Popietė su Lawrence Brownlee: „Amerikiečiams vaikams opera skamba kaip kažkas tolimo“

Amerikiečių tenoras Lawrence Brownlee ir Kauno miesto simfoninio orkestro muzikantai jau turėtų būti artimi bičiuliai. Ar bent jau suprasti vieni kitus be žodžių. Juk prieš keletą keletą metų drauge Kaune įrašytas albumas „Virtuoso Rossini“ buvo nominuotas „Grammy“ apdovanojimui klasikinio vokalo kategorijoje. Darbas tęsiasi – liepą Lawrence Brownlee ir vėl sutikome Kauno valstybinės filharmonijos koridoriuje. Šio vizito metu tenoras Kaune nekoncertavo, bet klasikinės muzikos gerbėjai, neabejojame, dar gyvena ankstesnių koncertų įspūdžiais. Belieka tikėtis, kad netrukus jų ausis pasieks viešnagės mūsų mieste rezultatas, įrašytas į kompaktinį diską.

Prieš įrašų su orkestru sesiją prisėdę paplepėti su vienu paklausiausių pasaulio tenorų bel canto repertuare išsidavėme, kad žurnalo „Kaunas pilno kultūros“ mėnesio tema – vaikystė, tad apie ją pokalbis ir mezgėsi. Daug keliaujantis muzikantas tikrai turi ką apie tai papasakoti. Galbūt perskaičius šį straipsnį ir Kaune padaugės tenorų? Arba… fotografų – baigiantis susitikimui vokalistas dar spėjo papasakoti, kad mėgsta fotografuoti kolegas muzikantus, bet planuoja parduoti įspūdingą savo įrangos kolekciją, nes tiesiog nebeturi tam laiko.

Kauno miesto simfoninio orkestro archyvo nuotr.

Kauno miesto simfoninio orkestro archyvo nuotr.

Kaip jums patinka Kaune?

Aš čia jau ketvirtą ar penktą kartą, su orkestru nemažai įrašinėjame. Jaučiuosi čia savas, patinka grįžti, kaskart įdomiai praleidžiu laiką. Po įrašų rytoj tikiuosi pažaisti tenisą, praėjusį kartą, pamenu, smagiai pasivaikščiojome po naktinį Kauną, jo parkus.

Šį mėnesį Kaune kalbame apie vaikystę. Norime įkvėpti jauniausius kauniečius lankyti būrelius, susirasti hobių. Taigi gal papasakotumėt, kaip jūsų gyvenime atsirado ir tokią svarbią vietą užėmė muzika?

Užaugau JAV, Ohajo valstijoje, vidurio vakaruose. Muzika mūsų šeimoje visuomet buvo svarbi, abu mano tėvai dainuoja, dainuodavo man augant namuose, taip pat jie – aktyvūs vietinės bažnyčios bendruomenės nariai. Mano tėtis vadovavo chorui, taigi muzika man visuomet atrodė artima, tai mano tapatybės dalis. Tiesa, pats iš pradžių nedainavau – grojau instrumentais! Pianinu, gitara, trimitu… Dainuoti pradėjau gal dvylikos. Žinoma, bažnyčioje. Visiems patiko, mane gyrė.

Ir tuomet nusprendėte, kad dainavimas taps jūsų karjera?

Šiek tiek vėliau. Vidurinėje mokykloje grojau grupėse, orkestre, dainavau chore. Vienas mokytojas įtikino mane, kad turiu unikalų balsą, puikiai tinkantį klasikai tiesa, jis tai darė ilgai. Atsikalbinėjau, kad nenoriu tapti profesionaliu dainininku, dainuoti klasiką – man tai atrodė nuobodu! Prisipažinsiu, tuomet apie klasiką nedaug težinojau. Kai ėmiau domėtis, supratau, kad iš tiesų galėčiau tai dainuoti, ir nusprendžiau labai rimtai pabandyti tapti operos dainininku.

Kodėl ši muzika atrodė nuobodi? Ir kuris kompozitorius pakeitė nuomonę?

Tikrai dėl nežinojimo. Europoje – gilios klasikinės muzikos tradicijos, JAV tokių nėra. Amerikiečiams vaikams opera skamba kaip kažkas tolimo, ji galbūt pažįstama iš absurdiškų reklamų, kuriose nuo dainavimo byra stiklai, ir panašiai.

Pirmasis kompozitorius, kuriuo tikrai susidomėjau, buvo Mocartas. Jo kūryba man patinka tuo, kad nesidomintiems klasikine muzika skamba labai paprastai, bet pasigilinus supranti, kokia ji sudėtinga. Skambesys paprastas, bet jį sukurti ir atlikti labai sunku. Visuomet sakome, kad už Mocarto nepasislėpsi. Turi labai gerai žinoti, ką darai, kitaip skambėsi tragiškai. Taigi jei Mocartas jums „klausosi“ lengvai ir maloniai, vadinasi, jo kūrybą atlieka itin profesionalūs muzikantai.

Kokius svarbiausius patarimus jums yra davę vokalo mokytojai?

Turėjau keturis mokytojus. Su viena bendrauju iki šiol! Reikės aplankyti. Visi jie man teigė, kad svarbiausia yra dainuoti taip natūraliai, kaip tik įmanoma. Dažnai operos dainininkai mano, kad turi „sukurti“ balsą dainavimui, jam suteikti papildomų atspalvių, kurių natūralus jų balsas neturi. Bet dainavimas iš tiesų yra kalbėjimo pratęsimas. Jei kalbate vienaip, dainuojate – kitaip, sunkiau, aprkraučiau, tai nebus geras rezultatas. Gyventi su muzika ir stengtis, kad žmonės girdėtų džiaugsmą jums dainuojant – tai vienos svarbiausių pamokų.

Lawrence Brownlee archyvo nuotr.

Lawrence Brownlee archyvo nuotr.

Turite vaikų? Ar jie namuose klauso klasikinės muzikos?

Taip, du. Žmona neseniai atsiuntė vaizdo klipą, kuriame mano sūnus planšetėje stebėjo mane dainuojantį. Sekundei atsisuko į mamą, pritariamai linktelėjo ir vėl nukreipė žvilgsnį į planšetę. Taigi galima sakyti, kad klasikinės muzikos namuose jie pasiklauso (juokiasi!).

Mano sūnui septyneri, jis – autistas. Jo „iPad“ grotuve daug vazido klipų ir žaidimų. Taip pat ir mano albumų. Kartais, būdamas namuose, girdžiu, kaip jis kitame kambaryje manęs klauso. Kartą, kai sūnui ne itin gerai sekėsi mokykloje, jo mokytoja irgi įjungė mano albumą. Vėliau pasakojo, kad nurimo visa klasė!

Penkerių duktė irgi žino, ką aš veikiu. Sako, „Aha, mano tėtis dainuoja operoje, aaaaaaaa“.

Ar toliau pažindinsite juos su klasikine muzika?

Be abejo, tačiau neversiu jų daryti to, kas jiems neįdomu ar nepatinka, lygiai kaip niekas nevertė manęs. Noriu, kad jie žinotų, kas tai yra, ir tai vertintų. Juk neįdomu būtų klausyti tik vienos rūšies muzikos ar vaikščioti visuomet į tuos pačius renginius. Aš pats klausau labai įvairių atlikėjų, turiu daug muzikantų draugų, grojančių roko, džiazo grupėse. Mėgstu gospelą, hiphopą, r&b. Tai, kad dainuoju klasiką, jokiu būdu nereikškia, kad tik ją ir mėgstu.

Kokia jūsų mėgstamiausia grupė?

O! Jų labai daug. Augdamas dainavau gospelą, tad čia galiu paminėti grupę „Commissioned“, kurią tuomet labai mėgdavau. Rekomenduoju ir soul bei funk kolektyvą „Mint Condition“, dėl jų ėjau iš proto. Labai mėgstu vokalinį džiazą, čia išskirčiau „Take 6“, pernai jie pasirodė Kaune, tiesa? Tuomet labai, labai mėgstu „Earth, Wind & Fire“. Taigi turiu galybę mėgstamų grupių, visas jas „vežiuojuosi“ savo grotuve.

Kai grįžtate iš gastrolių ar kitų kelionių, kaip kompensuojate vaikams be jūsų praleistą laiką?

Namuose nebūnu apie 10 mėnesių per metus. Taigi, kai grįžtu, nedirbu. Turiu tam galimybę, nes šiuo metu esu karjeros ir balso pike, man jau 44-ri, taigi nereikia mokytis daug naujų kūrinių, tiek daug repetuoti. Namuose būnu tėčiu. Pasiimu vaikus iš mokyklos, apsiperku, plaunu indus ir visa kita – tai, ką paprastai veikia mano žmona, kuomet aš būnu išvykęs. Suprantu, kad jai tuo metu sunku, tad bandau kompensuoti, kiek įmanoma. Ateityje, manau, keliausiu mažiau, nes tikrai norėčiau daugiau laiko būti namuose. Jaučiuosi gerai, manau, gerai kontroliuoju balsą, bet… tarptautinę karjerą darau nuo 15-os!

Ar jūsų karjera džiaugiasi jūsų tėvai?

O, taip. Jie labai manimi didžiuojasi, kai turi galimybę, atvyksta manęs paklausyti. Mama lankėsi koncerte Londone, tėtis atvyksta į pasirodymus JAV. Kartais juokais stebisi, kaip gi aš tapau operos dainininku. Be abejo, visuomet mane palaiko. Jie irgi daug naujo sužinojo apie klasikinę muziką. Pamenu, mano karjeros pradžioje tėtis vis klausdavo, kas vyksta scenoje, o dabar, remdamasis patirtimi, gali būti ir labai rimtas kritikas.

Lawrence Brownlee archyvo nuotr.

Lawrence Brownlee archyvo nuotr.

Gal kartais randate laiko apsilankyti gimtajame mieste ir užsukti į bažnyčią, kurioje pradėjote dainuoti?

Kai tik būnu namuose, mane visuomet pakviečia padainuoti. Ir dažniausiai sutinku. Tie žmonės mane pažįsta nuo vaikystės, jie – mano šeima. Jie didžiuojasi manimi, tad padainuoti jiems – mažiausia, ką galiu padaryti.

kaunosimfoninis.lt
lawrencebrownlee.com

Pažintis: Rytis Titas, arba užsienietiškai skambantis Kaunas
Kaunas kaip filmavimo aikštelė lyg ir nebestebina – čia sukurtas ne vienas lietuviškas ir užsienietiškas filmas, štai miniserialas „Tokyo...
Valentinas Klimašauskas: „Mano santykis su Kaunu itin konfliktiškas“
Tyliai išėjęs atostogų, lygiai taip pat tyliai šį sausį apie savo grįžimą į miesto renginių kalendorių pranešė Tarptautinis Kauno...
Pokalbis su Isiah Medina: „Kinas – tai filosofijos rūšis“
Isiah Medina – Kanados avangardo vunderkindu tituluojamas režiserius iš Toronto, 10-ajame Tarptautiniame Kauno kino festivaltyje pristatantis debiutinį savo filmą...
Mėnesio tema. Optimistinis eksportas
2018 m. Lietuvos šimtmečio proga modernistinė Kauno architektūra drąsiai peržengs geografines, fizines ir mentalines Kauno ribas. Kilnojamoji paroda „Optimizmo...
Pažintis: Rytis Titas, arba užsienietiškai skambantis Kaunas
Kaunas kaip filmavimo aikštelė lyg ir nebestebina – čia sukurtas ne vienas lietuviškas ir užsienietiškas filmas, štai miniserialas „Tokyo...
Valentinas Klimašauskas: „Mano santykis su Kaunu itin konfliktiškas“
Tyliai išėjęs atostogų, lygiai taip pat tyliai šį sausį apie savo grįžimą į miesto renginių kalendorių pranešė Tarptautinis Kauno...
Pokalbis su Isiah Medina: „Kinas – tai filosofijos rūšis“
Isiah Medina – Kanados avangardo vunderkindu tituluojamas režiserius iš Toronto, 10-ajame Tarptautiniame Kauno kino festivaltyje pristatantis debiutinį savo filmą...
Mėnesio tema. Optimistinis eksportas
2018 m. Lietuvos šimtmečio proga modernistinė Kauno architektūra drąsiai peržengs geografines, fizines ir mentalines Kauno ribas. Kilnojamoji paroda „Optimizmo...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.