Vaikystė muziejuje, arba pažintis su septyniais Kauno edukatoriais

Kauniečiai pamena vaikystėje lankytus muziejus: medžiagines šlepetes, smagiai slystančias ąžuoliniu parketu, blausią šviesą ant patamsėjusių didžiulių aliejinių drobių, baugias nariuotakojų vitrinas, skambančią Čiurlionio „Jūrą“, įspėjančius budėtojų žvilgsnius ir slapta pačiupinėtus eksponatus. Ne veltui viena svarbiausių šiuolaikinio muziejaus veiklos krypčių yra edukacija. Septynių muziejų darbuotojai maloniai sutiko atsakyti į kelis klausimus ir papasakojo apie įdomiausias muziejų siūlomas edukacinės veiklos rūšis, edukatoriaus darbo specifiką ir lūkesčius. Štai tie klausimai:

1. Kiek muziejuje vykdoma edukacinių programų, kokioms amžiaus grupėms jos skirtos?
2. Kuris iš edukacinių užsiėmimų jums patraukliausias? Kuris iš jų, jūsų nuomone, geriausiai atspindi muziejaus kryptį, įvaizdį, turimas kolekcijas?
3. Su kokiais sunkumais susiduriate dirbdami šį darbą? Kurios lankytojų grupės yra pačios jautriausios, reikliausios?
4. Jei galėtumėte, kuo papildytumėte, patobulintumėte esamas muziejaus edukacines programas?
5. Kaip pasikeitė muziejaus edukacinė veikla per pastarąjį dešimtmetį (ar jūsų darbo muziejuje laikotarpiu)?
6. Kaip, jūsų manymu, edukacinės programos keičia muziejaus, kaip institucijos, veidą?

Mykolo Žilinsko dailės galerijos (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus) edukatorė Nijolė Jurkuvienė

1. Šioje galerijoje vykdoma apie dešimt edukacinių programų. Jos yra skirtos ir ikimokyklinukams (mano mylimiausiems ir smalsiausiems), ir baigiamųjų klasių moksleiviams. Dirbame ir su neįgaliais vaikais bei pagyvenusiais žmonėmis, galerijos požemiuose yra įrengta unikali ekspozicija neregiams.
2. Edukologės veiklą pradėjau nuo savęs, savo šaknų pažinimo. 20 metų dirbau M. K. Čiurlionio dailės muziejuje gide – vedžiau ekskursijas apie Čiurlionio kūrybą ir liaudies meną, turėjau galimybę tyrinėti muziejaus fondus. Ten susidomėjau verpstėmis ir prieverpstėmis, pradėjau analizuoti baltų, aisčių simboliką. Dariau eskizus, rinkau medžiagą ir labai laukiau grįžtant Lietuvos nepriklausomybės, kai galėsiu tą medžiagą kam nors parodyti, ja pasidalyti. Per ilgus darbo metus sukauptą informaciją perteikiu muziejaus lankytojams dailės užsiėmimuose: piešiame gyvybės medį, tapome, mokomės atpažinti ženklų, simbolių reikšmes. Tarkim, kai kurie moksleiviai nusprendžia dalyvauti konkurse „Mano Lietuva“. Kokia toji Lietuva? Juk galima ne tik pilį su plaukiančia gulbele ežere pavaizduoti. Apie tautiškumą reikia kalbėti dar mūsų proprotėvių naudota simbolių kalba. Ši tema man ypač brangi. Beje, viena populiariausių galerijos edukacinių programų – „Vaikų dailės laboratorija“. Pagal ją vedamuose užsiėmimuose nuolatos dalyvauja vaikai iš viso Kauno. Vėliau jie atvyksta jau kaip studentai, pasakoja, kaip savo kūryboje pritaiko, ko buvo čia išmokę.
3. Galbūt kebliausia būna vesti edukacinius užsiėmimus, kai ateina didelė šeštokų, septintokų arba aštuntokų grupė. Sunkiausias žmogaus amžius – perėjimas iš vaiko į suaugusiojo gyvenimą. Todėl šiai kategorijai skiriu itin daug dėmesio. Iš pradžių kartais sulaukiu ir ironiškų šypsenėlių, bet jei įdomiai papasakoju apie paveikslus, jų prasmę, žmogaus dvasines problemas, paaugliai tikrai suklūsta. Negalima su jaunimu kalbėtis iš aukšto – reikia būti dėkingam, kaip šeimininkui, kurį aplankė mielas svečias. Lietuvoje mūsų ir taip nedaug, tad tą, kuris pas tave ateina, turi priimti kaip brangų turtą.
4. Mūsų ekspozicija labai turininga, deja, stinga edukacinių priemonių tinkamai ją pristatyti. Stažuodamasi Leipcige daug važinėjau, aplankiau gausybę muziejų. Buvo smagu žiūrėti, kaip mamos su vaikais dirba muziejaus dailės studijoje: dažai taškosi, spalvų kiek nori, personalas stebi, kad nieko nepristigtų, – tiesiog nuostabus žaidimas-spektaklis. Tokios laisvos, nevaržomos kūrybos labai norėčiau ir mūsų muziejuose daugiau matyti.

M. Žilinsko dailės galerija. Ugnės Balčiūnaitės nuotr.

M. Žilinsko dailės galerija. Ugnės Balčiūnaitės nuotr.

www.ciurlionis.lt

Kauno rotušės (Kauno miesto muziejus) edukatorius Matas Toliušis

1. Šiuo metu vykdoma 12 edukacinių programų, kurios papildo muziejuje vedamas ekskursijas. Aptarnaujame grupes nuo pirmokų iki dvyliktokų. Pvz., 5–8 klasių moksleiviams siūlome programą „Laiško istorija“. Pasakojame apie informacijos sklaidos istoriją, po to jie patys turi galimybę parašyti laišką su tam pritaikyta plunksna, įdėti į voką ir išsiųsti. Vyresniems moksleiviams numatyta išvykstamoji programa, skirta Kauno architektūrai, pasakojanti apie Rotušės aikštę ir aplinkinius pastatus. Moksleiviai užduotis atlieka lauke, fotografuoja; grįžę į muziejų visi dalijamės įspūdžiais.
2. Kartais juokauju, kad šis pastatas yra viduramžių daugiafunkcis centras. Rūsiuose įrengtas kalėjimas, pirmame aukšte – prekybvietė, antrame – valdžios institucijos. Be abejo, turime įdomios istorinės medžiagos, bet ką gi lankytojas išsineša iš muziejaus? Emociją. Geriausias emocijas man galbūt žadina jau minėta „Laiško istorija“ ir kita programa „Miesto herbas“ – jos dalyviai iš molio nulipdo sau tokį herbą kaip suvenyrą. Beje, šie užsiėmimai vyksta ir anglų kalba. Dažniausiai atvyksta lietuvių moksleivių grupės, siejančios edukacinę išvyką su anglų kalbos pamoka. Rengiame „Smetoniškus kursus“ moterims. Jie puikiai tinka mergvakariams; įdomiausia, kad juos vedu aš! Dar viena puiki edukacinė programa, laikinai perimta iš Ryšių istorijos muziejaus, yra apie radijo prietaisus ir vadinasi „Alio, alio, kalba Kaunas, Lietuva“. Pavadinimas parinktas ne veltui – juk pirmieji radijo pranešėjo Petro Speičio žodžiai, 1926 m. birželio 12 d. pasklidę radijo bangomis, buvo kaip tik tokie.
3. Grupių tikrai būna pačių įvairiausių, jas reikia savotiškai „nuskenuoti“ ir atitinkamai elgtis. Jei matau, kad lankytojų dėmesys pasakojimui mažėja, iškart keičiu bendravimo formą į diskusiją, pereinu prie įdomesnio eksponato (pvz., didžiulio mamuto danties). Tarp gido ir grupės turi vykti dvikryptė komunikacija. Kitas svarbus sėkmės garantas – ribotas dalyvių skaičius. Geriausia bendrauti, kai jų ne daugiau kaip dvidešimt.
4. Išties esu atvykęs iš didesnio muziejaus su didesne eksponatūra ir kartais jos pasigendu. Kita vertus, šio muziejaus stiprybė yra simbolinė pastato reikšmė ir puikios erdvės. Neseniai muziejui pradėjo vadovauti naujas direktorius Gabrielius Sužiedėlis. Jis pasiryžęs visus penkis šio muziejaus skyrius padaryti kur kas atviresnius miestui ir Kauno bendruomenei, tam pasitelkti miesto kontekstą ir erdves, rengti daugiau išvykstamųjų ekskursijų.
5. Edukacija muziejuje yra viena iš komunikacijos su visuomene priemonių. Turinys, kurį mes saugome, ir tai, ką apie jį skelbiame, yra du lygiaverčiai muziejaus sėkmės ir populiarumo dėmenys. Norint sudaryti gerą muziejaus įvaizdį reikia ne vienų metų, nes muziejai neturi pinigų stambioms reklaminėms kampanijoms. Tam reikalinga vykusiai parengta muziejaus koncepcija ir tikri savo amato meistrai – XXI a. muziejininkai. Atėjo laikas pačiam muziejui ieškoti glaudesnio ryšio su savo miestu ir jo gyventojais.

Kauno rotušė. Giedrės Jankauskienės nuotr.

Kauno rotušė. Giedrės Jankauskienės nuotr.

Kauno rotušė. Giedrės Jankauskienės nuotr.

Kauno rotušė. Giedrės Jankauskienės nuotr.

www.kaunomuziejus.lt

Kauno pilies skyriaus (Kauno miesto muziejus) gidas edukatorius Giedrius Karpinskas

1. Šiuo metu Kauno pilies muziejuje vykdome šešias edukacines programas ir rengiame dvi ekskursijas: vidinę, pilies teritorijoje, ir išvykstamąją, apimančią Kauno senamiestį, Rotušės aikštę, iki Aleksoto regyklos, kurią pasiekiame tenykščiu funikulieriumi. Daugelis edukacinių programų pritaikytos įvairaus amžiaus moksleiviams, bet kelios jų gali tikti ir suaugusiesiems, pvz., „Pilies teismas“ (dalyviai pasiskirsto ir persirengia teisėjais, nusikaltėliais, raštininkais ir pilies bokšto menėje imituoja praėjusių amžių teismo procesą). Vien specialiųjų poreikių turintiems lankytojams skirtų programų kol kas neturime, bet kelias galime pritaikyti, tam puikiai tinka mūsiškės keramikos dirbtuvėlės.
2. „Kauno pilies teismo“ programoje tikrai norėčiau dalyvauti kaip lankytojas. Vis dėlto populiariausios yra keramikos dirbtuvėlės, tinkamos net darželinukams. Vaikai, be abejo, žino, jog iš molio galima nulipdyti indų ar kitokios buitinės keramikos pavyzdžių, bet retam kuriam dingteli, kad iš jo sumūryta ir ši didinga pilis.
3. Didelių sunkumų tikrai nepatiriame, veikiau tai pavadinčiau darbo pobūdžiu. Vaikai yra vaikai – kartais išdykę, kartais nelabai klusnūs. Itin svarbu, kad jiems nebūtų nuobodu. Darbas su suaugusiaisiais ir darbas su vaikais išties du skirtingi dalykai. Su vaikais viskas vyksta kitaip. Jie be galo smalsūs, daug klausinėja, jiems viską reikia tiksliai ir kantriai paaiškinti.
4. Naujausia edukacinė programa, kurios mums neabejotinai trūko, pradėta vykdyti tik prieš mėnesį. Tai šaudymas iš lanko ir arbaleto. Nors įranga palyginti brangi, tokie užsiėmimai tikrai pasiteisina – tiek vaikai, tiek suaugusieji lieka jais labai patenkinti. Be to, ši programa tiesiogiai susijusi su pilimi ir karyba: jos dalyviai išgirsta trumpą pasakojimą apie Kauno pilies apgultį, apie tai, kaip jos metu buvo naudojamasi lankais ir arbaletais. Be to, Pilies muziejuje ši edukacinė pramoga kainuoja ne daugiau už kitas.
5. Mūsų muziejus pradėjo savo veiklą 2011 m., taigi gana neseniai. Per šiuos metus neįvyko didelių pokyčių, tiesiog stengiamės tobulinti kiekvieną edukacinę programą, siekiame, kad jos papildytų muziejaus istorinį, kultūrinį kontekstą.
6. Kaip tik moksleiviai sudaro mūsų tikslinę auditoriją. Tad šio muziejaus veiklos rezultatai ir lankomumas tiesiogiai priklauso nuo edukacinių programų kokybės ir gebėjimo tinkamai jas pateikti.

Kauno pilis. Kauno rotušė. Giedrės Jankauskienės nuotr.

Kauno pilis. Kauno rotušė. Giedrės Jankauskienės nuotr.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus gidė edukatorė Eglė Urmonavičiūtė

1. Edukacinių programų turime per dešimtį. Orientuojamės į moksleivius: pradinukus, 5–8 klasių ir 8–12 klasių moksleivius, bet turime ką pasiūlyti ir ikimokyklinio amžiaus vaikams.
2. Kurdami bet kurią programą atsižvelgiame į savo muziejaus turinį. Iškyla dilema: kas svarbiau – edukacijos patrauklumas ir smagumas ar prasmingumas? Šių dėmenų pusiausvyra tampa rimtu uždaviniu, turint omeny, kad pagrindinis mūsų turinio subjektas yra Maironis. Tad sėkmingai perteikti temą tampa šiokiu tokiu iššūkiu. Nenuostabu, kad labiausiai pavyksta tie edukaciniai užsiėmimai, per kuriuos vaikai vis dėlto gauna pažaisti. Po paprastos ekskursijos vaikai apie Maironį ar jo gyvenimą klausinėja gerokai mažiau nei po pavykusio žaidimo. Svarbu ne parodyti, o leisti atrasti patiems. Beje, mes turime visiškai naują interaktyviąją ekspoziciją „Lietuvių literatūra trumpai ir žaismingai“. Ji skirta žaisti, sukioti, kilnoti, spręsti uždavinius, vartyti knygas ir t. t. Viską, išskyrus eksponatus po stiklu, galima liesti ir tyrinėti pačiam.
3. Jautriausia grupė, ko gero, yra paaugliai. Beveik visada ji esti labai dinamiška, juk apima tiek stropius, tiek nuobodžiaujančius, tiek maištaujančius moksleivius. Vis dėlto sunkiausia, kai vaikai atitempiami į muziejų ne savo noru, pavyzdžiui, kai itin perfekcionistiškai nusiteikę pedagogai iš kito miesto atveža auklėtinių grupę į Kauną ir nusprendžia jiems aprodyti bent keturis didžiuosius muziejus. Tad labai stengiamės glaudžiai bendradarbiauti su mokytojais ir bent kiek koordinuoti tokias išvykas.
4. Būtų labai smagu pafantazuoti apie šiuolaikinių technologijų siūlomas galimybes interaktyviosioms ekspozicijoms, bet tai žvėriškai brangu.
5. Seniau nebuvo jokių informacinių technologijų, bet jų po truputį atsiranda, ir tai džiugina. Muziejus iš esmės yra itin statiška institucija, o lankytojai ir jų poreikiai kinta labai greitai. Kiekviena nauja karta yra kitoniška, o muziejai nespėja greitai prisitaikyti. Be abejo, galima kelti klausimą: kiek būtina tai daryti? Operatyviai rasti tinkamą ir modernią formą muziejaus turiniui pristatyti yra sunku ir, man regis, muziejai ne visada spėja tai įgyvendinti.
6. Muziejinkai visada diskutuoja tarpusavyje, koks yra muziejaus, kaip institucijos, tikslas, kokia misija. Galima rinktis: saugoti arba edukuoti, kitaip tariant, tarnauti visuomenei. Gerai parengta ir išplėtota, pagrįsta edukacija yra puikaus muziejaus įvaizdžio garantas. Muziejų privalumas yra įdomūs pasakojimai; neužtenka tik žiūrėti į eksponatą, reikia, kad jis būtų deramai pristatytas.

Maironio lietuvių literatūros muziejus. Teodoro Biliūno nuotr.

Maironio lietuvių literatūros muziejus. Teodoro Biliūno nuotr.

Maironio lietuvių literatūros muziejus. Teodoro Biliūno nuotr.

Maironio lietuvių literatūros muziejus. Teodoro Biliūno nuotr.

www.maironiomuziejus.lt

Vaikų literatūros muziejaus (Maironio lietuvių literatūros muziejus) vedėja Daiva Šarkanauskaitė

1. Esame parengę per dešimtį edukacinių programų įvairioms amžiaus grupėms. Didžiausią mūsų auditoriją sudaro darželinukai, bet ir suaugusiesiems turime ko pasiūlyti.
2. Populiariausia programa, ko gero, yra „Šmurkšt atgal į pasaką“. Ji skirta geriausioms lietuviškoms pasakoms pristatyti ir garsinti. Dalyviams siūloma persirengti pasakos herojais (herojais pasiskirstoma burtų keliu). Paskui jie knygos ištraukėle pristato savo veikėją, jį suvaidina. Be abejo, taip siekiama, kad vaikai užkibtų už šių pasakų ir bėgtų jų skaityti į biblioteką. Tiesą sakant, persirenginėjimo žaidimus be galo mėgsta tiek maži, tiek dideli.
3. Sunkumų lyg ir neturime: mūsų užsiėmimai yra įdomūs, patrauklūs ir smagūs, vaikai džiaugiasi ir juokiasi dalyvaudami muziejaus edukacijos programose. Įtraukti tikrai galima visus, kostiumų turime netgi tėveliams ir seneliams. Vaikų dėmesį palaikome įvairiais žaidimais, įtraukiančiais visą jų grupę. Nepamirštame paauglių – jiems skirta edukacinė programa pagal Birutės Mar knygą „Princesių sala“.
4. Pirmiausia mums labai reikia pastato restauracijos, su ja turėtų koja kojon žengti ekspozicijos modernizavimas. Esama puikių pavyzdžių Vakarų Europos sostinėse: Hagos vaikų knygos muziejus, Talino vaikų literatūros centras, apimantis biblioteką, muziejų, edukacines erdves. Be abejo, rengiame projektus; tai, ką dabar matote, įgyvendinome finansuojami Kultūros tarybos, kita vertus, labai svarbu, kad šis finansavimas nenutrūktų. Idėjų tikrai turime, tiesiog reiki dirbti, stengtis, viešintis.
5. Per šiuos metus muziejus dėl edukacijos programų tiesiog gerokai gyvesnis. Kai sukūrėme programas, pritaikytas neformaliajam švietimui, viskas iš esmės pasikeitė: turime konkretiems mokymosi etapams parengtus edukacinius užsiėmimus, tad mokytojos su moksleivių grupėmis atvyksta pagal suderintas mokyklos programas. Itin išaugo lankytojų skaičius.
6. Labai smagu, kai tie patys lankytojai apsilanko dar kartą, atsiveda savo draugus, šeimos narius. Geri atsiliepimai tikrai įprasmina muziejininkų triūsą.

Vaikų literatūros muziejus. Teodoro Biliūno nuotr.

Vaikų literatūros muziejus. Teodoro Biliūno nuotr.

Vaikų literatūros muziejus. Teodoro Biliūno nuotr.

Vaikų literatūros muziejus. Teodoro Biliūno nuotr.

www.maironiomuziejus.lt

Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus) vadovė Renata Mikalajūnaitė

1. Skiriame edukacijos programas vaikams ir suaugusiesiems. Turime „Jaunojo piliečio pamoką“ 1–5 klasių moksleiviams, tarsi įžangą į pilietinį ugdymą. Protų mūšis „Su valia ir su motoru ryžęsi kariauti orą!“, ko gero, tinka visoms amžiaus grupėms. Edukacinės programos „Aprangos kodas laikinojoje sostinėje“, „Romantika tarpukariu: apie meilę, flirtą ir kitas linksmybes“ arba „Propaganda prieš šimtą metų ir dabar – kaip ją atpažinti?“ skirtos jau vyresniems moksleiviams, tiesa, jas taip pat labai vertina ir suaugusieji. Reikėtų pridurti, kad mūsų dienomis pastaroji programa yra tikrai aktuali ir naudinga. Mūsų edukatorius neseniai dalyvavo mokymuose, skirtuose dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais asmenimis, tad šiuo metu kaip tik išbandome naujai parengtą edukacinę programą „Būk neabejingas“.
2. Tai labai individualu ir nulemiama skirtingų kiekvieno lankytojo interesų. Edukacinė programa „Aprangos kodas laikinojoje sostinėje“ yra tikrai mėgstama ir populiari, vis dėlto man pagal išsilavinimą (esu baigusi viešąją komunikaciją) ir pomėgius artimesnė propaganda, jos veikimo principai, metodai. Mūsų prezidentai, ypač Antanas Smetona su savo komanda, buvo puikūs propagandos meistrai, pati propaganda yra kur kas platesnė sąvoka, nei esame linkę manyti. Iš esmės visos Istorinėje Prezidentūroje vedamos edukacinės programos susijusios su šiam muziejui svarbiu laikmečiu, kontekstu, asmenybėmis, istoriniais faktais.
3. Be abejo, kartais pasitaiko, kad lankytojų grupė stokoja dėmesio, ypač jei prieš aplankydama mus, jau spėjo tądien apeiti dar penkis muziejus. Lankytojams toks informacijos kiekis tampa per didele našta. Vis dėlto manau, kad 80 procentų sėkmės priklauso nuo edukatoriaus. Jeigu žmogus gyvena tuo, ką daro, tiki tuo, ką kalba, ir pasitinka svečius kupinas entuziazmo, šie „užkimba“ labai greitai. Kartais sėdėdama viena kabinete girdžiu, kaip už sienos moksleiviai edukacijos programos dalyviai pradeda garsiai ir gražiai giedoti „Tautišką giesmę“, tada net pačiai kyla noras atsistoti (juokiasi).
4. Šiuo metu laikomės tokios politikos – kurdami naujos parodos koncepciją kartu kuriame ir jai skirtą edukacinę programą. Visi edukacijos elementai iš karto integruojami į parodą. Tai išties pasiteisina – į rengiamus projektus galime įtraukti ir šiek tiek edukacijai reikiamo inventoriaus, taigi pagausėja ir mūsų muziejaus materialinė bazė.
5. Tendencinga, kad muziejus tampa savotišku laisvalaikio ir pramogų centru. Jei pavyzdžiu laikytume naująjį Estijos nacionalinį muziejų (Tartu), būtų galima pasakyti, kad edukacinės programos tarsi praranda savo kontūrus, kitaip tariant, paroda tampa viena didžiule edukacine programa. Vien eksponatų apžiūros nebeužtenka. Interaktyvumas, galimybė lankytojui veikti pačiam, ką nors sukurti ar išbandyti tampa parodos organizavimo ašimi. Aišku, dalis jų vertina ir klasikinę ekspoziciją, o ši savo ruožtu priklauso nuo muziejaus pobūdžio, jo eksponatūros. Dailės ir, pavyzdžiui, istorijos muziejai labai skiriasi savo galimybėmis pritaikyti edukacinius elementus.

Valstybės diena LR Istorinės Prezidentūros sodelyje. Muziejaus archyvo nuotr.

Valstybės diena LR Istorinės Prezidentūros sodelyje. Muziejaus archyvo nuotr.

Valstybės diena LR Istorinės Prezidentūros sodelyje. Muziejaus archyvo nuotr.

Valstybės diena LR Istorinės Prezidentūros sodelyje. Muziejaus archyvo nuotr.

www.istorineprezidentura.lt

M. K. Čiurlionio galerijos (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus) ekskursijų vadovė ir edukatorė Dalia Bieliūnaitė

1. Šiuo metu mūsų galerijoje yra keturios Čiurlioniui skirtos edukacinės programos. Aptarnaujame visų amžiaus grupių lankytojus, taip pat sutrikusio intelekto asmenis ir neįgaliuosius.
2. Mano interesai vienaip ar kitaip susiję su Čiurlioniu, jo kūryba ir gyvenimu, taigi rinkčiausi programą, kurioje šio kūrėjo fenomenas aiškinamas kokiu nors specifiniu atžvilgiu, pavyzdžiui, „Čiurlionio kosmosas: nuo mito iki astronomijos“. Ši programa pagilina žinias apie astronominių ir astrologinių simbolių reikšmes Čiurlionio kūryboje. Mūsų edukacinės programos tikrai padeda užmegzti ryšį su platesne, įvairesne publika, nes vykstant užsiėmimams informacija perteikiama žaismingai, paprasta, aiškia kalba, papildoma kūrybinėmis užduotimis.
3. Pradėjome dirbti su sutrikusio intelekto asmenų grupėmis – dėl to labai džiaugiamės, kol kas sekasi tikrai neblogai, o didesnių sunkumų nepatiriame.
4. Labai norėčiau sukurti daugiau išvykstamųjų edukacinių programų, kad galėtume kartu su vaikais stebėti įvairius gamtos reiškinius (pavyzdžiui, besimainančius debesų pavidalus), diskutuoti apie tai, ką jie mato ir kaip šitai siejasi su Čiurlionio kūryba. Juk gamtos tema, kaip įkvėpimo ir idėjų šaltinis, šiam kūrėjui buvo labai artima ir brangi. Pasigendame edukaciniams užsiėmimams pritaikytų patalpų, kuriose jų dalyvių nevaržytų oficiali muziejaus aplinka.
5. Gerokai išaugo programų skaičius, be to, kaip jau minėjau, diegiame vadinamąją inkliuzinę edukaciją asmenims, turintiems specialiųjų poreikių. Kaip tik pastarosiomis savaitėmis išbandome jiems parengtas naujas programas.
6. Be abejo – muziejus tampa įdomus, norimas ir reikalingas visiems, visai bendruomenei, ne tik siauram specifinį išsilavinimą turinčių žmonių sluoksniui.

M. K. Čiurlionio galerijos archyvo nuotr.

M. K. Čiurlionio galerijos archyvo nuotr.

www.ciurlionis.lt

Muziejus lankė Julija Račiūnaitė
Teodoro Biliūno nuotr.
Straipsnis publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. liepos nr. rubrikoje „Į temą“

Trylikametis kaunietis Martinas: „Užaugęs noriu būti rokeriu“
Kiekvienas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ numeris pilnas daug pasiekusių ir siekiančių suaugusių žmonių istorijų. Gali būti, kad dalis tų žmonių...
Projekto „(ne) LAISVAS menas“ vadovė: „Jeigu menas bent kiek padės sumažinti socialinę atskirtį – būsime pasiekę savo tikslus“
Vaikystė, bėganti pataisos namuose, yra kiek kitokia. Vis dėlto vien dėl uždarų durų noras žaisti, kurti, būti nevaržomam niekur...
FK „Stumbras“ treneris Mariano Barreto. Stadione ir… Sobore
Futbolo klubas „Stumbras“ yra tarptautiškiausia ir jauniausia šalies ekipa. Dviejose 2013-aisiais įkurto, 2015-aisiais investuotojų iš užsienio nupirkto klubo komandose...
Mėnesio tema: Piešinius judinti mokantis Mindaugas Arlinskas
Mindaugas Arlinskas yra labai užimtas žmogus. Jo kompanija „Oro pagalvės“ užsiima reklaminių vaizdo klipų prodiusavimu ir gamyba, dirba su...
Trylikametis kaunietis Martinas: „Užaugęs noriu būti rokeriu“
Kiekvienas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ numeris pilnas daug pasiekusių ir siekiančių suaugusių žmonių istorijų. Gali būti, kad dalis tų žmonių...
Projekto „(ne) LAISVAS menas“ vadovė: „Jeigu menas bent kiek padės sumažinti socialinę atskirtį – būsime pasiekę savo tikslus“
Vaikystė, bėganti pataisos namuose, yra kiek kitokia. Vis dėlto vien dėl uždarų durų noras žaisti, kurti, būti nevaržomam niekur...
FK „Stumbras“ treneris Mariano Barreto. Stadione ir… Sobore
Futbolo klubas „Stumbras“ yra tarptautiškiausia ir jauniausia šalies ekipa. Dviejose 2013-aisiais įkurto, 2015-aisiais investuotojų iš užsienio nupirkto klubo komandose...
Mėnesio tema: Piešinius judinti mokantis Mindaugas Arlinskas
Mindaugas Arlinskas yra labai užimtas žmogus. Jo kompanija „Oro pagalvės“ užsiima reklaminių vaizdo klipų prodiusavimu ir gamyba, dirba su...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Muziejaus trečiadienis: „Aš esu sveikas ir kupinas jėgos savo kilniam darbui“
Kauniečiai pamena vaikystėje lankytus muziejus: medžiagines šlepetes, smagiai slystančias ąžuoliniu parketu, blausią šviesą ant patamsėjusių didžiulių aliejinių drobių, baugias nariuotakojų vitrinas, skambančią Čiurlionio „Jūrą“, įspėjančius budėtojų žvilgsnius ir slapta pačiupinėtus eksponatus. Ne veltui viena svarbiausių šiuolaikinio muziejaus veiklos krypčių...
Daugiau
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.