Pažaislis. Turistas vienuolyne

Pažaislio vienuolynas, vienas gražiausių brandžiojo baroko pavyzdžių Šiaurės Rytų Europoje, jau daugiau nei 350 metų dalyvauja Kauno istorijoje. Nuo pat 1664 m., kai LDK kancleris Kristupas Žygimantas Pacas dovanojo Pažaislio dvarą vienuoliams kamalduliams, čia meldžiamasi už taiką ir ramybę Lietuvai, be to, šiuo metu Pažaislio vienuolyno ansamblis yra ir vienas svarbiausių kultūrinių turizmo traukos centrų Kaune. Čia laukiami piligrimai, turistai, menininkai, vasarą vyksta muzikos festivaliai, Žolinės atlaidai. Apie tai, kaip po šiais skliautais sugyvena kazimieriečių vienuolijos bendruomenė ir plūstantys iš viso pasaulio lankytojai, kalbėjomės su seserimi Juta (Edita Kunickaite).

s-1699

Gyvenate ir dirbate nuostabios architektūros ir gamtos paveldo apsuptyje. Be abejo, Pažaislio architektūrinį ansamblį galima laikyti vienu gražiausių Kauno turistinio žemėlapio taškų bei viena iš Kauno turizmo ambasadų. Papasakokite apie Pažaislio kultūros ir turizmo centro veiklą.

Tikra tiesa, kad Pažaislio vienuolyno ansamblis yra vienas lankomiausių Kauno kultūrinių objektų. Neslėpsiu, tuo mes tikrai džiaugiamės ir didžiuojamės. Pažaislio kultūros ir turizmo centras šių metų balandį atšventė savo gyvavimo dešimtmetį. 2014 m. mus aplankė 35 000, o 2016 m. – jau 40 000 lankytojų, taigi turistų srautas kol kas tik didėja. 2011 m. pietinėje oficinoje duris atvėrė muziejinė ekspozicija, edukacinė klasė. Čia vyksta edukaciniai užsiėmimai, skirti įvairioms amžiaus grupėms, šeimoms (pvz., „Šeimos tinginiadieniai“). Taip pat esame parengę edukacinių programų, skirtų šio vienuolyno istorijai, bet kartu norime, kad lankytojai susipažintų su dabartinėmis šios vietos šeimininkėmis, jų gyvenimu. Juk žmonėms dažnai yra šiek tiek neaišku, kokia čia mistinė, antgamtiška bendruomenė ir „su kuo ji valgoma“.

Ką veikiate per edukacinius užsiėmimus?

Edukaciniams užsiėmimams „Kazimieriečių paveldas“ buvo pagamintos lėlės, kurios aprengtos tiksliomis kopijomis aprangos, kazimieriečių dėvimos nuo praėjusių laikų iki šiandien. Papasakojame, kokia kiekvienos aprangos detalės paskirtis, pavyzdžiui, kodėl mums reikalingas škaplierius, kodėl vienuoliai nešioja rožinį, kaip ir kodėl bėgant laikui keitėsi galvos apdangalas, kaip skiriasi seserų apranga skirtingais tarnavimo vienuolyne etapais. Sakysime, sutikę vienuolę su baltu nuometu, žinosite, kad ji yra novicija, t. y. kandidatė į vienuoles, dar tik pradedanti savo vienuoliškąjį gyvenimą. O jei nuometas yra štai toks, tamsus (rodo į savo nuometą), žinosite, kad tai jau kurį laiką tarnaujanti kazimierietė (juokiasi).

Dar esame parengę edukacinę programą „Po vaistažolių pasaulį“. Užsiėmimus veda sesuo Renata. Ji pasakoja lankytojams apie senąsias vienuolių kamaldulių tradicijas, jų sukurtus receptus. Kamaldulių parašytas originalių receptų knygeles radome Kauno regioniniame valstybės archyve. Knygelėse galima rasti daug naudingų ir įdomių patarimų, tarkime, sužinoti, kaip ir kokiais vaistais, tepalais ar nuovirais gydyti rožę, niežus ir panašiai.

Ar šie vaistai veiksmingi?

Šitų mes nebandėme (juokiasi)! Šiais laikais, jei žmogus turi rimtų nusiskundimų, jis keliauja pas gydytoją. Lietuvoje dažnos peršalimo ligos. Vienas vaistų receptų (be abejo, užrašytas lotyniškai) yra skirtas peršalimui gydyti ir įdomus tuo, kad į jo sudėtį įeina alus. Broliai kamalduliai savo laiku turėjo alaus bravorą Pažaislio palivarke. Pasigamintą tamsų alų jie pakaitindavo, įdėdavo daug medaus, įmaišydavo prieskonių (pipirų, gvazdikėlių) ir tokį gėrimą duodavo gerti peršalusiam, kosinčiam žmogui. Tarp kitko, šis receptas yra puikus – jį išbandėme ir pačios. Per edukacinius užsiėmimus alaus nekaitiname, tiesiog supažindiname su įvariausiomis žolelėmis, tinktūromis ir pan. Vienintelis vaistų gaminimo pagal senuosius receptus keblumas tas, kad kai kurios vaistažolės, augusios čia XVII a., paprasčiausiai išnyko, kai kurių nebeįmanoma gauti arba pagal tų laikų lotyniškus pavadinimus augalai nebeatpažįstami.

Taip pat vienuolyne vyksta daug ekskursijų. Vienu metu seserys pačios vesdavo ekskursijas, tačiau ilgainiui priėjo prie išvados, kad jų pašaukimui labiau reikalingas maldos gyvenimas. Lai seserys meldžiasi už visus atvykstančiuosius, už gides ir jų nudirbamus darbus – mūsų nuomone, tai bus tikslingiau. Bet ir dabar pasitaiko lankytojų, pageidaujančių susitikti su kuria nors iš seserų, nes labai šiltai prisimena buvusį bendravimą ar yra girdėję gerų atsiliepimų.

s-1715

1992 m. Pažaislis buvo grąžintas katalikų bažnyčiai (prieš tai keliems dešimtmečiams buvo priskirtas tuomečiam Kauno valstybiniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui). Kaip per tą laiką pasikeitė Pažaislio vienuolyno gyvenimas, kokia kryptimi jis juda šiandien?

Vienuolynas, kaip institucija, yra skirtas Dievui garbinti, tai yra vieta, kurioje turi būti daug maldos. Kartais tenka žmonėms priminti, kad pirminė šios vietos paskirtis – ne turizmas. Pačiam šio architektūrinio ansamblio fundatoriui Kristupui Zigmundui Pacui statant Pažaislį nė į galvą nešovė, kad ši vieta kada nors taps paveldo objektu. Jo paliktuose raštuose, testamente aiškiai parašyta: „Ši vieta yra skirta maldai.“ Skirta tam, kad vienuoliai aukotų savo gyvenimą maldai, konkrečiai – melstų Lietuvai taikos ir ramybės. Sovietmečiu šis vienuolynas buvo praradęs savo tikrąją paskirtį, todėl šiandien norėtume sulaukti kuo daugiau žmonių, atvykstančių melstis, laukiame atkeliaujančių sekmadienį į mišias, lankančių paveikslą „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu“ (2000 m. iš katedros jis buvo grąžintas Pažaisliui). Tokia tad ir būtų mūsų judėjimo kryptis.

Kaip suderinate gausiai turistų lankomo objekto gyvenimą su vienuolyno vidaus gyvenimu?

Psalmėje yra tokie žodžiai: „Jei Dievas nestato, veltui statytojas vargsta“. Jei seserys neieškos kompromiso, tai ir joms, ir lankytojams bus prastai. Gelbsti tai, kad pats Pažaislio architektūrinis ansamblis yra nemažas, iki šių dienų išlaikęs savo simetriją ir suskirstytas į labai aiškias dalis: šiaurinę, pietinę, rytinę ir vakarinę. Dabar mes kalbamės vakarinėje dalyje, bet štai rytinė dalis – tik seserims skirta klauzūra, pašaliečiams uždara vienuolyno vieta. Šiaurinė dalis atiduota turistams, per ją jie patenka į bažnyčią, o norinčios ten melstis seserys patenka per pietinę vienuolyno dalį. Taip pat šiaurinėje dalyje yra įrengtas rekolekcijų centras. Čia gyvena įvairiais tikslais atvykstantys žmonės. Šiuo metu rekolekcijų centre kaip tik vyksta dailės terapijos pleneras. Taigi, šiaurinė dalis atiduota visuomenės kultūriniams poreikiams. Na, o pietinėje, uždarojoje, vienuolyno dalyje ant durų yra pakabinti prašymai laikytis tylos, neiti į patalpas. Tiesą sakant, iš pradžių buvo sunku pripratinti lankytojus paisyti šių užrašų, bet per dešimt metų po truputį jie išmoko gerbti tylą ir privačią seserų erdvę.  

Kas labiausiai domina ir stebina į Pažaislį atvykstančius turistus iš užsienio, Lietuvos?

Tikrai galiu pasakyti, kad užsienio turistus ypač stebina tai, jog vienu metu vienuolyne buvo įrengta psichoneurologijos ligoninė. Jie itin domisi sovietmečiu, t. y. tuo metu, kai po Antrojo pasaulinio karo seserys buvo išvarytos iš vienuolyno, o Pažaislis paverstas ligonine, vėliau archyvu, o galiausiai – M. K. Čiurlionio muziejaus padaliniu. Taip pat juos stebina, kad šis vienuolynas dabar yra gyvas, veikiantis pagal paskirtį, kad seserų kongregacija ir nuolat čia besilankantys turistai darniai sugyvena po vienu stogu. Lankytojai visada labai džiaugiasi sutikę seserį ir su ja pasikalbėję, kai kurie ir asmenukėse nori kartu įsiamžinti, bet žinote – kai kas mėgsta fotografuotis, kai kas – ne.

s-1690

Ką reikėtų žinoti pirmą kartą vykstant į Pažaislį?

Pirmiausiai tai, kaip minėjau, kad Pažaislis yra veikiantis vienuolynas. Čia gyvenančios seserys meldžiasi, prižiūri ir brangina šią vietą. Juk be seserų Pažaislis būtų visiškai kitoks. Bent man taip atrodo. Taip pat įdomu, kad per įvairius šio vienuolyno gyvavimo laikotarpius, sunkmečius, karus – per visus 350 metų – jis veikė pagal paskirtį ir buvo gyvenamas vienuolių. Be abejo, keli periodai iškrinta: sovietmetis, Pirmasis pasaulinis karas, kai, išsikrausčius provoslavų vienuoliams, vienuolynas kurį laiką buvo tuščias ir tarsi niekam nepriklausė. Tačiau per visą savo 350 metų istoriją Pažaislis tik penkiasdešimt metų nepriklausė bažnyčiai. Įdomu, kad šie faktai neretai nustebina būtent lietuvaičius, prisimenančius Pažaislį kaip ligoninę ar muziejų, o apie čia gyvenusius brolius kamaldulius, caro laikais gyvenusius provoslavų vienuolius ar XX a. pradžioje atvykusias į Pažaislį kazimierietes jie nežino.

Kokia istorija, susijusi su šia vieta, Jums asmeniškai yra labai brangi, jaudinanti?

Oi, kad tų istorijų labai daug! Turbūt man asmeniškai brangiausia būtų istorija apie kazimieriečių atvykimą į Pažaislį 1920 metais. Mūsų kongregacijos įkūrėja motina Marija Kaupaitė atkeliavo iš Amerikos į Kauną ir rinko vietą savo steigiamam vienuolynui. Po Pirmojo pasaulinio karo Pažaislis buvo be langų, be durų, žodžiu, tikrai tragiškos būklės. Ši vienuolė kartu su dar trimis seserimis nepabūgo perimti tokio objekto.

Į Lietuvą kazimierietes pakvietė tuometis archivyskupas Juozapas Jonas Skvireckas ir kiti vyskupai. Kvietimo priežastis buvo lietuviškų mokyklų stygius pocarinėje Lietuvoje – kas nors turėjo jas įsteigti. Čikagoje kazimierietės buvo įsteigusios jau ne vieną lietuvišką mokyklą, visos seserys buvo tuometės naujos kartos pedagogės ir turėjo pakankamai patirties tam, kad Lietuvoje būtų pagaliau atgaivinta lietuviška mokykla. Net šiurpas krečia įsivaizdavus, kiek turėjo nuveikti keturios seserys. Tik pagalvokit: 1920 metai, ruduo, purvas, vežimu atitarški į didžiulį apleistą vienuolyną. Muziejuje mes turime seserų surašytą aktą, atskleidžiantį, kokį Pažaislį jos rado atvykusios. To meto žmonės vis dėlto buvo labai preciziški – akte išsamiai, su visomis smulkmenomis aprašoma, kiek durų, kiek langų buvo likę, kiek suolų, stalų. Iki 1924 m. vienuolės jau dirbo „Saulės“ gimnazijoje, turėjo pradžios mokyklą, o seserų skaičius perkopė šešias dešimtis. Norėtųsi per ketverius metus tiek pajėgti.

Pažaislis žavi ne tik architektūra, bet ir puikiai tvarkomu sodu. Kokia praktine veikla šiame vienuolyne mėgstate užsiimti?

Mes dirbame viską! Jeigu reikia, keliauji į sodą, jeigu reikia, marinuoji virtuvėje agurkus. Neskirstome darbų į malonius ir nemalonius, tiesiog darome tai, kas turi būti padaryta. Pavyzdžiui, šiandien seserys šiauriniame sode skynė uogas. Sodų yra trys – rytiniame sode auga daug obelų, taigi nuo rugpjūčio ten skinsime obuolius. Pietiniame sode yra nuostabus vyšnių sodas – ypač gražu, kuomet jos žydi. Galbūt man mieliausias yra ruduo, obuolių raškymo metas. Aš kažkaip linkstu prie obuolių!

pazaislis.org

Julija Račiūnaitė
Dainiaus Ščiukos nuotr.
Interviu publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. rugpjūčio nr. rubrikoje „Mėnesio tema“

s-1719

 

Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“
1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos...
Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman
Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“
1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos...
Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman
Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.