Mėnesio tema. Artūras Politovas: „Man studija yra šermenys“

Gruodžio žurnalą dedikavome fotografams, tris pagrindinius mėnesio straipsnius taip ir konstravome – fotografas kalbina fotografą. Jau dalinomės Donato Stankevičiaus ir Romualdo Rakausko bei Artūro Morozovo ir Aleksandro Macijausko pašnekesiais, metas ir šiam.

Fotografo Artūro Bulotos pasisodintas fotografas Artūras Politovas ne kartą per pokalbį pabrėžė, kad nemėgsta iščiustinimų ir per akivaizdžios kokybės. Būtent todėl nė minties imti perrašinėti jo žodžius, „tempti“ juos prie norminės kalbos. Ir platesnės įžangos čia iš tiesų visai nereikia.

Kada galima pradėti save vadinti fotografu?

Daug priklauso nuo to, ką esi nuveikęs fotografijoje. Ar duodi peno pilkai liaudies masei, ar esi įvertintas fotografijos guru ir mokytojų. Kalbant apie dėmesį feisbuke, man nereikia tūkstančio like’ų, svarbu, kad būtų du trys iš tų fotografų, kuriuos aš pats dievinu.

Ar manai, kad dar liko, ką fotografuoti?

Sunkiai, bent jau man – sunkiai. Pradėjau rimtai fotografuoti prieš keturis metus ir nuo to laiko po žanrus nešokinėjau. Taip ir liko portretai, kartais su mobilka pažaidžiu.

Tiesiog dokumentuoji aplinką?

Taip taip, pakeliui, daugiausia pakeliui.

O kaip galima dokumentuoti portretą?

Surengi sesiją, kartais mokamą, kartais nemokamą, jeigu žmogus neturi pinigų. Aš visada sakau: pas mane labai brangu arba už dyką. Pas mane „žiauriai“ brangu, nes aš sveikatą atidaviau per keturis metus. Pats žinai: nugara, akys – viskas kenčia per fotografiją, kai prie kompiuterio tenka tiek sėdėti. Žmonos ar draugės vietoj su savimi negyvenčiau, vien dėl to, kad fotografija tapo mano gyvenimo pagrindu, viskas aplinkui pamiršta, man tai – kaip narkotikai.

Artūro Politovo autoportretas

Artūro Politovo autoportretas

Kiek skiri laiko darbui?

Kiek skiriu laiko? Net dabar, kalbėdamasis su tavimi, galvoju apie portretą, apie fotografiją. Galima sakyti – ištisai, kiaurą parą, tai kaip kazino, kaip narkotikai.

O grįžtant šiek tiek atgal – kiek laiko jau fotografuoji?

Fotografavau kaip ir visi žmonės žemėje – baliai, gimtadieniai, vaikų gimimai. Vėliau pajudėjau meninės fotografijos link. Dabar jau viskas kitaip. Galima sakyti, užsikrėčiau fotografija vien per feisbuką, matydamas daug gerų darbų. Vien dėl to ir pradėjau. Anksčiau dundukas buvau, nesuprasdavau spalvų, kas spalvota, gražu, gražios mergos, o dabar jau turiu visai kitą pasaulėžiūrą fotografijos.

Pasakyk, kas tau yra gera nuotrauka? Iš ko ji susideda? Kaip dabar matai?

Kaip matau dabar? Kuo mažiau kokybės, kuo mažiau iščiustinimų. Dabar kokius porą metų matau taip. Pasakysiu taip, žurnalų „Žmonės“ ir „Stilius“ jau tris metus neskaitau. Vien dėl fotografijų. Man neįdomu, negaliu žiūrėti. Nu tos pakazuchos, supranti, ir išdirbimai tų nuotraukų, išlyzinimai. Aišku, čia reikia visiems šito dalyko, reikia, bet aš pats… Nespalvotai fotografijai pirmą vietą skiriu. Juoda ir balta yra viskas.

Nes gryna tada viskas, neturi už ko pasislėpti?

Ne, nesimakaluoja spalvos. Nors aš ir su spalvom pasižaidžiu, ten pagiria mane tie gurai, žinai. Nu mano spalvų matymą, kad nesipjautų, derintųsi. Jeigu juosta fotkinčiau, ieškočiau tik su pasibaigusia garantija, supranti?

Kad duotų įdomumo?

Nu jo, kaip tau pasakyt, kad tokį retro duotų. Skaitmena klasiką nužudė. Geriausi fotografai lietuvių, geriausi fotografai pasaulio. Prieš keturis metus aš net nežinojau, kas tas Sutkus yra, nežinojau išvis. Jokio fotografo nežinojau. Rakauską žinojau, kad mergas nuogas fotkina. Viskas, vienintelį Lietuvoj žinojau. Prieš tris keturis metus.

O dabar? Pasakyk, kas yra tavo topai?

Gurai? Nu užvedė mane stipriai ant fotografijos amžiną atilsį Aleksandras Pilko, žydų fotografas. Jis Ukrainoje gyvenęs, amžiną atilsį jau, pernai mirė. Mano mokytojas jis,  skambindavomės, jis mane mokindavo. Tekstūrėles kaip uždėt, žinai. Dramatizmo jis turi daug. Ir pas mane likę tokio, žinai… dramatizmo. Man patinka tokios nuotraukos, toks stilius.

Danisevičius – dievas. Lietuvos. Ramūnas Danisevičius man numeris vienas. Viskas. Jo matymas, nuotraukų pavadinimai. Atrodo, šūdonieko ten toj nuotraukoj nėra,  pavadinimą kaip „kala“ – žvengiu už pilvo susiėmęs paskui. Bendrauju su juo.

Antanas Sutkus tai vienareikšmiškai. Irgi davė man jo kūryba stimulo, postūmio į priekį. Bijau, kad dar kažko nepaminėjau…

Va, yra londonietė – Jonė Reed. Va ten tai darbai. Pakirto mane, aš ją neseniai radau, prieš kokius metus laiko. Biškį nužudė mane, supranti… nužudė kaip entuziastą.

„Apie genijų“. Artūro Politovo nuotr.

„Apie genijų“. Artūro Politovo nuotr.

Kokių ieškai modelių?

Pradėjau fotkinti gimusią anūkę. Tada – moterys. O dabar viskas. Jau tokį kaip tu pagavęs už barzdos tempčiau fotkint. Geras personažas.

O kaip tu dirbi su modeliu?

Draskau. Pamatytum – pabėgtum. Supranti, aš chamavoju. Kai nieko nevyksta, pradedu ir rėkti, ir keiktis, kad emocijos kadre būtų. Pravirkdęs nesu, gal pamato iš mano gatvės kalbos, gal pripranta iškart prie mano tono. Nu kaip, čia, jeigu matau, kad nepagaunu rezultato, tada prasideda šūkavimai.

Kaip manai, ką feisbukas padarė fotografijai? Ką gero ir ką blogo?

Blogo padarė tai, kad atima laiko. Pusantro mėnesio iškentėjau, bet vėl įlindau. Dabar neseniai. Nu kaip kazino. Kaip kokainas. Žiauru. Bet jeigu ne feisbukas, nu nebūčiau žinojęs, kad ta fotografija yra. Nesidomėjau, nei aš į bibliotekas eidavau, nei į parodas eidavau. Neįdomu išvis buvo. O paskui po biškį, po biškį.

Ai, nepaminėjau, nuo ko pradėjau fotografuot. Anūkė gimė. Aš pats savo nuotraukų tik keletą turėjau labai mažiuko. Pagalvojau, anūkę reikia fotkinti, ir užsikabliavau. Paskui, už kokių poros metų į www.efoto.lt nulindau. Ten pradėjo gerai sektis. Girti pradėjo visi. Aišku, labai nemėgstu, kai giria. Toks kažkoks nepatogumas yra. Dėkoti irgi nemėgstu. Ojezau, pasiūlo į geresnį lygį tą nuotrauką, niekad nedėkoju. Aišku, gal čia chamskai, kad nedėkoju, bet negaliu per save peršokt jau. Ir kai giria, labai nepatogiai jaučiuosi.

Keliaudamas fotografuoji?

Taip, kiek keliavau, tiek fotkinau. Ir personažų ieškodavau gatvėje. Kelionės tašė 15 kg sverdavo. 300-ukas, 85-ukas, D4-as, objektyvų keturis penkis įsimesdavau, nors tik porą naudodavau. Geriausiai man pavykdavo su 300-uku. Ir sesijoj gerai, „ištaško“ viską „žiauriai“, ir žmonės labiau atsipalaiduoja, kai aš toliau, dėl to dar gerai. Tai va, daugiausia naudoju 85-uką ir 300-uką.

85-ukas – išvis toks portreto standartas.

Taip, taip, 70×200 dar geras, o fotkint fotkinu dabar daugiausia su mobiliu. Retai kada dabar su fotiku.

Skelbi daug feisbuke ir instagrame?

Jo jo, instagrame daugiau, feisbuke irgi įdedu, sakau, su pertraukom. Va, pertrauką padariau, visi pradėjo klaust, kur dingęs, ir vėl bim. Tai va, kas liečia like’us, sakau, man reikia dviejų trijų, man daugiau gali nebūt.

O tu turi savo žinią, kurią perduodi?

Metai bėga, man jau 52, tas gyvenimas toks linksmas mano buvo. Dabar jaučiasi ir fotografijoje turbūt, tokia drama, ir dar tas Aleksandras Pilko man ir mano kūrybai padarė tokią įtaką, dramatizmo įnešė. Klausdavau jo apie techniką, tekstūras. Sako, eini gatve, matai kokį asfaltą įtrūkusį, sieną kokią – ir fotkini, kad turėtum savo tekstūras, o paskui naudoji.

Bet dabar nesikabinu už tų manipuliacijų. Daugiau, kad gryna būtų. Su mobilka pažaidžiu, „Pixar“ ir panašiomis programėlėmis – ten jų visokių yra, gali visko prigalvot. Dar Albertas Pocėjus irgi, man jo darbai taip iš dalies patinka, bet jis irgi padarė įtakos fotografijai mano – kas liečia mergas, tą padraskymą tokį, tai jis man davė. Vieną kartą buvau 5 valandas pas jį. Pas vienintelį ir buvau. Bet nesigailiu. Štuką litų atidaviau, net nesigailiu.

Ką pasakytum žmogui, kuris tik pradeda fotografuoti?

Aš tai iškart į klasiką nerčiau, klasikinius darbus, geriausius pasaulyje. Bet, aišku, Lietuvoj iš meninės fotografijos, meninio portreto neuždirbsi. Be šansų. Uždirbsi iš popso.

„Žiauriai“ nemėgstu nėštukių fotografijų. Vestuvinių nemėgstu. Krikštynų nemėgstu. Nežinau, kodėl, negaliu žiūrėti. Retai kada pats palaikinu vestuvines nuotraukas, nėštukių išvis praleidžiu. Kaip dabar madoj tas nėštukes fotkint, o aš negaliu žiūrėt. Konservatorius dėl šito klausimo. Arba galėtų bent į viešą erdvę neduot. Nu, aišku, žmonės reklamuojasi, nori klientūros, dėl to ir deda. O tokie storžieviai konservatoriai kaip aš negali žiūrėt. Ne vienas aš esu, kuris žiūri kreivai į komercinę fotografiją.

O kaip tu žiūri į peizažą?

Tik minimalistinis. Jokių daug spalvų. Jokių ten plastmasinių tų nubėgimų vandens, negaliu žiūrėt, jau per gerklę eina. Žvaigždučių tų danguj su išlaikymu irgi negaliu žiūrėt. Va, peizažistas yra geras lietuvis, Vokietijoj gyvena, Rolandas Urbonavičius.

Papasakok apie šviesą. Mėgsti natūralią šviesą, taip?

Taip. Man studija yra šermenys. Turiu draugelį Irmantą Korelavičių, pas jį į studiją galėčiau eiti kiekvieną dieną fotkinti. Jis mane pamato susiraukusį ir viskas, sako, supratau. Tiktai natūrali šviesa. Tiktai.

Kas tau svarbu kalbant apie šviesą? Ko tu ieškai?

Nieko aš neieškau. Man gal išeina. Nei aš žiūriu, nei ką. „Varau“ pagal intuiciją, ir viskas. Dar pakalba kartais, kad man išeina ta kompozicija. Nei tų kompozicijų žiūriu, nieko, nieko. Toks Ilja Sivakoffas, vestuvininkas, profų lygis, klausia – kaip tu padarai? Sakau, nieko nežiūriu. Ir paskui paskaičiau vieno prancūzų gero klasiko, nepamenu pavardės, mintį – jis irgi sako nežiūrėti į kompoziciją.

Dabar seniai fotkinau, jau kokių porą mėnesių nefotkinau. Archyvai pilni guli netvarkytų nuotraukų. Tuo metu atrodo šūdas, nieko gero, o dabar sėdi, tvarkai, redagavimas – 70 proc. sėkmės.

Kas liečia kadravimą, aš vapšė glušas. Viskas kompe, kūryba prasideda kompiuteryje. Failą pasiimi ir pradedi žaisti su juo, tekstūrą gal užmeti kokią, nespalvotai, šviesą dirbtinę kartais padarau, kurios reikia. Kai kur užtamsini, kai kur pašviesini. Nekreipiu dėmesio į aštrumus. Gali man neryškus biški būt, kaip ten tas, nubėgęs kaip akys gali fokusas būt. Matai, gal dėl to, kad aš parodų nedarau. Parodą daryčiau, iškart išlįstų galai, ko čia per telefoną, per kompą neįžlibinsi.

 

 

 

 

Mėnesio tema. Sumauta pavara
Prieš kurį laiką feisbuke pasirodė naujas puslapis, pavadintas dviprasmišku žodžių junginiu. „Sumauta pavara“ pasiūlė kokybiškų publikacijų apie automobilių istoriją...
Kauno šaligatvių garsas pagal Zan Hoffman (interviu)
Amerikietis Zan Hoffman įsitikinęs, kad gatvių tvarkytojai šiais laikais dirba su daug didesniu užsidegimu, nes… daug, labai daug laiko praleidžia vaizdo žaidimų...
Mykolas Drunga. Pasauliui apie Lietuvą, Lietuvai apie pasaulį
Šį pavasarį VDU garbės daktaro regalijomis apdovanotas, šiame universitete viešąją komunikaciją dėstantis Mykolas Drunga visų pirma yra žurnalistas. 1948-aisiais...
Apie „Cirkuliaciją“ ir šiuolaikinį cirką iš pirmų lūpų
Džiugas Kunsmanas – iš Italijos, Kęstas Matusevičius – iš Suomijos. Du šiuolaikinio cirko menininkai į Kauną šią vasarą grįžo...
Mėnesio tema. Sumauta pavara
Prieš kurį laiką feisbuke pasirodė naujas puslapis, pavadintas dviprasmišku žodžių junginiu. „Sumauta pavara“ pasiūlė kokybiškų publikacijų apie automobilių istoriją...
Kauno šaligatvių garsas pagal Zan Hoffman (interviu)
Amerikietis Zan Hoffman įsitikinęs, kad gatvių tvarkytojai šiais laikais dirba su daug didesniu užsidegimu, nes… daug, labai daug laiko praleidžia vaizdo žaidimų...
Mykolas Drunga. Pasauliui apie Lietuvą, Lietuvai apie pasaulį
Šį pavasarį VDU garbės daktaro regalijomis apdovanotas, šiame universitete viešąją komunikaciją dėstantis Mykolas Drunga visų pirma yra žurnalistas. 1948-aisiais...
Apie „Cirkuliaciją“ ir šiuolaikinį cirką iš pirmų lūpų
Džiugas Kunsmanas – iš Italijos, Kęstas Matusevičius – iš Suomijos. Du šiuolaikinio cirko menininkai į Kauną šią vasarą grįžo...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia