Igoris Muchinas: „Fotografai – kaip vilkai, vienas randa gerą tašką, ir visi subėga“

„Aš mačiau Rokenrolą“ – rėkte rėkia kovo 6-ąją Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2) atidarytos ekspozicijos afiša. Parodos kuratorius Donatas Stankevičius išsidavė, kad nuo tada, kai su šia maskviečio fotografo Igorio Muchino archyvo dalimi, sukurta 9-ajame dešimtmetyje, „perestroikos“ laikotarpiu, susipažino prieš 8 metus, labai norėjo ją atvežti į Kauną. Į miestą, su kuriuo parodos autorius neturi nieko bendra. Bet, sakė, Kaunas jam simpatiškas.

Visgi I. Muchino kūryboje simpatija didelio vaidmens nevaidina. Antrą, trečią kartą sukant ratą po ekspoziciją, kurios pagrindą sudaro prieš 30 ir daugiau metų Maskvoje, Sankt Peterburge, net Vilniuje užfiksuoti kadrai, vis svarbesnis tampa ne fasadinis blizgesys (kurio ir nėra), o antrasis planas. Susigūžę, įtariai žvelgiantys melomanai, koncertų lankytojai, praeiviai. Kas tas žmogus už fotoaparato? Čia tenka pripažinti, kad projekto ir parodos pavadinimas labai subtiliai taiklus. Nors visuomet mėgo ir mėgsta muziką, Igoris Mukhinas niekuomet nebuvo tas prakaituotas muzikos gerbėjas. Ne, jis slėpėsi ir tebesislepia už fotoaparato. Viską ramiai fiksuoja, o atėjus laikui išleidžia į pasaulį. Ir daugiau nieko. Nešvari, kreiva, bet labai gryna dokumentika. Viena jos herojų, grupės „Tupyje“ narė, beje, prieš porą metų ištekėjo už oligarcho Anatolijaus Čiubaiso.

Apie pogrindžio virsmą verslu, niekuomet neišsenkančią Maskvą ir būtinybę fiksuoti su Kauno fotografijos galerijos svečiu, kuris taip pat dirba fotografijos dėstytoju, kalbėjomės likus porai valandų iki parodos „Aš mačiau Rokenrolą“ atidarymo. Parodą aplankyti galite iki kovo 31-osios.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Kas Jūsų gyvenime atsirado pirmiau – fotografija ar rokas?

Greičiausiai visgi fotografija, 16-os gavau dovanų pirmąjį fotoaparatą. 16-os, tiesa, susidomėjau ir roko muzika. Buvo 1977-ieji. Pradžioje buvo psichologinių iššūkių – nesupratau, kaip fotografuoti svetimus žmones, bet… labai norėjau fotografuoti. Pradėjau nuo pažįstamų, draugų, šeimos. Daug kam tada rūpėjo vakarietiška roko muzika. Jos gauti buvo sudėtinga, vaikščiodavome vieni pas kitus į svečius, persirašinėdavome albumus. Didėjo susidomėjimas ir rusų roku, tokiomis grupėmis, kaip „Mašina Vremeni“. Jie Brežnevo laikais buvo laikomi protestuotojais, jų kūriniai buvo draudžiami. Koncertuoti grupės legaliai negalėjo, į kūrinius pynė antrus, trečius prasmių planus, kurių šiandien nebėra, tuomet tai buvo „wow“.

Kiek vėliau, man ėmus dirbti institute, radosi draugų ir pažįstamų, kuriems taip pat patiko sovietinė roko muzika, protesto muzika. Kai kurie turėjo priėjimą prie pogrindinės spaudos, įvairiais būdais daugindavo leidinius, įrašus, keitėsi jais. Buvo net neaišku, kuri versija pirmoji, originali.

Atėjus „perestroikai“ valdžia kiek atleido vadeles. Leningrade jau veikė roko klubas, Maskvoje 1986-aisiais buvo steigiamas. Dabar jau žinoma, kad jį steigė KGB – tam, kad kontroliuotų ir muzikantus, ir jų gerbėjus.

Tai versija ar tikra informacija?

Taip tikrai buvo. Dar anksčiau, prie Brežnevo, Maskvoje, Mala Gruzinskaja gatvėje buvo įsteigtas dailininkų grafikų gorkom’as, vadinamoji nepriklausomų menininkų profsąjunga. Į ją pogrindiniai menininkai be apmąstymų stodavo, nes arba tu būsi bomž’as ir bet kurią akimirką gali tekti atsakyti už tai, kad niekur nedirbi, arba pasirašai ir… esi ramus.

KGB tai buvo labai aktualu, nes be kontrolės buvo neaišku, kodėl tas jaunimas renkasi į butus, ką ten aptarinėja, kas per parodos organizuojamos, kodėl jos rūpi užsienio diplomatams ir BBC žurnalistams. Iš šalies papulti į tokias parodas paprastai buvo sudėtinga, menininkų ir spaudos ratas buvo uždaras. Valdžios įsteigta parodų salė reiškė kontrolės galimybę.

Tuo metu Mala Gruzinskaja gatvėje veikė ir fotografijos departamentas, vykdavo kasmetinė nepriklausoma fotografijos paroda. Lietuvių fotografijos proveržis irgi įvyko toje gatvėje. Tai buvo vienintelė nepriklausoma platforma, kuria naudojosi ir Antanas Sutkus, ir Aleksandras Macijauskas, ir kiti lietuviai.

1985-ieji – tai jau „perestroika“. Laikai keitėsi, bet, tuo pačiu, kalbant apie roko muziką, viskas buvo uždrausta. Buvo vakarietiškų grupių, kurių negalima klausyti, sąrašai, buvo ir „nešvarios“ rusiškos muzikos sąrašai. Primenu, kad visos parodos, renginiai ir visa kita „iš vakaro“ buvo laiminama organų atstovų, kurie dėdavo antspaudą, leidžiantį veikti ir atsidaryti. Pavyzdžiui, tris nepatikusius paveikslus galėjo liepti nukabinti. Taip pat ir muzikoje.

Tuo metu jau vyko ir legalūs koncertai, į kuriuos buvo galima eiti nesislapstant. Nelegalūs vykdavo butuose, tai vadinamieji „kvartirnikai“. Muzikantai ten kažkiek ir uždirbdavo, taip galėjo išgyventi. 25 klausytojai „kvartirnike“ jau buvo daug, net tokiai grupei, kaip „Kino“.

Va, tuo metu mane ir ištiko šokas. Parodoje kabo fotografija, kurioje užfiksuota, kaip vaikinas klausosi magnetofono. Sutikau Lužnikų stadione jaunimo grupelę, kurie klausėsi „Kino“. Garsiai. Buvo nuostabu, kad ne aš vienas taip elgiuosi savo kambaryje, kiti žmonės tai daro viešumoje, tai įmanoma. Netrukus mintyse susidėliojau planą parengti ateities kartoms įdomų albumą apie jaunimą.

Tiesiog akyse tuomet rasdavosi naujos šukuosenos, rūbai. Tai irgi buvo protesto forma. Po trejų, ketverių metų fotografavimo tos šukuosenos ir kostiumai tapo glamūru, pramogų verslu. O man pasidarė nebeįdomu – na, suprantate, suplėšytus džinsus ėmė pardavinėti už pinigus, iki tol gi su jais vaikščiodavo, nes tik vienus turėdavo. Taip ir baigėsi tas mano projektas. Muziką legalizavo, Viktoras Cojus vietoj buto, kuriame tilpdavo 25 žmonės, grodavo stadionuose, kuriuose susigrūsdavo ir visi 60 tūkstančių. Pogrindis virto popkultūra, manęs nebereikėjo. Reikėjo fotografų, kurie padėtų uždirbti pinigų. Tokių, kurie fotografuotų studijoje, plakatams, žurnalams, na, kad bilietus lengviau būtų parduoti.

1986-ieji. Igor Mukhin fotografija

1986-ieji. Igorio Muchino fotografija

Ir ką toliau veikėte?

Įvairių projektų buvo. Susipažinau su dviem fotografijos grandais – Aleksandru Sliusarevu ir Borisu Michailovu, kuris, beje, 8-ajame dešimtmetyje atvažiuodavo į seminarus Nidoje. Šie fotografai nedarė atsitiktinių kadrų. Kaip ir Macijauskas. Turgus, turgus, turgus… Kažką greta galbūt fiksuoji, bet pagrindinę temą išlaikai. To įkvėptas pradėjau seriją apie propagandos elementus, kurie jau buvo pradėję nykti, bet vis išnirdavo roko koncertuose. Tarkime, Lenino biustai, Gorbačiovo lozungai. Atrodė keista, kaip politika susipindavo su protestu. Žmonės nepriklausomi, linksminasi, o už jų nugarų – šūkiai, kviečiantys komunizmą statyti. Tie propagandos dalykai nyko fiziškai, jų tiesiog nebeperdažydavo.

Vaikystėje, kaip ir daugelis, nemažai laiko praleidau įvairiose stovyklose, sanatorijose. Visur ten netrūko įvairių propagandinių statulų, paveikslų. Suaugus tokius dalykus pradedi kitaip matyti, taigi pasileidau į kelionę lankyti buvusių vasaros atostogų vietų. Gimė projektas apie monumentus.

Po kurio laiko pasibaigė pinigai, taip pat ir biudžetai kelionėms. Tuomet susidomėjau naująja Rusijos valdžia, kaip gi ji veikia, tik jau ne provincijoje, o Maskvoje. Žinote gi, Vitas Luckus daug keliavo po Sąjungą, o Sutkus sėdėjo Vilniuje ir fotografavo jį. Tokia pozicija, kuomet fotografuoji tik gerai sau pažįstamą aplinką, yra pati sunkiausia. Akis pavargsta. Bet aš, Sutkaus įkvpėtas, visgi iškėliau sau uždavinį fotografuoti savo mieste. Kaip jis keičiasi priklausomai nuo politikos, kaip keičiasi šventės, atsiranda naujos progos. Viską fiksavau.

Ar projektas „Aš mačiau Rokenrolą“ įdomus jaunajai maskviečių kartai?

Aš jau anuomet fotografuodamas žinojau, kad tuos kadrus reikės išleisti kaip albumą. Juk nostalgija. Tik nebuvo aišku, kam ji bus reikalinga, kas bus knygos skaitytojai. Vienas būdas visa tai patekti galėjo būti pusiau raštingo paauglio dienoraštis. Na, juk nebuvo priėjimo prie informacijos, kaip fotografija vystosi pasaulyje, nebuvo mokytojų, nebuvo mokyklos, nebuvo žinojimo. Tik žurnalas „Sovietinė fotografija“. Taigi galėjau eiti per atradimų, padarytų izoliacijoje, prizmę. Visgi supratau, kad toks priėjimas įdomus tik man pačiam.

Mąsčiau ir apie tokią prizmę – ką gi tuo metu SSRS buvo galima fotografuoti? Tai, kad daug kas buvo draudžiama, dar ne viskas. Jaunimas saugodavosi, nenorėdavo patekti į kadrą, manė, kad aš iš KGB ar milicijos. Visgi albumų apie SSRS jau buvo nemažai. Tai – ne atradimas. Galiausiai apsistojau prie idėjos, kuri virto parodos pavadinimu – „Aš mačiau Rokenrolą“. Pasinaudojau minios finansavimu, išleidau albumą, surengiau parodas Sankt Peterburge, Maskvoje, dabar ir Kaune. Netikėtas miestas, anksčiau apie jį buvau girdėjęs nedaug, gal tik „Žalgirį“ ir tai, kad čia nelabai mėgsta rusakalbių.

Grįžtant prie klausimo… Žinoma, šiandien labai garsių muzikantų, kurių dalis jau mire, jaunystės portretai įdomūs jaunimui, nesvarbu, kokios muzikos jis klauso.

Užsiminėte apie tai, kad ne visiems melomanams buvo jauku, kai juos fotografavote. O kaip muzikantams? Ar lengvai jie jus prisileisdavo?

Tuomet buvo taip – jei turi „Zenitą“, kurio kaina prilygdavo inžinieriaus mėnesio atlyginimui, vadinasi, esi rimtas fotografas. Pogrindyje nebūdavo apsaugos, jei turi fotoaparatą, turi ir teisę lipti ant scenos, užeiti į grimerinę. Fotoaparatas – tai privilegija. Nebuvo žvaigždiškumo, tie muzikantai nebuvo niekam reikalingi. Todėl jų reakcija į mane buvo… jokia, jie manęs nepastebėdavo. Suprasdavo juk visi, kad publikuoti to nevalia.

Ar to laikmečio fotografijų herojai šiandien save jose atpažįsta? 

Situacija dviprasmiška. Aišku, atpažįsta, bet neaišku, kas iš to bus. Vienas, žinote, su svetima mergina kadre bučiavosi, o dabar turi žmoną, vaikų. Nesu tikras, kiek herojams tie kadrai patogūs. Jiems po penkiasdešimt, daugelis turbūt verslinininkai, gal motociklais važinėjasi, politinę karjerą daro.

Negalvojote apie projektą „Aš ir vėl matau Rokenrolą’2018“?

Na, reikėtų pozuoti portretams, tai jau dvigubas darbas. Sudėtinga. Tiesiog, dėl istorijos, nemanau kad kas pozuotų, nebent būtų koks rimtas užsakymas. Tuomet mūsų žvilgsniai sutapo, dabar, manau, su daugeliu herojų jau gerokai išsiskyrę.

Dvi fotografijos parodoje yra iš Vilniaus, tiesa?

1987-aisiais ir 1988-aisiais lankiausi festivaliuose „Lituanika“. Fotografavau Cojų, taip pat ir vietinį jaunimą. Vieną tokią gatvės fotografiją eksponuojame didelio formato, kad susidarytų įspūdis, jog personažai grįžo namo. Man ta simbolika svarbi.

Pakalbėkime apie pačią muziką. Kurios grupės jums tuomet buvo artimiausios? Ką klausote šiandien – ar vis dar ieškote muzikoje protesto, ar tai tiesiog poilsis?

Na, „Kino“, Grebenščikovas, „Strannye Igry“, „Aukcion“… Ką fotografavau, to ir klausiau. Prieš 30 metų tekstai buvo revoliucija. Šiandien muzika yra fonas, man atrodo, taip giliai niekas nekapsto. Bet gal tik man? Yra teorija apie tai, kad vyresniems laikas eina greičiau ir jie mažiau gilinasi. Aš muzikos, aišku, klausau. Įsijungiu grojaraštį internete, groja 16 valandų, kitą dieną sistema parenka ką nors panašaus. Žinoma, esu ne prieš „Kino“ ir „Akvarium“ vėl paklausyti.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Grįždama prie parodos esmės, rokenrolo, negaliu nepastebėti, kad tų vadinamųjų „tikrųjų“ muzikos, koncertų fotografijų čia nėra. Nesakau, kad man tai nepatinka – anaiptol, ypač šiandien beveik visi kadrai iš koncertų yra nuobodžiai vienodi. Portretai su mikrofonu, portretai su gitara. Peržiūrėjau net kelias neseniai Vilniuje vykusio „Depeche Mode“ koncerto Vilniuje galerijas ir… nieko naujo nepamačiau. Kaip jūs manote, ar tai apskritai kam nors reikalinga?

Bet kokia fotografija šiandien yra viešųjų ryšių dalis. Dažniausiai už šią reklamą net nereikia papildomai mokėti. Tarkime, „Instagram“ – muzikos verslas čia juk išnaudoja gerbėjus, kurie žymi mylimų muzikantų nuotraukas reikalingais raktažodžiais. Tai žaidimas. Fotografai, tiek mėgėjai, tiek profesionalai, dažnai nesąmoningai, prisideda ir prie miesto, šalies, netgi valdžios reklamos. Štai, žiūrėk, pasauli, pas mus groja tokios ir tokios grupės. „Depeche Mode“ gerbėjai kitame pasaulio gale galbūt sužinos, kad yra toks Vilnius, Lietuva.

Tai, kad iš salės fotografuoti neįdomu, supratau vos pradėjęs, 1985-aisiais. Ateini, pasirenki, kur stovėti, priklausomai nuo apšvietimo, grupės pozicijų scenoje. Yra dar du ar trys tavo kolegos, kurie daro tą patį. Po koncerto apsimainai su jais nuotraukomis, pasižiūri, kas kam išėjo. Ir paaiškėja, kad visi pastebėjo tą patį mikrofono šešėlį ant vokalisto veido. Fotografijos vienodos, nes ir optika pas visus vienoda. Taigi nusprendžiau, kad taip daugiau nebedirbsiu, tokių fotografijų man nereikia, jas gali padaryti bet kas. Fotografai – kaip vilkai, vienas randa gerą tašką, ir visi subėga. Pasirinkau strategiją kadrų ieškoti persirengimo kambariuose, virtuvėse, gatvėje.

Visi kadrai parodoje – iš juostos. O dabar kaip fotografuojate?

Irgi juosta. Šiandien esame per daug atviri, net permatomi. Va, aš jus nufotografuosiu telefonu, paprašysite parodyti, sakysite, per daug prisimerkusi, ištrinkite. Policininkas stotyje irgi gali prieiti, paprašyti parodyti, ką vakar fotografavau. Būna, viską ištrina – net ir iš kompiuterio. Ne tik Rusijoje, pasaulyje juk daug sienų. Gatvėje fotografuoti telefonu šia prasme irgi nėra saugu. O tavo juosta yra tavo juosta. Pats tik vėliau namie pamatysi, kas joje yra. Žinoma, galima apšviesti, bet vis tiek liks artefaktas. O skaitmeninės bylos visai neaišku, kur gali nukeliauti netgi be tavo žinios.

Visą gyvenimą praleidote Maskvoje? Niekuomet nenorėjote išvažiuoti? Sunku tame mieste gyventi, ar labiau įdomu?

Taip, visą. Šeima, vaikai, darbas… Tiesa ta, kad Maskvoje sunku. Metro, depresija. Bet kokia kelionė užima bent valandą ar pusantros. Jei automobiliu, tai ir visas tris. Visi susitinkame tuose kamščiuose, bet nei vienas nesame dėl to patenkinti. Nekomfortabili, bet dėl to tikrai labai įdomi vieta. Yra ką fotografuoti, bent jau kol kas, kol valdžia neuždraudė.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Kas šiandien jūsų objektyvui įdomiausia?

Prieš porą metų išleidau albumą „Moskau“. Įsimylėjėliai, verslininkai, gatvės muzikantai, fašistai, naujieji provoslavai, nepatenkinta liaudis, tiesiog keisti personažai, klubai. Maskvoje temos nesibaigia, gal tik dingsta. Pavyzdžiui, fotografavau alaus festivalį, kurį naujas meras uždraudė. Arba muzikos festivalį Tušino aerodrome, vietoj kurio šiandien – nauja metro stotis ir daugiabučių kvartalas. Liko tik fotografijos.

Į Kauną atsivežiau ir albumą „Weekend“, dedikuotą reivo kultūrai. Tai 2010-2017 metai, nelegalūs arba labai slapti vakarėliai, taip pat ir nepriklausomi festivaliai, tokie, kaip „Kazantip“ Kryme, kurį uždraudė, ištrėmė į Gruziją, bet ir ten neprigijo. Tai irgi jau istorija.

Aišku, legalūs festivaliai irgi mane domina. Fotografavau tokiame, į kurį bilietas kainuoja 70 Eur, jį remia krašto apsaugos ministerija, o įėjęs gali užsirašyti į armiją, tiesiog taip, paprastai.

Į renginius vykstu ir su savo studentais. Prisipažinsiu, yra tekę prisidėti ir prie nepriklausomų renginių uždarymo. Na, 50 tūkstančių žmonių susirinko, vienas mano studentų tikrai gerai padirbėjo, nuotraukos pasirodė spaudoje, valdžia susidomėjo… Taigi dokumentuojame, bet galime ir pakenkti.

Abu albumus išleidau pats. Žinote, pavartęs Kauno fotografijos galerijos leidinius, kuriuos remia Kultūros ministerija, nustebau. Rusijoje tokio tipo albumus įmanoma išleisti tik privačiomis lėšomis. Dažniausiai nuosavomis, o po to tenka 15 metų laukti atsipirkimo.

Kaune ne tik atidarėte parodą, bet ir vedėte meistriškumo kursus. Apie ką kalbėjote su mūsų fotografais?

Susirinko įvairaus amžiaus žmonės. Susitikimo tikslas buvo peržiūrėti jų darbus, galbūt kai ką patarti. Lietuviškoji fotografijos mokykla SSRS laikais buvo revoliucinė, jūsų žmonės buvo laisvi mintimis, galėjo fiksuoti tai, kas kitur sąjungoje buvo draudžiama. Nors, aišku, kontrolės išvengti nepavykdavo. Galbūt toks buvo suformuotas užsakymas – „darykite meną“. Tam, kad niekas nefotografuotų to, kas atrodytų nepatogiai. Žodžiu, konceptualizmas Lietuvoje ir šiandien labai madingas. Aš, susitikęs su dirbtuvių dalyviais, bandžiau sugrąžinti susidomėjimą dokumentika. Tai juk labai svarbu, laikas eina greitai, šiandien fotografuoji, o ryt – tai jau istorija.

igormukhin.com
kaunasgallery.lt

Igorį Muchiną kalbino Daina Dubauskaitė
© Kaunas pilnas kultūros

„Excel“ Mikelandželas iš Japonijos Kaune dalinosi kūrybos paslaptimis (interviu)
Oficialiai Sugiharos savaitei jau pasibaigus renginio partneriai Netikėtos Japonijos kultūros festivalis „nowJapan“ visus norinčius Kauno menininkų namuose supažindino su Tatsuo...
Apie „Getą“ su Aleksandra Jacovskyte
Rugsėjo pabaigoje Nacionalinis Kauno dramos teatras ir Gintaras Varnas kviečia į pirmąją sezono premjerą – spektaklį „Getas“. Jis sukurtas...
Mėnesio tema. Marijos blogas
1982-aisiais iš Maskvos į Alytų, kur įsidarbino vargonininke, atvykusi Marija Oniščik jau daug metų gyvena Kaune, kur įsikūrė įstojusi į...
Mėnesio tema. Tas kitas šeštas žaidėjas
Prieš kokias šešias dešimtis metų Vidas Mačiulis, Cezario (pavadintas pagal Raudondvario bažnyčios architektą) sūnus, Jono (Mačiulio, bet ne Maironio,...
„Excel“ Mikelandželas iš Japonijos Kaune dalinosi kūrybos paslaptimis (interviu)
Oficialiai Sugiharos savaitei jau pasibaigus renginio partneriai Netikėtos Japonijos kultūros festivalis „nowJapan“ visus norinčius Kauno menininkų namuose supažindino su Tatsuo...
Apie „Getą“ su Aleksandra Jacovskyte
Rugsėjo pabaigoje Nacionalinis Kauno dramos teatras ir Gintaras Varnas kviečia į pirmąją sezono premjerą – spektaklį „Getas“. Jis sukurtas...
Mėnesio tema. Marijos blogas
1982-aisiais iš Maskvos į Alytų, kur įsidarbino vargonininke, atvykusi Marija Oniščik jau daug metų gyvena Kaune, kur įsikūrė įstojusi į...
Mėnesio tema. Tas kitas šeštas žaidėjas
Prieš kokias šešias dešimtis metų Vidas Mačiulis, Cezario (pavadintas pagal Raudondvario bažnyčios architektą) sūnus, Jono (Mačiulio, bet ne Maironio,...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia