Mėnesio tema. Izoliaciją ardantis Kamerinis

Šiemet sukanka 40 metų nuo tada, kai Kauno miesto kameriniame teatre, 1976-aisiais užgimusiame kaip Stanislovo Rubinovo Jaunimo muzikinė studija, buvo suvaidintas pirmasis spektaklis – Giedriaus Kuprevičiaus opera „Ten, viduje“. Tik po dešimtmečio studija tapo Kameriniu, pirmiau jaunimo, vėliau – miesto – teatru. Dar vėliau teatro veidą formavo Stanislovo Rubinovo sūnus Aleksandras, jis rengė ir monospektaklių festivalį „MonoBaltija“. Apie šiuos kaunietiškojo teatro istorijos etapus tenka kalbėti būtuoju laiku, bet pats Kamerinis vietoje nestovi, nemiega ir nesiilsi.

Su Kauno miesto kamerinio teatro vadove Jurga Knyviene, menotyrininke, teatrologe, anksčiau dirbusia su Nacionalinio Kauno dramos teatro komunikacija, susitikome pačiame darbų įkarštyje. Užsukę į dekoracijų dirbtuve virtusią pagrindinę salę pokalbį pratęsėme teatro bendravardžiame bare, ir įkarščio, atrodo, nuslopinti nepavyko. Pagreitis, planai, premjeros ir kartu gana daug erdvės tiems, kurie dar tik ieško savo santykio su teatru. Tiek žiūrovams, tiek kūrėjams. Trečius savo naujo gyvenimo metus skaičiuojantis teatras iki Naujųjų pristatys tris premjeras, čia rugsėjį vyks ir festivalis „Išeities taškas“.

Pasiruošimo įkarštyje / Donato Stankevičiaus nuotr.

Pasiruošimo įkarštyje / Donato Stankevičiaus nuotr.

Jau beveik dveji metai, kaip stojote už Kauno miesto kamerinio teatro vairo. Bet darbus pradėjote kaip laikinoji vadovė, tiesa?

Taip, spalį bus dveji metai. 2015 m. spalį, Savivaldybės pakviesta, atėjau į teatrą daryti permainų. Juridiniai dalykai – kitas klausimas. Su jais daug kas nesutiko, todėl buvo kilę nesutarimų tarp buvusios teatro valdžios ir Savivaldybės, kaip teatro steigėjo. Vis dėlto, kai buvo įsteigta nauja viešoji įstaiga, pradėjome žiūrėti į priekį, nebe atgal.

Ką radote atėjusi į Kamerinį teatrą? Kas nustebino, kas galbūt ir pradžiugino?

Šis teatras, kiek man pačiai buvo tekę jame lankytis, buvo sudaręs nebijančios eksperimentuoti, netradicinės institucijos įvaizdį. Bet, kai atėjau čia dirbti, supratau, kad teatrą buvo ištikusi labai stipri izoliacija nuo pokyčių, aplinkos, visuomenės, šiuolaikinės kultūros. Su tuo ir dirbame – naikiname izoliaciją.

Ar daug tenka dirbti tam, kad grąžintumėte tikėjimą šiuo teatru? O gal jauni kūrėjai kaip tik mielai sutinka bendradarbiauti?

Kadangi ateidama dirbti teatralų bendruomenėje nebuvau naujokė, pasiūlymai bendradarbiauti pasipylė gana greitai. Drąsiai paskelbėme, kad teatras tampa atviras, tad problemos prisikviesti žmones nebuvo ir iki šiol nėra. Tuo džiaugiuosi, vadinasi, kažką darome teisingai.

Atsiverti pirmiausia siekiame jaunimui. Daugumai jaunų žmonių teatras nėra įdomi sritis, nors teatralams atrodo, kad tai ištisas pasaulis, kuriame telpa viskas. Į tai ir norime atkreipti jaunimo dėmesį. Šiuolaikinio teatro samprata apima daug dalykų – ne tik žanrine prasme, kaip tik, žanrų ribos baigia išsitrinti.

Intensyviai siekiame suburti tuos Lietuvoje – galbūt prisitrauksime ir užsieniečių, – kas užsiima interaktyviuoju teatru. Šio irgi yra labai įvairaus – tai ir fizinis interaktyvumas, ir technologijų naudojimas, ir technologizuoto mąstymo jungtys su fiziniu buvimu. Jaunam žmogui, pratusiam nuolat jausti interaktyvų kontaktą, turėtų būti keista – ir aš tai labai gerai suprantu – vien sėdėti salėje ir stebėti, kaip kažkas kažką daro gyvai.

Šią vasarą teatre kaip tik vyko šios srities dirbtuvės moksleiviams, tiesa? Kaip sekėsi?

Užsiėmimų rezultatai visada priklauso nuo turinio. Gyvas bendravimas naudingas tuo, kad tu gali matyti, kas kabina, kas nekabina, kas aktualu. Gali paklausti, pasidomėti, pakreipti. Į dirbtuves susirinko įvairaus amžiaus paauglių, „Forumo teatro“ situacijų laboratorijoje buvo 7–8 klasių grupių, dalyvavo ir vyresnių; su jais ir režisieriumi Antanu Gluskinu daug kalbėjome apie interaktyvųjį teatrą, pasakojome ir klausinėjome.

Mus domina, kas vaikams, paaugliams svarbu. Kaip jie renkasi filmus, hobius? Dėl to ir organizuojame festivalį „Išeities taškas“ – nusprendėme pradėti aiškintis, kas jaunimui aktualu. Juk šiai amžiaus grupei spektaklių iš esmės nėra. Kaune po Lėlių teatro atkarpos vaikai daug metų nebeturėjo ką žiūrėti. Nacionaliniame Kauno dramos teatre rodoma „Mechaninė širdis“, ir viskas. Kai keletą metų neturi ką pažiūrėti, tiesiog atpranti, tai normalu.

Papasakokite daugiau apie „Išeities tašką“. Jauni jauniems?

Festivalis debiutavo pernai, susikvietėme daugiausia studentus, taip pat mėgėjus. Šiemet programa jau platesnė, bet taip, schemą galima vadinti „jaunimas – jaunimui“. „Išeities taškas“ yra tai, nuo ko mes pradedame, kas mus motyvuoja žengti pirmyn, kurti, eiti į teatrą.

Ar labiausiai pasisekę festivalio spektakliai turi šansų tapti repertuariniais?

Į tai žiūrime laisviau, nenorime teatro per daug institucionalizuoti, siekiame, kiek įmanoma, jį palikti laisvą nuo įsipareigojimų. Jei kam psichologiškai patogiau manyti, kad tai repertuarinis spektaklis, tai prašom. Bet jei spektaklį norima vežti kitur, tobulinti, keisti, jo visai nebūtina oficialiai įtraukti į vieno teatro repertuaro sąrašą. Apskritai, kai formavome programą, aktyviai kvietėme kitus teatrus, kurie dirba mūsų norima linkme, kuria tai, ko trūksta Kaune. Todėl mūsų repertuarą sudaro ne vien pačių prodiusuoti spektakliai.

Kurie tai teatrai?

Pernai labai entuziastingai pas mus važiavo „Apeirono“ teatras ir Klaipėdos jaunimo teatras, atvažiuoja „Dansema“ su spektakliais kūdikiams, interaktyvusis objektų teatras vaikams „Stalo teatras“, „OKT / Oskaro Koršunovo teatras“, „Bad Rabbits“, kurie pas mus net išleido premjerą, nes neturi savo patalpų. Tokių teatrų daug ir dar daugėja. Nacionalinio teatro salės jiems dažnai per brangios arba sunku jas gauti, o mes lankstesni. Bandome miestiečiams pasiūlyti tai, ko jie nepamatys kitur, stengiamės nedubliuoti nei Lėlių, nei Muzikinio, nei Dramos teatro pasiūlos. Nors su pastaruoju mūsų repertuaras, matyt, panašiausias, bet interaktyviojoje kryptyje matome savo nišą.

Koks Kamerinio teatro santykis su lietuviška dramaturgija? Ar jaučiate moralinę pareigą palaikyti jaunuosius kūrėjus?

Kol kas tiesioginio kontakto su jais neturėjome. Medžiagos į teatrą ateina per režisierių sumanymus, tai nebūtinai dramos, mąstome apie sceninį įvykį. Nors nacionalinė dramaturgija pas mus užima turbūt pusę repertuaro, tai nebūtinai jaunų žmonių darbai, ir net nebūtinai dramaturgų. Tai ir režisierių inscenizacijos pagal lietuviškas knygas ar, „Alksniškių“ atveju, paties Gyčio Padegimo pagal istorinę medžiagą parašyta pjesė.

„Alksniškės“ / Teatro archyvo nuotr.

„Alksniškės“ / Teatro archyvo nuotr.

Ar teatro naujakurys – baras „Kamerinis“ – suveikė kaip tikslinga žinutė į teatrą nevaikštantiems kauniečiams?

Žinoma. Atidarius barą labai daug kauniečių sužinojo, kad toks teatras apskritai egzistuoja. Ne visi, žinoma, ateina ir į spektaklius, bet tikrai yra jau įprantančių eiti ne tik į barą, bet ir į teatrą.

O koks jums pačiai Kamerinio spektaklis artimiausias?

Nenorėčiau išskirti. Kiekvienas jų turi savo funkciją. Tą patį vieni žiūri su ašaromis akyse, kiti išeina po ketvirčio valandos. Mano mėgstami režisieriai galbūt yra tie, kurie nori dirbti su jaunimu, bet ne tik jie. Reikalingos ir kitos nuotaikos, juk nebūni visada linksmas, kartais reikia ir pasirūpinti, pajusti skausmą, sentimentą, taip tampi turtingesnis. Ir tą patį spektaklį, būdamas kitokios nuotaikos, pamatai vis kitaip.

Kaip žiūrite į Kauno mažojo teatro prijungimą prie jūsiškio? Gavote spektaklių, žmonių, patalpų?

Tikimės gauti jo patalpas, kurios grįžo Savivaldybės žinion. Pasitarę su Kamerinio bendruomene jau žinome, ką jose veiktume. Yra Kauno mažojo teatro spektaklių, kuriuos verta rodyti. Padirbėjus su režisieriais, atgaivinus, atnaujinus, galėtume tose pačiose patalpose juos rodyti.

Dar Kaune buvo Pantomimos teatras, savo laiku revoliucinis įvykis. Ar tenka prisiminti jį, pasvarstyti, ar būtų vietos pantomimai Kameriniame? Ar tai atviras klausimas?

Jei yra žmonių, kurie ką nors nori daryti, tegul užsuka, apsvarstysime, galbūt rasime būdą tai įgyvendinti. Pantomima irgi buvo prijungta prie „Auros“ ir nunyko. Lygiai tas pats su Mažuoju, tik jame nebuvo net trupės, tik administracija ir repertuaras.

Dalies kultūros lauko dalyvių požiūris į tokias naujoves, kaip prijungimai, uždarymai, yra iš esmės neigiamas. Ar tai – baimė netekti garantijų?

Negali atsakyti vienareikšmiškai. Etatinės struktūros, biudžetiniai teatrai suformuoja įprotį nesirūpinti tuo, ką darai, ar darai įdomiai ir ar kam nors to reikia. Kita vertus, visiškai projektinis teatras yra organizacijos ir vadybos prasme labai sudėtingas dalykas. Aktoriai, dirbantys keliuose teatruose, sunkiai randa laiko. Lietuvoje nėra įprasta pastatyti spektaklį ir intensyviai rodyti jį kelias savaites ar mėnesius. Žiūrovai prie to nepratę. Spektaklis turi gyvuoti keletą metų, o kad jis gyvuotų, turi būti nuolat rodomas, turi būti visiems tinkamos tam datos. Tai padaryti sunku. Bet įmanoma. Kita vertus, šiuo metu itin didelė aktorių migracija. Atsitinka, kad spektaklis, rodytas sezoną ar tik pusę, aktoriams sulaukus kitų pasiūlymų, nebegali egzistuoti. Taip net negali būti kalbos apie moralinį atsipirkimą.

Donato Stankevičiaus  nuotr.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Papasakokite apie sezono premjeras. Ko laukti?

Pirmoji premjera jau rugsėjį – koprodukcija su teatru „Utopia“ ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Tai Gintaro Varno kurso diplominio darbo pagrindu sukurtas spektaklis „Pagalvinis“ pagal airių dramaturgo Martino McDonagho pjesę. Viena pagrindinių pjesės temų – smurtas prieš vaikus, bet spektaklyje režisierius į pirmą vietą iškelia menininko, kūrėjo temą. Tokiu būdu jis netampa socialinės realybės atspindžiu. Čia kalbama apie kūrinius, kuriuos autorius nori išsaugoti, bet pagal juos įvykdyti nusikaltimai, tad jėgos struktūros verčia kūrinius sunaikinti. Rimtas, skaudus, kartu keistas, makabriškas spektaklis. Tikras Varno spektaklis su jaunais jo mokiniais.

Jau repetuojame vyresniems paaugliams skirtą spektaklį su Antanu Gluskinu pagal kol kas vienintelę kaunietės Justinos Stučinskaitės knygą „Ačiū, gyvenu gerai“, kurią ji būdama devyniolikmetė, studijuodama mediciną. Tai spektaklis apie prarastą meilę, prarastą ryšį. Kaip iš to išbristi, kaip vėl atrasti save, kaip tu pasikeiti per tokią patirtį? Dalį pagrindinės herojės vidinio monologo spektaklio žiūrovai matys savo mobiliuosiuose telefonuose ar planšetėse, parsisiuntę spektaklio programėlę. Spektaklis vadinsis „Ti“, jo premjera – spalio antroje pusėje.

Trečioji premjera – gruodžio pradžioje. Keturios aktorės su režisieriumi Dariumi Rabašausku kuria spektaklį apie mirties pavidalus. Jis, paremtas mitologija ir senąja pasaulėvoka, vadinsis „4 Mortos“. Spektaklio tikslas – sukurti pojūtį, kad mirtis yra mūsų dalis, o ne atskiras, bauginantis dalykas. Visi turime savo mirtelę, kuri yra šalia mūsų ir padeda gyvenime. Jei greit mirsiu, ką dabar turėčiau daryti? Kaip dabar turėčiau elgtis, žinodamas, kad mirsiu? Tai turėtų būti linksmas spektaklis. Jame netiesiogiai remiamasi ir Gintaro Beresnevičiaus kūryba, jo humoristiniu požiūriu į mitologiją, ir lietuvių liaudies humoristiniu požiūriu į mitines būtybes.

kamerinisteatras.lt

Jurgą Knyvienę kalbino Kotryna Lingienė
Interviu publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. rugsėjo nr. rubrikoje „Mėnesio tema“

Pažintis: Rytis Titas, arba užsienietiškai skambantis Kaunas
Kaunas kaip filmavimo aikštelė lyg ir nebestebina – čia sukurtas ne vienas lietuviškas ir užsienietiškas filmas, štai miniserialas „Tokyo...
Valentinas Klimašauskas: „Mano santykis su Kaunu itin konfliktiškas“
Tyliai išėjęs atostogų, lygiai taip pat tyliai šį sausį apie savo grįžimą į miesto renginių kalendorių pranešė Tarptautinis Kauno...
Pokalbis su Isiah Medina: „Kinas – tai filosofijos rūšis“
Isiah Medina – Kanados avangardo vunderkindu tituluojamas režiserius iš Toronto, 10-ajame Tarptautiniame Kauno kino festivaltyje pristatantis debiutinį savo filmą...
Mėnesio tema. Optimistinis eksportas
2018 m. Lietuvos šimtmečio proga modernistinė Kauno architektūra drąsiai peržengs geografines, fizines ir mentalines Kauno ribas. Kilnojamoji paroda „Optimizmo...
Pažintis: Rytis Titas, arba užsienietiškai skambantis Kaunas
Kaunas kaip filmavimo aikštelė lyg ir nebestebina – čia sukurtas ne vienas lietuviškas ir užsienietiškas filmas, štai miniserialas „Tokyo...
Valentinas Klimašauskas: „Mano santykis su Kaunu itin konfliktiškas“
Tyliai išėjęs atostogų, lygiai taip pat tyliai šį sausį apie savo grįžimą į miesto renginių kalendorių pranešė Tarptautinis Kauno...
Pokalbis su Isiah Medina: „Kinas – tai filosofijos rūšis“
Isiah Medina – Kanados avangardo vunderkindu tituluojamas režiserius iš Toronto, 10-ajame Tarptautiniame Kauno kino festivaltyje pristatantis debiutinį savo filmą...
Mėnesio tema. Optimistinis eksportas
2018 m. Lietuvos šimtmečio proga modernistinė Kauno architektūra drąsiai peržengs geografines, fizines ir mentalines Kauno ribas. Kilnojamoji paroda „Optimizmo...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.