Mėnesio tema. Pokalbis su Romualdu Rakausku

Galvoju, ką aš prisimenu apie šį žmogų arba – ką prisiminti turėčiau? Nesinori rašant pasitelkti manieros, kuri sudarytų prielaidą, kad jo nėra. Jis yra, tik labai sudėtinga su juo pasimatyti.

Kai man buvo užduotas klausimas, su kuriuo iš vyresniosios kartos lietuvių fotografų norėčiau pasikalbėti apie šių dienų aktualijas fotografijoje, aš nė kiek neabejodamas ištariau Romualdo Rakausko vardą. Deja, tuomet net neįtardamas, kad tai padaryti bus taip sunku. Gerą mėnesį skambindavau maestro. Esame neblogai pažįstami, todėl jis niekada nepasakė „ne“ šiai idėjai. Bet nepasakė ir „taip“. Nuolat atidėliodamas mūsų susitikimą, R. R. (taip jis pasirašo savo knygose) sakydavo, kad dėl įvairių negalavimų dabar niekur neinąs, daug gulinėja ir dažnai jaučia, kad „galva nebe ta“. Galima tai suprasti turint omenyje ir tai, kad tarp azartiško kalbintojo ir kalbinamojo yra gražus 44 metų skirtumas.

Ir dabar dar viduje esu pasiryžęs smagiam dialogui prie kavos puodelio, bet ranka jau rašo tai, ką pavyko aptarti telefonu, kai maestro buvo žvaliau nusiteikęs. Vėliau net skambinau savo ryšio operatoriui ir klausiau, ar galėčiau gauti pokalbio įrašą, bet patarė kreiptis nebent į STT.

Taip jau būna. Klausiate, kodėl būtent R. R.? Atsakysiu, kad yra net dvi priežastys. Pirmoji ta, kad, kalbant apie fotografiją, pastarasis yra iš tų, kurie atitinka legendinį posakį „turi akį“. Kai žvilgsnis bėgioja po jaunystėje jo užfiksuotus miesto šurmulio vaizdus, kompozicijas, pagautas situacijas, emocijas ir jų išskirtinumą, abejonių nekyla. Pamenu, prieš keletą metų Laisvės alėjoje stovėjau rankoje laikydamas fotoaparatą ir kalbėjau telefonu. Priėjo maestro, paėmė fotoaparatą ir padarė keletą mano portretų. Tikrai geri. „Turi akį“, jau tada taip pagalvojau. Ir dabar prisimenu tuos kadrus. Tik užtrukčiau mėnesį archyve, kol juos rasčiau.

Kita priežastis yra asmenybė. Pažįstantys R. R. tikrai pasakys, kad tai labai komunikabilus ir draugiškas žmogus. Nestokojantis humoro jausmo ir protingų sąmojų pokalbiui palaikyti. Turėčiau su tuo sutikti, bet kartu nuolat neapleidžia mintis, kad visada šalia fasadinės pusės yra ir toji, kuri nė kiek nepagražintai parodo žmogaus gyvenimą, be jokių „perlipimų per save“ ar išmoktų elgesio normų. Kur gerumas sumišęs su elementariu nuovargiu, o situacijos priverčia būti griežtesnį, nei aplinkiniai galėtų tave įsivaizduoti.

O maestro atsako:

„Ėjau su gerumu per gyvenimą ir niekada negavau per galvą. Gal tai kokia genetika? Aš nesugebėčiau būti dviveidis, nebent labai trumpai. Žinai, sunku turėti du veidus. Sunku nesuklysti, kurį kada rodyti. Gyvenimas, aplinka labai žmogaus nepakeičia, koks esi, toks esi. Vidus – nepakomanduojamas.

O šaip tai man sekėsi. Atrodo, kad atsidūriau būtent ten, kur gyvenimo man ir skirta. Gavau tą „viską“. Neįsivaizduoju, ar būčiau galėjęs daryti ką nors kita. Tikriausiai ne. Truputėlį rašiau, bet būtų buvę sudėtinga prasibrauti tarp tų literatų grandų. Nežinau. Jau būdamas universitete, kur baigiau tris lituanistikos kursus, fotografuodavau leidiniams „Literatūra ir menas“ bei „Mūsų gamta“. Man tikrai sekėsi. Susiklostė aplinkybės, kad gavau butą Kaune ir galimybę dirbti žurnale „Nemunas“. Lenkiu kepurę prieš jį. Visi tie žmonės, kuriuos sutikdavai ir turėdavai galimybę pabendrauti… Ir ne akimirką – po kelias valandas. Visi jie buvo gilios ir savitos asmenybės. Buvo labai įdomu. Kasdien jaučiau malonumą dirbdamas. Taigi tikrai galiu save apibūdinti, kaip J. Grušas rašė, kad „laimingasis – tai aš“.“

Romualdas Rakauskas

Romualdas Rakauskas

Nuolat kartojat, kad jums sekėsi. Bet gal prie to prisidėjo ir laikmetis. O ir konkurencija buvo mažesnė. Kaip manote, ar lengva dabar būti fotografu?

Be jokios abejonės. Buvo labai geras laikas. Su fotografija susijęs dalykas – paroda ar koks albumas – visiems buvo įvykis. Buvo daug susidomėjimo. Buvo poreikis tokios fotografijos. Ir leidyklos laukdavo – tik duok. O dabartinis laikmetis tai, sakyčiau, toks „užmušantis“, kai jaunas žmogus mato, kiek visko prileista, kaip perpildyta erdvė. Atrodo, kad jam gali ir rankos nebepakilti. Kaip jaunikliui Donatui pačiam atrodo?

Aš lygiai tos pat nuomonės. Kvailesnį apima neviltis, protingesniam įsijungia savikritika. Tik išskirtiniais atvejais atsiranda kas nors, ko neveikia tie išoriniai informacijos srautai.

Jo jo, talentas turbūt yra stebuklas. Kažkoks protu nepaaiškinamas dalykas, kaip tie talentai išlenda, susiformuoja ir kaip jiems būna duodama kryptis.

O kaip jūs tą kryptį įgavote, kas jus suformavo? Ir kuo šiuolaikiniam kūrėjui reikėtų domėtis?

Galiu pasakyti, kad visai nesidomėjau, kas fotografijoje padaryta, arba labai mažai. Mane žavėjo tie tikrieji menai, pavyzdžiui, tapyba. Atsimenu, pasisekė tais laikais su menininkų grupe išvažiuoti į Italiją. Kažkiek tų pinigėlių tuomet skirdavo buvimui, tai, žinok, už visus juos prisipirkau klasikos – Botticelli, Raffaëlli… Fotografijos albumų gal ir buvo, bet aš į juos net nepažvelgiau.

Donatas Stankevičius

Donatas Stankevičius

Paminėjote „tikrąjį meną“. Nesunku suprasti, kad galbate apie klasikinę dailę. O, kalbant apie fotografiją, ar dar yra reikalinga tokia, kuri buvo ir gal dar yra laikoma menine?

Manau, kad ji buvo ir bus. Priėjimas skiriasi. Mano laikais daug kas atėjo iš žurnalistikos. Kažkuria prasme darė tai, ko tuometinė spauda reikalavo, bet kartu pasidarydavo ką nors sau, ir tai jau buvo laikoma kūryba. Dabar turbūt irgi žmonės daro tai, kas suprantama plačiajai visuomenei, tam, kad išgyventų, o kuria kitus dalykus išskirtinai dėl savęs, kas vėliau kartais įgauna ir tą meninį svorį.

Taip, dabar truputį kiti laikai. Vien ką duoda skaitmeninė era. Kaip manote, ar tai padeda, ar kenkia fotografijai. Ir ar ilgainiui rasis kažkas, kas pakeis skaitmeninę fotografiją? Turite tokią ateities viziją?

Aš, ačiū Dievui, neperėjau prie to, jau nebereikėjo. Bet vis dėlto manau, kad puikus dalykas ir kad nelabai kas skaitmeninę fotografiją galėtų pakeisti. O gal? Gal atsiras kas nors tokio, kad tik akimi pamatei – pach, ir pasidarei? Velnias žino. O šiaip tai visas tas darbas… Aš pats viską dariau. Ir juostas ryškinau, ir spausdinau, ir retušavau, tai galiu pasakyti, kad tai kūrybiniam procesui nieko nei prideda, nei duoda. Praktiškai skaitmeninė fotografija labai patogi, kai be jokio ryškinimo pamatei, po to atsirinkęs ištrynei, ko nereikia. Galbūt kalbu tai manantiems, kad anksčiau tik išskirtinį kadrą nuspausdavai. Nė velnio. Aš ir daugelis kitų „šaudydavom“ krūvas juostų. Daug ką reiškia dalis sekundės, tai jeigu galvosi, ar čia spausti jau, ar dar pataupyti, nieko nebus. Tik įdomiausia, prisiminus tuos savo geruosius kadrus, kad, rupūže, vis dėlto būdavo tas pirmas geras. Po to dar spėdavai keletą padaryti toje situacijoje, bet pirmas būdavo prasmingiausias ir įdomiausias.

Yra toks posakis, kad nusipirkęs smuiką dar netampi smuikininku. Fotografijoje, atrodo, jo pritaikyti negalime. Bet, vis dėlto, gal palinkėtumėte ką nors tiems, kurie nori tapti fotografais? Ar verta tapti? Ar gal kaip tik atkalbėtumėte juos nuo to?

(Juokiasi.) Matai, tikrai, juo yra gimstama. Ką tu man galėjai pasiūlyti? Muzika kokią ar dar ką nors (juokiasi)? Ne. Čia yra paprastas daykas. Jeigu tau iš vidaus yra duota ir užkoduota, tai prasiveržia. Galima labai norint ką nors išspausti, bet tai niekada neatrodys išskirtinai ir bus labai „pritempta“.

Romualdą Rakauską kalbino ir savo patyrimą užrašė Donatas Stankevičius

Nuotraukos iš fotografų archyvų

Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. gruodžio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“

Mėnesio tema. Artūras Politovas: „Man studija yra šermenys“
Gruodžio žurnalą dedikavome fotografams, tris pagrindinius mėnesio straipsnius taip ir konstravome – fotografas kalbina fotografą. Jau dalinomės Donato Stankevičiaus...
Mėnesio tema. Kaip kaunietis Aleksandras tapo Macijausku
„Bressonas jau yra, aš noriu tapti Aleksandru Macijausku“, – juokiasi A. Macijauskas prisiminęs savo repliką po kolegos Antano Sutkaus kadaise...
Pažintis: Rytis Titas, arba užsienietiškai skambantis Kaunas
Kaunas kaip filmavimo aikštelė lyg ir nebestebina – čia sukurtas ne vienas lietuviškas ir užsienietiškas filmas, štai miniserialas „Tokyo...
Valentinas Klimašauskas: „Mano santykis su Kaunu itin konfliktiškas“
Tyliai išėjęs atostogų, lygiai taip pat tyliai šį sausį apie savo grįžimą į miesto renginių kalendorių pranešė Tarptautinis Kauno...
Mėnesio tema. Artūras Politovas: „Man studija yra šermenys“
Gruodžio žurnalą dedikavome fotografams, tris pagrindinius mėnesio straipsnius taip ir konstravome – fotografas kalbina fotografą. Jau dalinomės Donato Stankevičiaus...
Mėnesio tema. Kaip kaunietis Aleksandras tapo Macijausku
„Bressonas jau yra, aš noriu tapti Aleksandru Macijausku“, – juokiasi A. Macijauskas prisiminęs savo repliką po kolegos Antano Sutkaus kadaise...
Pažintis: Rytis Titas, arba užsienietiškai skambantis Kaunas
Kaunas kaip filmavimo aikštelė lyg ir nebestebina – čia sukurtas ne vienas lietuviškas ir užsienietiškas filmas, štai miniserialas „Tokyo...
Valentinas Klimašauskas: „Mano santykis su Kaunu itin konfliktiškas“
Tyliai išėjęs atostogų, lygiai taip pat tyliai šį sausį apie savo grįžimą į miesto renginių kalendorių pranešė Tarptautinis Kauno...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia