Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman

Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia gimusiai istorinei figūrai, apie kurią šiame kontekste beveik niekas nekalba – Emmai Goldman (1869–1940). „Kalbant apie Emmą, labiausiai man patinka tai, kad ji buvo tiek nepriklausoma savo mintimis, kad kartais jas atstumdavo ir artimiausi bendražygiai, – tai parodo charakterio stiprybę“, – sako Karolina mums prisėdus puodelio arbatos po to, kai kartu aplankėme A. Mickevičiaus gatvėje esantį socialinį centrą „Emma“, pavadintą garsiosios anarchistės garbei. Arbatą gėrėme likus kelioms valandoms iki 11-osios Kauno bienalės pagrindinės parodos atidarymo – šioje parodoje ir eksponuojamas K. Freino darbas „Santaka. Paminklas Emmai Goldman“. Bienalės buklete rašoma, kad K. Freino darbai – tai vizualiai patrauklios konceptualios mįslės, kviečiančios žiūrovą kartu konstruoti jų reikšmę. Pats metas įminti vieną kitą pinklę.

Pradėkime nuo tavo darbo idėjos. Kaip pasirinkai Emmą Goldman?

Apie ją žinojau anksčiau, nes domiuosi feminizmo istorija ir save laikau feministe. Sulaukusi kvietimo dalyvauti bienalėje, šį balandį pirmąkart apsilankiau Kaune – tiesa, dar iki kelionės bienalės kuratorė Paulina Pukytė manęs paklausė, ar žinau, kad būtent čia gimė Emma Goldman, ir galbūt norėčiau su šiuo faktu padirbėti. Faktas mane tikrai sudomino, atsakiau teigiamai, su išlyga, kad rasiu mane tenkinantį būdą. Tad atvykdama jau buvau susikoncentravusi, o tai man nedažnai nutinka keliaujant į nepažįstamą vietą. Kaune praleidau keletą dienų, daug vaikščiojau su bienalės komanda. Vieną pusdienį praleidau viena ir atklydau į Santaką. Nežinau, kaip vietiniams, bet mane šios vietos energija tiesiog pribloškė – ir dėl fizinio dviejų upių susiliejimo, ir dėl to, kad tokia nuostabi gamta yra tiesiog miesto centre.

Važiuodama namo mąsčiau jau apie du dalykus, su kuriais norėjau dirbti – Emmą ir Santaką. Surasti tarp jų ryšį, turintį prasmę, buvo problemiška. Daug skaičiau ir galvojau. Tyrinėdama įvairius inžinerinius sprendimus, naudojamus vandenyje, stabtelėjau ties plūdurais. Perskaičiau, kad jūrinių – savo darbe panaudojau būtent tokį, ne upinį, nes jūriniai didesni – plūdurų viršuje pritaisomos lempos, blyksinčios vieną Morzės abėcėlės raidę, o jos reikšmė svarbi navigacijoje. Pamaniau, kad tokiu būdu būtų galima perduoti žinutę nuo Emmos Goldman, ir galiausiai nusprendžiau išmirksėti visą jos autobiografiją. Mane suviliojo mintis, kad galiu sukurti monumentą, kuris sekundė po sekundės, taip, kaip eina gyvenimas, pasakoja asmens istoriją. Žinai, paminklai dažniausiai kalba ne to asmens, kuriam yra skirti, žodžiais – tam įtakos turi ir užsakovai, ir menininkai. Žinoma, mano, kaip kūrėjos, dalis šiame darbe irgi yra, bet stengiausi suteikti Emmai galimybę kalbėti už save.  

Jos žodžiai ir pats monumentas į vienį susijungia tik šioje vietoje. Visi mano darbai yra pritaikyti konkrečioms lokacijoms, taigi būdamas ne Santakoje šis prarastų savo prasmę. Santaka šiame kontekste reiškia bendrystę, jėgų suvienijimą, bendrą tikslą ir solidarumą – visa tai Emmai buvo labai svarbu. Tai buvo jos filosofijos ir požiūrio į visuomenę ašis.  Autobiografiją ištransliuoti man padėjo Marekas Korzeniowskis, atlikęs programavimo ir elektronikos dizaino darbus. Jo apskaičiavimais, visas tekstas bus išblyksėtas per maždaug 25 dienas. Sukūrėme ir svetainę, kuri padeda dešifruoti Morzės abėcėlę. Taigi monumentas interaktyvus ir dvisluoksnis. Papildomą prasmės sluoksnį kuria plūduras, kuris šioje aplinkoje atrodo labai natūraliai, taigi jei nežinai, kad jo ten neturėtų būti, nepamatysi ir mano kūrinio. Jis yra, bet turi būti atrastas. Visai kaip Emma Goldman: ji tarsi yra Kaune, bet šiuolaikiniame diskurse nėra atstovaujama. Taigi paminklas jai – būdas parodyti, kad ji laukia, kol bus atrasta. Turiu pasakyti, kad nors gyveno prieš daugiau nei 100 metų, ji mąstė net labai šiuolaikiškai.

Karolinos Freino nuotr.

Karolinos Freino nuotr.

Karolinos Freino nuotr.

Karolinos Freino nuotr.

Ar šis darbas yra natūrali tavo kūrybos tąsa?

Pagal darbo procesą ir išraiškos priemones – taip. Jau daugiau nei 10 metų dirbu viešosiose erdvėse, laikinos mano instaliacijos pasižymi efemeriška estetika. Skiriasi galbūt tai, kad atvykdama jau žinojau temą. Nors buvau atvira ir kitoms galimybėms, galiausiai jos nekeičiau.

Kaune gimė ne tik Emma Goldman, bet ir daug kitų įdomių, svarbių istorijoje žmonių, lietuvių, žydų ir kitų tautybių atstovų, kurie iš šio miesto išvyko ne savo noru – tiesiog tokios nepatogios būdavo aplinkybės. Kaip tinkamai juos pagerbti įvertinant tai, kad jų nuopelnai mums lyg ir nepriklauso? Galbūt monumentai jiems turi turėti ir edukacinę paskirtį? Šiandien Kaunas – lietuviškiausias šalies miestas, bet toks visada juk nebuvo.

Žinoma, vienas mano darbo tikslų yra kvestionuoti dabartinį naratyvą ir tai, kaip dabartis atspindi praeitį. Požiūris į istoriją priklauso nuo to, kas ją rašo. Reikėtų nepamiršti, kad istorija pasitelkiama ir kuriant šiuolaikinę politiką ir naratyvus. Lenkijoje panašiai – mūsų šalis buvo itin daugiakultūrė, ypač rytuose. Kai kuriuose miesteliuose žydų tautybės gyventojai sudarė daugumą. Čia gyveno lietuviai, baltarusiai, rusai, vokiečiai, lenkai, ukrainiečiai, totoriai. Daugiakultūriškumas ne visuomet reiškė harmoniją, jis taip pat kėlė įtampą, nereikia to pamiršti. Po karo Lenkija tapo monolitiška, o tuos 50 metų, kol buvome Rytų bloke, apie istoriją laisvai kalbėti apskritai nebuvo įmanoma, tai buvo įrankis manipuliacijai. Jei kas ir liko po karo, tai buvo taip „ištaisyta“, kad nebeliko. Taigi šiandien kalbėti apie praeitį labai svarbu, netgi jei turime žvelgti į tuštumą. Tai ne tik padeda atskleisti, kas buvo slepiama, bet ir parodo, kaip istorija gali būti formuojama siekiant dabartinių tikslų ir kokie sąmoningi turime būti stebėdami šiuos procesus.

Jau aplankei dalį bienalės ekspozicijos, kaip savo darbą matai bendrame jos ir šiemetės temos – paminklo klausimo – kontekste?

Taip sutapo, kad mačiau tuos darbus, kurie yra ne Kauno centre, daugelis jų Vilijampolėje, kurioje anksčiau gyveno žydai. Ta prasme mano darbas susijęs su ne vienu kitu – pamačiusi juos supratau, kiek žydiškasis paveldas šiemet bienalėje svarbus. Apskritai, dalyvaudama tokio tipo renginiuose ir festivaliuose, visumą suvokiu kaip mozaiką – kiekvienas menininkas turi savo horizontą, bet visi jie susilieja į vieną didelį pasakojimą, kuris tikrai praturtina ir suteikia naujų žinių.

Socialiniame centre „Emma“. Artūro Bulotos nuotr.

Socialiniame centre „Emma“. Artūro Bulotos nuotr.

Kad jau susitikome A. Mickevičiaus gatvėje, negaliu nepaklausti ir apie jį. Kiek šis poetas, jo istorinė figūra svarbūs tau, kaip lenkei?

Kiekvienas lenkas, pažadintas vidury nakties, pasakytų, kas tas Mickevičius – žinotų vardą ir mokėtų kelias poezijos eilutes, bet nesu tikra, ar kuris nors turėtų stipresnį santykį. Sakyčiau, Mickevičius Lenkijoje labai smarkiai „įpaminklintas“ ir todėl tolimas. Man, moksleivei, jis dėl to net neatrodė reali asmenybė – buvo tiesiog per didis. Be abejo, tai priklauso nuo mokytojų. Mūsų nemokė apie jo žmogiškąją pusę, nepasakojo apie neramų jo, kaip revoliucionieriaus, gyvenimą, progresyvias jo idėjas ir veiklą apskritai. Manau, ši jo kūrybingumo pusė nėra plačiai žinoma, tai trukdo įsigilinti į jo poeziją ir apskritai pajusti ryšį tarp istorijos ir dabarties. Mickevičiaus eilės dažnai laikomos nuobodžiomis, sunkiomis skaityti, bet manau, kad, visai kaip Emma Goldman, jis gali būti labai reikšmingas ir šiais neramiais laikais. Tiesą sakant, abejoju, kad daug lenkų skaitytų Mickevičių laisvalaikiu. Pati, šiuolaikinio teatro interpretacijų dėka, tik pradedu jį atrasti. Žodžiu, – bet tai tik mano nuomonė – sakyčiau, kad jis lenkų kultūroje labai didis ir kartu visai ne.

Ar sutartų Emma Goldman ir Adomas Mickevičius?

Nors chronologiškai tai nebūtų įmanoma, manau, būtų įdomu. Nesu atidžiai išstudijavusi poeto gyvenimo, tad nepažįstu jo taip gerai, kaip dabar pažįstu Emmą. Skaitant jos biografiją mane sužavėjo, kad ji tikrai daug dėmesio skyrė visiems savo sutiktiems žmonėms. Apie kiekvieną asmenį parašytos bent kelios eilutės, pabrėžiant pozityvias asmenybės ir jos veiklos puses. Jei ir nesutikdavo su vieno ar kito požiūriu, jį gerbdavo, ir tai netrukdydavo draugystei. Taip pat ji garsėjo tuo, kad buvo puiki pašnekovė ir kalbėtoja. Ir Goldman, ir Mickevičius buvo laisvos, progresyvios asmenybės, kurioms rūpėjo socialinės problemos, tad manau, kad jų pokalbis būtų įdomus ir intensyvus.

kaunobienale.lt
karolinafreino.com

 

Karoliną Freino kalbino Kotryna Lingienė
Artūro Bulotos ir Karolinos Freino nuotr.

Interviu publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. spalio nr. rubrikoje „Mėnesio tema“

Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“
1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
Mėnesio tema. Antinis, Antinis, paminklas ir pauzė
Jei už nuopelnus paminklų kūrimo srityje reikėtų kam nors pastatyti paminklą, Kaune dėl šios garbės galėtų varžytis du rimti...
Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“
1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
Mėnesio tema. Antinis, Antinis, paminklas ir pauzė
Jei už nuopelnus paminklų kūrimo srityje reikėtų kam nors pastatyti paminklą, Kaune dėl šios garbės galėtų varžytis du rimti...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.