Mėnesio tema. Liudas Mažylis apie vulkanu išsiveržusį Šimtmečio džiaugsmą

„Gerai, šeštadienį galime susitikti, tik paskambinkite man devintą ryto“, – greitakalbe tarsteli profesorius Liudas Mažylis. Šeštadienis, devinta ryto: „Užsukite vienuoliktą, bet trumpam, ruošiuosi komandiruotei.“ Vienuoliktą fotografas Donatas Stankevičius segasi savo dviratį prie kito, kuriuo į Vytauto Didžiojo universitetą prieš kurį laiką jau atmynė mūsų herojus. Kiek visko norisi šio žmogaus paklausti! Jau besiskirstydami sužinojome naujieną – vasario pabaigoje Vilniaus knygų mugėje Liudas Mažylis pristatys… trilerį. Kas seka praėjusių metų kovą (tądien, kai Kaunas paskelbtas 2022-ųjų Europos kultūros sostine, nuostabi diena buvo, tiesa?) Vokietijos diplomatiniame archyve Berlyne Vasario 16-osios akto originalą radusio kauniečio feisbuką, žino, kad rašytojo talento jam tikrai netrūksta. Kaip ir… chemiko. Ir detektyvo. Ir…

Liudai, kadangi kiekviename numeryje lukštename vis kitą temą, iki šiol jūsų nepakalbinome tik todėl, kad laukėme tam geriausio momento. Tinkamesnio nei Valstybės šimtmetis, matyt, nerastume. Nors turbūt kaip tik dabar ir vėl visi nori su jumis pašnekėti?

Žinote, tos bangos labai įdomios. Dabartinę sieju su tuo, kad paskutinėms metų dienomis atsiradau reitingų lentelėje. Dabar naujas pliūpsnis, bet gali būti, kad jis susijęs, kaip sakote, su Vasario 16-ąja.

Kaip manote, jei Nepriklausomybės akto jums ar kam kitam rasti iki šiol nebūtų pavykę, ar būtų tas Šimtmečio minėjimas toks svarbus?

Nekukliai pasakysiu, bet vienas iš motyvų ieškoti akto buvo savotiškas nerimas, kad Šimtmetis, kaip ir 99-osios, 98-osios metinės, gali būti švenčiamas valdiškai, atvirai kalbant – nuobodžiai. Nerimas mane užvaldė 2017-ųjų pradžioje, kai jau matėsi Šimtmečio iškilmių kontūrai. Dar pastūmėjo apsilankymas Vilniuje Vasario 16-ąją ir nusivylimas, kad, išėjęs į Gedimino prospektą, matai tik bebaigiančius degti lauželius. O kur toliau? Net nueiti nėra kur, simbolinio koncerto – ir to nebėra. Tai ir buvo viena paskatų važiuoti ir ieškoti. Kas tuomet galėjo planuoti rasti tą iš po kerplėšos išplaukiantį šamą? Na, bet ką nors surasti planavau, smulkesnių žuvelių, kurios šiek tiek mus suaktyvintų, leistų naujai pasižiūrėti į situaciją prieš šimtą metų ir dabar.

O tai, kas įvyko, kai atsirado Aktas, buvo turbūt niekam, įskaitant mane, neplanuota. Dabar aš vis aiškinu, ir visi su tuo linkę sutikti, kad Akto dingimas, nebuvimas suformavo tam tikrą iki galo nesuvoktą žaizdą ar net smegduobę tautos savivokoje. Praradome, neturime, galbūt patys kalti? Tikrai ne patys – juk buvo Antrasis pasaulinis karas! O kai Aktas atsirado, iš duobės lyg vulkanas išsiveržė vientisas džiaugsmas. „Džiaugsmas“ sakau, nes jokios kitos reakcijos nepajutau. Jūs klausiate, kas būtų, jei nebūtų, – na, matyt, būtų ta neįvardyta stoka, nepakankamumas.

Pafantazuokime. O jei Aktas nebūtų dingęs?

O!

Ar būtų galėję įvykiai po poros dešimtmečių Lietuvai susiklostyti kitaip?

Klausimas jūsų tikrai šviežias, nesu atlikęs namų darbų. Bet tikrai nemanau. Juk vienijo idėja. Airijos, štai, Nepriklausomybės aktas nedingo, estai nesiskundžia, kad jiems kas nors būtų dingęs. Valstybių istorijos rutuliojasi savitomis vagomis.

Ta smegduobė, apie kurią kalbėjau, svarbi pasidarė jau po sovietmečio, mano kartos žmonėms. Juk kaip tik sovietmečiu apie tai kalbėti buvo draudžiama, net už žodžių junginio „Vasario 16-oji“ paminėjimą buvo galima skaudžiai nukentėti. Tada aplink šią datą bei dingimo faktą ir susiformavo skausmo sindromas, slėgęs nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo Kovo 11-ąją. Lyg ir toliau Vasario 16-ąją nutylėjome, nors ir nebebuvo tam priežasčių, – bent aš jaučiau tam tikrą tarpukario epochos nureikšminimą. Manau, Šimtmetis – pats laikas visavertiškai grįžti į šimto metų senumo įvykius, į tarpukarį.

Mazylis_be_Karlsono_20180113_0036_1

Aš manau, kad jums tikrai yra tekę pasidomėti visų signatarų biografijomis…

… ir vėl labai sunkus klausimas!

… taigi norėčiau paklausti, kurie jų ir šiandien, jūsų manymu, būtų labai naudingi Lietuvai?

Tikrai visi! Kaip įmanydamas nė vieno iš 20-ies nenoriu išskirti kaip svarbesnio. Kiekvienas mūsų turi teisę kuriam nors herojų simpatizuoti. Pridurčiau, kad kaži ar teisingai elgiamės, kai sureikšminame būtent tas 20 asmenybių. Mums su kolegomis rekonstruojant ano meto įvykius iškyla labai įdomių dalykų. Tarkime, kaip 1917 metų Lietuvių konferencijoje Vilniuje buvo formuojama Lietuvos Taryba. Nors ir vyko karas, buvome okupuoti, vyko realūs rinkimai, slaptas balsavimas. Buvo atvejų, ir ne vienas, kai, dabartiniais terminais, aukštą reitingą turėję visuomenės veikėjai – pavyzdžiui, kunigas Juozas Stankevičius, – atsisakė, atšaukė savo kandidatūras, atsisakė politikų karjeros. Jie dirbo kitus ne mažiau svarbius darbus Lietuvai, o dabar pamirštame juos, kaip politikus, paminėti. Taigi sakyčiau, kad jų daugiau, kur kas daugiau negu 20!

Žinoma, per šiuos mėnesius dažniau minėti tenka du asmenis. Tai – daktaras Jurgis Šaulys. Man asmeniškai trumpai užtruko nustatyti, kieno ranka rašytas aktas, bet, norint tai patvirtinti, praėjo daug laiko, ir tik anų metų gale mano prašymu kriminalistikos ekspertai pristatė nepaprastai išsamų tyrimą. Jo rezultatai patvirtino (rodo kelių puslapių ilgumo pažymą, – aut. past.), kad abu svarbūs dokumentai, Vasario 16-osios aktas ir Gruodžio 11-osios dokumentas, yra identiški laiškui, pasirašytam Jurgio Šaulio, – beje, susijusiam su tais įvykiais. Iš mūsų buvo išreikalauta net 10 jo rašysenos pavyzdžių!

Antrasis dažnai minimas, dėl labai paprastos istorinės priežasties, yra Petras Klimas. Jis buvo vienintelis, kuris tomis dienomis rašė dienoraštį (rodo knygos pavidalu išleistą Petro Klimo dienoraštį, – aut. past.), visi kiti nespėdavo. Tiesa, buvo toks laikas, kai jie organizavo Lietuvių konferenciją 1917 m. vasarą, kai, jo žodžiais, „neturiu kada prisėsti prie dienoraščio“, taigi nuoseklus rašymas buvo keletui mėnesių nutrūkęs, bet vėliau pratęstas, taigi ir Vasario 16-oji čia aprašyta. Skaitant teko iš arčiau Klimą pažinti, dienoraštyje gausu emocijų. Jis nepaprastai taikdariška asmenybė, numanomai gilus žmogiško bendravimo diplomatas, tačiau, grįžęs vakare, jis parašydavo ir ironiškai, ir net labai kandžiai! Tokios šaižios etiketės klijuojamos kolegoms, kad mažiems vaikams to dienoraščio skaityti negalima! Matyt, dėl savęs paties reikėdavo tas etiketes suklijuoti.

Jūs ir pats feisbuke rašote dienoraštį, net labai išskirtinį – detektyvinį, literatūrišką. Ar jaučiate tam pareigą?

Nežinau, kas įvyko. Kažin kodėl artėjant 99-osioms Valstybės metinėms pajaučiau būtinybę fiksuoti viską, kas tomis dienomis vyko. Matyt, tam, kad įvyktų savotiškas stebuklas, kuris ir įvyko. Feisbuko įrašuose radosi neįtikėtinų dalykų – užrašiau aplinkybes, kaip atsiras Vasario 16-osios dokumentas. Paraidžiui! Archyvo darbuotojai išneša ir klausia, ar tai ne tas dokumentas, kurio jūs taip ieškote… Taip ir įvyko! Tai yra mistika, kiti pasauliai, angelai! Paaiškinti to negaliu. Beje, archyvo Berlyne darbuotojo, kuris mane ir suorientavo ieškoti būtent ten, pavardė yra „Angelas“ – Engel.

Susitikome dar vieną simbolinę Lietuvai dieną – Sausio 13-ąją. Žinoma, paraleles norisi vesti tarp 1991-ųjų įvykiams įtakos turėjusios Kovo 11-osios ir Vasario 16-osios. Koks didžiausias panašumas? Ar tai, kad abiem atvejais tai buvo labai šviesių žmonių susibūrimai? Ar kad abiejų aktų iškart nesekė ginkluotas puolimas?

Mes kartais, aukas skaičiuodami, be reikalo nuslystame į kiekybę. Sausio 13-ąją jų buvo 14, bet nukentėjusiųjų, pavyzdžiui, patyrusių akustines traumas, – daug daugiau. Taigi reikšminga ne kiek, o kaip, kokiais brutaliais, nežmoniškais metodais mus dar kartą buvo bandoma sutramdyti. Dukart per XX amžių išslinkome per adatos skylutę, abu kartus – ir 1918-aisiais, ir 1990-aisiais – susiklosčius absoliučiai unikalioms ir Lietuvai labai palankioms aplinkybėms.

1918-aisiais aukų nebuvo, bet jų skaičiavimas prasidėjo 1919–1920-aisiais, ir vėl ne aukas skaičiuočiau, o vertinčiau bendrą situaciją. Antrojo pasaulinio karo rezultatas Lietuvai buvo ypač žiaurus jau ir skaičiais. O jei dar priskaičiuosime ginkluotą pasipriešinimą pokariu, tremtis? Mes labai nukentėjome, bet ir aną, ir šį laikotarpius įveikėme iškeltomis galvomis.

Mazylis_be_Karlsono_20180113_0001_1

Žmonių santalkos aplinkybės labai panašios, tiesa?

Visiškai taip. Esminis skirtumas tik vienas. Kovo 11-osios akte remiamės anuo, Vasario 16-osios. Vis tiek vienas jų pasirašytas anksčiau. Taigi 1990-aisiais buvo lengviau, nes Vasario 16-osios aktas tiko tam atvejui ir, neduok Dieve, tiktų ateityje. Pasimelskime, kad tų atkūrimų daugiau nebereikėtų ir kad Lietuva, kaip demokratinė, nepriklausoma respublika, vystytųsi dar 100 ir daugiau metų.

Grįžtant į šiandieną, į sausio 13-ą, sutinku su teigiančiais, kad tikrasis Nepriklausomybės antspaudas uždėtas būtent per sausio įvykius, agresijos fone.

Kiek žinau, esate aistringas „Žalgirio“ gerbėjas.

Taip, vakar buvau arenoje, stebėjau kovą su „Unicaja“!

Man asmeniškai gražu, kad sportininkai savo pergalėmis skleidžia žinią apie Lietuvą. Neteko to stebėti Sovietų okupacijos metais, bet neabejoju, kad tuomet tos pergalės buvo dar svaresnės. Ar tai, ne tik varžybų rezultatai, svarbu ir jums?

Man visuomet svarbūs išliks Sabonio kartos pasiekimai, kaip betarpiška įžanga į ką tik aptartą valstybės atgimimą. Jei eitume gilyn į sovietinę praeitį, taip, tai buvo vienintelis tautiškumo, istoriškumo simbolis tuometei jaunajai kartai, visi kiti buvo draudžiami.

Jau ne kartą esu sakęs, kad prie disidentų savęs nepriskiriu – na, kaip kiti pasakoja, kad, būdami spaliukais, mokytojai ką nors draudžiamo pasakė, kad ir apie tą pačią Vasario 16-ąją. Man, doram kauniečiui paaugliui, yra tekusi laimė „Žalgirio“ didesnių ir mažesnių sėkmių bangas stebėti dar nuo Modesto Paulausko laikų. Tai tikrai padarė neišnaikinamą įspaudą  mano asmenybei. Kauno „Žalgiris“ – tai tiesioginė paralelė su tuo, ką galima vadinti lietuviškumu, patriotizmu. Kitaip nebuvo galima.

Taigi ne visada politikai geriausiai reprezentuoja Lietuvą, ar ne?

Anaiptol.

Liudą Mažylį kalbino Kotryna Lingienė
Donato Stankevičiaus nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. vasario rubrikoje „Mėnesio tema“

 

 

Choreografas Jacob Bray. Apie patirtis, kurios nuspalvina mūsų laiką
Nors pati Kauno bienalė suplanuota 2019-ųjų vasarą, jos komanda jau kviečia į pirmosios tarptautinės „MagiC Carpets“ (liet. „Stebuklingų kilimų“)...
„GM Gyvai“. Dvylika metų kosmose
Muzika iš esmės, muzika su šaknimis, virš ne tokių ir senų žemėlapyje subraižytų sienų pakilusi – arba iki jų...
Iš Kauno į Niujorką ir atgal – nuo „Meno parko“ iki „Sla307“  (interviu)
#, arba „hashtag“ pavadinta birželio 29 d. atidaryta ir iki liepos 28-osios veiksianti trijų galerijos „Meno parkas“ atstovaujamų menininkų...
Vasarojančiame Kaune – apie paveldą, plastikinius langus ir Eritrėjos sostinę  
Birželio 25-29 dienomis Kaune, istoriniame „Pienocentro“ pastate ir keturiuose netoliese esančiuose kvartaluose plušėjo tarptautinė paveldo ir architektūros studentų bei...
Choreografas Jacob Bray. Apie patirtis, kurios nuspalvina mūsų laiką
Nors pati Kauno bienalė suplanuota 2019-ųjų vasarą, jos komanda jau kviečia į pirmosios tarptautinės „MagiC Carpets“ (liet. „Stebuklingų kilimų“)...
„GM Gyvai“. Dvylika metų kosmose
Muzika iš esmės, muzika su šaknimis, virš ne tokių ir senų žemėlapyje subraižytų sienų pakilusi – arba iki jų...
Iš Kauno į Niujorką ir atgal – nuo „Meno parko“ iki „Sla307“  (interviu)
#, arba „hashtag“ pavadinta birželio 29 d. atidaryta ir iki liepos 28-osios veiksianti trijų galerijos „Meno parkas“ atstovaujamų menininkų...
Vasarojančiame Kaune – apie paveldą, plastikinius langus ir Eritrėjos sostinę  
Birželio 25-29 dienomis Kaune, istoriniame „Pienocentro“ pastate ir keturiuose netoliese esančiuose kvartaluose plušėjo tarptautinė paveldo ir architektūros studentų bei...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia