Valentinas Klimašauskas: „Mano santykis su Kaunu itin konfliktiškas“

Tyliai išėjęs atostogų, lygiai taip pat tyliai šį sausį apie savo grįžimą į miesto renginių kalendorių pranešė Tarptautinis Kauno kino festivalis. Pirmasis jo veiksmas buvo Valentino Klimašausko kuruota paroda, vykusi ne Kaune ir net ne Lietuvoje, o internetinėje erdvėje. Apie festivalį jau daug kalbėjime, o dabar įvairių išsiplėsti leidžiančių klausimų turime Kaune gimusiam, ilgai Vilniuje dirbusiam, aktyvius pusantrų metų Atėnuose praleidusiam (per šį produktyvų laikotarpį kuratorius spėjo pristatyti knygą, sukuruoti porą parodų ir rezidencijų programą), nuolat pirštą ant projektų visame pasaulyje pulso laikančiam Valentinui Klimašauskui, šiandien gyvenančiam Rygoje. Beje, jis – ir itin pagaulaus literatūrinio kūrinio, iš skirtingų šaltinių internete sukompiliuotos fiktyvios autobiografijos „Alfavilnius“ autorius, sakantis, kad jei kauniečiai būtų atviresni ir smalsesni skaitytojai bei leidėjai, tokie kūriniai apie jų miestą „pasirašytų“ greičiau. Dar jis – leidinio apie skirtingus būdus, kaip tekstuose „talpinti“ parodas, „B ir / arba parodos gidas, kuris ieško savo parodos“, pristatyto įvairiose vietose, tarp jų ir knygų mugėje Niujorko MoMA PS1, autorius. Visko daug ir drąsiai. Taip jau būna su tais po pasaulį pasklidusiais kauniečiais, tiesa?

„Mes visi esame gyvenę Kaune, nepasisekusiame modernistiniame mieste, kuris teikia vilčių“, – tokį sakinį apie Kauną siūlei interpretuoti menininkams, dalyvavusiems videoparodoje „Portalai arba lokacijų paieška Kaune“, kuri buvo pristatyta žurnalo „Spike“ internetinėje svetainėje. Kur tu pats matai didžiausią Kauno nesėkmę, kur – viltį?

Mano santykis su Kaunu itin konfliktiškas. Kaip kaunietis dažnai bandau surasti kokių nors svarbesnių su miestu susijusių istorijų, juolab kad jų žinojimas ar vengimas greičiausiai suformavo ir mano asmenybę. Pradėsiu nuo to, kad labiau padėjau pažinti Kauną tik iš jo išvykęs. Tikriausiai to priežastis yra ta, kad ir pats Kaunas tik neseniai pradėjo atrasti savo istorinę savimonę. Paliekant nuošalėje Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubą, būtina prisiminti, kad tai, visų pirma, yra miestas, kuriame gimė itin svarbios pasaulio istorijai asmenybės, tokios kaip žmogaus teisių gynėja Emma Goldman, filosofas Emanuelis Levinas, radikalus avangardistas ir FLUXUS’o įkūrėjas Jurgis Mačiūnas, t. y. asmenybės, kurios praturtino mūsų pačių, kaip pasaulio gyventojų, pasaulio piliečių, sampratą ir suteikė mums daugiau teisių, laisvių, žinojimo. Kaunas turi ne itin su Kaunu susijusį M. K. Čiurlionio muziejų, jaukią mažų mastelių modernizmo architektūrą.

Tačiau Kaunas yra ir trauminė vieta, tam tikras mažas dvidešimto amžiaus modernizmo utopijos ir katastrofos modelis. Pačioje dvidešimto amžiaus pradžioje jis buvo carinės Rusijos tvirtovė, o po Pirmojo pasaulinio, tiksliau, nuo 1926 m., naujai statoma laikinoji sostinė tapo A. Smetonos diktatūros erdve (rekomenduojama literatūra apie tuometinės demokratijos būklę ir šiandieninį jos vertinimą – Zenono Norkaus „Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai“). Sovietinės okupacijos ir Antrojo pasaulinio metais miestas nukraujavo ir dėl trėmimų, emigracijos, prisidėdamas prie savo žydų tautybės gyventojų skerdynių. Kiek vėliau, jau tarybiniu laikotarpiu, miestas itin išsiplėtė, sulaukė gyventojų migracijos iš provincijos, tapo tikriausiai labiausiai industrializuotu miestu Lietuvoje, sporto, turizmo, edukaciniu centru.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje mieste buvo kilę stiprūs atgimimo ir ekologinis judėjimai, tarkime, Laisvės alėja buvo paskelbta nerūkymo zona, pradėti statyti vandens valymo įrenginiai, vykdomos kitos ekologinės akcijos. Dar vėliau, jau atgavus nepriklausomybę dešimtame dešimtmetyje, kapitalizmas čia parodė visas savo grimasas ir kumščius – subankrutavo industrija, intelektas, ir pinigai „nutranzavo“ į sostinę ar į emigraciją, gatvės lygmenyje miestą valdė mafija, pamažu Kaunas tapo sintetinių narkotikų ir netikrų pinigų padirbinėjimo lyderiu šiaurės Europoje.

Žodžiu, net ir punktyriškai pralekiant per XX a. Kauno istoriją, sunku apčiuopti miesto tapatybės pulsą, kuris trūkinėja ir yra labiau susijęs su nuolatine kaita, praradimais (tautinės įvairovės, tolerancijos, demokratijos, žmonių ir pan.) nei aiškiai išreikšta pilietine vizija. Taigi, iš čia ir „Mes visi esame gyvenę Kaune, nepasisekusiame modernistiniame mieste, kuris teikia vilčių“.

O vilties teikia daug kas. Mieste atsiranda vis daugiau kritiškų iniciatyvų, pavyzdžiui, šiemetinė Kauno bienalė (kuratorė Paulina Pukytė, Laima Kreivytė, Udi Edelman, kiti) tyrinėja su atmintimi, nacionalizmu, žydų tragedija ir kitkuo susijusias temas.  Knygynas „Six Chairs“, socialinis centras „Emma“, tarptautinė rezidencija „Šilainiai Project“ ir kitos didesnės bei mažesnės seniau egzistuojančios ir naujos iniciatyvos rodo, kad miestas tampa vis socialesne vieta.

Salomėjos Marcinkevičiūtės nuotr.

Salomėjos Marcinkevičiūtės nuotr.

Žinoma, klausiu ir kaip pavyko internetinė paroda – ar tai buvo daugiau racionalus, ar konceptualus sprendimas? Ar teko domėtis jos lankytojų geografija? Beje, kodėl būtent platformoje „Spike Art“ vyko paroda, koks ryšys tarp žurnalo ir festivalio?

Kaip dažnai būna, renkantis projekto formatą nemažai įtakos turi finansinės ar techninės galimybės. Kaip ir galima tikėtis darant projektus internete ir juose dalyvaujant tarptautiniams dalyviams, lankytojų geografijos statistika labai įvairi, tačiau vis dėlto koreliuoja su bendra žurnalo skaitytojų terpe, taip vadinama Vidurio, ar Centrine, Europa, dėl ko ir buvo pasirinkta bendradarbiauti su šiuo žurnalu, kurio pagrindinis biuras ir galerija šiuo metu yra Berlyne.

Kokią didžiausią pamoką apie šiuolaikinį meną Lietuvoje išmokai per dešimtmetį, praleistą dirbant ŠMC kuratoriumi?

Patirtis didžiausiame šiuolaikinio meno centre Baltijos šalyse, kuris turi itin profesionalią ir dažnai atsinaujinančią komandą, leidžia matyti didesnį peizažą ir formuluoti platesnius klausimus. Pavyzdžiui, kokia to paties ŠMC įtaka meno scenai, ypač lyginant su šalimis, kurios tokios institucijos neturi? Arba, prisimenant Andy Warholo tezę, kad šiuolaikinis menas yra tai, kas bus madinga po dešimt metų, galima paklausti, o kas naujo yra dabar ir ar tai neatrodys neautentiška po dešimties metų? Kokios parodų ar kūrinių temos yra aktualios ir kurios – nebe? Turint galvoje, kad Lietuvoje menininkų visada daugiau, nei galima pakviesti į parodą, kaip skaidriai vyksta menininkų atranka? Jei meno centrai įsipareigoja vietinei auditorijai pademonstruoti ir pasaulinius meno procesus, kaip tai padaryti netampant madingas sroves sekiojančia ir savanoriškai save kolonizuojančia institucija? Kartais itin paprasti klausimai yra patys sudėtingiausi. Pavyzdžiui, kas yra talentas? Kodėl kai kurie menininkai yra sėkmingesni ar produktyvesni už kitus? Kodėl mūsų regione tiek mažai menininkų, kurie dirbtų su tokiomis temomis, kaip migracija, lygios teisės, ekologija, dirbtinis intelektas ir panašiai?

Ar įmanoma lyginti ŠMC su Rygos šiuolaikinio meno centru „kim?“, kuriame dabar dirbi?

ŠMC turi tikriausiai šiuolaikiniam menui eksponuoti labiausiai tinkamą pastatą visoje Šiaurės ir Centrinėje Rytų Europoje, kuris, lyg dar to būtų negana, yra pačiame Vilniaus senamiestyje. 25 metų trukmės patirtis, kuri ne visada buvo tokia lengva, kaip kartais gali atrodyti iš šono, prisidėjo prie šiuolaikinio meno eksponavimo kultūros puoselėjimo ir vystymo Lietuvoje, itin kokybiško mūsų scenos reprezentavimo užsienyje, pavyzdžiui, Venecijos bienalėje. Šie procesai Latvijoje ar Estijoje dar tik vyksta, jų institucijos yra jaunesnės ir gerokai mažesnio mastelio. Kita vertus, Kaunas turi nuostabias muziejines erdves, tačiau dėl jų panaudojimo norėčiau išlikti gana kritiškas.

„kim?“ programų vadovas esi dar tik keletą mėnesių. Kaip tave sutiko Ryga?

Tai, kad Ryga pasikvietė kuratorių iš užsienio, yra pareiškimas visai Baltijos scenai, kad „kim?“ yra tarptautiškesnė institucija nei kitos, todėl ir pati Ryga sutiko smalsiai. Kita vertus, Ryga yra gana dinamiškas miestas. Kitais metais prasidės naujoji Rygos bienalė su graike kuratore Katerina Gregos, yra planuojami pora muziejų, kurie statomi apjungiant privačias, valstybės ir verslo iniciatyvas, todėl Latvijos scenoje pastebimas tam tikras sujudimas ir jaudulys. Mano pirmi mėnesiai Rygoje labiau susiję su scenos (auditorijos, menininkų ir institucijų) tyrimais, pirmieji susitikimai paprastai būna šilti ir gana daug menininkų bei institucijų siūlo įvairias bendradarbiavimo galimybes.

Tarptautiškumas „kim?“ nurodomas kaip vienas esminių akcentų. Kaip į jį žiūri iš programų vadovo pozicijos? Ar naudoji asmeninę lietuviškumo kortą, tiksliau, ar kreipi dėmesį į tėvynainius, ar lietuviškas menas tau šiuo atveju lygus bet kurios kitos šalies menui?

Tarp mūsų planų yra ir siekis kiek įmanoma labiau išlipti iš nacionalizmo ir regionalizmo žabangų, kita vertus, visai dažnai kyla klausimas, kodėl vienos meno scenos yra sėkmingesnės ir autonomiškesnės nei kitos. Tokia, pavyzdžiui, yra Vilniaus meno scena, kuri yra gana gyvybinga ir įvairi, todėl tikrai neišvengsime jos atstovų „kim?“.

Artėja Baltijos seserų šimtmetis, ar jo rėmuose turėsi projektų? Gal labiau latviškų nei lietuviškų?

Taip, artimiausias didelis bendras 2018 m. projektas yra Baltijos šiuolaikinio meno trienalė, kuri pirmiausia atsidarys Vilniuje, tada Taline, o kitų metų rudenį – ir Rygoje. Kiti „kim?“ šimtmečio projektai yra bendradarbiavimo projektai su menų centru BOZAR Briuselyje, šiuolaikinio meno centru „Bunker Krokuvoje, parodų erdve SIC Helsinkyje, fondais „Paraguy Press“ ir „Ricard Paryžiuje.

Prieš dešimt metų dalyvavai ir tapai konkurso „Sukurk Lietuvai viziją“ laureatu. Kaip dabar vertini savo tuomet užrašytą „WikiLietuvos“ teoriją? Ar priartėjome prie šios vizijos, ar reikėtų ją perdirbti, o gal ji vis dar galioja raidė į raidę, kaip buvo parašyta?

Žinojimas retai pralenkia patirtį, o galios struktūros, kurioms tokios vizijos ir rašomos, stengiasi išlaikyti status quo, jos bijo pokyčių ir vizijų. „Wikibendruomenės“, kaip bendrai kuriamo postvalstybinio derinio, idėja nėra nauja, ir gan didelė pasaulio dalis juda šia linkme. Mūsų valstybė dažnai panaši į gana konservatyvią savimi patenkintų valdininkų valdomą savimi nepatenkintų piliečių šalį, todėl mano pasiūlymas gal labiau buvo bandymas galvoti apie naują žodyną, kalbą, kuria mes kalbame apie save ir savo ateitį, su kalbos vartojimu susijusį žinojimą, permąstyti kalboje įsitvirtinusias ideologines nuostatas ir panašiai.

Sėkmingiausia Lietuvos vizija tikriausiai laikyčiau Gedimino laiškus, kuriais jis kvietė amatininkus ir prekeivius į Vilnių ir garantavo jiems mokestines nuolaidas bei konfesinę toleranciją. Būtent šie laiškai, o ne Geležinio vilko sapnas sukūrė Vilnių, o per Vilnių ir Lietuvą bei mus. Tie laiškai turėjo kelias prasmes, o viena jų sakė, kad Vilnius yra atviras ir liberalus miestas. Aišku, tai irgi veikė kaip triukas, nes to meto politinė aplinka nebuvo tokia taiki  ir skaidri, kaip norėtųsi manyti. Bet klausimas išlieka – kaip mums būti atviresniems pasauliui, ateičiai, naujoms galimybėms?

Jan Kampshoff nuotr.

Jan Kampshoff nuotr.

Kaip kuratorius daug dirbi su dizainere Gaile Pranckūnaite. Kur jūsų tandemo stiprybė?

Pasinaudodamas proga norėčiau padėkoti ir daugiau žmonių, su kuriais dirbau ar dirbu šiuo metu, dizaineriams, leidėjams, kuratoriams, rašytojams, redaktoriams, menininkams, artimiesiems. Meno ar net literatūriniai projektai yra bendras daugelio talentingų profesionalų rezultatas.

Kaip ankstesnių bienalių kontekste vertini Lietuvos pasirodymą besibaigiančioje šiemetėje Venecijos bienalėje? Kokį atgarsį, impulsą meno temperatūrai Lietuvoje šis pasirodymas galėtų sukelti?

Šįkart nebuvau, tačiau kažkokio sukrėtimo tikėtis būtų sunku, nes Lietuvą reprezentuojantis menininkas Žilvinas Landzbergas prieš tai turėjo savo solo parodą ŠMC ir tik vėliau paroda pavirto Venecijos projektu.

Kuris šiandien kuriantis lietuvis menininkas yra didžiausias Lietuvos meno ambasadorius užsienyje? Ar galės kas nors artimu metu pakeisti šioje pozicijoje lyderiaujančius M. K. Čiurlionį ir J. Meką?

Jei atsakyčiau, pasielgčiau neetiškai ir neracionaliai, nes menas yra gyvas procesas, nauja besikeičianti politinė tikrovė ar technologiniai atradimai nuolat keičia vertybių parametrus. Lietuva turi kelias sėkmingai kuriančias menininkų kartas, todėl siurprizų galima laukti iš bet ko.

Grįžo Tarptautinis Kauno kino festivalis, ar grįši į jį bei Kauną ir tu?

Tikiuosi. Mes turime planų su knygynu „Six Chairs Books“, kuriuos rekomenduoju aplankyti (šiuo metu knygynas įsikūręs Kauno menininkų namuose – aut. past.), be to, mūsų filmas dar nebuvo rodomas jokiame Kauno didžiajame ekrane.

 

www.kim.lv

www.selectedletters.lt

Valentiną Klimašauską kalbino Daina Dubauskaitė

Interviu publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. lapkričio nr. rubrikoje „Kaunietis“

Apie Kiemų šventę… Šilainiuose, prie Baltijos jūros
Visą rudenį ir žiemą Kaune ir Kauno rajone nėrę antklodes, galiausiai sutekėjusias į vieną didelę lietuvišką, o šią išsiuntę...
Spektaklio pagal Kahlilo Gibrano kūrybą autoriai – apie jame keliamus klausimus
Birželio 1, 2, ir 7 dienomis Nacionalinio Kauno dramos teatro Mažojoje scenoje režisierius Paulius Markevičius pristatys spektaklį „Vietiniai“ pagal...
Apie ateities Europą ir draugus Kaune su VDU Garbės daktaru Stefano Bianchini
Gegužės 15-ąją iškilmingo Vytauto Didžiojo universiteto Senato posėdžio metu VDU Garbės daktaro regalijos buvo įteiktos VDU docentui Mykolui Jurgiui...
Garsas be muzikos. Pokalbis su „matters_“ garso rezidencijų dalyviu William „Bilwa“ Costa
„Un/Natural Field Recordings / Natural Overdubs“ („Ne/Natūralios aplinkos įrašai / Natūralūs persidengimai“) – taip iš pirmo žvilgsnio komplikuotai skamba...
Apie Kiemų šventę… Šilainiuose, prie Baltijos jūros
Visą rudenį ir žiemą Kaune ir Kauno rajone nėrę antklodes, galiausiai sutekėjusias į vieną didelę lietuvišką, o šią išsiuntę...
Spektaklio pagal Kahlilo Gibrano kūrybą autoriai – apie jame keliamus klausimus
Birželio 1, 2, ir 7 dienomis Nacionalinio Kauno dramos teatro Mažojoje scenoje režisierius Paulius Markevičius pristatys spektaklį „Vietiniai“ pagal...
Apie ateities Europą ir draugus Kaune su VDU Garbės daktaru Stefano Bianchini
Gegužės 15-ąją iškilmingo Vytauto Didžiojo universiteto Senato posėdžio metu VDU Garbės daktaro regalijos buvo įteiktos VDU docentui Mykolui Jurgiui...
Garsas be muzikos. Pokalbis su „matters_“ garso rezidencijų dalyviu William „Bilwa“ Costa
„Un/Natural Field Recordings / Natural Overdubs“ („Ne/Natūralios aplinkos įrašai / Natūralūs persidengimai“) – taip iš pirmo žvilgsnio komplikuotai skamba...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia