Filmo „Drugelio miestas“ kūrėjus į Visaginą atvedė tapatybės ieškojimai (interviu)

 

„Drugelio miestas” – dokumentinis filmas, kviečiantis diskusijai apie skirtingų kultūrų gyvenimą vienoje šalyje. Atskleidžiantis meilę miestui ir pokyčius, kurie ateina kartu su neaiškia ateitimi. Režisierė Olga Černovaitė piešia rusakalbio Visagino portretą, ekonominių neramumų ir politinės įtampos metu. Tuo tarpu siužetas glaudžiai persipina su kiekvieno mūsų tapatybe ir jos paieškomis. „Drugelio miestas“ buvo rodytas Europos šalių kino forume „Scanorama“ kaip viena iš keturių lietuviškų kino premjerų, o dabar keliauja per Lietuvos miestų ekranus.

Dalinamės pokalbiu su filmo kūrėjais, režisiere Olga Černovaite ir filmo prodiuseriu Jeremiah Cullinane, užfiksuotu po premjeros ir diskusijos Vilniuje.

Kas išlieka po filmo? Ką jūs labiausiai norėtumėte pabrėžti žiūrovui?

Olga Černovaitė: Režisūrinis sprendimas filme rodyti rusakalbius gyventojus buvo pasirinktas siekiant atskleisti pokytį Visagine, kuris čia ryškesnis nei kituose Lietuvos miestuose. Mieste itin pasijuto istoriniai įvykiai ir kaita – įvyko Černobilio avarija, po kurios sustojo IAE statybos, Lietuvai išstojus iš Tarybų Sąjungos, – sustojo Sniečkaus (Visagino) miesto statyba, vėliau Lietuva įstojo į Europos Sąjungą – uždaroma IAE. Tai padarė įtaką ir miesto mentalitetui ir psichologijai, kadangi žmonės čia atvyko su dideliais lūkesčiais iš įvairių vietovių, niekas nesitikėjo kad įvykiai taip greitai pasikeis. Miestas turėjo paskirtį, o staiga ta paskirtis dingo. Įdomu nagrinėti, kaip žmogus priima šiuos pasikeitimus, tuos istorinius įvykius.

Jeremiah Cullinane:  Matau kaip reaguoja žmonės, matau kad jie susimąsto ir stengiasi išreiškti savo mintis. Tai puikus atlygis, nes skatinti mąstyti – tai vienas iš filmo tikslų. Tai nėra filmas, kuris žiūrovui pasako tai, ką jis jau žino. Dažnai kažkuri tauta yra vaizduojama kaip didvyriai, arba herojai. Rodyti kitokį filmą – keliantį klausimus ir diskusijas, neužimantį kažkurios pozicijos – nėra paprasta. Jei filmas provokuoja, skatina mąstyti jis gali pakeisti dalykus. Filmai, lyginant juos su radija ar televizija – tai perspektyva dalykus pamatyti kitaip, nei kartais jie rodomi. Čia galima sutalpinti daugiau įvairių perspektyvų ir nuomonių.

Į Visaginą jus atvedė tapatybės ieškojimai. Tačiau kuriant filmą neišvengiama (tuo metu vyko neramumai Ukrainoje, – aut. past.) tapo politinė potemė. Kaip dėl to jaučiatės? Kaip tai paveikė filmą?

Olga: Per tokį trumpą laiką tikrai nesitikėjau tokio greito pokyčio herojų reakcijoms į dalykus, santykiams.

Jeremiah:  Mes šios potemės neplanavome.  Aš galbūt būčiau nėręs giliau, į politinę potemę, tačiau režisierės užmanymas buvo kitoks – ją domino žmonės ir identitetas. Todėl ir ėjome šia linkme, patinka ar ne – politiniai aspektai tiesiog atkeliavo.

Kadras iš filmo

Kadras iš filmo

Filme pastebima daug simbolių. Kurie buvo svarbūs Jums, filmo kūrime?

Olga: Bendravimą jungia arbatos gėrimas – net epizode su kavos puodeliu, vistiek viduje buvo arbata (juokiasi). Tai pavyko natūraliai, herojų aplinkoje, su jais bendraujant, režisūriškai nesikišant, o paklūstant vyksmui, stebint savą kasdienybės eigą. Kitas aspektas – tai muzika. Manau, kad muzika atskleidžia kas esi – atskleidžia identitetą.

Jeremiah: Neišsipildžiusios svajonės, utopija. Net ir miesto forma, kuri sukurta iš keturių sparnų… Taip pat žaluma ir urbanistika – kai iškirsta tik tiek medžių, kiek buvo būtina. Ir nesupranti, ar tai miestas miške, ar medžiai mieste

O kaip maudymosi eketėje scena? Ir vanduo jis išryškėja net keliuose epizoduose?

Olga: šią sceną filmavome dviese – visi operatoriai buvo užimti. Visa ceremonija prasidėjo vėluojant ir jau buvo sutemę, buvo mažiau kaip 14 laipsnių šalčio… Ši maudymosi eketėje scena – filmo kontekste tarsi parodo, kaip aukštai yra įtampa. Tai metas apsiplauti ir ieškoti vidinės ramybės.

Jeremiah: Ši scena neįprasta, pilna veiksmo. Taip pat tai – identiteto išraiška bei ekstremali tradicija, kaip religijos metafora.

Olga: Maudymasis eketėje atskleidžia rusiškos dvasios platumą. Tačiau tuo pat metu ir polinkį į kraštutinumą. Tačiau neapsiribočiau vandens simboliu, išreiškiančiu nusiraminimą ir susitaikymą. Daugiau kalbėčiau ne apie simbolius o apie polius ir kontrastus. Gamta, elektrinė, miestas ir žmonės. Skirtingi poliai. Visagine sukontrastuoja triukšmas ir tyla, ramybė ir įtampa…  Tokių miestų kaip Visaginas – reta, tokių, kuriuose gamta kontrastuotų su atomine elektrine.

Kadras iš filmo

Kadras iš filmo

Kokį identitetą išsinešate iš šio filmo? Kokį tapatybės atsakymą radote sau?

Olga: Neradau, tebesu paieškoje. Netgi šiuo metu, penkerius metus gyvendama Airijoje, aš tapau kažkiek aire. Tai vyksta dėl aplinka, televizija, kultūra. Tai kaip gyvenimo kelias – tu eini ir tu keitiesi, priklausomai nuo aplinkos ir žmonių su kuriais bendrauji. Tu pastoviai keitiesi. Tačiau filmo kelionė leido suprasti – identiteto, kalbos ir saves priskirties klausimas nera toks lengvas…

Jeremiah: Asmeninis identitetas taip pat netapo aiškenis. Aš gimiau Londone, vėliau gyvenau Kanadoje, kur buvo daug kitataučių, ir tik vėliau grįžau gyventi į Airiją. Aš neturiu airiško akcento. Visur pasaulyje žmonės bando identifikuoti iš kur esi vos tik praveri burną. Filme man patiko herojaus Vladimiro išvada – gimtinę istatyti ir kurti norisi aplink save.

Kas jums yra tautybė?

Jeremiah: Man tai labiau susiję su pilietybe. Ne dėl paso, o dėl vertės kūrimo vietai, kurioje gyveni. Ar stengiesi padaryti kažką gero savo miestui, šaliai. 

Olga:  Man svarbu jausti ir žinoti savo gimtinę. Nors mano protėviai rusai, mano gimtinė yra Lietuva, gera čia grįžti. Manau reikia prisiminti savo žemę ar kur jauti, kad yra tavo gimtinė. 

Kadras iš filmo

Kadras iš filmo

Kas jums yra patriotas? 

Jeremiah: Man artimas požiūris ne dėvėti nacionalinius rūbus ar mojuoti vėliavomis, o verčiau daryti dalykus. Meskite ginklus, meskite atributikas, bet dirbkite žmonių labui. Manau, patriotai yra tie, kurie kelia klausimus savo aplinkai: kur link mes einame, kokią visuomenę kuriame, kodėl darome vienus ar kitus dalykus.

Olga: Tikrai sutikčiau. Pirmiausia mylėti šalį, kurioje gyveni. Gali būti patriotas savo šalies, gali būti patriotas ir kitos šalies, šalies – kurioje gyveni. Kai myli tą šalį ir jos žmones, myli kalbą, kultūrą. Patriotiškumas tai, ką iš tos meilės padarai tai šaliai. Būna, žmonės skundžiasi apie tai, kas šalyje blogai. Tuomet kyla klausimas, o ką tu  padarei vardan savo šalies?

Filmą „Drugelio miestas“ žiūrėkite Kauno kino centre „Romuva“ 9, 11 ir 15 dienomis.

Parengta pagal filmo „Drugelio miestas“ komandos inf.

Hipsteris „before it was cool“, arba Eik, Bulota, kirptis
Rytis Bulota daliai skaitytojų galbūt pažįstamas kaip politinės filosofijos dėstytojas, dirbantis Vytauto Didžiojo universitete. Kitiems – kaip grupės „Mountainside“...
Mėnesio tema. Totorių karys Putvinskio stepėse 
  Kęstutis Zenonas Šafranavičius gyvena Aukštuosiuose Šančiuose, o keturias dienas per savaitę jį aplankyti galima centre, V. Putvinskio gatvėje....
Liubomiras Laucevičius: „Borkmanas visą laiką ieško kaltų ne savyje, o kituose“
  Gegužės 25 d., penktadienį Nacionaliniame Kauno dramos teatre – Valstybinio Jaunimo teatro gastrolės. Spektaklyje pagal norvegų dramaturgo Henriko Ibseno...
Apie Kauną, Čiurlionį ir labdarą su Hisayuki Sakamizu
Ką gi bendra turi antraštėje išvardinti dalykai? Pridėkime dar diplomatą Čijunę Sugiharą ir draugystės ryšius nuolat stiprinančias Japoniją ir...
Hipsteris „before it was cool“, arba Eik, Bulota, kirptis
Rytis Bulota daliai skaitytojų galbūt pažįstamas kaip politinės filosofijos dėstytojas, dirbantis Vytauto Didžiojo universitete. Kitiems – kaip grupės „Mountainside“...
Mėnesio tema. Totorių karys Putvinskio stepėse 
  Kęstutis Zenonas Šafranavičius gyvena Aukštuosiuose Šančiuose, o keturias dienas per savaitę jį aplankyti galima centre, V. Putvinskio gatvėje....
Liubomiras Laucevičius: „Borkmanas visą laiką ieško kaltų ne savyje, o kituose“
  Gegužės 25 d., penktadienį Nacionaliniame Kauno dramos teatre – Valstybinio Jaunimo teatro gastrolės. Spektaklyje pagal norvegų dramaturgo Henriko Ibseno...
Apie Kauną, Čiurlionį ir labdarą su Hisayuki Sakamizu
Ką gi bendra turi antraštėje išvardinti dalykai? Pridėkime dar diplomatą Čijunę Sugiharą ir draugystės ryšius nuolat stiprinančias Japoniją ir...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia