Mėnesio tema. Gildas Aleksa: „Neužtenka pasakyti: Mes kitokie“

Kurdamas nepatogų teatrą, jaunas režisierius Gildas Aleksa nežaidžia saugiai ir kaskart nuginkluoja neblėstančiu entuziazmu ir viena už kitą ryškesnėmis idėjomis. Įkūręs „Teatrono“ trupę ir įsteigęs nepriklausomų scenos menų platformą „Šelteris“, jis neketina sustoti. Cirko palapinė miegamajame rajone, „Otelas“ laiptinėje, į užsieniečius atsižvelgiančių spektaklių platforma ar spektaklis apsaugos darbuotojams – tik keletas šio menininko užmojų.

Kaip atsidūrei teatre?

Čia ta banali situacija, kai tėvai tau sako – susirask normalią profesiją. Ilgą laiką aš turėjau būti chemikas, genetikas ir panašiai. Kai tėvams užsiminiau, kad noriu užsiimti teatru, jie, paklausę savo draugų, sutiko. Bet tada pasakė: „Tik į Maskvą!“ Aš tuo metu nieko nežinojau apie rusų teatrą, bet pagalvojau: jeigu tėvams tai yra kažkas tokio, tai ir man. Sėdom į mašiną ir išvažiavom į Maskvą. Ne veltui Rusija – taip ten viskas keista, tokia konkurencija, hierarchija. Atsimenu savo stojamuosius: nežinau kodėl, bet labai mėgino profesorius mane provokuoti, o mane taip juokas ėmė. Galiausiai mane priėmė, aš net supykau, matyt, nenorėjau įstoti. Po to tokia juokinga teta „Prada“ kostiumėliu ir labai prarūkytu balsu pasakė, kad įstojau ne į režisūrą, o į aktorinį. Tada stojau į režisūrą, paaiškėjo, kad renkamas muzikinio teatro režisierių kursas, – tai man buvo neįdomu. Nusprendžiau pastudijuoti aktorinį ir perstoti kitais metais, pasirašėm popierius. Bet galiausiai nesurinkau pinigų studijoms ir gyvenimui Maksvoje. Ten labai brangu. Nenorėjau ten būti. Pamenu, įeini į režisūros katedrą, ir ten dešra smirda. Tas dešros kvapas man taip ir liko. Matyt, tvyro jis ten ir iki šiol. Likau Kaune. Metus depresavau. Po to paskambinau Aidui Giniočiui. Buvau labai naglas, atėjau pas jį, primėčiau savo pjesių prirašytų. Ir įstojau vis dėlto. Pavėluotai, pavasarį. Taip ir įgijau amatą, kurio nebūčiau įgijęs Maskvoje.

Tau svarbi ir teatro edukacija?

Vėlai atėjau į teatrą, gal šešiolikos metų. Ir dar pirmas spektaklis buvo Gintaro Varno „Ruzvelto aikštė“. Atėjau visas išsipuošęs kaip pridera, o ten choras sako: „Jie nupjovė jam dešinę plaštaką, jie nupjovė jam varpą.“ Tada supratau, kad teatras gali būti visoks. Pradėjau lankyti studiją Dramos teatre. Ten mane greitai įvedė į teatro realybę. Pajutau didžiulę meilę. Dabar esu įgyvendinęs vieną savo svajonių – dirbu teatro mokytoju toje pačioje studijoje.

Po darbo dienos su vaikais esi visiškas lavonas. Tu jiems viską atiduodi ir grįždamas namo tikiesi neįvažiuoti į stulpą. Bet matyti, kaip jie mąsto, kaip jie keičiasi teatre, ir suvokti, kad tavo rankose yra būsimi chuliganai, žudikai, prievartautojai ir prezidentai, yra ypatingas jausmas. Kaip tu juos pakreipsi arba kokį kultūrinį suvokimą įdiegsi, yra tavo rankose, jokiu būdu to negalima daryti atsainiai.

Ar galima teigti, kad esi nusivylęs institucijomis? Kas netenkino įprastų teatrų organizacijoje, kad nusprendei kurti savąjį ir įsteigei trupę „Teatronas“, o vėliau ir nepriklausomų scenos menų platformą „Šelteris“?

Mokydamasis dramos studijoje lankydavausi teatre ir supratau, kad mano amžiaus grupei nėra ką žiūrėti. O mano toks jau būdo bruožas – viskas, ką darau, atsirado iš poreikio kurti tai, ko nėra – teatras, cirkas ir t. t. Pradžia teatre buvo kaip minų laukas, nors žinojau, kad noriu tai daryti.

Ilgą laiką mes, scenos menininkai, Kaune zyzėm, kad nėra vietos alternatyviems scenos menams. Vienus metus turėjome savo patalpas „Juzėje“, buvo žiauriai šalta, bet žiūrovai vis tiek ėjo. Tada „Tautos namuose“ atsirado šilta salė, ir jie norėjo mūsų. Supratau, kad būtų tiesiog niekšiška nepriimti pasiūlymo. Norėjome dalintis, burti ir kitus menininkus į tą erdvę, paskelbėme atvirą kvietimą ir… jokio susidomėjimo. Visi nori finansavimo, rėmimo, profesionalios salės. Tada supratau, kad reikia keisti požiūrį.

Įsteigęs „Šelterį“, iškristalizavau tris punktus, kurie reikalingi, kad funkcionuotų meninė institucija: konceptas, tvarka ir kokybė. Iš esmės, apie kokią tik teatrinę instituciją Kaune bekalbėtum, netgi teatrai, kurie turėjo galimybę reformuotis, visi pametė savąjį identitetą. Taip veikiančios institucijos mažina žmonių, kurių teatro poreikį manasis teatras galėtų patenkinti, motyvaciją. Kai aš juos kviečiu, jie man sako: mes jau buvome teatre, matėm, neįdomu. Nežinau, gal aš tiesiog jaučiu tam tikrą nepalankumą patogiai sėdintiems žmonėms. Aišku, iš to apmaudo, ne kad savęs, o savo aktorių negaliu išlaikyti. Dėl to pikta nuėjus į instituciją, kurioje žmogus gauna garantuotą darbo užmokestį ir drįsta neateiti į darbą ar nenorėti dirbti. Kai esi nepriklausomas, labai aiškiai matai, ar tu esi reikalingas, ar ne. Rekomenduočiau valstybės išlaikomiems teatrams pabandyti bent pusmetį veikti nepriklausomai. Šaltas dušas garantuotas.

Mes įsikūrėme, nes yra tam poreikis. Turime nuolat žinoti, ko reikia žiūrovams. Aš noriu jiems suteikti galimybę praktikuoti demokratiją. Turėti galimybę pasirinkti tai, ko nori, eiti ten, kur patinka. Nepritariu idėjai, kad teatre gali būti vienas žiūrovas.

Turbūt natūralu, kad kada nors tavo trupės aktoriai nebenorės dirbti neatlygintinai. Ar esi tam pasiruošęs?

Tikimės, kad išeis įrodyti Kaunui arba valstybei, kad mes esame reikalingi. Siekiame finansavimo ir palaikymo. Nesiskundžiame, o veikiame kryptingai. Gal viena iš priežasčių, kodėl aktoriai nori dirbti su manimi, yra ta, kad tai nėra mano vizijos teatras, tai yra mūsų vizijos teatras. Visi esame lygūs. Kai tu vaidini „Teatrone“, tu nešioji linoleumus, montuoji dekoracijas ir visa kita. Tai, be abejo, darau ir aš.

Gildas Aleksa / Donato Stankevičiaus nuotr.

Gildas Aleksa / Donato Stankevičiaus nuotr.

Vasarą organizavai šiuolaikinio cirko festivalį „Cirkuliacija“. Kaip atradai šiuolaikinį cirką ?

Kai pamačiau tą žanrą, susižavėjau. Apsidairiau aplinkui, o to nėra, nevyksta. Išsikėliau uždavinį padaryti, kad būtų. „Menų spaustuvėje“ vyko Baltijos ir Šiaurės šalių šiuolaikinio cirko atstovų susirinkimas, ten Lietuvai atstovavo tik viena profesionali cirkinininkė ir viena mergina iš salės – Marija Baranauskaitė, klounė. Pamaniau, kad reikia jas abi pasikviesti. Jei jos kuria užsienyje, reikia pažiūrėti, ką jos gali sukurti čia.

Labai ilgai bijojau atvežti spektaklius, rinkti juos, būti programeriu, dar labiau bijojau pastatyti palapinę cirkui. Bet galiausiai pastatėme palapinę Eigulių rajone, ir bendruomenė iškart pradėjo reaguoti, bendrauti su atvykusiais menininkais. Viena gyventoja negalėjo sau leisti įsigyti bilieto, užsieniečiai „susimetė“. Daug žmonių klausinėjo, kur gyvūnai, tada kalbėjome su jais apie tai, kas yra šiuolaikinis cirkas, aiškinome, kad retai kada jame sutiksi gyvūnų. Lūžo visi mano stereotipai apie lietuvius, buvome labai šiltai priimti, publika dalyvavo, įsitraukė. Pradžioje keikiausi, kad labai nenoriu palapinės, bet, pamatęs rezultatą, kitiems metams turiu numatęs dar vieną palapinę, vėl noriu pastatyt ją pilkame pilkame rajone ir pažiūrėti, kas nutiks. Nes tai duoda kažką labai gero ir atperka visas nemigo naktis.

Teatrą norėtum matyti išeinantį už centro ribų?

Apskritai kultūrą ir meną norėčiau matyti išeinančią už centro, kad pasiektų visus. Su scenos menais yra toks dalykas – labai retai žmogus skaito, kas čia ką sukūrė, jis tiesiog eina į teatrą kaip instituciją. Todėl, kad ateitų ir pas tave, neužtenka pasakyti „mes kitokie“. Cirkas tam labai palankus. Atkeliavome pas žmones patys. Kai kas mus pamatė tiesiog pro langą ir atėjo. Dabar turiu mintį imtis Šekspyro „Otelo“ ir galbūt rodyti šį spektaklį gyvenamo namo laiptinėje.

Esi gyvenęs Izraelyje. Papasakok apie tai. Ar dėl to tavo spektakliuose vyrauja karo tema? Kodėl ji tau tokia svarbi?

Išvažiavau būdamas penkerių, grįžau – penkiolikos. Buvome ekonominiai emigrantai. Aš puikiai žinau, ką reiškia ta frazė „mes grįšime į Lietuvą, kai užsidirbsime pakankamai pinigų“ – suprask, niekada. Mes grįžome į Lietuvą tik dėl to, kad ant mūsų miesto mėtė bombas. Būdamas penkiolikos, tūnodamas bunkeryje su šeima, besislėpdamas nuo bombų, ištariau genialią frazę. Pasakiau tėvams: „Ar jums neatrodo, kad ne savo karą kariaujam?“. Suprasčiau, jeigu būtume žydai, jei mylėtume tą šalį, bet mums ten nė vienam nebuvo gerai. Mano tėtis yra išlipęs iš autobuso, kuris po penkių minučių sprogo. O aš augau su visa Izraelio propaganda, kad reikia ginti šalį ir į rankas imti ginklą. Bet tada pagalvoji, kam kentėti: kai kiti žmonės gyvena tokiomis sąlygomis ir vis tiek nagais kabinasi į šalį, nes ten nori gyventi, o mes, keturi lietuviai, svajojame tik apie Lietuvą.

Atsimenu, kai grįžau į Kauną, atvažiavau į Šilainius, visur aplink pilka. Kieme su lėlėm žaidė dvi mergaitės, o šalia jų gulėjo benamis. Tai mano pirmas vaizdas atvykus į Lietuvą. Mano mama susilažino su mokyklos direktoriumi, kad aš išmoksiu lietuvių kalbą, nes jis nenorėjo manęs priimti. Aišku, kad išmokau. Pamenu, vos grįžus, pirmas mano klausimas per lietuvių pamoką buvo, ar yra „o“ nosinė.

Keisčiausia, ko nėra Izraelyje, bet pilna Lietuvoje, tai nuolatinė baimė dėl savo saugumo. Ten tu aiškiai žinai, kas tavo priešas. O čia savas kaimynas gali tave išprievartauti, tave gali pervažiuoti girtas vairuotojas, gyveni tarsi nuolatinėje karo būsenoje, kuri vadinama taika. Dėl to pirmas „Teatrono“ spektaklis „Kas prieš karą, pasiduokit“ atsirado po kraupių įvykių, kai mergina buvo pagrobta ir sudeginta mašinoje. Mums visiems iškilo klausimas – ar tai yra taika? Mes gyvename iliuzijoje, kad viskas yra gerai, bet toli gražu.

Savo spektakliuose nevengi socialinių ir politinių temų. Ar sutinki, kad menininkas turi prisiimti atsakomybę ir kalbėti apie tai, kas aktualu visuomenei?

Kai klausia, kodėl tau rūpi, atsakau, kad man rūpi iš menininko, iš kultūrininko pusės. Taip tiesiog neturi būti. Kodėl pas mane turi ateiti aktorius arba žiūrovas, kuris nesijaučia laisvas? Jeigu mes skelbiamės, kad esame laisva, demokratiška šalis, tačiau kultūra ar švietimas diegia tam tikras kitus žmones žeidžiančias normas, o aš savo rankose turiu prieigą prie žiūrovo, aišku, kad tuo pasinaudosiu.

Kas laukia „Teatrono“ trupės naujame sezone ir koks repertuaras prisiglaus po „Šelterio“ stogu?

Naujame sezone trupė neturės išeiginių. Spektaklius rodyti pradėsime spalio mėnesį. Lapkričio mėnesį laukia bendras projektas su Kauno menininkų namais. Karo muziejuje kursime interaktyvų spektaklį-ekskursiją, tokį distopinį vaizdelį su visiškai nelaiminga istorija ir daugybe propagandos. Laukia premjera Alytuje. Dar šį sezoną norime suspėti pastatyti spektaklį apie sektą. Spektaklis taip ir vadinsis – „Sekta“. Spektaklio mintis – sukurti sektą su visais ritualais, garbinimais, kurioje visi žiūrovai būtų dalyviai. Labai gera forma tiek socialinei kritikai, tiek menui. Gegužės mėnesį atvyks režisierius iš Los Andželo, su kuriuo dirbsime prie trilogijos žydiško mito Golemo tema. Žiemą vyksime į Italiją, ten rodysime spektaklį „Kas prieš karą, pasiduokit“. Italai kažkodėl labai jį mėgsta.

„Šelteryje“ pristatysime tris naujas platformas. Pirmoji pradės veikti jau lapkričio mėnesį – tai užsieniečiams draugiški, kalbos barjero neturintys spektakliai, tinkami visiems, kas nesupranta lietuviškai. Platforma buvo užpildyta neįtikėtinai greitai, net teko kai kurių pasiūlymų atsisakyti. Šioje platformoje pasirodys tokios meninkės kaip Gintarė Minelgaitė su „Gora Parazyth“ ar Karolina Žernytė su „Pojūčiu teatru“. Gal įtrauksime ir šiuolaikinį šokį.

Kita platforma – vaikiški spektakliai. Supratome, kad tai dar irgi neišnaudota sritis. O pavasarį laukia trečioji platforma, kuri vadinsis „boost’as“. Idėja kilo iš paprasto poreikio – nė vienas Lietuvos teatrų festivalis nevykdo atviro kvietimo programų. Jie visi susiskambina, atrenka programą per pažįstamus ar rekomendacijas. Galimybė ten patekti jauniems kūrėjams yra nulinė. Taigi turime mintį sukviesti festivalių ir teatrų atstovus ir parodyt work in progress, kad jie galėtų nusipirkti produkcijos kitiems metams. Ką nors naujo. Mūsų erdvė yra atvira, mes esame atviri. Gana skųstis, kad nėra vietos.

Kas tave motyvuoja imtis tiek daug veiklos vienu metu?

Jeigu manęs tai nevežtų, aš to nedaryčiau, nesu mazochistas. Visi tie projektai man pačiam svarbūs, o ypač, kai jauti, kad tai ne tik smagu, bet ir reikalinga. Tai geriau nemiegot, nevalgyt, bet padaryt.

Koks yra šiandienos teatras ir kur link juda? Kokia tavo paties vizija teatrui?

Teatras juda kryptingai. Deja, Kaunas teatro prasme žlugęs. Aš kalbu apie visus institucinius Kaune esančius teatrus. Jie eina į savidestrukciją. Kol menininkai neišlįs iš savo komforto zonos, tol nieko nebus.

Mano teatro vizija – plėsti „Šelterio“ platformą, ieškoti ir burti daugiau bendraminčių. O užsidirbsime užsienyje. Per šiuos metus padažnės mūsų kelionių į užsienį. Ten jaučiamės labiau įvertinti, bet tai suveikia priešingai ir motyvuoja, analizuojame, kodėl čia žmonės reaguoja reaguoja taip, o ne kitaip. Ieškome sprendimų ir vis kitokio būdo prieiti prie žiūrovo. Ne skundžiamės, o veikiame. Be aktorių aš niekas. Tai rodo ir mano spektakliai.

facebook.com/teatronas

 

Gildą Aleksą kalbino Edvinas Grin
Donato Stankevičiaus nuotr.
Interviu publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. rugsėjo nr. rubrikoje „Mėnesio tema“

Mėnesio tema. Antinis, Antinis, paminklas ir pauzė
Jei už nuopelnus paminklų kūrimo srityje reikėtų kam nors pastatyti paminklą, Kaune dėl šios garbės galėtų varžytis du rimti...
Kaune viešėjęs ekspertas iš JAV: „Siūlau pagalvoti apie tai, kaip kultūra gali padėti verslui tapti sėkmingesniu“
San Franciske gyvenantis ir dirbantis kultūros lauko ekspertas Alan Brown, Kaune viešėjęs „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kvietimu,...
Mėnesio tema. Lėlės kuriamos teatre (ir lovoje)
Kauno valstybinį lėlių teatrą praėjusio šimtmečio viduryje įsteigė dramos aktoriai Stasys Ratkevičius (1917–2010 m.) ir Valerija Gruodytė-Ratkevičienė (1916–2004 m.)....
Mėnesio tema. Izoliaciją ardantis Kamerinis
Šiemet sukanka 40 metų nuo tada, kai Kauno miesto kameriniame teatre, 1976-aisiais užgimusiame kaip Stanislovo Rubinovo Jaunimo muzikinė studija,...
Mėnesio tema. Antinis, Antinis, paminklas ir pauzė
Jei už nuopelnus paminklų kūrimo srityje reikėtų kam nors pastatyti paminklą, Kaune dėl šios garbės galėtų varžytis du rimti...
Kaune viešėjęs ekspertas iš JAV: „Siūlau pagalvoti apie tai, kaip kultūra gali padėti verslui tapti sėkmingesniu“
San Franciske gyvenantis ir dirbantis kultūros lauko ekspertas Alan Brown, Kaune viešėjęs „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kvietimu,...
Mėnesio tema. Lėlės kuriamos teatre (ir lovoje)
Kauno valstybinį lėlių teatrą praėjusio šimtmečio viduryje įsteigė dramos aktoriai Stasys Ratkevičius (1917–2010 m.) ir Valerija Gruodytė-Ratkevičienė (1916–2004 m.)....
Mėnesio tema. Izoliaciją ardantis Kamerinis
Šiemet sukanka 40 metų nuo tada, kai Kauno miesto kameriniame teatre, 1976-aisiais užgimusiame kaip Stanislovo Rubinovo Jaunimo muzikinė studija,...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.