56-oji Selemono Paltanavičiaus knyga

Daugybę kartų radijo bangomis girdėtas Selemono Paltanavičiaus balsas išties ypatingas. Laidoje „Gamta – visų namai“ jis taip įtraukiamai ir su didžiausiu atidumu pasakoja apie įvairiausius Lietuvos gamtos reiškinius, kad nė nesuabejotum, jog viską pats yra iščiupinėjęs, išvažinėjęs ir ištyrinėjęs. Susitikus su pašnekovu Maironio lietuvių literatūros muziejuje, kur vyko leidyklos „Terra Publica“ ką tik išleistos knygos „Nemunu per Lietuvą“ pristatymas, net nesinorėjo jo pertraukti savo klausimais. Tad taip ir pradedame – nuo monologo. Tik primename, kad knyga prasidėjo nuo „Nacionalinės ekspedicijos“, kurią aptariame ir kitame šio numerio pokalbyje – su Edmundu Jakilaičiu. O mums leidinys pasirodė toks prasmingas, kad žurnale jį minime antrą mėnesį iš eilės – gegužę galėjote jį aptikti „Merkurijaus“ lentynoje.

„Nemunu per Lietuvą“ („Terra Publica“, 2017 m.) Artūro Bulotos nuotr.

„Nemunu per Lietuvą“ („Terra Publica“, 2017 m.) Artūro Bulotos nuotr.

„Daug kas iš knygos tikėjosi kažko konkretaus, tačiau dažnai kritikuoti mėgsta tie, kurie knygos nėra parašę, o gal apskritai nieko neparašė. „O, jūs galėjote tą ir tą…“, – sako man. Aš atsakau: „Imkit ir parašykit jūs, pažiūrėkim, pasidalinkim.“ Nepiktai tą sakau. Nemunas buvo ir yra – kai kiti plauks ir išleis knygą, ji tikrai bus kitokia, negu ši, kurią laikome rankose. 

Iš tiesų tai nėra ekspedicijos ataskaita. Tai yra vadovas keliauti Nemunu, sudarytas iš trijų dalių. Pirmoji – bendra: apie Nemuną, apie jo kilmę, reikšmę. Nemuno baseinas surenka visos Lietuvos vandenis. Nemunu ir šalutinėmis jo upėmis žmonės šiaip sau neplaukiodavo, visi turėjo tikslą. Merkiu, pavyzdžiui, ne tokia didupe, plukdė sielius. Nevėžiu bandė kariuomenės patrankas į viršų plukdyti. Aišku, pakeliui užstrigo. Ko tiktai nėra buvę.

Žiūrėkit, čia pat, netoli Gardino, Augustavo kanalu Nemunas su Vysla sujungtas. Toliau, nepriplaukus Gardino, įteka į jį iš kairės pusės Ščiara. Upė, kiek mažesnė už Nerį. Aukštupy, ties Lanimo miestu, yra dar vienas kanalas, kuris Oginskio kanalas, kuris Nemuno baseiną sujungia su Jaselda, kuri savo ruožtu įteka į Pripetę, ši – į Dnieprą. Vadinasi, iki pat Juodosios jūros! Dar prieš 130 metų Nemunu į tą pusę per metus kursavo tūkstančiai didžiausių laivų, plukdydavusių po 120 tonų javų ir viso kito, į Juodosios jūros pusę.

Ir į kitą pusę – surištą sielį iki pat Rusnės iš Baltarusijos 500 km plukdydavo. Rusnėje buvo pilna lentpjūvių, kurios apdorodavo medieną, ir iš ten ji buvo plukdoma į Klaipėdą, tada – į Karaliaučių ir toliau į Europą. Bet buvo problema – apdorota ir brangi mediena išplaukia į Kuršių marias, prie Ventės rago pakyla vėjas ir viską verčia. Apie 1870 m. Kaizerio įsakymu prancūzų belaisviai per dešimtmetį iškasė Karaliaus Vilhelmo kanalą per 10 metų, kad būtų ramu. Jei kas šiandien tokį dalyką pasiūlytų, visi gręžiotų pirštus prie smilkinių.

Arba, tarkime, paskutinis ledynmetis. Visi žino, kad kažkada čia buvo ledynai. Bet kaip jie šliaužė, kur jie dingo? Gamtoje laiko yra. Tūkstantmetis – tai labai mažai. Mūsų Lietuvos gamta yra maždaug 13–15 tūkst. metų senumo. Tada ištirpo paskutinis, vadinamasis Nemuno ledynas. Įdomu tai, kad tas paskutinis ledynas buvo beveik iki dabartinės Baltarusijos pasienio. Toliau jo nebuvo. Nemuno aukštupys Lydos apskrityje yra mažiausiai 100 tūkst. metų senumo. O nuo Gardino – maždaug 13 tūkst. metų senumo. Nemuno vardu ledynas vadinamas todėl, kad jam ištirpus susiformavo pati upė. Tos Nemuno kilpos apie Punios girią, Birštoną, Prienus buvo ledyno sustumti tarpai.

Taip pat rašiau šiek tiek apie žuvis, šiek tiek apie žvėris. Manęs klausė, kodėl apie paukščius nerašiau. O todėl, kad jie tik purpt, ir nuskrido nuo Nemuno. Na, iš tiesų galbūt todėl, kad nėra grynai „Nemuno paukščių“. Su žvėrimis kitaip. Buvo toksai, buvo, gauruotasis raganosis, seniai išnykęs. Jo kaukolė Nemune, šiek tiek prieš Prienus, rasta prieš 15 metų. Tai vienintelis jo egzistavimo įrodymas Lietuvoje. 

Didelę dalį knygoje užima pati ekspedicija. Bet skaitytojai tikrai supras, kad tai nėra pasakojimas apie mus. Visą laiką lyg trys pagrindiniai veikėjai – Alfredas Bumblauskas, Zita Kelmickaitė ir aš, kaip gamtininkas. Bet svarbi ir visa didelė komanda, ypač metras Edmundas Jakilaitis, kuris moka vingiuot, pakreipt pokalbius, provokuot diskusijas. Aišku, daug kam keliaujant buvo ruoštasi. Čia juk filmas. Reikia ir pasiginčyti, ir nesutikti. O tekste jau ir kitokios medžiagos buvo galima panaudoti, ypač istorinės.

Man svarbiausia, kad nebūtų nė vieno tuščio sakinio. Šiaip ar taip čia mano 56-oji knyga, nei daug, nei mažai. Savo stilių esu atradęs. Esu suvalkietis, esame taip užauginti, kad šiaip sau pliurpti nereikia. Mano tekstų redaktoriai dažnai būna patenkinti, kad nedaug reikia tvarkyti. Antra vertus, jei tekstą reikia trumpinti, jie raunasi plaukus, nes neįmanoma išimti nė vieno sakinio.

Andriaus Lygnugario nuotr.

Andriaus Lygnugario nuotr.

Ar tai, kad knygą rašysite būtent jūs, buvo nuspręsta dar iki išplaukiant?

Ne, ne! Po antrosios ekspedicijos, praplaukę visą Nemuną, grįžome į Pažaislį visiškai pavargę. Dvi savaitės įtampos! Šiemet per Lenkiją, beje, plauksime tris savaites – neįsivaizduoju, kaip po to atrodysime. Taigi grįžome, pasisuko kalba, kad būtų gerai išleisti knygą. Edmundas ir sako: „Gerai, tai kam komandoje Selemonas?“ Kitų pretendentų lyg ir nebuvo.

Dirbau visą žiemą kaip pašėlęs. Medžiagos begalė! Aš nesu laisvas, dirbu ministerijoje, toli nuo viso to. Per kokius du su puse mėnesio vakarais, naktimis parašiau, dar keletą dienų atostogų buvau pasiėmęs. Šiaip savęs nekankinu, dirbu greitai, suprantu, kad laiko nėra. Leidyklos komanda irgi puikiai dirbo. Kiek išnašų, iliustracijų, informacijos! Vadovas labai koncentruotas, stengėmės kuo įvairesnes sritis apimti. Čia ir A. Bumblausko studentai pagelbėjo, jie surinko labai daug medžiagos, tad įtraukėme daug nedidelių išnašų, kurios, tikiu, susidomėjusius pakreips reikiama linkme.

Knygoje rašoma, kad per ekspediciją diskutavote, ar Kaunas yra Aukštaitija, Suvalkija ar netgi Žemaitija. Koks jūsų požiūris?

Na, Kaunas yra Kaunas, ir čia aš nejuokauju. Vilniuje per knygos pristatymą A. Bumblauskas pabrėžė, kad laikas baigti su tais regionais. Šis skirstymas – pagal XIX a. buitinę kultūrą, kitaip tariant, „pagal vyžas“. Šiandien tai yra labai sunkiai pritaikoma. Su ta Žemaitija per ekspediciją Profesorius, žinoma, provokavo. Sakiau jam Suvalkijoje nejuokauti, nesakyti, kad čia Žemaitija. Tiesiog tai buvo Žemaičių vyskupijos ribos. Pamenu, Zapyškio seniūnė tokią teoriją išgirdusi tiesiog nustėro! Žinote, tai, kaip sakant, daugiau susitarimo reikalas. Į jį bet kuriuo atveju reikia atsižvelgti. Pasaulis keičiasi. Užrašyti tai, kas buvo, būtina.

Raižių mečetėje. Selemono Paltanavičiaus nuotr.

Raižių mečetėje. Selemono Paltanavičiaus nuotr.

Knyga – kaip kelionių vadovas, bet ar pritaikoma ji vienai kelionei? O gal visai vasarai?

Ji galėtų būti „naminė“ knyga. Pravartu ją atsiversti rengiantis išvykoms, kartu su žemėlapiu. Nereikės daug ko iš naujo atrasti. Būtume ir daugiau visko pridėję, bet leidykla apimtį nurodė. Och, kiek dar liko informacijos… Ypač daug sukaupėme pernai vasarą Baltarusijoje. Va ten tikroji senoji Lietuva. Nesvyžius, Naugardukas, Gardinas – ten gi Steponas Batoras mirė, karaliai gyveno! Naugarduke tuokėsi Jogaila… Gali išsiplėsti, bet teko glaustis.

Kaip jau sakiau, daugiau knygų tikrai sveikinčiau. Tai kol kas tik penkta ar šešta knyga apie Nemuną, skaičiuojant nuo Vladislavo Sirokomlės. Įdomiausia tai, kad Nemunu nuo pradžios iki galo yra praplaukęs vaikų poetas Anzelmas Matutis. Jis tai aprašė knygoje „Nemuno vingiuose“, kurią iliustravo fotomenininkas Vytautas Stanionis. Įsiminė nuostabi nuotrauka, kurioje poetas pačiame Nemuno aukštupyje su pieštuku matuoja upės gylį. Labai pavaizdus dalykas. Stebuklas.

Pastebite, kad susidomėjimas savo kraštu yra suaktyvėjęs?

Taip. Dievai žino, kas tai lemia. Man atrodo, kad čia pasigirsiu, bet… „Ekspedicija Nemunu“ – tai daugiau nei 30 televizijos laidų. Jas žiūrėjo tikrai nemažai žmonių. Daug kas po to dalijo pažadus, kad plauks, važiuos. Tad galbūt ir mes prie to susidomėjimo prisidėjome. O dominti, patraukti žmones reikia. Reikia idėjos vado, kuris mokėtų sudominti ir vesti. Tikiu, kad vis daugiau žmonių atsigręš į Nemuną. Iš jo Lietuva atrodo visai kitaip. Visi žiūri į upę ir galvoja, kad ją pažįsta. Rekia plaukti. Net Kaune, sėdus į garlaivį. Ir paplaukti į kokią Kulautuvą. Ir tai jau labai daug, kitas supratimas. Nemunas to vertas. Kaip E. Jakilaitis sakė, neplaukti Nemunu tiesiog nedovanotina. Reikia plaukti. 

Selemono Paltanavičiaus nuotr.

Selemono Paltanavičiaus nuotr.

Kotryna ir Kęstutis Lingiai
Nuotraukos iš leidinio „Nemunu per Lietuvą“ (Leidykla „Terra Publica“, 2017 m.)
Interviu publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. birželio nr. rubrikoje „Mėnesio tema“

Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“
1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos...
Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman
Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“
1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos...
Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman
Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.