Mėnesio tema: „Jie nemeluoja“, arba pasivaikščiojimas Stambiųjų gyvūnų klinikoje

Pirmąkart apie aukštosios veterinarijos mokyklos steigimą Lietuvoje garsiai ir oficialiai prabilta lygiai prieš šimtą metų – po karo paprasčiausiai trūko specialistų. 1922-aisiais Veterinarijos skyrius įkurtas Lietuvos universiteto Medicinos fakultete, po šešerių metų jis uždarytas, pusšimtis studentų mokslus tęsė užsienyje. 1936-aisiais Vilijampolėje, Valstybinio veterinarijos bakteriologijos instituto rūmuose, iškilmingai pasveikinti 25 pirmieji Veterinarijos akademijos studentai. 1938-aisiais pastatytos modernios klinikos, augo ir visas akademijos miestelis, šiandien įtrauktas į kultūros paveldo objektų sąrašą ir funkcionalia modernistine savo autentika žavintis ne tik akademijos studentus, bet ir kino kūrėjus.

Mus Stambiųjų gyvūnų klinikoje priėmusi vienintelė žirgų osteopatė Lietuvoje Giedrė Vokietytė, tiesa, 2013 m. baigė jau Lietuvos sveikatos mokslų universitetą – 2010 m. Lietuvos veterinarijos akademija sujungta su Kauno medicinos universitetu: „Kas pasikeitė? Miestelyje iškilo naujų modernių pastatų, į mus galbūt pradėjo žiūrėti rimčiau – patys susijungimo bijojome, bet veterinarijos mokykloms jungtis su medicinos – normali pasaulinė praktika, ypač pasiteisina bendra administracija.“

Į administracinius reikalus nebesigilinome – pokalbis sukosi apie žirgus, arklius ir kitus gyvūnus. Labiausiai – apie fotosesijoje su savo gydytoja dalyvauti sutikusį elegantišką juodąjį žirgą Džiazą, kurio tikrasis vardas yra FBI.

„Džiazas klinikoje šiuo metu didžiausias gražuolis, bet sulaukiame labai įvairių pacientų, juk esame ligoninė, ne žirgynas – kartais sunku suvokti, kokiomis sąlygomis gyvūnus laiko žmonės, tai turbūt ir sudėtingiausia – matyti juos kenčiančius, – sako būsimiems kolegoms dėstanti, bet daktaro laipsnio kol kas nesiekianti mergina. – Man patinka būti su gyvūnais, juos gydyti, o doktorantūra reikštų daugiau mokslinio darbo, straipsnių rašymo – tiesioginiam darbui laiko liktų mažiau.“ Giedrė palaiko ryšį ypač su sunkesniais ligoniais, kuriuos pavyksta pastatyti ant kojų, – na, bent jau su jų šeimininkais, kurie atsiunčia nuotraukų ar kitaip perduoda linkėjimų.

SCI_1174 small

Pati paauglystėje jodinėjusi gydytoja rinkosi šią specialybę, nes tikėjosi, kad reikės mažiau laiko leisti su žmonėmis, daugiau – su, jos žodžiais, tyresniais už juos gyvūnais. „Tikrovėje daugiau tenka dirbti su savininku, psichologiškai jį ruošti, nuteikiant, kad žirgas nebegalės sportuoti, negalės padaryti to, kam galbūt buvo įsigytas.“ Vienas iš Giedrės, kaip osteopatės, tikslų, yra padėti gyvūnams išvengti operacijų ir būsimų traumų. „Kaip ir sportuojantiems žmonėms, taip ir žirgams reikia masažo, magnetų, kitos fizioterapijos – malonu, kad tokia kultūra jau atėjo ir į Lietuvą, sportininkai atsižvelgia į mūsų rekomendacijas.“ Giedrė teigia, kad žirgai iš esmės nėra skirti šokinėti per kliūtis, anatomiškai tai daug geriau sekasi šunims. Sportinių žirgų gydymas ambulatorinėse išvykose, beje, Lietuvoje pradėtas tik apie 2002 m. Apskritai galima paminėti kad šio mokslo vystymąsi buvo gerokai pristabdžiusi okupacija, taigi atkūrus Nepriklausomybę teko vytis kitas Europos šalis, o šiandien mokslą Lietuvoje dėl tinkamo kokybės ir kainos jau renkasi ir švedai, vokiečiai.

Stambiųjų gyvūnų klinikoje dažniausi pacientai yra arkliai ir karvės, taip pat atvyksta ožkų, avių, alpakų. Bene egzotiškiausias pastarojo meto pacientas – kupranugaris, tiesa, kaunietis, zoologijos sodo gyventojas. Giedrė ir jos kolegos dirba ne tik klinikoje – tenka pavažinėti ir po Lietuvą, ir po kitas šalis. Beveik daktarai Aiskaudos, tiesa?

Kaip jau minėjome, Giedrė – vienintelė savo specializacijos atstovė Lietuvoje. „Mane įkvėpė į Lietuvą atvykdavę specialistai, o svajonę įgyvendinti padėjo ir investavo akademija, už tai jai esu tikrai dėkinga“, – sako osteopatė ir prideda, kad tai tikrai sudėtingesnis ir daugiau jėgų reikalaujantis darbas už, tarkime, smulkiųjų gyvūnų gydymą – jau vien dėl proporcijų. Vis dėlto jos pasekėjų, suprantančių reabilitacijos, sveikatingumo palaikymo svarbą, akademijoje jau yra, tad tokių profesionalų ratas Lietuvoje, tikimasi, didės. „Žinoma, daugiau studentų renkasi dirbti su smulkiaisiais gyvūnais – galbūt dėl to, kad mažiau žmonių jų bijo, nors aš pati asmeniškai baiminuosi nedidelių šunų“, – juokiasi iš Panevėžio kilusi mūsų gidė po LSMU Veterinarijos akademiją. Sako, norėtų didelio šuns, kaip ir žirgo, bet su abiem geistų praleisti daug laiko, o tai šiuo metu tikrai neįmanoma: „To supratimo apie atsakomybę dėl kito gyvybės palinkėčiau visiems svajojantiems apie didesnį ar mažesnį gyvūną.“

Beje, apie dydžius. Pasitaiko „tarpklinikinių“ kuriozų – pavyzdžiui, į Dr. Leono Kriaučeliūno smulkių gyvūnų kliniką atvežama nedidelė ožkytė, o į Giedrės valdas – didelis šuo. „Na, juk stambus jis labai“, – suprasti, kodėl juos siunčia į kitą pastatą, būna, niekaip nenori šeimininkai.

Ar įmanoma, romantiškai tariant, užkalbėti arklius? Ar tai – vienas gydytojo darbo metodų? „Gyvūnai reaguoja į balso tembrą, rankų judesius, tavo emocijas – negalima prie jų eiti staiga, dominuoti, nesvarbu, koks tai gyvūnas“, – aiškina Giedrė. Anot jos, fiziologiškai mes nesame tokie jau ir skirtingi, juk žinduoliai, tik… gyvūnai nemeluoja.

LSMU Veterinarijos akademijoje lankėsi Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys
Dainiaus Ščiukos nuotr.
Straipsnis publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. sausio nr. rubrikoje „Mėnesio tema“

 

Mėnesio tema. Sumauta pavara
Prieš kurį laiką feisbuke pasirodė naujas puslapis, pavadintas dviprasmišku žodžių junginiu. „Sumauta pavara“ pasiūlė kokybiškų publikacijų apie automobilių istoriją...
Kauno šaligatvių garsas pagal Zan Hoffman (interviu)
Amerikietis Zan Hoffman įsitikinęs, kad gatvių tvarkytojai šiais laikais dirba su daug didesniu užsidegimu, nes… daug, labai daug laiko praleidžia vaizdo žaidimų...
Mykolas Drunga. Pasauliui apie Lietuvą, Lietuvai apie pasaulį
Šį pavasarį VDU garbės daktaro regalijomis apdovanotas, šiame universitete viešąją komunikaciją dėstantis Mykolas Drunga visų pirma yra žurnalistas. 1948-aisiais...
Apie „Cirkuliaciją“ ir šiuolaikinį cirką iš pirmų lūpų
Džiugas Kunsmanas – iš Italijos, Kęstas Matusevičius – iš Suomijos. Du šiuolaikinio cirko menininkai į Kauną šią vasarą grįžo...
Mėnesio tema. Sumauta pavara
Prieš kurį laiką feisbuke pasirodė naujas puslapis, pavadintas dviprasmišku žodžių junginiu. „Sumauta pavara“ pasiūlė kokybiškų publikacijų apie automobilių istoriją...
Kauno šaligatvių garsas pagal Zan Hoffman (interviu)
Amerikietis Zan Hoffman įsitikinęs, kad gatvių tvarkytojai šiais laikais dirba su daug didesniu užsidegimu, nes… daug, labai daug laiko praleidžia vaizdo žaidimų...
Mykolas Drunga. Pasauliui apie Lietuvą, Lietuvai apie pasaulį
Šį pavasarį VDU garbės daktaro regalijomis apdovanotas, šiame universitete viešąją komunikaciją dėstantis Mykolas Drunga visų pirma yra žurnalistas. 1948-aisiais...
Apie „Cirkuliaciją“ ir šiuolaikinį cirką iš pirmų lūpų
Džiugas Kunsmanas – iš Italijos, Kęstas Matusevičius – iš Suomijos. Du šiuolaikinio cirko menininkai į Kauną šią vasarą grįžo...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia