Mėnesio tema. Lėlės kuriamos teatre (ir lovoje)

Kauno valstybinį lėlių teatrą praėjusio šimtmečio viduryje įsteigė dramos aktoriai Stasys Ratkevičius (1917–2010 m.) ir Valerija Gruodytė-Ratkevičienė (1916–2004 m.). Dar 1958 m. Marijampolėje žiūrovai pirmą kartą išvydo spektaklį „Stebuklingasis Aladino žibintas“. 1960 m. teatras persikėlė į Kauną, į tarpukariu veikusio kino teatro „Odeon“ (sovietmečiu – „Baltija“, „Pionierius“) patalpas. Nuo to laiko šis teatras tapo neatskiriama Kauno teatrų gyvenimo dalimi. Iš jų visų Lėlių teatras išsiskiria savo užkulisiais. Gamybinio cecho darbuotojų veikla, jų meistriškumas, sugebėjimas prikelti lėles gyvenimui turi lemiamos įtakos kuriamo spektaklio įtaigai ir sėkmei. Būtent šių specialistų dėka Joriko kaukolė lėlės rankoje yra laikoma taip, kaip ją ir dera laikyti prityrusiam Hamletui. Pokalbyje dalyvavo beveik visi cecho darbuotojai: dailininkai, butaforai, lėlių dekoratoriai, dailidės. Nors visas kolektyvas smagiai juokavo, o į savaime suprantamus klausimus atsakinėjo darniu unisonu, vis dėlto išsamiausiai apie cecho veiklą papasakojo Baltijos šalių lėlininkų legenda, šiuo metu jau „pasiėmęs atostogų neribotam laikui“, lėlių konstruktorius Algimantas Kumpikas ir pastatyminės dalies vedėja Jolanta Gipienė.

Teatrai_20170818_0121_1

Kada ir kodėl susidomėjote teatru, lėlių gamyba?

Algimantas Kumpikas: Susidomėjau 1971-aisiais. Tuo metu gyvenau, kaip sakoma, bendroje virtuvėje su bendravardžiu Algimantu Balčiūnu (amžinąjį atilsį). Būtent jis mane pakvietė dirbti į Lėlių teatrą, tiesa, ne kaip konstruktorių, o kaip garso režisierių. Man tik pradėjus dirbti, techninis lygis teatre buvo gana žemas. Visos lėlės buvo sunkiai valdomos, nekaip pagamintos. Kurį laiką lėlių konstruktoriaus vietoje dirbo net du inžinieriai, bet jie čia neužsibuvo. Vis dėlto šiame darbe būtina turėti tam tikrą gyslelę, reikia, kad iš esmės perprastum lėlės mechanikos principus ir sugebėtum prisitaikyti prie kiekvieno naujo užsakymo reikalavimų. Teatro direktorius ir režisierius pastebėjo, kad man neblogai sekasi tvarkytis su lėlėmis. Jie suprato, kad į garso režisieriaus vietą žmogų surasti galima greitai, tačiau į lėlių konstruktoriaus – labai sunku. Būdavo netgi taip, kad grįžęs po darbo namo ir atsigulęs į lovą visą naktį galvodavau mechanizmus. Štai vieną kartą „Kauno tiesa“ ėmė iš manęs interviu. Jie paklausė, kada mane užplūsta kūrybinis įkvėpimas, o aš atsakiau, kad naktį, gulint lovoje. Straipsnio antraštė skambėjo taip: „Kauno valstybinio lėlių teatro konstruktorius Algis Kumpikas kuria lėles lovoje“. Tai, žinoma, humoras, bet juk iš tiesų nėra buvę, kad vos pasižiūrėjus į eskizus viskas akimirksniu tampa aišku. Iki išbaigto kūrinio visad laukia ilgas kelias. Teatre mes nuolat deramės, pykstamės, šūkaujam – kol pasiekiame tikslą, vyksta karas! Dabar, štai, šypsomės jums, bet, vos tik išeisite, pasipuošime fanarais (juokiasi)!

Kokių išbandymų patiriate dirbdami šį darbą?

A. K.: Mano pagrindinė užduotis yra techninė: siekiu, kad lėlė būtų pajėgi atlikti kuo daugiau judesių, kad būtų aktoriui paklusni ir jis su lėle galėtų kuo geriau pasirodyti. Per lėlę aktorius perteikia viską: jausmus, tekstą, judesius. Per 45 darbo metus savo rankose man teko laikyti labai daug įvairių personažų – šio darbo procesas niekada nesikartoja. Tad kiekvienas spektaklis man tampa nauju iššūkiu ir reikalauja tam tikrų technologiškai sudėtingų operacijų. Mūsų kolektyvo darbas yra išskirtinai komandinis – tu neįdėsi lėlei akies, kol neišdžiūvo kito lėlininko ant jos uždėtas papier-mâché sluoksnis. Vieni lėlėms klijuoja plaukus, kiti jas dažo, o aš prižiūriu, kad visos jos (marionetės, gapitinės, štokinės lėlės) veiktų taip, kaip dera. Daug tenka tartis ir su spektaklių dailininkais – viena yra dailininko eskizai, nugulę ant popieriaus, o visai kas kita sukurti lėlę, kuri būtų gyva, judėtų, vaidintų. Per tiek metų sukaupta nemažai patirties, bet, štai, užleidau vietą naujam konstruktoriui (Tomui Zinkui – aut. past.), kuris tikrai puikiai darbuojasi ir pasiūlo daug naujovių. Po truputį išeidamas iš teatro labai džiaugiuosi, kad palieku savo vietoje tinkamą šiam darbui žmogų.

Kokie numatomi spektakliai jūsų kolektyvui bus didžiausias iššūkis?

Jolanta Gipienė: Na, ir šiuo metu darome dekoracijas spektakliui, kurio repeticijos prasidės šeštadienį, tad labai skubame. Didžiausias iššūkis, ko gera, yra kalėdinis laikotarpis. Jam numatyti net du spektakliai: vieną – Didžiojoje salėje – statys Sigutis Jačėnas (režisierius) ir Sergejus Bocullo (dailininkas), kitą – Mažojoje salėje – kurs jaunosios kartos kūrėja Daina Ulmytė, šio spektaklio dailininkė, režisierė ir aktorė. Kalėdų metas visada būna pats tikriausias maratonas. Kalėdiniai spektakliai rodomi jau nuo gruodžio pradžios. Per dieną atliekami du vaidinimai, tad nuolat dirba dvi skirtingos sudėties aktorių grupės. Tiek aktoriams, tiek mums tuo metu tenka iš tiesų smarkiai suktis.

Sakykite, ar pasitaiko tokių atsitikimų, kai, aptikę kur gatvėje numestą patrauklų audeklo gabalą ar įdomią detalę, ją pasiimate į teatro dirbtuves su mintimi kada nors panaudoti?

Visi vieningai: Taip!

J. G.: Tiesą pasakius, kartais net prie konteinerių randame gerų dalykų – esame radę senovinį lagaminą, puikių skrybėlaičių. Jei pamatai kokį neblogą suvažinėtą plastiko lakštą, iš karto jį čiumpi – o gal prireiks?

A. K.: Taip, po to pribėga žmogus ir sako: „Čia mano, atiduokit!“

J. G.: Čia jau meluoji, Algi!

Teatrai_20170818_0141_1

Gal galėtumėte glaustai, etapais nupasakoti lėlės pagaminimo procesą?

A. K.: Iš pradžių režisierius su dailininku aptaria spektaklio viziją. Dailininkas paruošus eskizus kurį laiką derina su režisieriumi. Suderintus eskizus kartu su techniniais lėlės brėžiniais dailininkas atveža mums. Sovietmečiu reikėdavo pristatyti eskizus, darbo brėžinius ir lėlės maketą. Na, ir dabar kai kurie dailininkai sukuria maketus, bet seniau tai buvo privaloma. Mūsų darbas vyksta po truputį, tariantis su režisieriumi, dailininku ir aktoriumi, kuriam tą lėlę teks valdyti. Reikia įvertinti daugybę veiksnių, pvz., ar aktorius yra kairiarankis, ar dešiniarankis. Turime sužinoti kuo daugiau apie režisieriaus ir dailininko viziją: kokia turėtų būti lėlės faktūra, tekstūra, kur lėlė veiks, ar ji bus matoma gyvai, ar ji bus paslėpta už pertvaros, ar ji bus marionetė ir t. t.

J. G.: Yra atsitikę taip, kad dailininkas, ką tik pagamintą lėlę atgabenus į sceną, liepia ją išnešti. Kartais pasitaiko visokiausių nesusišnekėjimų su dailininku, pvz., pagamintos lėlės dydis neatitinka jo įsivaizduoto dydžio. Yra lėlių, kurios „atgyja“ labai greitai, o kartais, kad ir kiek ją betaisytumėm, lėlė niekaip nesugeba statyti kojų teisingai.

A. K.: Galiu pridėti, kad konstruktorius pats turi išmokti sklandžiai valdyti lėlę. Tik tada, kai ji pasiduoda man, galiu ją ramia širdimi atiduoti aktoriui. Jeigu lėlė klauso manęs, jau galiu instruktuoti aktorių apie lėlės sugebėjimus – kaip ji juda, eina.

J. G.: Tikrai yra buvę tokių istorijų, kai į Algį kreipiasi aktorius dėl neva nepaeinančios lėlės. O Algis lėlę paima į savo rankas, ir ji kuo puikiausiai vaikšto.

A. K.: Yra net ir ilgus metus išdirbusių aktorių, kurie prie tam tikrų lėlių taip ir nepriprato, nesugebėjo jų įvaldyti. Šiaip vienos sudėtingiausių lėlių yra marionetės. Vilniuje yra tekę matyti japonų spektaklį, kuriame lėlė buvo sujungta 47 siūliukais. Lėlės valdymas Japonijoje yra iš kartos į kartą perduodama profesija, kuriai perprasti prireikia viso gyvenimo. Japonijos lėlių teatro atstovai teigė, kad atvykus pas juos 5 metų praktikai galima būtų tik šiek tiek pramokti šio meno.

Teatrai_20170818_0151

Ar yra buvę, kad jūsų sukurta, įsivaizduota lėlės asmenybė, jos charakteris skiriasi nuo to, kaip aktorius ją atskleidžia ir išpildo?

J. G.: Nelabai, nes gamindami lėlę nuolat diskutuojame su aktoriumi. Palaipsniui atsiranda bendra pajauta, kada lėlės veidas turi būti piktesnis, akys labiau primerktos, kitoniška eigastis. Kartais ir režisierius įsikiša, liepia grįžti prie ankstesnio varianto, pakeisti vienus ar kitus lėlės charakterio niuansus. Niuansų tikrai yra daug. Pavyzdžiui, mūsų pagaminta lėlė žiūri į viršų (lėlė turi žiūrėti daugmaž į žiūrovus), o režisierius pakeičia jos vietą scenoje, ir štai ji žiūri ne į žiūrovus, bet į apšvietėjus. Tuomet tenka perdaryti lėlės akis.

A. K.: Kažkada Kauno dramos teatras užsakė didžiulę, 2,5 metro aukščio lėlę, kurią turėjo valdyti net trys aktoriai. Būtent šiuo atveju buvo labai sunku nutaikyti, kad lėlės žvilgsnio tektų ir balkone, ir parteryje sėdintiems žiūrovams. Taigi galvą jai teko ne kartą perdaryti. Vieną kartą mane, kaip konstruktorių, pakvietė į Rygos operos ir baleto teatrą. Rygos teatras nerado jiems tinkamo žmogaus visame Pabaltijyje. Taline rygiečiams pasiūlė kreiptis į Kauną, pas mus, mat Talino teatro festivalyje kartu su Birute Cvirkiene buvome laimėję pirmąją vietą. Taigi, rygiečiai kreipėsi į Kauną. Jiems irgi darėme lėles milžines. Įsivaizduokite – 8 metrų aukščio. Jos buvo kaip trijų aukštų namas! Aišku, ten, Rygoje, viskas buvo kompiuterizuota, lėles reikėjo valdyti su tokiais strypais… Tai buvo pirmas tokio dydžio užsakymas – nuoširdžiai baiminausi, kad mane išvarys nė nenupirkę bilieto į traukinį. Bet galiausiai viskas baigėsi gerai, buvau patenkintas ir aš, ir Rygos teatro kolektyvas.

Sakykite, kuo Kauno lėlių teatras yra unikalus, išsiskiriantis iš kitų lėlių teatrų?

A. K.: Gal aš trumpai pasakysiu. Mane yra siuntę į Maskvą pasidalinti šio amato žiniomis ir patirtimi, patobulinti savo įgūdžių. Įdomu tai, kad beveik nieko negalėjau pasimokyti iš tarptautiniu mastu garsaus Maskvos S. Obrazcovo teatro. Girtis nepatogu, tačiau techniškai Kauno lėlių teatras buvo pažengęs toliau. Kodėl? Todėl, kad Maskvoje jie per metus parengdavo vieną, pusantro spektaklio, o mes – keturis, penkis. Tobulėjome sparčiau, nes dirbti teko didžiuliu tempu. Turėdamas tokį krūvį, savo amato uždavinius sprendi visą laiką: nėra skirtumo, kur tai darai, teatre ar lovoje. Tenka būti itin pasitempusiems: Kaunas yra nedidelis miestas, beveik visi mūsų spektakliais besidomintys žmonės susirenka į premjerą, ir viskas – spektaklis jau peržiūrėtas. Rengiant repertuarą dažnai vaidenasi, kad nėra ką rodyti, nors dirbame tikrai nemažai. Na, o Maskvoje – kol spektaklį peržiūri visa žiūrovų auditorija, spėja užaugti nauja karta. Ten dar 1936 m. pastatė „Don Žuaną“. Jį rodo iki šiol, jau beveik 100 metų! Anksčiau mes daug važinėdavome po Lietuvos miestus, miestelius, kaimus, taigi spektaklio „galiojimo laikas“ būdavo pratęsiamas. Aišku, ir dabar aktyviai dalyvaujame festivaliuose, kartais išvažiuojame. Išvada tokia – turime statyti daug spektaklių, jei nenorime, kad mums paspaustų rankas, gražiai padėkotų ir atsisveikintų.

Gal galėtumėte atskleisti kokį nors privatų lėlių gamintojų pokštą ar lėlininkų terminą, kurį vartojate tarpusavyje?

J. G.: Siūlome vienas kitam eiti į vonią. Šiaip joje atliekame skalbimo, dažymo darbus. Jei kolega prasikalsta, pavėluoja į darbą ar ką nors pamiršta, siunčiame jį į vonią persiauklėti.

Ar teko kada sukurti lėlę, kuri savo charakteriu, fiziniais bruožais primintų jus pačius, jums būtų itin artima?

A. K.: Direktorių esame sukūrę ne kartą (juokiasi). Taip, dažniausiai lėlės išeina panašios į direktorių. O kartais jos sutampa su aktoriumi, kuris jas valdo. Į mane su lėlės charakteriu pataikyti sunku – kalta šukuosena. Pačių lėlių mums yra tekę kurti visokiausių – tik barbių niekada negaminome. Šiaip būdavo tokių iškilių menininkų, kaip dailininkas Vitalijus Mazūras, kuris mūsų cechą visuomet girdavo.

J. G.: Na, į silkių fabriką važiuoti taip pat pasiūlydavo. Sakydavo: „Nemokat jūs čia nieko daryt, važiuokit sau sūrių spaust. Arba į silkių fabriką.“

A. K.: Mazūras pykdavo, jei matuodavome lėles su metru. Jis mums sakydavo: „Meno su metru matuoti negalima.“ Pats paimdavo žirkles ir iš pirmo karto nukirpdavo kokį nors audeklą taip, kaip reikia. Bet dažniausiai vis dėlto jis mus girdavo. Vilniuje gyvendamas jis sakydavo, kad Kaunui galima patikėti bet kokį spektaklį, užsakymą – jie padarys. Kartą buvo atkeliavę pasitobulinti ir aktoriai iš Švedijos (vėliau ir mes buvome juos aplankę). Man pademonstravus, kaip iš detalių surenkame savo gamintą Buratiną, jie buvo be galo nustebę ir nesuprato, kokiu būdu įmanoma taip sumanyti. Per viešnagę vienas švedas manęs paklausė: „Kiek jūs Kauno lėlių teatre tų lėlių turite?“ Atsakiau, kad tiek, kiek jūsų miestelyje yra gyventojų – apie 20 000. Išties savo lėlių tiksliai niekad neskaičiavome. Tačiau pagalvokime: per metus įvyksta keturi penki spektakliai, kiekvienam iš jų prireikia nuo 20 iki 40 lėlių, taigi skaičius tikrai įspūdingas. Esame nemažai važinėję po tarptautinius festivalius ir manau, galime įvertinti, kad šis mūsų cechas tikrai yra toli pažengęs ir įgudęs atlikti net labai sudėtingas užduotis.

J. G.: Cecho darbuotojų sudėtis nesikeičia jau daugelį metų, esame „apsišlifavę“. Tik, štai, Algelis išėjo „atostogauti“. Bet vis viena jis mus lanko, konsultuoja. Kai neberandame sprendimo, pasikviečiame Algimantą, ir jis atvažiuoja su trim gerais sprendimais (sugalvotais per naktį).

Teatrai_20170818_0163_1

Kas lėlių laukia pasibaigus spektakliui?

J. G.: Jų laukia mūsų lėlių muziejus! Vienos lėlės yra tinkamesnės muziejaus ekspozicijai nei kitos, savo ruožtu ekspoziciją kartkartėmis keičiame, papildome. Senais laikais pasidalydavome lėlėmis su mokyklomis, tačiau dabar stengiamės jas rinkti, panaudoti mūsų muziejaus edukacinėms programoms. Vaikai per užsiėmimus gali lėles liesti, su jomis žaisti. Rudenį rengiame populiarumo sulaukusią šventę „Į pasakų šalį su fotoaparatu“. Šiais metais taip pat šia švente atidarysime sezoną (rugsėjo 3 dieną). Iš senų rekvizitų suformuojame lauke kompozicijas, kurias galima įamžinti. Ruošiamės nuo ankstyvo ryto: sunešame lėles, dekoracijas į lauką ir vis žvalgomės į dangų…

A. K.: …o kai dekoracijas baigiame komponuoti, pradeda lyti, ir nešame viską atgal į vidų (juokiasi).
Kokia linkme šis teatras juda, kaip jis pasikeitė per pastaruosius dešimtmečius?

A. K.: Tuo metu, kai aš atėjau į teatrą, lėlės vaidino tik už širmos, spektakliai vykdavo panašiai kaip turguje senais laikais. Tačiau po truputį lėlės perėjo į pirmąjį scenos planą – tai reiškia, kad artistas lėlę pradėjo vedžioti priešais save ir pats tapo matomas. Norint tobulėti labai reikalingi festivaliai – tikslinga žinoti, kokiomis kryptimis teatrai juda, kas pirmauja, kas ką naujo sugalvoja.

J. G.: Teatras pasikeitė technologiškai, jo galimybės labai padidėjo, pavyzdžiui, scenoje atsirado vaizdo projekcijų, kurios, beje, tapo labai populiarios. Jei spektaklyje vaizdo projekcijos nėra, tai jau kaip ir ne spektaklis, nėra į ką žiūrėti (juokiasi)! Be abejo, šiuo metu tai madingas dalykas, kita vertus, jei projekcija yra meniška, techniškai nepriekaištinga, nieko čia bloga.

A. K.: Seniau, sovietmečiu, dirbdavome tik su savais. Tačiau labai smagu, kad šiuo metu atvyksta daug režisierių iš įvarių pasaulio kampelių. Kai kurie ir lieka, štai Lesia Lučko (iš Ukrainos) čia dirba jau su penktu spektakliu.

J. G.: Išties, su ukrainiečių kolektyvu bendradarbiauti buvo labai įdomu. Jie dirba šiek tiek kitaip, yra be galo kruopštūs, pedantiški. Visai kitas darbo stilius. Lėlininkai atsiveža naujų medžiagų, kurių nerastume savo prekybvietėse ar nežinotume jų pritaikymo galimybių. Štai jie iš Ukrainos atsivežė tokią izoliacinę medžiagą, kuri idealiai pakeičia poroloną ir, palyginti su juo, kur kas ilgiau išlieka nesusidėvėjusi.

Kokiam spektakliui svajojate sukurti lėles?

J. G.: Galbūt mes, kaip šio cecho darbuotojai, labiau fantazuojame ne apie konkrečius siužetus, pasakas, spektaklius, o apie naujus teatro dailininkus, su kuriais norėtume bendradarbiauti, kurie į teatrą atneštų naujų idėjų, medžiagų, technologijų.

Kokį spektaklį publika priima šilčiausiai, kuris yra pats populiariausias?

J.G.: Iš senesnių spektaklių labai mylimas yra „Zuikio kaprizas“, skirtas mažiems vaikams. Per jį aktoriai daug bendrauja su publika. Iš naujausių, modernių spektaklių šiuo metu populiari yra „Pelenė“. Statome skirtingus spektaklius skirtingų amžiaus grupių vaikams, esame statę spektaklių ir suaugusiesiems.

Kaip šiuolaikiniai vaikai reaguoja į klasikinį lėlių teatro spektaklį?

J. G.: Žiūrovai dažniausiai išeina laimingi, dėkoja.

A. K.: Vieną kartą pasitaikė mokytoja, kuri apkaltino mus baisių lėlių gaminimu ir liepė eiti į „Merkurijų“ pasižiūrėti gražiųjų barbių. Taigi, visi supranta tuos mūsų kūrinius savaip. Mano galva, dar yra daugybė vaikų, kurie sielojasi dėl herojaus likimo, įsijaučia į vaidmenį ir panašiai. Suomijoje kartą rodėme „Tris paršiukus“. Tame spektaklyje baisus vilkas kaip tik pasirodo pirmajame scenos plane ir klausia žiūrovų, kur pasislėpė paršiukai. Vaikai vilkui rodė į priešingą pusę, kad tik jį suklaidintų. Gražu žiūrėti, kaip vaikai gyvena spektakliu.

kaunoleles.lt

Lėlių teatre lankėsi ir pašnekovus kalbino Julija Račiūnaitė
Donato Stankevičiaus nuotr.
Interviu publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. rugsėjo nr. rubrikoje „Mėnesio tema“

Pažintis: Rytis Titas, arba užsienietiškai skambantis Kaunas
Kaunas kaip filmavimo aikštelė lyg ir nebestebina – čia sukurtas ne vienas lietuviškas ir užsienietiškas filmas, štai miniserialas „Tokyo...
Valentinas Klimašauskas: „Mano santykis su Kaunu itin konfliktiškas“
Tyliai išėjęs atostogų, lygiai taip pat tyliai šį sausį apie savo grįžimą į miesto renginių kalendorių pranešė Tarptautinis Kauno...
Pokalbis su Isiah Medina: „Kinas – tai filosofijos rūšis“
Isiah Medina – Kanados avangardo vunderkindu tituluojamas režiserius iš Toronto, 10-ajame Tarptautiniame Kauno kino festivaltyje pristatantis debiutinį savo filmą...
Mėnesio tema. Optimistinis eksportas
2018 m. Lietuvos šimtmečio proga modernistinė Kauno architektūra drąsiai peržengs geografines, fizines ir mentalines Kauno ribas. Kilnojamoji paroda „Optimizmo...
Pažintis: Rytis Titas, arba užsienietiškai skambantis Kaunas
Kaunas kaip filmavimo aikštelė lyg ir nebestebina – čia sukurtas ne vienas lietuviškas ir užsienietiškas filmas, štai miniserialas „Tokyo...
Valentinas Klimašauskas: „Mano santykis su Kaunu itin konfliktiškas“
Tyliai išėjęs atostogų, lygiai taip pat tyliai šį sausį apie savo grįžimą į miesto renginių kalendorių pranešė Tarptautinis Kauno...
Pokalbis su Isiah Medina: „Kinas – tai filosofijos rūšis“
Isiah Medina – Kanados avangardo vunderkindu tituluojamas režiserius iš Toronto, 10-ajame Tarptautiniame Kauno kino festivaltyje pristatantis debiutinį savo filmą...
Mėnesio tema. Optimistinis eksportas
2018 m. Lietuvos šimtmečio proga modernistinė Kauno architektūra drąsiai peržengs geografines, fizines ir mentalines Kauno ribas. Kilnojamoji paroda „Optimizmo...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.