Mėnesio tema. Kaip pagaminti mamuto iškamšą? (fotogalerija)

Atkeliavusi į Tado Ivanausko zoologijos muziejų „Kaunas pilnas kultūros“ žurnalistė Julija Račiūnaitė išgirdo nemažai įdomių faktų: ar žinojote, kad T. Ivanausko muziejuje yra patalpa, kur nuostabiose medinėse spintose saugomi 194 477 vabzdžiai? Arba kad 2011–2013 m. Krekenavoje vykdavo Nacionaliniai taksidermijos konkursai (juose T. Ivanausko muziejaus iškamšos pelnydavo prizines vietas)?  Arba kad apžiūrėję senovinės krokodilo iškamšos letenėlę pamatysite etiketę, rašytą dar paties T. Ivanausko ranka?

Apie šį egzotišką muziejų ir taksidermisto amatą kalbėjomės su Eksponatų gamybos ir restauravimo skyriaus kolektyvu: skyriaus vedėju Viliumi Bruču, vyr. dailininke Valdone Bručiene ir meistru Valentinu Juška. Įdomus pokalbis prasidėjo nuo restauruojamo kiek papilkusio varano, gulinčio dirbtuvėse ant stalo tarp kitų iškimštų žvynauodegių.

DSC_2136

DSC_2072

DSC_2067

Vilius Bručas (V. B.): Čia restauruojamas varanas. Valentinai, kiek jam metų?

Valentinas Juška (V. J.): 30 metų. Tais laikais eksponatai buvo kemšami šiaudais ir moliu. Na, ir pjuvenomis.

O kuo dabar kemšate?

V. J.: Kartais kemšame specialia kimšimo medžiaga, bet dažnai atsisiunčiame gyvūnų formų iš už Atlanto. Šių formų, ant kurių maunamas kailis, būna dviejų trijų dydžių, jos labai lengvos – nesunku tokias iškamšas pakelti ir transportuoti. Be to, šios amerikietiškos formos labai kokybiškos, matosi kiekviena gyvūno sausgyslė. O va šitas dalykėlis (rodo į seną elnio iškamšą, – aut. past.) dviese vos pakeliamas. Jo viduje yra gipso. Nežinome, kiek jam metų, nes jis su kitais eksponatais kadaise atkeliavo iš Jėzuitų gimnazijos sukauptos kolekcijos.

Ar turite iškamšų archyvus, fondus?

V. B.: Be abejo: žuvų, vabzdžių, žinduolių – visokiausių turime. Geriausiai apie muziejaus kolekcijų sudarymą, jo plėtrą jums papasakotų atskirų skyrių vedėjai. O mes esame tarsi muziejaus menininkai.

Kokią iškamšą pagaminti sunkiausia, kokią lengviausia?

V. J.: Na, prieš kokius aštuonerius metus esu daręs pačią didžiausią iškamšą per mūsų muziejaus istoriją – baltojo raganosio. Kritęs raganosis atkeliavo iš Kauno zoologijos sodo. Gyvūnas svėrė beveik 3 tonas, odos storis buvo 5 cm, visos odos plotas sudarė 12 kvadratinių metrų. Prie šio projekto dirbome pusantrų metų. Taip pat senais laikais Sankt Peterburge yra tekę dirbti su mamutuko iškamša. Odos storis apie 3 cm, labai ilgi gaurai. Šis mamutukas buvo parafinuotas. Naudojant parafinavimo metodą, audiniuose esantis vanduo pakeičiamas parafinu. Siekiant parafiną užfiksuoti, iškamša būdavo įdedama į tam tikrą beorę šaldymo kamerą – kaip matote, tai gana sudėtingi dalykai.

O kokios iškamšos lengviausiai „pasiduoda“ – pagaminamos greičiausiai?

V. J.: Greičiausiai – paukščiai. Beje, seniausia (XIX a.) muziejaus iškamša yra paukštis – vištelė. Ji priklausė dar Tado Ivanausko tėvui. Ir su paukščiais ne viskas taip paprasta – didžiausių problemų kelia riebūs paukščiai, mat riebalus reikia išvalyti.

V. B.: Šiuo metu turime ant stalo gulbę – labai riebi, labai. Oda jau išdirbta ir chemiškai apdorota, bet riebalo vis viena esama. Jeigu jo nors kiek lieka, reiškia, kad kandys ir kiti mažieji gyvūnėliai puls iškamšą. Kita vertus, bėgant laikui kai kurie darbai palengvėjo. Štai (pakelia kibirą, – aut. past.) – ši masė skirta plytelėms klijuoti, bet mums ji tobulai tinka odai tvirtinti prie modelių (formų). Tokios masės panaudojimo galimybes atrado muziejaus darbuotojas, išvažiavęs padirbėti į Afriką, nors jos įsigyti galima čia pat, Kaune.

Ar tenka gaminti iškamšas ne tik šiam muziejui?

V. B.: Kaip tik Jūrų muziejui ruošėme ruoniuką, nors mūsų skyrius daugiausia dirba su šio muziejaus ekspozicija.

DSC_2141

DSC_2148

DSC_1982

Kur gaminamos stiklinės žvėrelių akys?

V. B.: Pademonstruokime pavyzdžių (iš stalčiaus ištraukia krūvą skirtingų akių, duoda palaikyti ir apžiūrėti, – aut. past.). Akis gauname iš įvairių taškų. Geriausias – iš Amerikos. Kaimynystėje neblogai akis gamina latviai. Štai, pasižiūrėkite, kaip skiriasi stiklinės amerikietiškos ir plastmasinės baltarusiškos antilopės akys. Kai šios akys (amerikietiškos, – aut. past.) įtaisomos, žvėris atrodo labai gražiai. Kai kurias mažas akytes, pavyzdžiui, žuvų, spaudžiame iš organinio stiklo ir dažome patys, nes užsakyti iš užsienio firmų neapsimoka.

Papasakokite apie žuvų kimšimo specifiką.

V. B.: Žuvis ruošti yra sudėtinga. Reikia išmanyti chemiją ir labai atsargiai elgtis su žvynais – kitaip jie išsiskės ir išbyrės. Lašišinių žuvų neįmanoma iškimšti – tenka daryti atliejas. Kitas pavyzdys – „Megos“ prekybvietės akvariume padvėsė juodapeliakis ryklys. Galiu pasakyti, kad ryklį iškimšti yra ypač sunku – jo odos paviršius yra kaip švitrinis popierius, tad po dienos darbo rankų oda paraudonuoja, skauda, o su pirštinėmis dirbti negalima. Be to, žuvys keičia spalvą – blunka, tad jas tenka dažyti, išpiešti jų ornamentus, nupurkšti jas su aerografais. Muziejaus ekspozicijoje turime vadinamąjį „Jūros dugną“ – jame dažais padengta visa augalija ir žuvys, kiekvienas žvynelis.

DSC_2088 DSC_2092 DSC_2094

Esate baigęs tapybą?

V. B.: Į  tapybą  kažkada buvau įnikęs, gal dėl to tie dažai man žinomi ir artimi. O šiaip esu baigęs buvusį Stepo Žuko technikumą, meninį medžio apdirbimą.

Kas muziejuje yra atsakingas už peizažus, freskas, esančias dioramų fone? Ar jas tapo taksidermistai?

V. B.: Taip, už jas atsakingas mūsų skyrius. Seniau čia dirbo vienas tapytojas, irgi baigęs Stepo Žuko technikumą, – Jonas Valeika.

Valdonė Bručienė (V.  Br.): Jis buvo natūralistas. Kai ką nors nutapydavo, atrodydavo, gyvai matai tą vaizdelį. J. Valeikai priklauso daugumos ištapytų dioramų autorystė. Nors kažkiek jų darė ir kiti autoriai, studentai.

Ką darote, jei turite seną eksponatą, pakitusiomis spalvomis, ir nežinote, kaip jis turėtų atrodyti nudažytas?

V. Br.: Šiais laikais viskas internete. Seniau, kai tik pradėjau dirbti, prieš 39 metus, man atnešdavo kokią žuvį, praradusią spalvą, ir tiesiog nupasakodavo išvaizdą. Klausydama pasakojimo aš ją turėdavau nudažyti. Kartais atsirasdavo koks piešinukas, o štai nuotrauka buvo absoliuti retenybė.

Kaip muziejuje buvo kuriami dioramose vaizduojamų scenų siužetai, gyvūnų išraiškos, judesiai?

V. J.: Tais laikais, kai buvo kuriamas muziejaus priestatas (atidarytas 1981 m., – aut. past.), dirbo labai rimta taksidermistų komanda – jų darbas prilygo profesionalių skulptorių meistrystei. Specialistų gaminamos iškamšos būdavo itin ekspresyvios, imituodavo dinamišką judesį. Nuo molinių figūrų būdavo atliejamos formos, ant jų dedama oda. Tais laikais darant įvairias iškamšas būdavo nuperkami gyvūno griaučiai, kuriuos tarsi dėlionę sudėdavome į vientisą skeletą, ant tų griaučių dėdavome tinklą, o ant to tinklo – molį. Atsimenu, vieną kartą džiaugėmės užbaigę didžiulę stumbro figūrą, kurią lipdėme kelis mėnesius. Kitą rytą atėjome į darbą – stumbro pilvas nukritęs.

Kokių dar kuriozų esate patyrę šiame darbe, neminint nukritusio stumbro pilvo?

V. J.: Kartą per Laisvės alėją reikėjo išvežti raganosio iškamšą. Ją lydėjo policija, o iš paskos ėjome mes – jo gamintojai. Vaizdelis labai priminė laidotuvių procesiją. Tą sceną fiksavo žurnalistai, o praeiviai baisiai stebėjosi.

DSC_2109 DSC_2160 DSC_2166

Ar kinta nuolatinė Tado Ivanausko muziejaus ekspozicija?

V. Br.: Taip, ji papildoma naujais eksponatais, kartais eksponatą pakeičiame kokybiškesne tos rūšies gyvūno iškamša.

Iš kur gyvūnai atsiranda muziejuje?

V. B.:  Daugiausia – iš Kauno zoologijos sodo. Pavyzdžiui, didysis pitonas, žirafa ir Kasparas (baltosios meškos iškamša, – aut. past.) yra iš ten. O štai begemotas (rodo fotografiją, – aut. past.), kurį neseniai restauravome, buvo cirko artistas. Kaip matote, dantys nupjauti, kad žmonės jo mažiau bijotų per cirko pasirodymus. Iškamšai dantis atkūrėme.

Kas jus pačius mokė taksidermijos?

V. B.: Mano mokslai vyko labai paprastai. Štai, atnešiau jums parodyti savo pirmąją kimštą lydeką. Pradėjęs čia dirbti, nuvažiavau į „Urmo“ bazę, nusipirkau lydeką, per internetą atsisiunčiau 2 val. trukmės filmą ir pagal filme rodomą pavyzdį bandžiau dirbti savarankiškai. Po kokios ketvirtos lydekos esmę pagavau. O šiaip taksidermijos įmanoma išmokti tik ilgametės praktikos būdu.

DSC_2040

Ar juntamas užsienio turistų susidomėjimas T. Ivanausko muziejaus kolekcija?

V. B.: Labai. Šiaip čia dirbti aš pradėjau sargu. Pamenu, kad žmonės, apžiūrėję ekspoziciją, išeidami dėkodavo už nuostabų muziejų. Išties, tai išskirtinio lygio muziejus, turintis daugybę eksponatų, aiškiai ir išsamiai apie juos pateiktą informaciją. O 2019 m. šiam muziejui sukanka 100 metų – beveik kaip Lietuvos valstybės atkūrimui.

Gal šimtmečio proga žadate plačiajai auditorijai pristatyti kokį įspūdingą eksponatą?

V. Br.:  Hm… Na, gal nebent paltusą (norvegiška žuvis, – aut. past.). Šimtmečio paltusą, sveriantį beveik 200 kg!

Kas yra brangiausia gaminant iškamšą?

V. J.: Meilė darbui.

Eksponatų gamybos ir restauravimo skyriuje lankėsi Julija Račiūnaitė

Luko Mykolaičio nuotr.

Interviu publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. sausio rubrikoje „Mėnesio tema“

zoomuziejus.lt

Mėnesio tema. Valgyklų kolekcionierius (fotogalerija)
Žaliakalnyje gyvenantis Jonas Palys – iš tų žmonių, kurie stengiasi namo kasdien važiuoti vis kitu maršrutu. Taip pat iš...
Į Vakarus su Mikalojumi Vorobjovu
2017 m. pasirodė du solidūs knygos „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas“ tomai, išsamiai pristatantys vieną reikšmingiausių tarpukario intelektualų...
Su Ryčiu Zemkausku apie nesurežisuojamą Kauno Žvėrį
Rytį Zemkauską Laisvės alėjoje pričiupome prieš pat Kalėdas, iki kurių jo dar laukė kelionė į Krokuvą – ten „Kaunas...
Hipsteris „before it was cool“, arba Eik, Bulota, kirptis
Rytis Bulota daliai skaitytojų galbūt pažįstamas kaip politinės filosofijos dėstytojas, dirbantis Vytauto Didžiojo universitete. Kitiems – kaip grupės „Mountainside“...
Mėnesio tema. Valgyklų kolekcionierius (fotogalerija)
Žaliakalnyje gyvenantis Jonas Palys – iš tų žmonių, kurie stengiasi namo kasdien važiuoti vis kitu maršrutu. Taip pat iš...
Į Vakarus su Mikalojumi Vorobjovu
2017 m. pasirodė du solidūs knygos „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas“ tomai, išsamiai pristatantys vieną reikšmingiausių tarpukario intelektualų...
Su Ryčiu Zemkausku apie nesurežisuojamą Kauno Žvėrį
Rytį Zemkauską Laisvės alėjoje pričiupome prieš pat Kalėdas, iki kurių jo dar laukė kelionė į Krokuvą – ten „Kaunas...
Hipsteris „before it was cool“, arba Eik, Bulota, kirptis
Rytis Bulota daliai skaitytojų galbūt pažįstamas kaip politinės filosofijos dėstytojas, dirbantis Vytauto Didžiojo universitete. Kitiems – kaip grupės „Mountainside“...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia