Vaida Venckutė apie „Kylantį Kauną“: „Prasminga kurti ateičiai“

Gegužę projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė2022“ kartu su VDU verslo praktikų centru sėkmingai išleido pirmosios praktinės moksleivių ugdymo programos „Kauno iššūkis“ absolventus, intensyviai dirbusius prie jiems skirtų miesto kultūrinių, socialinių ir verslo iššūkių. Apie iššūkius, naująją kartą, „keks’iukus“ ir jaunimui atsivėrusias galimybes pasakoja projekto „Kaunas 2022“ jaunimo platformos „Kylantis Kaunas“ kuratorė Vaida Venckutė, augusi Žaliakalnyje, įsimylėjėlės akimis į savo miestą žiūrinti ir šiandien. Mėgstanti važinėtis dviračiu ir tikinti, kad čia labai geros sąlygos kurti. Anot jos, Kaunas yra „kompaktiškas miestas judėjimo požiūriu, bet kūrybiniu požiūriu – toks didelis ir neribotas“.

Apie „Kauno iššūkį“ ir visus kitus iššūkius neišvengiamai pakalbėsime. Bet pirma papasakok, kaip atsidūrei ten, kur atsidūrei. Kokį bagažą atsinešei?

Atėjau iš kultūrinio lauko, studijavau kultūros vadybą. Man visada patiko dirbti ties skirtingais projektais, nuolat migravau tarp įvairių meno sričių. Bet visą gyvenimą jutau stiprią trauką edukacijai, buvo įdomu ją jungti su kultūra. Dar studijavau Vilniaus pedagoginiame, dabartiniame Edukologijos, universitete, kur įgijau pedagogo kvalifikaciją. Po to dirbau didžiuliame Švietimo ir mokslo ministerijos projekte, bet ten man pritrūko kultūros ir kūrybos. O dirbant kultūros sferoje man pristigdavo edukacijos. Dabar mano karjeroje ir gyvenime vis daugėja projektų, suliejančių šias veiklas. Dėl to ir prisijungiau prie KEKS’o komandos – sukūrėme specialią programą jaunimui, kuri kartu kultūrinė ir edukacinė. Suradau vietą, kur šie du laukai susijungia ir įgyja daugiau prasmės.

„Kaunas 2022“ paprogramė „Kauno iššūkis“. Pristatyk ją žmogui, kuris nieko nėra apie tai girdėjęs.

Tai unikali galimybė jaunam žmogui įgyti žinių ir įgūdžių, negaunamų mokyklos suole, tačiau labai reikalingų šiuolaikinei visuomenei. Su visa pagarba švietimo sistemai, žinios, suteikiamos mokykloje, yra tikrai svarbios, bet neparuošia gyvenimui. Tad šios programos tikslas ir yra įgalinti jaunus žmones gauti reikiamų asmeninio tobulėjimo, bendravimo komandoje, kūrybinio proceso, verslumo įgūdžių. Kad jie, būdami dar mokyklos suole, kai patiria didžiausią krizę, kai stokodami laiko nespėja pagalvoti, kur link judės jų gyvenimas, galėtų susipažinti ne tik su teorinėmis žiniomis, bet pabandyti atrasti save kaip žmogų, paieškoti savo pomokyklinio vaidmens visuomenėje. Vadiname „Kauno iššūkį“ unikalia edukacine programa moksleiviams. Siekiame, kad tai nebūtų savitiksliai, trumpalaikiai mokymai, o labiau veiktų kaip vis atkuriama ekosistema. Įtraukiame moksleivius, skiriame jiems mokymų ciklą, save išbandyti leidžiančias praktines užduotis. O mūsų didysis tikslas – kad galiausiai patys moksleiviai kurtų KEKS’o turinį. Ruošdami paraišką nutarėme, kad ši edukacinė dalis bus atviriausia. Nusprendėme, kad, užuot formavę ją patys, jaunimui suteiksime reikiamus įrankius, kad šie kurtų programą, kuri patinka jiems,  ir, ieškodami savo santykio su Kaunu, suprastų, kad tai jie daro įtaką miestui ir gali čia projektuoti sau patrauklų gyvenimą patys.

Vaida-6

Kokių lūkesčių turite šiam nemenkam iššūkiui?

Daug tyrimų rodo, kad Kaunas yra stipriai mažėjantis miestas, o daugiausia mažėja jaunimo auditorija. Vienas iš pagrindinių pačių jaunuolių nurodomų argumentų – jie neranda pakankamai patrauklių kultūrinių paslaugų. Įprastai kultūros operatorius kuria turinį iš savo perspektyvos, įsivaizduodamas, kas turėtų būti įdomu jaunimui. Mes norime truputėlį apversti šią sistemą ir leisti jaunimui pačiam kurti, įtraukti jį šiandien, kad ateityje dirbtų mūsų komandoje. Pagalvojome taip: dabar 2017-ieji, KEKS’as vyks 2022-aisiais, po penkerių metų; šiuo metu dirbame su 15–19 metų jaunuoliais, kuriems tada bus 20–24 metai, vadinasi, jie bus baigę studijas, savo sričių profesionalai. Jie bus miesto darbo jėga. Tad norime jau nuo dabar juos sudominti, motyvuoti, padėti ir paremti.

Visi skambiai sako, kad Lietuvos ateitis jaunimo rankose. Bet neteisinga eliminuoti dabartį, nes ir dabar jaunimas yra reikšminga visuomenės dalis, ją įtraukę, mes ir padėsime tą ateitį sukurti kiek geresnę. Tam reikia, kad jaunuoliai jaustųsi integruoti į miestą, norėtų čia gyventi, kurti, dirbti, linksmintis. Šis modelis tuo ir unikalus bei patrauklus. Daug diskutuoju su pirmaisiais mūsų alumnais, ir jie apibendrina šioje programoje įgytą patirtį sakydami, kad iš tikrųjų pirmą kartą kažkas pasiteiravo jų nuomonės ir į ją atsižvelgė. Kad jie iš tikrųjų mato galimybių turėti poveikį, kad gali kurti, kurti miestui, pasirinkti profesiją, kultūrines veiklas. Kitas tikslas – didinti pačios kultūrinės veiklos patrauklumą. Jaunimui kultūros laukas atrodo nepelningas, uždaras, sunkus. Norisi jiems leisti jau dabar prisijaukinti, pamatyti, kas tai yra, išsibandyti. Ir kad po to patys nuspręstų veikti ir galėgtų džiugtis savo projektais ateičiai.

Todėl turbūt logiška, kad tai buvo anksčiausiai pradėta veikti KEKS’o programa?

Iš dalies taip. Pirmą etapą pradėjome jau 2016 metais, kai galvojome patį modelį, kaip programą padaryti patrauklią jaunimui. „Kauno iššūkis“, sugalvota drauge su jaunimu, yra dalis vienos iš šešių didžiųjų KEKS’o programų, priklausanti platformai „Kylantis Kaunas“ ir tuo pačiu ją formuojanti. Supratome, kad naivoka tiesiog imti ir sakyti paaugliams „Kurkit!“, kad svarbu sugalvoti metodologiją ir palaipsniui kurti tą didžiąją programą – įtraukus jaunimą.

Gegužę išleidote pirmąją šios programos absolventų laidą. Jie turi galimybę savanoriškai prisijungti prie KEKS’o ir toliau augti bei lemti pokyčius. Kaip tai vyks ir ar juntamas įsitraukimas ir noras prisijungti? Kokie įspūdžiai?

Vadiname šį projektą „pilotiniu“, paleidome jį, kad išbandytume, ar mūsų metodai veikia. Dalyvavo 38 moksleiviai. Ar jie jautėsi įsitraukę? Taip, iš dalies. Nors, be abejo, tam reikia laiko. Ypač su jaunimu, nes jie hiperaktyvūs, turintys tūkstančius veiklų, jų galvos veikia visiškai kitaip negu, pavyzdžiui, mano. Tą energiją reikia suvaldyti, ir tai nuolatinis procesas. Tačiau, bendrai žiūrint, jie labai patenkinti. Jiems patiko būti mokymų dalimi ir kad jie buvo integruoti ir supažindinti su pačiu KEKS’o aparatu. Pavyzdžiui, jie turėjo keturis praktinius iššūkius, kuriuos sprendė remdamiesi žiniomis, įgautomis per mokymų sesijas. Šios užduotys buvo labai aktualios ir patiko dalyviams. Jie įvertino, kad tai nėra kažkoks burbulas, kai liepiama sugalvoti nežinia ką neegzistuojančio ir praktiškai nepritaikomo. Pamatė, kad dirba su realiai veikiančiais, jiems pažįstamais miesto dariniais. Ir kad jų nuomonė ir sprendimai yra svarbūs. Tai buvo labai geras išbandymas, jie turėjo ir idėjų pitch’us, pristatė savo pasiūlymus tų įstaigų ar iniciatyvų atstovams. Mes sujungiame visas skirtingas grupes – kultūrinį, verslo, švietimo sistemos lauką ir moksleivius.

Kokie buvo tavo minėti praktiniai iššūkiai ir kokių pasiūlymų gavote iš moksleivių?

Vienas iš iššūkių – Kauno miesto muziejaus situacija. Tuo metu jis buvo performuojamas, ieškota naujo vadovo. Užduotis buvo išanalizuoti muziejaus atvejį ir surasti, kaip šis turėtų pasikeisti, kad trauktų jaunimą ten nueiti. Muziejus gavo daug pasiūlymų, ypač orientuotų į edukacinių programų kūrimą, daug kritikos sulaukė ekspozicija. Labai įdomu, kad moksleiviai patys įvertino, kad muziejus nėra pritaikytas neįgaliesiems. Muziejaus atstovas buvo nustebęs, kad buvo indentifikuotos tokios konkrečios ir opios problemos. Alumnai pasigedo kūrinių pristatymo, pasiekiamumo, interaktyvumo. Labai teigiamai dalyviai įvertino po muziejų vedžiojusius gidus. Didžioji dalis niekada nebuvo ten lankęsi.

Kitas iššūkis buvo KEKS’o komunikacija. Patys matome, kad visa ji skirta tam tikrai auditorijai, nepasiekiame moksleivių ir jaunimo. Tad šie, analizuodami mūsų vykdomas priemones, pateikė siūlymus, kaip mes galėtume išplėsti komunikaciją ir pritraukti jaunimo auditorijos. Jie atliko tikrai stiprią visų kitų Europos kultūros sostinių analizę, kaip jos pateikia save viešojoje medijoje, davė daug gerų patarimų mūsų komunikacijos vadovei. Bet daugiausia jie bandė susitelkti struktūriškai – nuo rudens planuoja įgyvendinti atskirą renginių ciklą moksleiviams. Tai jie supranta kaip komunikacijos formą, skatinančią KEKS’o žinomumą moksleivių ir jaunimo auditorijoje.

Vienas iš praktinių iššūkių buvo „Verslas moksleiviams“, skirtas skatinti santykiui tarp Kauno verslo įmonių ir jaunimo. Siekiama, kad verslui taptų aktuali moksleivių auditorija, nes šiai labai trūksta pažinties su profesijomis. Vyrauja požiūris, kad moksleivis nėra pakankamai atsakingas atlikti praktiką ar naudingą įmonei veiklą. Tad jaunimas svarstė, kokį paketą siūlyti verslui, kad šis priimtų jaunimą su specialybėmis supažindinančioms stažuotėms.

Dar vienas iššūkis buvo skirtas „Europos jaunimo sostinės“ projektui. Kaunas kaip tik šiuo metu ruošia paraišką. Šio projekto komanda pasitelkė būtent moksleivių auditoriją, kad ši padėtų atrasti miesto unikalumą iš jaunimo perspektyvos.

Vaida-1

Kokie tolimesni alumnų planai?

Ši programa nėra baigtinė. Pirmieji alumnai – vadiname juos „keksiukais“ – įkūrė klubą. Šią vasarą „keksiukai jau dirbs ir nuo rudens įgyvendins tai, ką sugalvojo per mokymų programą: rengs moksleiviams skirtas edukacines programas ir ekskursijas po miestą, susitikimus su jiems įdomiais žmonėmis. Tai jie jau patys planuoja. Aš kaip projekto kuratorė esu jų mentorė, padedu. Jie sako: „Mes turime be galo daug idėjų ir mums reikia žmogaus, kuris padėtų tas idėjas įžeminti.“ Didžiojo KEKS’o vaidmuo ir yra būti visada šalia, juos lydėti, supažindinti su žmonėmis, su lauku, suteikti reikiamus įrankius, patarti, kaip planuoti biudžetą, kaip derėtis su rėmėjais, susirasti lokaciją ir panašiai. Be abejo, ne visi alumnai, dalyvavę pirmuosiuose mokymuose, yra įsitraukę į veiklas, bet tai įprasta. Visuomenėje irgi didžioji dalis dalyvauja, o ne kuria. Po programos moksleiviai turi laisvę pasirinkti, ar nori toliau dirbti kurdami programą ir, natūralu, kita dalis labiau nori būti dalyviais. Šiuos kviečiame jungtis prie festivalių, organizacijų, jie labai nori savanoriauti. Žodžiu, kuriame tinklą moksleivių, kurie jau įgiję tam tikrų įgūdžių. Nuo rugsėjo mėnesio rinksime naują „Kauno iššūkio“ dalyvių grupę, ir pirmieji alumnai taps tų grupių koordinatoriais, dalysis sukaupta patirtimi. Tolimoje vizijoje matome, kad moksleiviai galėtų perimti visą programos kuravimą. Galbūt net pasukti projektą visai kita linkme. Prognozuoju, kad šis lūžis galėtų pradėti vykti jau po dvejų metų. Kaip minėjau, ši programa yra atvira, nebijome, kad dabartinius metodus pakeis kiti. Tai natūralu.

Ką daryti moksleiviams, kurie skaito šį interviu ir nori prisijungti prie programos? Kur kreiptis ir gauti  informacijos?

Informacija bus paskelbta KEKS’o puslapyje ir feisbuke, taip pat laukia viešas pristatymo renginys. Reikės siųsti savo motyvaciją ir tikrai visi norintys galės prisijungti. Kviečiame ne tik mieste, bet ir Kauno rajone gyvenančius moksleivius. Skatiname aktyvesnį bendravimą tarp miesto ir rajono. Vėlesniuose „Kylančio Kauno“ programos etapuose atsiras papildomų programų, daugiau kūrybinių, skirtų, pavyzdžiui, skaitmeninėmis kūrybos technologijomis besidomintiems, ir panašiai. Kiekvienas moksleivis, skaitantis šį tekstą, ras, kur prisijungti. Jei ne prie „Kauno iššūkio“, tuomet sulaukęs, kada prasidės kitos programos.

Kaip apibūdintum naująją kartą?

Gal nenorėčiau kalbėti apie jų konkrečias savybes, nes ši karta, kaip ir bet kuri kita, negali būti taip paprastai apibūdinama. Tačiau bendrai galėčiau ją pavadinti labai laiminga karta, nes ji gyvena didžiulių galimybių laiku. Man atrodo, dar nė viena karta, nei Lietuvoje, nei Europoje, neturėjo tokio informacijos pasiekiamumo, tiek progų kurti ir judėti. Manau, kad jie „sukals“ gerą ateitį. Tik, kaip ir minėjau, ne tik ateitis yra jų rankose, bet ir dabartis. Ir mums reikia maksimaliai bandyti juos padrąsinti, vertinti ir suteikti visapusiško mokymosi proceso sąlygas. Man labai patinka būti arti jaunų žmonių, nes jie daug ko išmoko, jų mąstymas ir dinamika yra kitokie. Iš to kyla ir kritinių momentų – jiems sunku koncentruotis, jie savaip suvokia atsakomybę. Bet man atrodo, kad šie žmonės yra be galo laimingi. Ir man patinka būti šalia laimingų žmonių.

Kaip manai, ar šios kartos jaunimui jau būdingas tas žinojimas, kad nuo jų pačių įsitraukimo ir iniciatyvų priklauso daugybė pokyčių?

Aš norėčiau tikėti, kad jie taip mąsto, bet realybė dar šiek tiek kitokia. Dėl to ir atsirado ši programa – jaunimui dar reikia pastiprinimo, kurį ir bandome suteikti. Jie tikrai drąsūs, pasitikintys savimi, bet ar jaučiasi galintys kurti pokyčius? Kol kas, manau, ne visai. Programa ir siekia parodyti, kad jie gali turėti įtakos. Dabar yra lūžio momentas.

Ko pati tikiesi iš šio projekto? Koks būtų tavo kaip programos kuratorės laimingiausias scenarijus?

Visų pirma, labai tikiuosi, kad kiekvienas šios programos dalyvis vienu ar kitu būdu susikurs sau sėkmingą ateitį. Kad bus drąsus ieškoti, nebebijos klysti ir ras kelią, kuriame nori ir gali veikti. Tokia mano vizija kiekvienam jų individualiai. Vizija bendrai? Kad tai bus unikali, itin didelė ir įdomi europinė programa, sukurta jaunimo. Tokia, kokios net nesufantazuotume. Įsivaizduoju, kad 2022 m. dalyvausiu KEKS’o renginiuose ir sakysiu: „Wow“, nes nebūčiau pagalvojusi, kad taip gali vykti. Tai bus inovatyvu, patrauklu, tarptautiška. Kad jie atsivers pasauliui ir mąstys plačiau.

Kokia tavo motyvacija dirbant su jaunimu? Kada jautiesi geriausiai, lyg ko nors pasiekusi? Kokia viso to prasmė?

Prasmė tokiame darbe yra visa ko variklis. Labiausiai motyvuota jaučiuosi, kai įžvelgiu ją savo veikloje. Daug bendraudavau su mokytojais, mokyklų administracija, jie mane protindavo, kad mes duodame labai, labai daug, bet grąžos niekada negauname, nes tie žmonės gal tik būdami 30–40 metų panaudoja žinias ar įgūdžius, kuriuos padėjai jiems gauti prieš penkiolika ar daugiau metų. Tai įdomus momentas man pačiai – daryti nematant rezultatų iš karto, bet žinoti, kad prisidedi prie žmogaus gyvenimo sėkmės ateityje, padedi jam rasti save. Tai nuolatinis iššūkis, bet ir nuolatinis tobulėjimas. Kadangi su jaunimu jau dirbu 8 metus, matau, kaip skiriasi kartos, kaip kiekviena atsineša ką nors kito. Man labai patinka stebėti ir mokytis iš šio pokyčio. Manau, kad jauni žmonės  reiškia naujoves, jie yra pulsas, kuris visad jaučiamas. Ir jie kurs dar didesnes naujoves ateityje. Tad būti šalia dabar ir padėti metu, kai jie dar formuojasi, man yra labai svarbu ir įdomu. Manau, kad jaunuoliai, su kuriais aš dirbu, ir bus ateities prezidentai, ateities verslo ir kūrybinės bendruomenės lyderiai. Galimybė leisti laiką su jais yra neįkainojama. Tai labai daug duoda mano asmenybei ir kartu tikiuosi, kad kiekvienam žmogui nors kiek padeda mano darbas. Prasminga kurti ateičiai.

Vaida-11

Ar dabar pats geriausias laikas būti jaunu žmogumi?

Galima sakyti, kad taip.

Kokią tu save prisimeni kaip vaiką, kaip paauglę?

„Išsitaškiusi“. Visą laiką buvau tokia. Gerai, kad moksluose pakankamai sekėsi, tai joks pedagogas ar mokytojas negalėdavo pykti, nes rezultatai kaip ir būdavo geri. Bet man reikėdavo visko labai daug, patikdavo visada mokytis, patirti, vien todėl esu stipriai motyvuota matyti jaunimą. Man visą laiką norėjosi ir norisi ieškoti. „Vaikystė“ įdomus terminas – nežinia, kada prasideda ir baigiasi. Man atrodo, mes vaikais išliekame visą gyvenimą ir kol išliekame, yra įdomu gyventi.

kaunas2022.eu

Edvinas Grin
Artūro Bulotos nuotr.
Interviu publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. liepos nr. rubrikoje „Mėnesio tema“

 

 

Aviaturistai, arba giedras dangus virš Aleksoto
Ieva ruošiasi ketvirtam kursui Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur studijuoja daug jėgų ir laiko reikalaujančią specialybę – atlikimo...
Atviro Kauno vizija: „Sveiki atvykę į mūsų butą“
Vienas žymiausių tarpukario Kauno architektų Edmundas Alfonsas Frykas daugiabutį adresu Gedimino g. 48 suprojektavo gydytojo ir visuomenės veikėjo Prano...
Popietė su Lawrence Brownlee: „Amerikiečiams vaikams opera skamba kaip kažkas tolimo“
Amerikiečių tenoras Lawrence Brownlee ir Kauno miesto simfoninio orkestro muzikantai jau turėtų būti artimi bičiuliai. Ar bent jau suprasti...
Trylikametis kaunietis Martinas: „Užaugęs noriu būti rokeriu“
Kiekvienas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ numeris pilnas daug pasiekusių ir siekiančių suaugusių žmonių istorijų. Gali būti, kad dalis tų žmonių...
Aviaturistai, arba giedras dangus virš Aleksoto
Ieva ruošiasi ketvirtam kursui Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur studijuoja daug jėgų ir laiko reikalaujančią specialybę – atlikimo...
Atviro Kauno vizija: „Sveiki atvykę į mūsų butą“
Vienas žymiausių tarpukario Kauno architektų Edmundas Alfonsas Frykas daugiabutį adresu Gedimino g. 48 suprojektavo gydytojo ir visuomenės veikėjo Prano...
Popietė su Lawrence Brownlee: „Amerikiečiams vaikams opera skamba kaip kažkas tolimo“
Amerikiečių tenoras Lawrence Brownlee ir Kauno miesto simfoninio orkestro muzikantai jau turėtų būti artimi bičiuliai. Ar bent jau suprasti...
Trylikametis kaunietis Martinas: „Užaugęs noriu būti rokeriu“
Kiekvienas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ numeris pilnas daug pasiekusių ir siekiančių suaugusių žmonių istorijų. Gali būti, kad dalis tų žmonių...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.