Mėnesio tema. Kaip kaunietis Aleksandras tapo Macijausku

„Bressonas jau yra, aš noriu tapti Aleksandru Macijausku“, – juokiasi A. Macijauskas prisiminęs savo repliką po kolegos Antano Sutkaus kadaise išsakyto komplimento, neva jis fotografuoja taip gerai, kaip prancūzų klasikas Henri Cartier-Bressonas.

Siauromis Aleksoto gatvelėmis prieinu Pievų gatvę. Aleksandras plačiai atveria savo namų duris, pakviečia vidun ir paprašo likti su batais, nes namuose vėsu. Šalia esančio kambario plokštumos nuklotos fotografijomis – čia maketuojama knyga kitam žinomam fotografui Edmundui Kolevaičiui. Pastaraisiais metais savo kolegoms A. Macijauskas sudarė daugiau nei dvidešimt knygų, o fotoaparato į rankas beveik neima: „Lakstyti gatvėmis energijos nebeturiu, o debesų ir paukštukų fotografija manęs nedomina.“

Kaip turbūt dauguma kauniečių, užaugau su A. Macijausko ir jo kartos humanistų fotografų darbais. Žymųjį „Ratą“ bei serijas „Veterinarijos klinikos“, „Lietuvos turgūs“ žinau mintinai. Šis fotografijos klasikas, kaip fotožurnalistui, buvo ne tik vienas mokytojų, bet ir didelis autoritetas dėl savo drąsos laužyti fotografijos taisykles ir kalbėti nepataikaujančiomis žiūrovui temomis.

Puikiai pamenu, kaip anuomet mane, dar moksleivį, per vieną parodos atidarymą Kauno fotografijos galerijoje užkalbino A. Macijauskas.

„Tai tu irgi fotografuoji?“, – rodydamas pirštu į man ant kaklo kabantį „Zenitą“ paklausė jis. Iš to jaudulio likusio mūsų pokalbio nepamenu, bet eidamas iš galerijos stebėjausi, kuo fotografijos klasikui gali būti įdomu kalbėti su fotografu paaugliu.

Kaunas ir fotografija man visuomet buvo susiję. Pradėjęs domėtis ja, gyvenau tarsi rojuje – eidamas Vilniaus gatve sutinku Romualdą Rakauską, Romualdas Požerskis pakviečia į savo studiją A. Mapu gatvėje, o galerijoje užkalbina pats A. Macijauskas. Kaune gyvieji klasikai yra išties gyvi, jie yra pasiekiami ir atsako į tavo klausimus. Taip gali jaustis dalimi reikšmingos bendruomenės, kurią sėkmingai toliau kuria Fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius.

Interviu sąmoningai nesiruošiau, nes žinau, kad pokalbiai su Aleksandru visuomet nuveda į netikėčiausias temas. Vis dėlto užsirašiau keletą dalykų, kurie labiausiai domina ir mane patį – apie fotografiją ir šeimą, pažintį su Lietuvos žmogumi, įkvėpimus ir iškvėpimus, ir, žinoma, Kauną.

Artūro Morozovo nuotr.

Artūro Morozovo nuotr.

Mano nuostabi žmona

„Mano draugai netikėjo, kad aš galiu tapti šeimos žmogumi. Žinote, aš taip pat. Tai buvo didžiulė meilė. Supraskite, aš visuomet buvau prieš visas taisykles, taip pat ir prieš santuoką. Buvau „žiaurus“ anarchistas. Bet viską pakeitė meilė“, – dvidešimtmetį save prisimena fotografas ir priduria, kad tuomet gyvenime jau buvo patyręs labai daug.

Su savo žmona medike Nijole Aleksandras susipažino vienuose Kauno šokiuose. Dėl jos dėmesio teko pakovoti gal pusmetį, tačiau juos vienijo pomėgis šokti: „Kaunas tuomet buvo pilnas šokių salių.“

Po metų draugystės pora nuėjo „susirašyti“ ir tik tada jis nuvažiavo pažindintis su uošviais. Pasiteiravus, kas pasikeitė po santuokos, atsako akimirksniu: „Žinote, atsirado baimės jausmo.“

Santuoka privertė subręsti ir tapti atsakingesnį, o žmona pati A. Macijauskui į rankas įdavė fotoaparatą ir paskatino tobulėti.

Kuomet fotomenininkas pradėjo kurti savo žymiuosius ciklus, buvo priverstas įsigyti automobilį ir su juo keliauti po įvairius Lietuvos turgus. Kartu su juo vykdavo ir šeima.

„Žmona pritepa sumuštinių, dar neprašvitus sėdame į mašiną, miegančius vaikus suguldome ant galinės zaparožiečio sėdynės ir lekiame į, tarkim, Mažeikius. Kol aš fotografuoju, žmona su vaikais vaikštinėja. Tai buvo puikūs laikai. Ne tik man – šios kelionės vaikams yra vienas smagiausių vaikystės prisiminimų“, – tikina fotografas ir priduria, kad jį visuomet labai palaikė Nijolė. Dažnai šeimos santaupos buvo skiriamos Aleksandro fotografijai ar knygoms leisti.

„Mano žmona – nuostabi“, – pokalbio metu vis kartoja Aleksandras.

Talentas ar juodas darbas

Bendraudamas su A. Macijausku, nustembu, nes visuomet kalba nuo fotografijos labai greitai pasisuka link literatūros, mėgstamų rašytojų citavimo. Tad smalsauju, kas gi jo kūrybingumui darė didžiausią įtaką.

„Tėvų, senelių auklėjimas, kuris atvedė prie svarbaus supratimo apie literatūros svarbą. Ją skaičiau visą gyvenimą, net jaunystėje sėdėdamas kalėjime. Mokykloje pasitaikė geri mokytojai, kurie sugebėjo įtraukti į įvairią saviveiklą. Turėjau ir kitą pusę – tai gatvės patirtis, už kurią, deja, ir patekau į cypę.

Visą gyvenimą manęs neapleido smalsumas, noras pažinti. Tam puikiai tiko žurnalistinė veikla, kuri labai praplėtė akiratį – važiavau į netikėtas vietas, pažinau įdomių žmonių“, – prisimena kadaise spaudoje dirbęs klasikas. Jo noras laužyti taisykles atsispindėjo ir fotografijoje – A. Macijauskas buvo pirmasis, kuris ėmė nuosekliai fotografuoti su vaizdą deformuojančiu plačiu objektyvu, rinktis tuomet nepateisinamus rakursus.

Fotografas įsitikinęs, kad didžiausias fotografo priešas yra „ponas tinginys“. Nors Aleksandras sako, kad fotografui ypač svarbus prigimtinis formos jausmas, paklaustas apie įkvėpimo paieškas, jis šypteli: „Norint ko nors pasiekti, reikia labai daug juodai dirbti. Geriausias įkvėpimas yra kryptingas darbas ir tobulėjimas.“.

A. Macijauskas mini ir kitą labai svarbią aplinkybę kūrėjui – tai buvimą bendruomenėje.

Artūro Morozovo nuotr.

Artūro Morozovo nuotr.

Žaliakelnis Kaunas

Žymioji Lietuvos humanistų fotografų karta yra siejama su Kaunu ar jo rajonu. Teiraujuosi Aleksandro, ką jam ir jo kūrybai reiškia šis miestas. Pašnekovas nieko neatsakęs pakyla nuo kėdės, lentynoje suradęs savo knygą atverčia vieną iš puslapių ir beda pirštu į savo rašytą dedikaciją miestui:

„Kaunas – mano pradžia ir, tikiuosi, pabaiga. Jame įvyko ir tęsiama viskas, kas vadinama gyvenimu. <…> Vandeningas žaliakelnis Kaunas pasirodė dėkingas kūrybai, nes čia gyvena visuomet viskuo nepatenkinti, kovingiausi Lietuvos piliečiai, amžini visokių revoliucijų šalyje iniciatoriai. Ir šiandien jiems laisvė nepakankama, netobula, nesoti. Ir mano kūryba labai netobula.“

Sugrįžęs prie mano klausimo apie aplinkybes, formavusias jo kūrybinę asmenybę, papildo, kad jį, be abejo, formavo ir tarpukario tradicija:

„Tarpukaris Kaunui davė labai daug. Mes manėme, kad esame fotografijos pionieriai. Iš tikro mes tik pratęsėme Kolupailos, Buračo, Daugėlos, Karpavičiaus darbą. Turėjome galimybę semtis iš prieškario fotografų ir buvom paveikti to laikmečio kultūrinio palikimo.“

Bendraujant su A.  Sutkumi, R. Rakausku ir kitais žinomais fotomenininkais visuomet pabrėžiama bendruomenės svarba. Niekas iš jų nekalba vien apie save, kaip nepriklausomą kūrėją. Tam antrina ir A. Macijauskas:

„Mes greit supratome bendruomeniškumo galią – jei kuriam nors padėsime išeiti į pasaulį, jis ir mus ten atsives. Visuomet, siųsdami savo fotografijų į užsienį, įdėdavome ir kolegos darbų. Mes vieni kitiems padėdavome gyventi. O kai jau gyveni, galima ir kurti. Beje, mums labai pasisekė, kad turėjome A. Sutkų ir jo ypatingą derybininko talentą.“

„Kitas dalykas, kas mus vienijo, – tai laisvės troškimas. Laisvė yra nuostabus dalykas, apie ją mes visi svajojome“, – šypsosi vienas žymiausių visų laikų Lietuvos fotografų.

Severinos Venckutės nuotr

Severinos Venckutės nuotr

A. Macijauską kalbino Artūras Morozovas

Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. gruodžio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“

Choreografas Jacob Bray. Apie patirtis, kurios nuspalvina mūsų laiką
Nors pati Kauno bienalė suplanuota 2019-ųjų vasarą, jos komanda jau kviečia į pirmosios tarptautinės „MagiC Carpets“ (liet. „Stebuklingų kilimų“)...
„GM Gyvai“. Dvylika metų kosmose
Muzika iš esmės, muzika su šaknimis, virš ne tokių ir senų žemėlapyje subraižytų sienų pakilusi – arba iki jų...
Iš Kauno į Niujorką ir atgal – nuo „Meno parko“ iki „Sla307“  (interviu)
#, arba „hashtag“ pavadinta birželio 29 d. atidaryta ir iki liepos 28-osios veiksianti trijų galerijos „Meno parkas“ atstovaujamų menininkų...
Vasarojančiame Kaune – apie paveldą, plastikinius langus ir Eritrėjos sostinę  
Birželio 25-29 dienomis Kaune, istoriniame „Pienocentro“ pastate ir keturiuose netoliese esančiuose kvartaluose plušėjo tarptautinė paveldo ir architektūros studentų bei...
Choreografas Jacob Bray. Apie patirtis, kurios nuspalvina mūsų laiką
Nors pati Kauno bienalė suplanuota 2019-ųjų vasarą, jos komanda jau kviečia į pirmosios tarptautinės „MagiC Carpets“ (liet. „Stebuklingų kilimų“)...
„GM Gyvai“. Dvylika metų kosmose
Muzika iš esmės, muzika su šaknimis, virš ne tokių ir senų žemėlapyje subraižytų sienų pakilusi – arba iki jų...
Iš Kauno į Niujorką ir atgal – nuo „Meno parko“ iki „Sla307“  (interviu)
#, arba „hashtag“ pavadinta birželio 29 d. atidaryta ir iki liepos 28-osios veiksianti trijų galerijos „Meno parkas“ atstovaujamų menininkų...
Vasarojančiame Kaune – apie paveldą, plastikinius langus ir Eritrėjos sostinę  
Birželio 25-29 dienomis Kaune, istoriniame „Pienocentro“ pastate ir keturiuose netoliese esančiuose kvartaluose plušėjo tarptautinė paveldo ir architektūros studentų bei...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia