Apie šventą pasakų tiesą, paslėptą miesto kronikose, arba… Įvietinkime Juliaus Kaupo Daktarą Kripštuką Kaune

Pernai gegužę „Kaunas pilnas kultūros“ svetainėje publikavome Kauno istorijos draugijos pirmininko, VDU doktoranto Gedimino Kasparavičiaus pokalbį su rašytoju, mokslininku, visuomenininku Kaziu Almenu (1935–2017) – apie tai, kokią vietą Kaune užima Daktaras Kripštukas. Džiaugiamės tęsiama tradicija ir nepamirštamais herojais – šįkart pristatome literatūrologės Justinos Petrulionytės rašinį. Jis, kaip ir pats Kripštukas, savo dvasia labai artimas jau tuoj pat startuosiančiai „Kaunas 2022“ programai, kurios metu visi drauge kursime Kauno Žvėries mitą. Apie jį daugiau skaitykite „Kaunas pilnas kultūros“ sausio numeryje.

Prozininko, literatūros kritiko, psichiatro, kauniečio Juliaus Kaupo (1920–1964) literatūrinis palikimas įvairiais pjūviais lietuvių spaudoje ir kritikoje aptartas ne vieną kartą. Dažniausiai tuose aptarimuose pabrėžiamas šio rašytojo pasakų inovatyvumas ir neoromantinė pasaulėžiūra, artima klasikinei europietiškąjai tradicijai – jose „girdimi“ Theodoro Amadeaus Hoffmanno, Hanso Kristiano Anderseno kūrinių aidai. Tokio vertinimo susilaukia 1948 m. Fribūre išleistas J. Kaupo pasakų rinkinys „Daktaras Kripštukas pragare ir kitos nemažiau įdomios pasakos, surašytos slaptose Kauno miesto kronikose“ (Lietuvoje leidimai pasirodė du kartus – 1984 m. ir 2006 m.). Kuo ši knyga galėtų būti įdomi ir svarbi mums šiandien?

Julius Kaupas su žmona Dalia. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

Julius Kaupas su žmona Dalia. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

Pirmiausia tuo, kad J. Kaupas iš tiesų pirmą kartą lietuvių literatūroje savo pasakos personažus apgyvendino mieste. Antra, knyga siūlo Kauno kontra-istoriją, alternatyvią, „mažąją“ istoriją, užrašytą slaptose miesto kronikose. Trečia, skatina, regis, pažįstamą miestą pamatyti iš visai kitos perspektyvos – kaip keistą, pasakišką vietą, sutaikančią skirtingus pasaulius ir laikus. J. Kaupo sukurtoje literatūrinėje visatoje Kaunas tampa tarpine erdve tarp faktinio pasaulio (geografinės vietos) ir ontologinio pasaulio. Pavyzdžiui, pasakoje, kurios pavadinimas suteiktas ir visam rinkiniui – „Daktaras Kripštukas pragare“ – pro Gardino gatvėje (realiame dabarties pasaulyje tai Puodžių g.) stovinčio namo duris patenkama į pragarą, o žėrinčiu Rotušės bokštu pakylama iki rojaus. Du vaizduojami miesto pastatai – apleisto namo rūsys-pragaras ir rotušė-rojus pasakoje netiesiogiai brėžia vertikalę, kurios viduryje ir centre – Kaunas. (Tai paradoksalu, nes, bent jau anksčiau, viešai mąstant apie šį miestą dažnai būdavo suponuojama, kad kultūrine prasme tai – pakraštys.) Linkčiau galvoti, kad perskaitęs kurią nors J. Kaupo pasaką greičiausiai neišvengiamai imsi ieškoti tų durų į pragarą. (Klausimas skliausteliuose – ar tik atsitiktinumas, kad Velnių muziejus yra būtent Kaune?) Arba įsisvajosi užsukti į cukrainę, kurioje kepamos dangaus skliauto žvaigždutės.

Kaip norėtųsi, kad ryšys tarp J. Kaupo tekstuose pavaizduoto Kauno ir šiandien mūsų patiriamų Kaunų (taip, daugiskaita, nes kiekvienas įsivaizduojame ir turime po savo Kauną) būtų dar stipresnis, akivaizdesnis… Pavyzdžiui, kad į stebuklingą Kauną mus kviestų ne tik Kaupo pasakos, bet ir pats Kaunas kviestų pasakoms kiekvieną iš mūsų.

Kažkur apie tai girdėjau… Kažkur girdėjau apie jaunus žmones, sugalvojusius pastatyti Daktaro Kripštuko – vieno ryškiausių J. Kaupo personažų – skulptūrą Kauno rotušėje. Nors žiūriu į tokį sumanymą literatūros mylėtojos akimis, tačiau neabejoju, kad ne vienas kaunietis ir ne vienas miesto svečias gali tapti šios idėjos gerbėju, palaikytoju, rėmėju. Dabar vis ryškiau pastebimas Kauno savimonėjimo laikotarpis (vertėtų paminėti iškovotą 2022-ųjų Europos kultūros sostinės titulą) – reikšmingas kontekstas šios svajonės virsmu tikrove. Iš tiesų, daugumos XX a. lietuvių literatūros pamatus stačiusių rašytojų pėdsakai išlikę šiandieniame Kauno žemėlapyje (muziejais paversti jų namai, skulptūros). J. Kaupo palikimo įvietinimas mieste, kuriame rašytojas gimė ir gyveno iki pasitraukimo į vakarus 1944 m., praplėstų kultūrinio Kauno plotmes ir taptų dar vienu regimu, paliečiamu, visiems prieinamu tarpukario gyvenimo ženklu. Juolab, kad gerosios praktikos pavyzdžių mieste randasi vis daugiau. 2017 m. gruodžio mėn. atidengtas paminklas Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėjui Algirdui Juliui Greimui (1917–1992) (K. Donelaičio g.), kuris studijavo Vytauto Didžiojo universitete ir yra palaidotas Petrašiūnų kapinėse. 2018 m. kovo mėn. planuojama pastatyti XIX a. Lietuvos žydų rašytojo, moderniojo hebrajų romano ir profesionaliosos literatūros kritikos pradininko Abraomo Mapu (1808–1867) skulptūrą (A. Mapu g.).

Julius Kaupas su sūnumi Algiu. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

Julius Kaupas su sūnumi Algiu. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

Norėtųsi tarti dar keletą žodžių apie J. Kaupą lietuvių literatūros kontekste. Skirtingai nuo daugelio išeivijos autorių tekstų, jo kūryboje nėra akivaizdžių užuominų į konkrečias Lietuvos ar užsienio politines ar socialines aktualijas. Jis pasirinko kitą kelią, kuriame pasaka tapo priemone diskutuoti apie bendražmogiškas vertybes ir problemas – bet kur ir bet kada. Tai akivaizdu atsižvelgiant tiek į J. Kaupo pasakų turinį ir formas, tiek į jo kaip rašytojo poziciją: „pasaka yra šventa tiesa ir joje nėra nė krislo melo. Kas to nesupranta, man rodos, kažkur stokoja dvasios ir nėra pilnas žmogus“ („Pasaka ir realybė“, 1963 m., Metmenys Nr. 7).

Kitas svarbus momentas – J. Kaupo pasakos parašytos ir išleistos tuo laiku, kai lietuvių išeivijos tekstuose daugiausia ilgėtasi Lietuvos gamtos, žemės, kaimo. J. Kaupas yra tos pačios kartos kaip žemininkai – išeivijos poetai, kurių kūryba daugiausia susijusi su valstietiškąja kultūra (pavyzdžiui, Juozo Kėkšto, Kazio Bradūno, Alfonso Nyka-Niliūno ir kt.). Sovietmečiu Lietuvoje rašytoje literatūroje labai panašiai sovietų naikintas kaimas dažnai buvo glorifikuojamas ir tapo lietuvybės metonimija. O J. Kaupas rašė apie miestą, kaip minėjau, pirmasis iš lietuvių pasakininkų mieste – ir ne bet kur, o Kaune – apgyvendino pasakų veikėjus. Neabejotina, kad autoriaus kilmė ir asmeninė patirtis padarė įtaką jo literatūrinei vaizduotei. Tačiau tai nepaneigia jo sukurtų pasakų inovatyvumo ir stiprumo net ir šiandien. Dar daugiau, man regis, vaizduodamas pasakišką Kauną J. Kaupas labai panašiai kaip siurrealistai netiesiogiai pasiūlė miesto kaip stebuklo sampratą. Tai svarbu, nes toks požiūris į miestą XX a. lietuvių literatūroje ilgai buvo pritemdytas gan negatyvių vertinimų.

Atsižvelgiant į visa tai, J. Kaupą visai pagrįstai galima būti matyti greta bene stipriausių XX a. lietuvių literatūros modernistų Antano Škėmos ir Henriko Radausko, kurie taip pat rašė apie miestą ir jį įvaizdino savo tekstuose. (Vėlgi, labai dažnai tas miestas – tiesiogiai arba netiesiogiai – buvo Kaunas). Šią mintį grįsčiau ne tuo, kad J. Kaupo tekstai modernistiniai savo esme (nors tradicinį lietuvių literatūrinės pasakos žanrą jis tikrai sumodernino), bet tuo, kad juose (įsi)vaizduojama miesto erdvė. Be to, kaip literatūros kritikas, J. Kaupas labai palankiai vertino lietuvių literatūros modernėjimą, etnografiniai elementai jo nežavėjo. Toks požiūris tam tikra prasme pritildo kai kuriuos lietuvių literatūros ir mąstymo stereotipus.

Žanro požiūriu, J. Kaupo pasakos panašiai kaip didžiųjų pasakininkų T. A. Hoffmano ar H. K. Anderseno, į priekį iškelia sudėtingus filosofinius klausimus apie gėrį ir blogį. Tačiau, šiuo atveju, išskirtinis lietuvių rašytojo tekstų bruožas yra tas, kad ši gėrio ir blogio kova paprastai vyksta jo personažų viduje. Vaizduojamoje kasdienybėje jie pakliūna į nekasdienišką situaciją, tačiau tikroji kova vyksta veikėjų sąmonėje. J. Kaupo tekstai akcentuoja dvasinių ieškojimų ir svajonių reikšmę. Dėl to, man regis, šio rašytojo pasakos skaitytojui yra patrauklesnės ir suprantamesnės nei klasikinės, tradicinės ar liaudies pasakos. Juk taip ir gyvenime – kovojame ne su tikrais slibinais, o su vidiniais demonais. Atvirkščiai nei tradicinėse pasakose, J. Kaupo personažai negąsdina skaitytojo, ypač vaiko. Čia demoniškumo, tamsumo beveik nebelieka, nes pasakiški personažai tampa panašūs į žmones – velniai suserga, sniego senis įsimyli, kareivėlis kovoja dėl damos… Be to, aprašytam pasauliui lokalizuoti pasirinkta miesto erdvė, šiuo atveju, gali funkcionuoti kaip dar vienas atraktyvus elementas šiandieniniam skaitytojui. Taip, kaip skaitytojai tapatinasi su personažais, taip jie tapatinasi ir su pažįstamomis vietomis – su miestiška aplinka, kurioje šiandien mes gyvename „vis labiau“.

Galiausiai, J. Kaupo knyga sutaiko priešybes, parodo, kad ir paprastuose dalykuose slypi nepaprastumas. Ji ragina abejoti riba tarp tikrovės ir kažko, kas pramanyta. Mano akimis, to mums dažnai trūksta ir tai mums dažnai gali pagelbėti. Pavyzdžiui, atitrūkti nuo rutinos pasineriant į nepaprastą vaizduotės pasaulį. Durys į tą pasaulį gali būti ir knygoje, ir Gardino gatvės name ir tiesiog mūsų galvoje. O galbūt prisėdus šalia Daktaro Kripštuko – stebuklingo geradario, kauniečių gelbėtojo – skulptūros Rotušės aikštėje?.. Tikiu, kad būtent ten jas vieną dieną ir surasiu.

Kauno istorijos draugijos sukurtas skulptūros projektas, siūlytas konkursui „Kauno akcentai“

Kauno istorijos draugijos sukurtas skulptūros projektas, siūlytas konkursui „Kauno akcentai“

Justina Petrulionytė

Kauno menininkų namuose – patefono ir saksofono akistata
Kauno menininkų namuose tęsiasi gyvos, improvizacinės ir šiuolaikinės muzikos ciklas CRRNT. Jau dešimtajame ciklo koncerte, vyksiančiame lapkričio 15 d....
„Mari Kardona“. Ar aš turiu jausmus?

Rugsėjį jaunuosius teatro kūrėjus ir jaunąją publiką į trečiajį festivalį „Išeities taškas“ sukvietė  Kauno miesto kamerinis teatras. Jame pirmąkart...
Galaunių namuose – filmai apie Kauno architektūrą
Žaliakalnyje, Vydūno al. 2 esančiuose A. ir P. Galaunių namuose du lapkričio ketvirtadienius vyks filmų apie tarpukario Kauno architektūrą...
Maršrutas lapkričio 12-15 dienoms
PIRMADIENIS, lapričio 12 d. Knygos „Alfonsas Nyka-Niliūnas. Praradimo simfonijos“ sutiktuvės, 17:00 Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13 Knygos...
Kauno menininkų namuose – patefono ir saksofono akistata
Kauno menininkų namuose tęsiasi gyvos, improvizacinės ir šiuolaikinės muzikos ciklas CRRNT. Jau dešimtajame ciklo koncerte, vyksiančiame lapkričio 15 d....
„Mari Kardona“. Ar aš turiu jausmus?

Rugsėjį jaunuosius teatro kūrėjus ir jaunąją publiką į trečiajį festivalį „Išeities taškas“ sukvietė  Kauno miesto kamerinis teatras. Jame pirmąkart...
Galaunių namuose – filmai apie Kauno architektūrą
Žaliakalnyje, Vydūno al. 2 esančiuose A. ir P. Galaunių namuose du lapkričio ketvirtadienius vyks filmų apie tarpukario Kauno architektūrą...
Maršrutas lapkričio 12-15 dienoms
PIRMADIENIS, lapričio 12 d. Knygos „Alfonsas Nyka-Niliūnas. Praradimo simfonijos“ sutiktuvės, 17:00 Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13 Knygos...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Muziejaus trečiadienis: „Aš esu sveikas ir kupinas jėgos savo kilniam darbui“
Pernai gegužę „Kaunas pilnas kultūros“ svetainėje publikavome Kauno istorijos draugijos pirmininko, VDU doktoranto Gedimino Kasparavičiaus pokalbį su rašytoju, mokslininku, visuomenininku Kaziu Almenu (1935–2017) – apie tai, kokią vietą Kaune užima Daktaras Kripštukas. Džiaugiamės tęsiama tradicija ir nepamirštamais herojais – šįkart pristatome...
Daugiau
Globoja
Leidžia