalbino Julija Račiūnaitė
Donato Stankevičiaus nuotr.

Mėnesio tema. Džiazo perversmas Šilainiuose
Nederėtų sakyti, kad Šilainių mikrorajonas iki šiol neturėjo nieko bendra su džiazu. Paimkim kad ir „Renginių oazę“, itin margą...
Šokio spektaklio „Aside“ kūrėjai: „Kitokiems“ žmonėms dažnai nesuteikiame šanso būti suprastiems
Kokia atsisakymo atitikti visuomenės standartus kaina ir kas nutinka, kai pagaliau susitinki tikrąjį „Aš“? Stiprus perspektyvių šokėjų duetas, pulsuojanti...
Mėnesio tema. Kimčiai su karaliumi Sedžiongu
Karaliaus Sedžiongo institutų tinklo kūrimas yra 2005 m. pradėta valstybinė Pietų Korėjos iniciatyva, kuria siekiama steigti korėjiečių kalbos ir...
Mėnesio tema. Erdvėje tarp nereikšmingo ir produktyvaus su Liza Baliasnaja
Liza Baliasnaja – vis dažniau į gimtajį Kauną sugrįžtanti Briuselyje gyvenanti choreografė. Lapkričio 9–11 d. M. Žilinsko dailės galerijoje...
Mėnesio tema. Džiazo perversmas Šilainiuose
Nederėtų sakyti, kad Šilainių mikrorajonas iki šiol neturėjo nieko bendra su džiazu. Paimkim kad ir „Renginių oazę“, itin margą...
Šokio spektaklio „Aside“ kūrėjai: „Kitokiems“ žmonėms dažnai nesuteikiame šanso būti suprastiems
Kokia atsisakymo atitikti visuomenės standartus kaina ir kas nutinka, kai pagaliau susitinki tikrąjį „Aš“? Stiprus perspektyvių šokėjų duetas, pulsuojanti...
Mėnesio tema. Kimčiai su karaliumi Sedžiongu
Karaliaus Sedžiongo institutų tinklo kūrimas yra 2005 m. pradėta valstybinė Pietų Korėjos iniciatyva, kuria siekiama steigti korėjiečių kalbos ir...
Mėnesio tema. Erdvėje tarp nereikšmingo ir produktyvaus su Liza Baliasnaja
Liza Baliasnaja – vis dažniau į gimtajį Kauną sugrįžtanti Briuselyje gyvenanti choreografė. Lapkričio 9–11 d. M. Žilinsko dailės galerijoje...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia