Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia

Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje, ji su mama emigravo į Londoną, čia baigė pianino klasę Londono Karališkojoje muzikos akademijoje. 1924 m. mirus mamai Antonietta išvyko iš Londono ir leidosi į kelionę po Europą. Roma apvertė jos gyvenimą aukštyn kojomis: čia Antonietta pradėjo studijuoti dailę, sukūrė šeimą, kartu su vyru tapytoju Mario Mafai subūrė Cavour‘o gatvės tapytojų grupę, žinomą Via Cavour vardu. Netrukus Antonietta perėjo prie skulptūros, lydėjusios menininkę visą likusį gyvenimą.

Šiuo metu vyksta derybos su Romoje veikiančiu studijų centru Centro Studi Mafai Raphaël dėl galimos Antoniettos parodos Kaune. Tikėtina, kad ji būtų eksponuojama A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, kuriame ir kalbėjomės su Antoniettos anūke Raffaella De Pasquale, vadovaujančia minėtam studijų centrui, ir meno istorike Serena de Dominicis.

Julijos Račiūnaitės nuotr.

Julijos Račiūnaitės nuotr.

Papasakokite apie Antoniettos gyvenimą Kaune.

Raffaella De Pasquale: Šis Antoniettos gyvenimo tarpsnis yra paslaptis, apie jį išlikę labai mažai informacijos. Ji iškeliavo iš Kauno būdama maždaug dešimties. Net tikslių jos gimimo metų nežinome – karo metu ji galėjo pakoreguoti datą pase. Tai galėjo būti bet kurie metai nuo 1885 m. iki 1889 m., bet galbūt ji buvo dar vyresnė. Jokių tai įrodančių dokumentų nėra išlikę. Tėra mažytė sena Antoniettos tėvo fotografija. Jis buvo rabinas čia, Kaune, kur ir mirė 1905 metais. Antoniettos parašytuose atsiminimuose pasakojama ir apie tėvą, ir jaunus rabinus, tėvo auklėtinius, ir apie namus, kuriuose gyveno jos šeima. Tačiau šie atsiminimai gana abstraktūs. Reikėtų pridurti, kad Antonietta turėjo labai lakią vaizduotę. Nežinia, kada jos pasakojami prisiminimai perauga į įsivaizduojamas istorijas, fantazijas.

Netgi jos vardą gaubia paslaptis. Antonietta nėra tikrasis vardas. Veikiausiai menininkė jį pasikeitė atvykusi į Londoną. Jos vardas galėjo būti Nikomora – tai senas žydiškas vardas, duodamas mergaitėms, gimusioms tam tikru vasaros laikotarpiu. Antoniettos pavardė „Raphaël“ taip pat veikiausiai yra sutrumpinta, pakoreguota pagal angliškąją tradiciją. Šį tą apie kūrėjos gyvenimo pradžią būtų galima išsiaiškinti būtent čia, Kauno archyvuose.

Tėvui mirus, Antonietta kartu su mama paliko Kauną ir persikėlė gyventi į Londoną. Tikėtina, kad čia tuo metu gyveno ir jos broliai. Įdomu, kad atvykusi į Italiją kūrėja beveik niekada neminėjo savo brolių, seserų. O juk gali būti, kad jos šeimoje buvo net 12 vaikų. Žinome šį tą tik apie vieną vyresnę seserį, irgi gyvenusią Londone, kurią Antonietta porą kartų yra minėjusi. Tačiau jos nebuvo labai artimos. Antonietta buvo labai stipri asmenybė ir tikra individualistė. Tiesa, dailininkė, yra nutapiusi abiejų savo tėvų portretus.

Įdomi, šiek tiek čiurlioniška kūrybinė Antoniettos evoliucija – nuo muzikos iki vaizduojamojo meno. Gal galėtumėte pakomentuoti šią slinktį Antoniettos gyvenime, kodėl ir kaip ji įvyko?

R. P.: Manau, nereikėtų lyginti jos ir Čiurlionio. Antonietta nepaprastai mėgo ir vertino muziką, baigė pianino klasę Londono Karališkojoje muzikos akademijoje, tačiau muzikos nekūrė – siekė tapti koncertuojančia pianiste. O tapyti profesionaliai ji pradėjo tik Romoje.

Serena de Dominicis: Tačiau jos pirmieji, tiesa, dar neprofesionalūs piešiniai pasirodė Londone, 1912 metais. Viena vertus, Antoniettos gyvenime muzika išliko svarbi ir jai pasirinkus dailę. Galima aptikti jos paveiksluose vaizduojamą pianiną, kitus instrumentus. Kita vertus, jau tuo metu, kai studijavo smuiką ir fortepijoną Londone, ji daugybę laiko praleisdavo muziejuose. Taigi, galima sakyti, kad ir muzika, ir dailė visada buvo jos gyvenimo dalis.

R. P.: Antonietta be galo mėgo groti, puikiai mokėsi, kaip minėjau, norėjo tapti koncertuojančia pianiste. Tačiau, pabandžius groti prieš publiką, ji suvokė, kad šio tikslo įgyvendinti nepavyks.

S. D.: Scenos baimė buvo tokia didelė, kad pianistė, prireikus pademonstruoti įgūdžius prieš žiūrovus, patyrė visišką nesėkmę. Antonietta norėjo kurti meną žmonėms, žiūrovams, tad, suvokusi, kad muzika šios galimybės jai nesuteiks, tiesiog pakeitė meno formą.

R. P.: Nežinau, kiek muziką Antonietta siejo su kūryba. Muzikuodama ji veikiau palaikė tam tikrą discipliną, praktikavosi. Ji niekada nenustojo groti, bet niekada muzikos nekūrė ir daugiau viešai nekoncertavo.

Įdomu, kad pirmas dalykas, ką menininkė padarė atvykusi į Romą, buvo nė kiek nesusijęs su muzika – ji užsirašė į piešimo akademiją. Išvykusi iš Londono, Antonietta savo gyvenimą pakeitė kardinaliai.

Julijos Račiūnaitės nuotr.

Julijos Račiūnaitės nuotr.

Kaip manote, kokia yra Antoniettos reikšmė jos amžininkų kūrėjų kontekste?

R. P.: Pati Antonietta, be abejo, patyrė didelę Mario Mafai įtaką. Ji pati kurį laiką nebuvo labai gerai žinoma. Kita vertus, galėtume pripažinti jos įtaką septyniasdešimtųjų Transavanguardia (itališkas neoekspresionizmas) judėjimo atstovams, tokiems kaip Mimmo Paladino, Enzo Cucchi. Gal tai nebuvo tiesioginė įtaka, tačiau jų darbuose matyti nemažai sąsajų.

Be abejo, Antonietta Raphaël yra svarbi Italijos dailei, tačiau ne savo sukurta mokykla, įtaka kitiems kūrėjams, bet savo išskirtinumu, originalumu. Iki Antoniettos tokios skulptūros nebuvo nei Romoje, nei Italijoje.

Jei supratau teisingai, itališkojo ekspresionizmo pavadinimas (Scuola di via Cavour) buvo pasirinktas pagal adresą, tiksliau – gatvės pavadinimą, kurioje nuo 1927 m. gyveno Antonietta Raphaël ir Mario Mafai.

R. P.: Tai tiesa. Antonietta supažindino Italiją su ekspresionizmu, tačiau reikia turėti omenyje, kad ekspresionizmas, skirtingai nei, tarkime, futurizmas tuo laikotarpiu nebuvo dominuojanti srovė Italijoje. Galima sakyti, kad Antonietta stipriai išplėtė Italijos meno lauką, suteikė jam laisvės, naikino galiojusius standartus. Kaip minėjau, ji buvo ne tik labai lakios fantazijos, bet ir stipri, revoliucingai mąstanti asmenybė. Antoniettai susipažinus su Mario Mafai ir Scipione, jie jau buvo tapytojai. Tačiau ji jų kūrybai ir visam Via Cavour judėjimui suteikė šio to autentiško ir fundamentalaus.

S. D.: Tai teisinga, jei kalbame apie ją kaip apie tapytoją, o su skulptūra yra dar šiek tiek kitaip. Yra dvi Antoniettos – tapytoja ir skulptorė.

Ir disciplinuota pianistė.

S. D.: Taip, taigi yra trys Antoniettos!

Julijos Račiūnaitės nuotr.

Julijos Račiūnaitės nuotr.

Įdomu, kad Antonietta pasirinko skulptūrą. Anuomet šioje srityje dominavo vyrai.

R. P.: Taip, taip. Kai kas sako, kad taip ji siekė atsiskirti nuo savo vyro Mario Mafai kūrybos, jo įtakos. Tai galėtų būti viena iš priežasčių. Tačiau taip pat manau, kad jai labai tiko skulptūra. Ji norėjo būti kuo arčiau meno kūrinio, jį liesti, turėti tiesioginį kontaktą su medžiaga, iš kurios gimsta darbas. Pamenu, kai mes buvome maži vaikai, ji labai mėgdavo mus čiupinėti, tarsi norėtų suformuoti iš mūsų kūnų skulptūras, o gal kažką iš mūsų anatomijos pritaikyti savo skulptūroje. Mes tiesiog lakstydavome po namus, o ji vis žiūrėdavo į mus tiriamu žvilgsniu.

Kaip pakomentuotumėte Antoniettos ir Mario Mafai santykius? Kokia jie buvo pora?

S. D.: Be abejo, jų santykiuose buvo šiek tiek konkurencijos. Antoniettai atvykus į Romą viena po kitos gimė trys dukros – Miriam (1926 m.), Simona (1928 m.) ir Giulia (1930 m.). Mario Mafai buvo aštuoneriais, gal devyneriais metais jaunesnis už Antoniettą, ko gera, dar nesubrendęs šeimyniniam gyvenimui, be to, jų charakteriai nepaprastai skyrėsi. Tarp jų būta didelės meilės, yra išlikę labai gražių laiškų, bet šeimyniniai jų santykiai buvo labai audringi. Taigi, po trumpo santuokinio gyvenimo jie išsiskyrė. Nepaisant to, Antoniettos dienoraštyje galima rasti labai daug sentimentų Mario atžvilgiu (jos dienoraštis buvo tikras dienoraštis, rašytas tik sau, be jokio ketinimo publikuoti).

Įdomu, kad per visą gyvenimą Mario ir Antonietta buvo vienas kitam labai svarbūs ir kolegiškai pagarbūs. Jie susitikdavo parodose, vienas su kitu konsultuodavosi meno, kūrybos klausimais. Galima sakyti, kad jų skyrybos buvo labai modernios, o šiuo modernumu Antonietta juk iš esmės pasižymėjo. Išsiskyrusi su Mario, ji niekada daugiau neištekėjo ir neturėjo kitų romantinių santykių. Skulptūra, menas buvo jos gyvenimo pagrindas.

Gal kiek per anksti klausti, tačiau kokios parodos galėtų tikėtis Kaunas?

S. D.: Svajojame apie parodą kuri galėtų paaiškinti Antoniettos gyvenimą, etapais pristatyti jos istoriją. Ją sudarytų piešiniai, tapyba, skulptūra. Meno kūriniai pasakotų apie įvairius jos gyvenimo momentus, vietas, kuriose ji gyveno, šeimą, motinystės laikotarpį. Labai svarbu pabrėžti jos, kaip klajoklės, keliautojos, savybes. Ji gimė Kaune, iš kurio jai teko bėgti. Italijoje jai taip pat teko bėgti nuo fašizmo. Taigi bėgimas irgi yra svarbus jos gyvenimo motyvas.

R.P.:  Taip pat įdomu, kad ji pati save visada laikė šiauriete. Žiemos metu Romoje ji be vargo visur sau vaikščiodavo nuogomis kojomis, tik su sandalais. Kartu ji buvo labai moderni, mėgo siūti sau rūbus, pvz., didžiulius darbinius šortus arba tunikas. Jos rūbai buvo itin patogūs ir labai skyrėsi nuo tuometinės italių aprangos. Antonietta buvo tvirtas žmogus, bet ir labai atviras naujovėms, visada domėjosi savo amžininkų kūryba. Pvz. vykstant didžiulei Jackson Pollock parodai 1950-aisiais ji be galo susidomėjo amerikiečio kūrybos principais, siekė kuo daugiau apie sužinoti apie menininką.

Taigi, grįžtant prie parodos, vyksiančios Kaune: norime kuo išsamiau atskleisti Antoniettos charakterį. Norėtume, kad paroda būtų kilnojamoji ir keliautų per visus kūrėjos istorijai svarbius miestus: Romą, Londoną, Kauną.

Julijos Račiūnaitės užrašytame pokalbyje taip pat dalyvavo meno istorikė Prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis, A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus vedėja Jurgita Rimkutė-Vainiuvienė.

Pažintis: Rytis Titas, arba užsienietiškai skambantis Kaunas
Kaunas kaip filmavimo aikštelė lyg ir nebestebina – čia sukurtas ne vienas lietuviškas ir užsienietiškas filmas, štai miniserialas „Tokyo...
Valentinas Klimašauskas: „Mano santykis su Kaunu itin konfliktiškas“
Tyliai išėjęs atostogų, lygiai taip pat tyliai šį sausį apie savo grįžimą į miesto renginių kalendorių pranešė Tarptautinis Kauno...
Pokalbis su Isiah Medina: „Kinas – tai filosofijos rūšis“
Isiah Medina – Kanados avangardo vunderkindu tituluojamas režiserius iš Toronto, 10-ajame Tarptautiniame Kauno kino festivaltyje pristatantis debiutinį savo filmą...
Mėnesio tema. Optimistinis eksportas
2018 m. Lietuvos šimtmečio proga modernistinė Kauno architektūra drąsiai peržengs geografines, fizines ir mentalines Kauno ribas. Kilnojamoji paroda „Optimizmo...
Pažintis: Rytis Titas, arba užsienietiškai skambantis Kaunas
Kaunas kaip filmavimo aikštelė lyg ir nebestebina – čia sukurtas ne vienas lietuviškas ir užsienietiškas filmas, štai miniserialas „Tokyo...
Valentinas Klimašauskas: „Mano santykis su Kaunu itin konfliktiškas“
Tyliai išėjęs atostogų, lygiai taip pat tyliai šį sausį apie savo grįžimą į miesto renginių kalendorių pranešė Tarptautinis Kauno...
Pokalbis su Isiah Medina: „Kinas – tai filosofijos rūšis“
Isiah Medina – Kanados avangardo vunderkindu tituluojamas režiserius iš Toronto, 10-ajame Tarptautiniame Kauno kino festivaltyje pristatantis debiutinį savo filmą...
Mėnesio tema. Optimistinis eksportas
2018 m. Lietuvos šimtmečio proga modernistinė Kauno architektūra drąsiai peržengs geografines, fizines ir mentalines Kauno ribas. Kilnojamoji paroda „Optimizmo...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.