Mėnesio tema. Antinis, Antinis, paminklas ir pauzė

Jei už nuopelnus paminklų kūrimo srityje reikėtų kam nors pastatyti paminklą, Kaune dėl šios garbės galėtų varžytis du rimti kandidatai – Robertas Antinis ir Robertas Antinis. Abiejų, tėvo ir sūnaus, kūryba yra giliai įleidusi šaknis į Kauno kraštovaizdį. Šen bei ten dreifuojantys miestiečiai akistatoje su menininkų kūriniais praleidžia galybę laiko, dažniau juos matydami kaip organišką, vietinės aplinkos dalį, bet kartais stabteldami ir įsižiūrėdami. Įsiveržėme į Roberto Antinio (g. 1946 m.), Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, studiją būtent tam, kad kiek galėdami įdėmiau įsižiūrėtume į monumento fenomeną. Malonu pridurti, kad, be šios temos, mums buvo pasiūlyta citrininių saldainių, šildytuvas ir patogios vietos atsisėsti.

Esate Laisvės alėjos čiabuvis – kaip, jūsų akimis, ši alėja keitėsi, kokia buvo vaikystėje, kokia ji dabar?

Laisvės alėja buvo judresnė, visko buvo daugiau: elektros laidų, autobusų, vežimų. Buvo trys perėjos – abiejuose galuose ir viduryje. Tokie vaiko įspūdžiai: mašinos važiuoja, dūmai rūksta, daug veiksmo. Atsimenu, kaip tėvas bėga per bromą, bandydamas spėti į autobusą (stotelė buvo šalia). Motina man pasakojo apie moteris Laisvės alėjoje. Jos apsirengdavo geriausiais drabužiais ir eidavo vidurine alėjos juosta, tarp liepų. Mama sakė, kad anais laikais Laisvės alėja visoms, kurios mėgdavo pasirodyti, prilygdavo podiumui. Barselonoje gatvė La Rambla savo esme panaši į Laisvės alėją, bet daug turtingesnė – ja eini eini, o pabaigoje laukia jūra. O kas laukia Laisvės alėjos pabaigoje?

Soboras.

Panašu, kad taip. Bet, štai, menininkas, artėdamas prie kelio pabaigos, gali sukurti visokiausių situacijų, stabtelėjimų, pauzių. O pauzės yra labai vertingas dalykas kūryboje. Pats praeivis irgi gali tapti meno kūriniu. Bet šituos žodžius – „meno kūrinys“, reikia labai atsargiai vartoti. Kartais jie pakvimpa naftalinu.

O kaip jūsų kelias pasuko į Rygą?

Per tolimas lankas nuo mūsų temos. Kaip bebūtų, gyvenimas Rygoje man buvo naudingas. Įgyti naują rakursą menininkui visada į naudą. Tėvas tai išreikšdavo sakydamas: „Kaip čia man pasisukti ant kito šono?“ Štai ir dabar – klausimas man buvo užduotas vienas, o aš nuvinguriavau visai į kitą šoną. Tačiau pasižiūrėjimo iš šono galima palinkėti visiems. Įdomu būtų sukurti situaciją, kurioje galėtumei kūrinį ir jo suvokėją stebėti iš šalies. Esmė yra ne pats kūrinys, bet santykis tarp jo ir žiūrovo. Jei į savo darbą žiūri labai jau tiesmukai, gali tapti aklas. Nors gal ir aklam tapti yra neblogai. Aš esu Dvyniai ir, kad ir ką besakyčiau, už minutės sakysiu priešingai. Vienos tiesos nėra. Jei pokalbis vyktų po valandos, mano atsakymai jau būtų kitokie. Kaip gali tai žinodamas kurti paminklus, kurie yra statiški ir skelbia vieną, dažniausiai neįdomią, deklaratyvią tiesą? Kaip menininkui veikti? Artėju prie temos, dėl kurios čia ir susirinkome.

Sciuka_Antinis_0921_05_Internetui

Panašu, kad su „Aukos lauku“ (paminklas Laisvės alėjoje Romui Kalantai atminti – aut. past.) jums pavyko įveikti šią problemą.

Man tiesiog pasisekė. Yra tokie dalykai kaip sėkmė, stebuklai. Seniau jais netikėjau, o dabar pradėjau tikėti. Ir ne todėl, kad pasidariau kaip senolė, lankanti čigones. Kita prasme. Paminklo kūrimo laikais nebuvau priklausomas nuo valdininkų – štai ir sėkmė. Tai buvo pereinamosios valdžios laikai – nebuvo vieno miesto vado, jie mainėsi ir gal dėl to buvo demokratiškesni. Galiu pridurti, kad Vilniuje ar kitame didesniame mieste to projekto nebūtų buvę įmanoma įgyvendinti. Štai neseniai kalbėjomės su žmona (ji psichologė) apie paminklo kūrimo sąlygas. Demokratiškoje šalyje tai tarsi turėtų būti daroma skelbiant viešąjį konkursą. Bet juk konkursas irgi yra suvaržymas. Konkursas neužtikrina, kad darbus atrinks tinkami žmonės. Kol kas nuolat turime tiesiog viltis, kad komisijos nariai bus geri. Ką reiškia „geri“? Kompetentingi. Be to, yra menininkų, išvis nesugebančių dirbti pagal užsakymą. Bet dabar vėl pažiūrėsiu kitu kampu: Renesanso meistrui užsakovas pateikdavo labai detalias instrukcijas, o rezultatas vis viena būdavo genialus. Taigi, manyje sukirbėjo „dvynys“. Visą laiką abejoju – abejoti, manau, yra gerai.

Ar kuriant „Aukos lauką“ atėjo ta aiškumo akimirka, kad būtent ši, o ne kita idėja yra tinkama kūrinio versija?

Atsakydamas norėčiau šį tą prisiminti iš vaikystės. Mažytė, keliolikos kvadratinių metrų tėvo dirbtuvė buvo už čia pat, už sienos. Joje jis visą laiką lipdydavo ir lipdydavo. Bet „Eglę“ (skulptūra „Eglė žalčių karalienė“ Palangoje – aut. past.), jos mažytį eskizą, jis lipdė ne dirbtuvėje, o lovoje. Tuo metu dar buvau vaikas, bet atsimenu, kaip staiga jis mamai sušuko: „Suradau! Aš ją į rutulio formą įdėsiu!“ Šį jo sakinį labai gerai įsidėmėjau. Mat pradžioje turėjo būti stovinčios Eglės skulptūra. Nuo stovinčios Eglės jis perėjo prie erdvinio, ažūrinio varianto – Eglės, įkomponuotos į rutulio formą. Kita vertus, kaip „dvynys“ galiu pratęsti: net kai paminklas buvo užbaigtas ir pastatytas, tėvas nesiliovė kurti jo eskizų ir jį lipdyti. Jis toliau gludino tą pačią temą, tą pačią kompoziciją, tą patį išdėstymą, nors Lietuvoje antros „Eglės“ niekada nebūtų statę. Tai yra beprotybės momentas. Prieš pastatant šį paminklą eskizinių jo variantų buvo šimtai, o pastačius – dešimtys. Ir iš tiesų kai kas toje vis iš naujo kuriamoje „Eglėje“ pavykdavo geriau, kai kas – blogiau, nei toje, kuri yra Palangoje. Taigi, viena vertus, jis gulėdamas lovoje sušuko „Suradau!“, kita vertus, ir suradęs nebaigė tobulinti kūrinio. Dirbo toliau lyg išprotėjęs. O dėl tų nušvitimų – man irgi kartais pasitaiko tokių momentų. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti tie 19 akmenų Kalantos paminkle. Atsimenu, kaip man einant Ąžuolynu toptelėjo, jog šie akmenys taip pat gali būti sudegę, jie gali būti iš metalo. Nuo pat pradžių žinojau, kad noriu išlaikyti autentišką įvykio plotą, kad paminklas turi būti išdėstytas horizontalioje plokštumoje.

Kodėl horizontalumas šiuo atveju buvo toks svarbus?

Reikėjo atsižvelgti į šalia paminklo vietos augančių medžių vertikales. Vertikalių medžių ir horizontalios plokštumos santykis man pasirodė iškalbingas. Labai svarbus buvo ir vietos autentiškumas. Dar man norėjosi, kad būtų kuo mažiau „plepumo“. Apie paminklų plepumą: pastebėjau, kad kuo valstybė arčiau diktatūros, tuo jos paminklai deklaratyvesni, literatūriškesni, didesnio mastelio – keliolikos ir daugiau metrų. Auklėjantys, pamokantys. Iki 20 a. paminklas ir suvokėjas buvo labai griežtai atskirti. O pagal dabartinę paminklo sampratą – priešingai. Interaktyvumas tapo paminklo pagrindu, akcentuojama paminklo ir suvokėjo sampyna. Tai keli visiems žinomi šiuolaikinio paminklo bruožai: interaktyvumas, kontekstualumas, informatyvumas, originalumas. Šių dalykų visiškai nebuvo Lietuvoje 20 a. pirmoje pusėje. Ir apskritai Lietuvoje paminklo sąvoka buvo gan svetima. Tarpukario laikais progresyvesni, vakaruose mokslus baigę žmonės domėjosi Prancūzijos spauda ir menu, iš jo mokydavosi. O tuometiniai klasikai, įėję, beje, į vietinę meno istoriją, skaitydavo kitokią spaudą ir pavyzdžiais laikydavo kokius nors, blogąja prasme, vokiškus paminklus, labiau primenančius 19 a. vidurio skulptūrą. Kartą atsitiktinai patekau į Prancūzijos provinciją ir net išsižiojau – lietuvaitiški paminklai! Nei giriu, nei peikiu, bet srovės matyti. Sekti, kopijuoti, netgi plagijuoti reikia ir intelekto, ir sugebėjimų.

Sciuka_Antinis_0921_02_Internetui

Prieš 15 metų, pastačius jūsų paminklą Romui Kalantai, buvo girdėti prieštaringų atsiliepimų. Šiais metais toje pačioje Laisvės alėjoje nutūpė Jono Vileišio figūra, beje, taip pat sukėlusi nemažai diskusijų. Kaip pakomentuotumėte paminklo evoliuciją Lietuvoje?

Pasakysiu tiek, kad esu pasišlykštėjęs tomis natūralistinėmis figūroms, kurios šen bei ten sėdi ant suoliuko ir galima su jomis nusifotografuoti. Nieko nėra nykiau nei tokia figūros traktuotė. Jų prikurta ne šimtais – tūkstančiais. Kiekvienoje šalyje, kiekviename mieste. Atrodytų, neblogai – interaktyvu, sėskis, fotografuok, bet mano galvoje šiam reiškiniui apibūdinti sukasi vienas žodis – kičas. Aišku, esama ir labai gerų realistinių paminklų. Net ir šiais laikais galima sukurti tiesiog realistinę galvą, kuri būtų įdomi, menine prasme informatyvi, iškalbinga. Bet ir čia būtinas originalumas. Skulptūra turi tarytum žaisti su aplinka. Auguste’as Rodinas jau 19 a. pabaigoje „Kale miestelėnus“ pastatė tokiame aukštyje, kad žiūrovas galėtų su jais kontaktuoti. Tai reiškia, kad žmonija jau prieš šimtą metų suvokė žiūrovo ir paminklo kontakto svarbą.

Dėl piktų, kontroversiškų komentarų. Ar yra tekę išgirsti tokį komentarą, kuris jums būtų įstrigęs?

Papasakosiu populiariausią, kuris visuomet šauna į galvą. Kelerius metus iš eilės šalia paminklo Kalantai sėdėjo tokia sena moteriškė ir laikė plakatą, o ant plakato buvo užrašyta: „Noriu stačio“. Žodžiu, ji norėjo vertikalaus paminklo. Kęstutis Navakas tuomet pakomentavo, kad visuomet kokiai nors bobutei Petro Mazūro berniukas (skulptūra „Žmogus“ – aut. past.) turi būti aprengtas kelnaitėmis, o čia Kalanta turėtų būti stačias (tikslaus kalambūro, deja, nepamenu). Ne vienus metus bobutė ten sėdėjo. Kažkuris menotyrininkas ją net fotografavo prie to paminklo – nuotrauka dabar labai praverstų mano monografijai.

Publikos reakcija į kūrinį gali būti ir labai priešiška, bet kartais ji veikia menininką kaip kuo puikiausi komplimentai.

Štai buvo du genialūs menininkai: Alexanderis Calderis, kuris teigė, kad skulptūra turi būti mobili, kad judėtų kartu su nuolat kintančiu, judančiu pasauliu, ir Salvadoras Dalí, kuris, išgirdęs tokį teiginį, atsakė: „Idiotas! Priešingai – meno uždavinys yra priversti stabtelėti.“ Abu jie genijai, bet mąsto priešingai.

Sciuka_Antinis_0921_04_Internetui

Jūs irgi minėjote pauzės svarbą.

Pauzę minėjau ne ta prasme. Net judriausiuose A. Calderio kūriniuose galima surasti pauzių. Man artimi Johno Cage’o samprotavimai apie tylą. Muzikoje pauzė yra itin reikšminga. Visame mene tuštuma, tyla yra labai svarbi. Apsieisiu be detalių, bet sykį buvau vieno rimto konkurso vertinimo komisijos narys. Konkursui buvo pateiktas kūrinys, kuriame galėjai aptikti ir erdvę, ir tuštumą, ir pauzę, ir ažūrą. Aš sakiau: „Šiame darbe yra iškalbinga pauzė, ji sukuria kažką naujo.“ O kitas profesorius man sakė: „Ne! Yra baronka ir yra skylė, kurioje nieko nėra.“ Darbo autorius, dar būdamas bakalauro studentas, studijavo daoizmą, išmanė tylą ir tuštumą. O žmonės, nuo kurių priklauso jaunoji karta, leidžia sau šnekėti tokias nesąmones – matote, kaip nirštu. Ar galima šitaip? Tuštuma, pauzė dažnai juk yra galingesnė už kūrinį. Kūrinio suvokėjas yra tikrasis kūrinys. Kiekvienas kūrinys (paminklas taip pat) dar prieš pasirodant suvokėjui jau yra jo viduje. Pamatęs kūrinį jis tik atpažįsta tai, ką nešiojasi savyje. Pagal savo intelektą ir vidinį pasaulį – atpažįsta arba ne. Apie meno kūrinį turi samprotauti, galvoti, mąstyti suvokėjas, o menininko užduotis yra jį užkabinti, pastūmėti. Tai yra visiems žinomi dalykai. Stereotipinis mąstymas yra didžiausias meno priešas, o didžioji dauguma meno mokytojų moko būtent stereotipų ir yra didžiausi žalotojai. Labai dažnai studentui gerai perteikus kokį nors stereotipą visi džiaugiasi ir ploja. Bet studentas, nuėjęs visai nauju keliu ir sukūręs visai nematytą objektą, dažnai būna pačių dėstytojų nesuprastas ir nepalaikomas. Vis dėlto kaip tik tai yra tikras, geras kelias menininkui. Pačioje pradžioje žmonės net ir neturi menininko suprasti. Ir čia mes grįžtame į pradžią – prie tos protestuojančios bobutės. Imkit dar saldainių, merginos.

Pašnekovą kalbino Julija Račiūnaitė

Dainiaus Ščiukos nuotr.

Interviu publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. spalio nr. rubrikoje „Mėnesio tema“

Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“
1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos...
Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman
Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“
1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos...
Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman
Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.