Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“

1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ Karo muziejaus sodelyje, pirmąkart atrakino pastato Rotušės g. 27 duris jau kaip naujosios Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galerijos „Meno parkas“ direktorius. Baigiantis 2017-iesiems su menininku ir kuratoriumi A. Žalpiu ir jo kolegėmis bent keletą valandų galėtume šnekėti vien apie šiais metais įgyvendintus projektus Kaune ir užsienyje. Žinoma, metai – jubiliejiniai, tad ir įvykių daug. Bet visi jie neatsitiktiniai ir nevienkartiniai. „Meno parkas“ – bene daugiausia tarptautinių ryšių primezgusi Kauno galerija, kurios pažinčių tinklas driekiasi per Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją, Ispaniją, Portugaliją, Didžiąją Britaniją, JAV… Ir, žinote, visi šie dalykai, sutekėję į „Meno parko“ jubiliejų, svariai prisidėjo prie šio žurnalo numerio temos užtvirtinimo. Taigi su galerijos direktoriumi ir jį vis papildančiomis kolegėmis Giedre Legotaite ir Lina Šniraite-Mikalauskiene kalbamės apie meno eksportą ir… tikimės, kad bus proga išgirsti ir visą paminklo Karo muziejaus sodelyje atstatymo istoriją.

Kokios sąlygos 1997-aisiais buvo rastis galerijai Kaune?

Arvydas Žalpys: Tai buvo Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus sprendimas – manau, natūralus: tuomet Lietuvos kultūriniame gyvenime viskas keitėsi, niekas nebevaržė kūrinių, projektų turinio. Be to, Sąjunga turėjo pastatų, tai buvo didelis pliusas. Kaune ir dabar trūksta parodinių erdvių, anuomet trūko dar labiau, taigi kilo idėja kurti galeriją. Šis judėjimas tuomet tik formavosi, Vilniuje keletą metų veikė „Vartai“, Kaune – jau nebeegzistuojanti Alberto galerija, vėliau kryptį pakeitęs Kauno „Langas“. Taigi aš buvau vienas tų, kuriuos pakvietė naujoje galerijoje dirbti. Jau turėjau tarptautinių meno projektų kuravimo patirties taigi nusprendžiau surizikuoti, nors galerininko veiklos iki tol nebuvau išbandęs.

O kaip mezgėsi pirmieji tarptautiniai ryšiai?

A. Ž: Taip jau susiklostė, kad turėjau platų draugų ratą. Vieni turėjo kultūrai artimų pažįstamų ar giminių Paryžiuje, kiti – Vokietijoje. Atkūrus nepriklausomybę Lietuvos menas tapo aktualus, imta kalbėti, kad reikia jį populiarinti užsienyje, tad tie draugai ir pažįstami mane tiesiog įstūmė į veiklą. Viskas rutuliojosi greitai, stipriai, su dideliu entuziazmu. Vakarai mus palaikė finansiškai, nes buvo tuo suinteresuoti.

Kurie lietuviai menininkai tuomet Vakarams buvo įdomiausi? Ar jūsų požiūris į tai, ką reikia vežti, ir priimančių reakcija sutapdavo?

A. Ž.: Tie eksperimentai buvo labai gera patirtis – dėl tokių sąlygų, tokio pasitikėjimo ir dabar kartais tenka ilgai pakovoti. Vyravo tokia filosofija – jei yra kuratorius, vadinasi, reikia juo pasitikėti. Jei padarysi blogai, nebebūsi kviečiamas kuruoti projektų ateityje. Nurodymų, kokių ir šiandien tenka išgirsti, nebuvo. O projektai buvo dideli, iškart trijų Baltijos šalių, su užsienio kuratoriais važinėjome ir po Latviją bei Estiją, atrinkinėjome darbus, bet patvirtinimų, svarstymų nebuvo. Svarbiausia buvo tai, ar produktas kokybiškas. Kadangi veikla buvo aktyvi ir vaisinga, galiu teigti, kad dirbome kokybiškai. Rodėme geriausius to laiko menininkus, dėl kurių indėlio į Kauno meninį gyvenimą niekas neabejojo, – Rimvidą Jankauską-Kampą, Eimutį Markūną, Naglį Rytį Baltušniką, Česlovą Lukenską, Eleną Balsiukaitę – visus, kurių parodas čia lankydavo. Stengėmės pademonstruoti, kiek daug gerų menininkų turime, įrodyti, kad tiek metų būdami „už borto“ nesėdėjome rankų sudėję.

Giedrė Legotaitė, Lina Šniraitė-Mikalauskienė, Arvydas Žalpys

Giedrė Legotaitė, Lina Šniraitė-Mikalauskienė, Arvydas Žalpys

Giedrė Legotaitė: ir dabar tikslas tas pats, tik gal labiau renkamės, kur juos rodyti.

A. Ž.: Aha, tikslas tas pats, tik tuomet mūsų visi laukė, žiūrėjo išplėtę akis, o dabar nebesame tokie atraktyvūs politine prasme, dalyvaujame didelėje konkurencinėje kovoje.

O kada tas politinis atraktyvumas baigėsi? Kuomet į Lietuvą nebežiūrėjo kaip į naują šalį?



A. Ž.: Atidarius „Meno parką“ banga dar tęsėsi. 1999-aisiais būtent todėl pradėjome tęstinį tarptautinių šiuolaikinio meno mainų projektą „Meno linija“. Viskas vyko labai spėriai! Pavyzdžiui, viena KTU profesorė atvedė pas mus lenkų galeristą, per jį radosi kita Lenkijos galerija, per Lenkų kultūros centrą užmezgėme dar daugiau ryšių. Labai daug jų užmegzti padėjo ir tuometinis Vokietijos kultūros atašė Lietuvoje. Taigi dar keletą metų padidinto dėmesio tikrai buvo, didelė dalis tuo metu eksportuotų projektų vyko su užsienio partnerių parama, ypač Vokietijoje. Vėliau atsirado kitų naujų pavadinimų Europos žemėlapyje, mes tapome senbuviais, manau, tai normalu – ėmėme kapstytis patys.

Sunku buvo?

A. Ž.: Tarptautinis partnerių ratas išliko didelis, kartu pradėjome aplikuoti į europinius projektus. Vieną, antrą, trečią laimėjome. Tai – nuolatinis darbas, be lėšų juk nieko nenuveiksi. Vyksta nuolatiniai mainai – važiuojame į užsienį patys, tuomet laukiame menininkų iš svetur Lietuvoje. Visgi „Meno parko“ prioritetas yra eksportas – tai yra, kasmet daugiau parodų surengiame užsienyje, nei užsieniečiai – pas mus. Grįžtamasis ryšys vis dėlto privalomas, galbūt kai kam atrodo, kad čia tik mūsų laukia, kol ką nors atvešime, bet taip nėra. Menininkai iš kitų šalių lygiai taip pat nori savo kūrybą pristatyti svetur.

Ar skiriasi parodų, projektų pateikimas skirtingose šalyse? Ar koreguojate idėjas priklausomai nuo kelionės tikslo, gal net galerijos pobūdžio?

G. L.: Taip, kiekvieną kartą mąstome apie ekspoziciją konkrečiai vietai. Kartais iš tiesų bandome nuspėti, kas labiau tiktų vienai ar kitai tautai. Kai aplikuojame dalyvauti šiuolaikinio meno mugėse, turime pateikti stendų planus, ir jei, tarkime, į vieną mugę nebūname atrinkti, niekada to paties projekto neteikiame kitai.

A. Ž.: Nėra tokių pačių parodų. Be abejo, jei tik yra galimybė adaptuoti tai, kas mums patiems aktualu, kuo tikime, kad tai neliktų tik vienkartinis įvykis, tai visuomet malonu. Pavyzdžiui, Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės projektą „Gamtos gurmano kabinetas“ adaptavome Londono galerijai „Unit 1 Gallery |Workshop“, jis ten puikiai tiko.

Darbe

Darbe

Užsiminėte apie šiuolaikinio meno muges – labai gerai, turime ko paklausti. Lietuvoje tokios meno vartojimo patirties nėra daug – juk vyksta tik „Art Vilnius“. Kaip tokiose mugėse dalyvaujama? Ar rūpinatės tik savo stendu, ar ieškote partnerių? Kaip tai atsiperka, kas motyvuoja dalyvauti?

G. L.: Pasiruošimas aplikuoti, erdvių tyrimas, projektų rengimas, medžiagos apie menininkus ruošimas užtrunka, patvirtinus dalyvavimą, darbas tęsiamas nuotoliniu būdu. Procesas netrumpas. Žinoma, dalyvavimo tikslas yra tai, kad menininkų darbai rastų kelią pas kolekcionierius. Kitas svarbus dalykas yra mezgami santykiai. Ieškome, ką galėtume pasikviesti į galerijos kas dvejus metus rengiamą festivalį „Kaunas mene“, dairomės aktualių menininkų, pažindinamės su užsienio galerijomis. Arvydas minėjo Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės parodą Londone – „Unit 1 Gallery | Workshop“ pati mus rado būtent mugėje. Vėliau Kaune rengėme jų fotografijos parodą.

A. Ž.: Pastaraisiais metais pasikeitė mugių formatas. Anksčiau jos tikrai buvo labiau orientuotos į kolekcionierius. Dabar kai kurios pasiekė tokį kokybės lygį, kad, ten patekus, tiek galerijos, tiek jos menininkų vertė gerokai ūgteli. Tai Lietuvoje apie meno rinką sunku kalbėti, o užsienyje ji verda, gerų menininkų daug. Perkamas menininkas – tas, kuris turi solidžią biografiją, legendą, kitų svertų, padedančių apsispręsti tiems, kurie perka investuodami.

Kurios mugės yra pačios svarbiausios?

A. Ž.: Žinoma, „Art Basel“. Nėra nė vienos galerijos, kuri nesvajotų ten būti. Dėl savo kokybės, apimties ir kitų aspektų tai be galo įspūdingas renginys, diktuojantis šiuolaikinio meno tezes. Ar kuri nors lietuvių galerija galėtų ten dalyvauti? Abejoju. Tai brangu finansiškai, be to, neturime nė vienos, kuri būtų tokio pajėgumo.

Bet jei vertiname tik meninį aspektą, lietuvių kūrėjai juk gali būti ir yra ten eksponuojami?

G. L.:Taip, bet kuo daugiau dalyvauji tokiuose renginiuose, tuo geriau supranti, kad vertinamas ne tik menas.

A. Ž.: Geras menininkas negali būti be galerijos, o galerija – be menininko. Vertinant galerijas žiūrima į visumą. Galbūt į pasiūlymą įtrauksi itin gerą menininką, bet, kaip galerija, būsi kotiruojama ne tame lygmenyje – tuomet į vardą bus pasižiūrėta kaip į atsitiktinį reiškinį. Mes paprastai sulaukiame gerų vertinimų, vis dėlto iki „Art Basel“ lygio mums dar reikia augti. Kaip ir iki „Armory Show“ Niujorke ar FIAC Paryžiuje. Lyg ir galėtume bandyti, bet juk patekimas – dar ne viskas. Bet kuri mugė – tai labai didelės investicijos.

Mugėse svarbu tai, kad menininko kūrybą pamatys labai didelis skaičius žmonių per labai trumpą laiką, – tam galbūt galėtų prilygti nebent Venecijos ar Liono bienalė. Kalbu apie dešimtis tūkstančių žiūrovų – tai milžiniška sklaida. Ne tik menininkui, bet ir galerijai, miestui. Beje, galioja bendra taisyklė – stenduose nerašomos šalys, tik miestai. Taigi net Berlyne, kur ką tik dalyvavome meno mugėje „Positions“, tenka išgirsti klausimą „Kur tas Kaunas?“. Pagalvoji, mes čia kartais save taip sureikšminame, bet išvažiavus…

Giedrė Legotaitė

Giedrė Legotaitė

Taigi važinėdami dirbate ir Lietuvos, Kauno kultūros ambasadorių darbą…

A. Ž.: Beje, kai kada tai tampa net barjeru lankytojams. Singapūre, pavyzdžiui, dalis lankytojų dirstelėję į stendo pavadinimą taip ir nedrįso peržengti jo ribos. Bet, žinoma, negirdėtas miestas ir sudomina. Daug profesionalų stabteli, pasidalija gerais įvertinimais. Pavyzdžiui, Berlyne Bukarešto bienalės kuratorė tarstelėjo, kad mūsų stendas – vienintelis, vertas dėmesio.

G. L.: Tame pačiame Berlyne prieš keletą metų stendą aplankę ir darbą įsigiję kolekcionieriai po kurio laiko atvažiavo į Kauną papildyti kolekcijos. Smagu!

A. Ž.: Taip, visada smagu, kai įvyksta ta tikroji „mugė“, kad padedame menininkams. Būkime atviri – Lietuvoje darbų nuperkama labai nedaug.

Kodėl gi Lietuvoje neatgimsta meno kolekcionavimo, galų gale pirkimo namams, dovanoms kultūra?

G. L.: Manau, kad tai tiesiog nėra pirmo būtinumo dalykas. Gyventi juk nėra paprasta. Nekalbu apie milijonierius, kurie gali sau tai leisti, bet nežino, kad gali turėti kolekciją, kad tai prestižo reikalas.

A. Ž.:Tai, kad jaunoji karta, kuri galėtų pirkti, bet neperka ir net neina į galerijas, manau, yra pasekmė niekad nesibaigiančios švietimo reformos. Kultūros politika irgi kuriama vis iš naujo kiekvieno naujo ministro. Kai pradėjau dirbti, nuolat sulaukdavome mokinių ekskursijų. Palaipsniui tai baigėsi. To nėra programoje, mokytojai turėtų tam aukoti savo asmeninį laiką. Kad žmogui reikėtų kultūros, jis turi būti su ja auginamas nuo mažų dienų.

Ar lietuviai ir užsieniečiai renkasi tuos pačius jūsų atstovaujamus menininkus?

A. Ž.: Tikrai ne. Yra tų pačių pavardžių, bet tada lietuvių pirkėjų du trys – tie, kurie į pirkimą žiūri per kitą prizmę, ne ieško paveikslo, kuris tiktų prie raudonos linijos ant kilimo. Čia reikia padėkoti mūsų interjero dizaineriams, išmokiusiems klientus derinti meno kūrinius prie baldų. Taigi man tenka net važiuoti iki pirkėjo namų pažiūrėti, ar darbas tiks. Kartais pavyksta perkalbėti, pakabinti žmogui gerą darbą ir kartu su juo pamatyti, kaip namai praturtėjo.

To, ką perka lietuviai, į tarptautines muges nevežame. Bet, kadangi vis tiek iš to verslo nepadarysi, tokių prie interjero derinamų darbų nebereklamuojame. Eksponuojame tuos menininkus, kuriuos verta pirkti, ir tai ne tik mūsų, kaip galerijos, nuomonė. Galerijų, kurios parduoda interjero elementus, gausu ir be „Meno parko“. Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti, tiesa?

Na, 20-metis – jau branda. Beje, kaip jį paminėsite?

A. Ž.: Tokią, sakykime, „ataskaitinę“ 20-mečio parodą šiemet jau surengėme VDA „Titanike“ Vilniuje. Lapkričio 15-ąją trumpam susitiksime Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, ten pristatysime galerijos 20-mečio leidinį. Tą patį vakarą atidarysime parodą „Ne muziejus…“, joje dalyvaus galerijos menininkai. Be to, kol vyks paroda, lankytojų klausime, ar reikia Kaunui Šiuolaikinio meno centro. Vyks savotiškas patariamasis referendumas. Mes savo atsakymą jau žinome – patikėkit, kiek projektų tenka atsisakyti vien dėl to, kad mieste nėra jiems tinkamų erdvių.

„Ne muziejus…“ veiks iki gruodžio 8 d.

www.menoparkas.lt

Galerijoje lankėsi Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys

Donato Stankevičiaus nuotr.

 

 

Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman
Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
Mėnesio tema. Antinis, Antinis, paminklas ir pauzė
Jei už nuopelnus paminklų kūrimo srityje reikėtų kam nors pastatyti paminklą, Kaune dėl šios garbės galėtų varžytis du rimti...
Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman
Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
Mėnesio tema. Antinis, Antinis, paminklas ir pauzė
Jei už nuopelnus paminklų kūrimo srityje reikėtų kam nors pastatyti paminklą, Kaune dėl šios garbės galėtų varžytis du rimti...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.