Mėnesio tema. Demokratija, terorizmas ir tarybos: neteatriški teatro vaidmenys

Pavasarišką 1929-ųjų gegužės pirmadienio vakarą pro beįsižiebiančius Laisvės alėjos žiburius traukė būriai pasipuošusių kauniečių. Pusę devynių Valstybės teatre turėjo prasidėti vienas didžiausių tų metų muzikinių įvykių – europinių gastrolių stotele Kauną pasirinko kompozitorius Aleksandras Glazunovas. Iki koncerto likus keliolikai minučių, prie Miesto sodo sustojo Ministro Pirmininko Augustino Voldemaro automobilis. Niekas neįtarė, kad po kelių minučių įvyks tai, kas vėliau bus įvardinta kaip teroro aktas, – pakeliui link teatro durų laukė trys radikalių pažiūrų vyrai, apsiginklavę pistoletais ir sprogmenimis. Ministro gyvybę tuokart išgelbėjo ne tik gyvybę paaukojęs adjutantas leit. Pranas Gudynas, bet ir už kelių žingsnių buvęs teatras, kuriame A. Voldemaras pasislėpė nuo likusių, lemtingais galėjusių tapti šūvių. Taip tuometinis Valstybės teatras eilinį kartą tapo dar vieno svarbaus Lietuvos istorijos momento liudininku.

Augustinas Voldemaras

Augustinas Voldemaras

XX a. pabaigoje miesto teatro pastato atsiradimą inicijavę to meto gubernijos centro valdininkai nebūtų pagalvoję, kad po trisdešimties metų istorijos posūkiai pastatui lems tapti vienu svarbiausių čia atsirasiančios valstybės pastatų. Kaunui perėmus laikinosios sostinės vaidmenį 440 vietų turėjęs teatras netrukus tapo ne tik vienu svarbiausių meno židinių, tačiau kaip didžiausia šalies salė buvo naudojamas ir daugeliui oficialių renginių bei iškilmingų progų. Tad nors pastatas ir neatitiko to meto kanonų, kad taptų laikinosios sostinės vizualiu simboliu, tačiau jam buvo lemta susidurti su ne vienu esminiu valstybės gyvenimo momentu ir, žvelgiant iš dabarties perspektyvos, tapti vienu svarbiausių to laikotarpio istorijos paminklų.

Pirmajį svarbų vaidmenį būsimasis Valstybės teatro pastatas gavo Vilniui dar tebebūnant faktine Lietuvos sostine. Po 1918-ųjų metų gruodį įvykusių pirmųjų demokratinių Kauno savivaldybės rinkimų, čia prieš pat Kalėdas įvyko pirmasis miestiečių išrinktos tarybos posėdis. Politikos istorikė Aistė Lazauskienė pateikia įdomų faktą, parodantį ankstyvosios demokratijos sunkumus: tuo pat metu mieste darbą pradėjo dvi tarybos – minėtoji demokratinė ir dieną anksčiau posėdžiauti pradėjusi bolševikų Darbininkų atstovų taryba. Miesto tarybos vienvaldystė nusistovėjo tik miestui tapus politiniu šalies centru, o teatras netrukus tapo ne tik miesto, bet ir visos šalies demokratijos inkubatoriumi: čia 1920 m. gegužės viduryje į pirmą iškilmingą posėdį susirinko pirmasis Lietuvos gyventojų išrinktas Steigiamasis Seimas.

Prezidentinis foje. 7 Meno Dienos, 1930 Nr. 57.

Prezidentinis foje. 7 Meno Dienos, 1930 Nr. 57

Trečiojo dešimtmečio pradžioje norėta statyti visiškai naują valstybinį kultūros centrą: Lietuvių meno kūrėjų draugija Kaune propagavo iš Vilniaus atkeltą vadinamųjų „Tulpių rūmų“ idėją: pastatas turėjo talpinti 1 500 vietų reprezentacinę salę, „kur galėtų pirmiausia tinkamai reikštis ir plėtotis lietuvių Opera bei lietuvių Drama“, ir kitas kultūrines įstaigas. Po keleto metų „Tulpių rūmų“ idėja iš viešojo diskurso dingo, o senasis pastatas buvo pritaikytas naujam statusui: 1922 m. teatras atsidūrė po Mykolo Songailos ir Vladimiro Dubeneckio skalpeliu – teatras buvo ne tik padidintas, tačiau ir techniškai modernizuotas, konsultuojantis su vokiečių specialistais. Pastato išorė įgavo barokinių formų, kurios tuo metu buvo viena iš tautinio stiliaus interpretacijų. Po atidarymo spaudoje pasirodė daugybė priekaištų dėl statybinio broko: anot M. Songailos, pastatas pradėtas eksploatuoti remonto darbų taip ir neužbaigus iki galo. Nors ir būta reikmės tęsti rūmų tvarkymą, čia ir toliau vyko kultūriniai procesai, o nuo 1920 m. veikę ir pradžią profesionaliajai lietuviakalbei vaidybai davę dramos teatras ir opera 1925 m. buvo sujungti į vieną darinį – Valstybės teatrą.

Vis dėlto kritikos susilaukdavo ne tik teatro statybinis brokas: laikmečio nebeatitinkantys priešgaisriniai standartai atbaidydavo draudimo bendroves, o techninės patalpos buvo laikomos gerokai per ankštomis ir net nehigieniškomis. Operos, dramos teatro ir baleto trupės nebeišsitekdavo gana nedideliame statinyje. 1930 m. prasidėjo antroji rekonstrukcija, per kurią pastato trūkumus buvo patikėta ištaisyti Vytautui Landsbergiui-Žemkalniui. Buvo gerokai išplėsta žiūrovams nematoma teatro pusė ir išspręstos trupių koegzistencijos problemos – pastatas tapo pakankamai erdvus visoms trims.

1931 m. gaisras Valstybės teatre. Veronikos Šleivytės nuotr. © Kupiškio etnografijos muziejus

1931 m. gaisras Valstybės teatre. Veronikos Šleivytės nuotr. © Kupiškio etnografijos muziejus

Saulėtą 1931 m. gegužės 14-osios popietę kauniečiai pastebėjo virš miesto kylančią tirštą dūmų koloną: tuojau pasklido žinia, jog užsidegė Valstybės teatras. Gaisras padarė apie 1 mln. litų nuostolio (palyginti – antroji rekonstrukcija valstybei kainavo apie 700 tūkst.), tačiau didžiają dalį pastato išgelbėjo V. Landsbergio-Žemkalnio vos pernai tokiems atvejams įrengta metalinė užtvara, per 20 sekundžių atskirianti žiūrovų salę nuo techninių patalpų, o dekoracijų sandėlis, kuriame kilo gaisras, taip pat pasiliko už naujų geležinių durų. Pastatas jau buvo apdraustas, todėl gaisro pėdsakai buvo tvarkomi itin greitai – jau po pusantros savaitės čia vėl vyko vaidinimai. Per įvykį atsiskleidę kai kurie miesto ugniagesių darbo trūkumai didelių objektų gesinimo atveju padėjo pagerinti priešgaisrinės saugos mieste kokybę.

Ketvirtajame dešimtmetyje veiklos mastas ir toliau sparčiai didėjo, ir jau 1935 m. kilo mintis dramos teatro reikmėms įsigyti kino teatrą „Metropolitain“. Ši idėja buvo įgyvendinta gerokai vėliau, jau po visuotinę nacionalizaciją atnešusių įvykių. Bedidėjant spektaklių ir lankytojų skaičiui, teatras išliko ir pagrindine reprezentacine erdve valstybiniams renginiams. Deja, didžiausios miesto salės titulas į pastato erdves atnešė ir tamsesnių įvykių. 1940 metais Valstybės teatre suvaidintas neįprastas spektaklis, tapęs kone liūdniausia pastato istorijos dalimi: iš SSRS simpatizavusių asmenų surinktas vadinamasis Liaudies Seimas čia priėmė rezoliuciją dėl prašymo Lietuvą integruoti į Sąjungos sudėtį. Patys deputatai į salę buvo sukviesti vien sudaryti demokratiškam proceso įvaizdžiui – sprendimas jau gerokai anksčiau buvo priimtas Maskvoje. Vos prieš dvidešimtmetį simboliniu lietuviškosios demokratijos lopšiu tapęs būsimasis Valstybės teatras tapo vieta, kur nepriklausoma respublika užbaigė savo dienas.

Kauno valstybinis muzikinis teatras © VšĮ „Kaunas IN”

Kauno valstybinis muzikinis teatras © VšĮ „Kaunas IN”

Teksto autorius Paulius Tautvydas Laurinaitis
Tekstas publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. rugsėjo nr. rubrikoje „Kaunas – UNESCO dizaino miestas“

 

creative_city_kaunas_lt-01 (2)

Paroda, užimanti visa kvartalą: „Kaunas. Art Deco. Nostalgija & Spindesys“ (fotoreportažas)
„Išankstiniame“ antrosios kaunietiškajam art deco paveldui pristatyti skirtos parodos atidaryme spalio 14-ąją vos tilpo visi norintys, žinantys ir besidomintys....
Pro rakto skylutę į parodą „Kaunas. Art deco. Nostalgija & Spindesys“
Pamenate prieš dvejus metus Karininkų ramovėje veikusią, didelės sėkmės sulaukusią parodą „Art Deco Kaune 1919 – 1940. Namų jausmas“...
Laida „Stop juosta“ stabdo akimirkas
Paklaustos, kokias tris Kauno vietas rekomenduotų svečiams, TV kanalo „LRT Kultūra“ laidos „Stop juosta“ kūrėjos Jurgė Pridotkaitė ir Svetlana...
Atviro Kauno vizija: „Sveiki atvykę į mūsų butą“
Vienas žymiausių tarpukario Kauno architektų Edmundas Alfonsas Frykas daugiabutį adresu Gedimino g. 48 suprojektavo gydytojo ir visuomenės veikėjo Prano...
Paroda, užimanti visa kvartalą: „Kaunas. Art Deco. Nostalgija & Spindesys“ (fotoreportažas)
„Išankstiniame“ antrosios kaunietiškajam art deco paveldui pristatyti skirtos parodos atidaryme spalio 14-ąją vos tilpo visi norintys, žinantys ir besidomintys....
Pro rakto skylutę į parodą „Kaunas. Art deco. Nostalgija & Spindesys“
Pamenate prieš dvejus metus Karininkų ramovėje veikusią, didelės sėkmės sulaukusią parodą „Art Deco Kaune 1919 – 1940. Namų jausmas“...
Laida „Stop juosta“ stabdo akimirkas
Paklaustos, kokias tris Kauno vietas rekomenduotų svečiams, TV kanalo „LRT Kultūra“ laidos „Stop juosta“ kūrėjos Jurgė Pridotkaitė ir Svetlana...
Atviro Kauno vizija: „Sveiki atvykę į mūsų butą“
Vienas žymiausių tarpukario Kauno architektų Edmundas Alfonsas Frykas daugiabutį adresu Gedimino g. 48 suprojektavo gydytojo ir visuomenės veikėjo Prano...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Muziejaus trečiadienis: „Aš esu sveikas ir kupinas jėgos savo kilniam darbui“
Pavasarišką 1929-ųjų gegužės pirmadienio vakarą pro beįsižiebiančius Laisvės alėjos žiburius traukė būriai pasipuošusių kauniečių. Pusę devynių Valstybės teatre turėjo prasidėti vienas didžiausių tų metų muzikinių įvykių – europinių gastrolių stotele Kauną pasirinko kompozitorius Aleksandras Glazunovas. Iki koncerto likus keliolikai...
Daugiau
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.