Misija tapti miestu, galinčiu būti sostine

Europos kultūros sostinės titulo link Kaunas žygiavo su šūkiu „Šiuolaikinė sostinė“ (angl. Contemporary capital) – žaviu žodžių žaismu, paremtu angliška laikinąją sostinę nusakančia fraze. Buvo vis plačiau suprantama, kad Kauno miestovardžio sinonimu ilgainiui tapęs Laikinosios sostinės vardas, pasitelkiamas visuose kontekstuose be atodairos, mūsų miestą konservavo tame vieninteliame laiko tarpsnyje. „KEKS 2022“ lozungas buvo pirmasis ryškus pareiškimas, kad miestas neturėtų bijoti ant senųjų pamatų statyti ir naujo identiteto, kurio trūkumas Kauną kamavo bene ketvirtį amžiaus.

Bežengdami į Šiuolaikinės sostinės etapą, prisiminkime, kodėl senasis terminas ir laiko tarpas miestiečiams tapo toks svarbus. Nepaneigsi, kad terminas žymi didžiausią miesto klestėjimo laikotarpį ir nostalgiškai primena apie tai, kad Kaunas buvo nors ir laikinu, tačiau šalies centru. Vis dėlto čia reikėtų prisiminti ir šalia to slypintį kitą dėmenį: kartu tai buvo ir didžiausia kada nors miesto pečius užgulusi prievolė, pareikalavusi daugybės įdirbio, – reikėjo auginti ne tik lietuviškąjį miestą, tačiau auginti jį būtent tokį, kuris galėtų bent minimaliai atitikti tuometę sostinės sampratą. Trumpam sugrįžkime prie šio pamato, ant kurio kuriamas XXI amžiaus Kaunas, ir prisiminkime kai kuriuos raidos iššūkius, kuriuos tuomet miestui teko įgyvendinti kelyje į tuomet ką tik įgytą Laikinosios sostinės identitetą.

Žmogus, išlipęs iš traukinio 1922-ųjų Kaune, vargiai jį būtų atskyręs nuo bet kurio kito panašaus dydžio pokarinio miesto buvusiose rytinėse Rusijos gubernijose ar – juo labiau prieš tai to nežinojęs – suvokęs, kad atvažiavo į valstybės sostinę. Miesto vandentiekiui ir kanalizacijai esant dar tik planų pavidalo, Vytauto prospekto šonuose žiojėjo nuotekų grioviai, vyravo nedidelių, dažniausiai medinių vieno dviejų aukštų namų užstatymas, kreivi mediniai šaligatviai, o aplinkui tvyrojo smarvė. Taigi šalia sulig naujuoju titulu Kaunui tekusios sostiniškojo reprezentatyvumo užduoties (čia apie ją nešnekėsime) mieste reikėjo įveikti tokias elementarias dar XIX amžiuje daugelio Europos miestų persirgtas ligas, kaip prasta sanitarinė būklė, sparčiai augančios populiacijos telkimasis į prastą gyvenamąjį plotą ir modernaus miesto neatitinkančių komunalinių ir transporto infrastruktūrų (ne)buvimas. Be viso to, prisidėjo ir reikmė visuomenę edukuoti estetine prasme: lietuviakalbė miesto kultūra buvo dar tik pradėjusi vystytis.

Savanorių prospekto ir Laisvės al. sankryža antrojo dešimtmečio pabaigoje.  © VDKM

Savanorių prospekto ir Laisvės al. sankryža antrojo dešimtmečio pabaigoje. © VDKM

Kaunas, kaip ir kiti Lietuvos miestai, buvo tvarkomas europietiškų šalių pavyzdžiu. Kaip siekiamybė paprastai buvo Vokietija, Danija ar Švedija: jos dažniausiai atrodė itin kontrastingai palyginti su Rusijos imperijoje savaime nusistovėjusiais standartais. Nors šie savo pradinėje, institucijų reglamentuotoje formoje dažnai priminė atvejus iš Europos, tikrovėje buvo atsiliekama daugeliu metų. Tarpukariu, kaip ir mūsų laikais, kone visi kartais net ir gana neutralūs dalykai būdavo pateikiami kaip neigiamybė vien dėl to, kad atsirado okupaciniu laikotarpiu. Tačiau miesto būklė tikrai nebuvo vienas iš neutraliųjų atvejų. Pavyzdžiui, vieno to meto dienraščio skaitytojas savo laiške šitaip apibūdino mieste kabančių reklamų ir parduotuvių iškabų estetinę būklę: „Europos miestuose nerasime mes taip išmargintų iškabomis namų, kaip tai yra miestuose, kurie pirmiau priklausė Rusijai. […] Kauno namai svarbesnėse gatvėse yra tiesiog nuo žemės iki stogui uždengtos didžiausiomis iškabomis […] dar nors iškabos būdamos didelėmis nevertų akių savo biauria išvaizda, šiaip taip galima būtų pakęsti, dabar gi dažytos jos nesuderintomis spalvomis, “pagražinamos” monstriualinėmis žmonių stovylomis, biustais […].“ Kaip ir daugumoje Lietuvos miestų, lietuvių kalba Kaune prieš karą nebuvo plačiai paplitusi, ypač viešajame gyvenime. Todėl sostinei lietuvėjant buvo susidurta ir su tam tikromis kalbinėmis problemomis: miesto valdyba, dar 1919 m. išleidusi įsaką apie privalomąjį valstybinės kalbos vartojimą iškabose, 1922 m. konstatavo, kad visame mieste tik keletas iškabų atitinka keliamus reikalavimus.

Iškabų atvejis buvo puikus pavyzdys, kad biurokratinis aparatas, tuo metu dar kuriamas bandymų ir klaidų keliu, jau veikė gana efektyviai: kone visos miesto iškabos gana greitai buvo pakeistos naujomis. Nebuvo atsiliekama ir būtiniausiuose viešąją tvarką užtikrinančiuose darbuose: išleisti ir vis efektyviau įgyvendinti sanitariniai įsakai ir kiti svarbiausieji reglamentai. Miesto infrastruktūra buvo gerinama pagal pamečiui vis augančias finansines galimybes: elektros linijos plėstos net į tuometinius miesto priemiesčius, o 1931 m. pastatyta nauja Petrašiūnų elektrinė. Miesto augimas ir elektrinės savininkų nustatyti (ne visada laikantis sutarties) dideli tarifai ketvirtajame dešimtmetyje padėjo pagrindus tik gerokai vėliau, sovietmečiu, įgyvendintam Pažaislio hidroelektrinės projektui. 1924 m. nutiestos pirmosios kanalizacijos, o keletu metų vėliau – ir vandentiekio linijos. Iki pirmosios okupacijos, per šiek tiek daugiau nei dešimtmetį, buvo spėta pakloti daugiau negu 80 kilometrų vandentiekio tinklo.

Kanalizacijos tiesimas Laisvės al. Naujas žodis, 1926 m. Nr. 19

Kanalizacijos tiesimas Laisvės al. Naujas žodis, 1926 m. Nr. 19

Nors iki karo ir per jį Kaune jau egzistavo sporadiškas transportavimasis pavienių savininkų autobusais, mieste keleivinis susisiekimas daugiausia reiškė vežikus ir arklinius tramvajus. Prie tokio susisiekimo ankstyvuoju pokariu prisidėjo ir siaurasis Panemunės–Senamiesčio geležinkelis, savo reisus vykdęs ant menkai tam pritaikytų karinėms reikmėms per karą nutiestų bėgių. Tokia transporto situacija sostinėje būdavo dažnai pašiepiama pačių gyventojų, o siaurasis geležinkelis bent kelis kartus į savaitę tapdavo eismo įvykių ar net gaisrų priežastimi. 1924 m. buvo paleisti „europietiška susisiekimo priemone“ įvardyti pirmieji miesto autobusai, kartu buvo planuojamos ir keturios elektrinio tramvajaus linijos, kurioms įrengti galiausiai pritrūko finansinio pajėgumo. Žengiant į ketvirtąjį dešimtmetį buvo panaikintos prie naujojo miesto įvaizdžio nederančios senosios susisiekimo priemonės, tačiau, net ir daugėjant autobusų, viešasis transportas dėl įvairių su savininkais susijusių peripetijų buvo gana chaotiškas iki 1938 m., kai susisiekimas buvo centralizuotas miesto savivaldybės.

Vis dėlto didžiausias miesto iššūkis buvo demografinis šuolis. Kažkada trumpai jau rašėme apie situaciją, kurioje atsidūrė tuometis Kaunas: vietinių darbo migrantų antplūdis pradėjo vadinamąją būstų krizę. Jaunos valstybės biurokratinė kariauna ir kiti į miestą pradėję plūsti naujieji kauniečiai išaugino būsto paklausą tiek, kad jo trūko visų klasių gyventojams. Nors nuo chaotiškos miesto plėtros saugojo gana griežta tvarka, kai kuriais atvejais buvo žiūrima pro pirštus ir miesto pakraščiuose formavosi varguomenės kvartalai (apie juos plačiau rašėme 2016 m. vasario numeryje). Kita dalis mažiau pasiturinčiųjų buvo apgyvendinami savivaldybei priklausiusiose vadinamosiose varguomenės butų kolonijose, kuriose gyveno tik minimaliomis sąlygomis. Tuometę socialinę miesto raidą liudijo faktas, kad šios „biednuomenės kolonijos“ iki ketvirtojo dešimtmečio vidurio buvo likviduotos, o miesto savivaldybė mažiau pasiturintiesiems pradėjo planuoti kur kas komfortabilesnius gyvenamųjų namų kvartalus. Kalbant apie miesto plėtrą apskritai, įdomu, kad daugelis trečiojo dešimtmečio miesto urbanistinio planavimo projektų (Linksmadvario išplanavimo projektas, Šančių perplanavimas ištiesinant gatves ir t. t.) buvo neįgyvendinti dėl ekonominių priežasčių, o ketvirtojo dešimtmečio planai (Aukštųjų Šančių, Aleksoto išplanavimo projektai ir kt.) buvo neįgyvendinti jau tik dėl karo ir po jo pasikeitusios politinės situacijos.

Karikatūra apie paskutines arklinio tramvajaus dienas. Mūsų dienos, 1928 m. Nr. 1

Karikatūra apie paskutines arklinio tramvajaus dienas. Mūsų dienos, 1928 m. Nr. 1

Dvejopa Kauno užduotis – ne tik būti sostine, bet ir kurti miestą, kuriame ji galėtų egzistuoti, buvo nelengva misija. Tai procesas, kurio daugybė sluoksnių liko nepaminėti. Vis dėlto tai buvo unikali situacija mūsų regione, kai pagrindiniai reprezentaciniai šalies pastatai ir paminklai buvo kuriami paraleliai tiems utilitariems miesto elementams, kurių dauguma vos už šimto kilometrų į vakarus nuo Kauno, buvusioje Vokietijoje, dar amžių sandūroje buvo laikomi jau įprastine miestietiškosios gyvensenos dalimi. Užduotis buvo įgyvendinta sėkmingai ir nors didelė dalis platesnių užmojų liko nepabaigti, dvidešimt metų darbo miestui suteikė ryškiausią istorijos puslapį. Šiandien Kaunas turi ne tik visus šiuolaikinio miesto atributus, tačiau ir prabangą pasirinkti savo identitetą. Belieka tai išnaudoti.

creative_city_kaunas_lt-01 (2)

Teksto autorius Paulius Tautvydas Laurinaitis
Tekstas publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. gegužės nr. rubrikoje „Kaunas – UNESCO dizaino miestas“

Paroda, užimanti visa kvartalą: „Kaunas. Art Deco. Nostalgija & Spindesys“ (fotoreportažas)
„Išankstiniame“ antrosios kaunietiškajam art deco paveldui pristatyti skirtos parodos atidaryme spalio 14-ąją vos tilpo visi norintys, žinantys ir besidomintys....
Pro rakto skylutę į parodą „Kaunas. Art deco. Nostalgija & Spindesys“
Pamenate prieš dvejus metus Karininkų ramovėje veikusią, didelės sėkmės sulaukusią parodą „Art Deco Kaune 1919 – 1940. Namų jausmas“...
Mėnesio tema. Demokratija, terorizmas ir tarybos: neteatriški teatro vaidmenys
Pavasarišką 1929-ųjų gegužės pirmadienio vakarą pro beįsižiebiančius Laisvės alėjos žiburius traukė būriai pasipuošusių kauniečių. Pusę devynių Valstybės teatre turėjo...
Laida „Stop juosta“ stabdo akimirkas
Paklaustos, kokias tris Kauno vietas rekomenduotų svečiams, TV kanalo „LRT Kultūra“ laidos „Stop juosta“ kūrėjos Jurgė Pridotkaitė ir Svetlana...
Paroda, užimanti visa kvartalą: „Kaunas. Art Deco. Nostalgija & Spindesys“ (fotoreportažas)
„Išankstiniame“ antrosios kaunietiškajam art deco paveldui pristatyti skirtos parodos atidaryme spalio 14-ąją vos tilpo visi norintys, žinantys ir besidomintys....
Pro rakto skylutę į parodą „Kaunas. Art deco. Nostalgija & Spindesys“
Pamenate prieš dvejus metus Karininkų ramovėje veikusią, didelės sėkmės sulaukusią parodą „Art Deco Kaune 1919 – 1940. Namų jausmas“...
Mėnesio tema. Demokratija, terorizmas ir tarybos: neteatriški teatro vaidmenys
Pavasarišką 1929-ųjų gegužės pirmadienio vakarą pro beįsižiebiančius Laisvės alėjos žiburius traukė būriai pasipuošusių kauniečių. Pusę devynių Valstybės teatre turėjo...
Laida „Stop juosta“ stabdo akimirkas
Paklaustos, kokias tris Kauno vietas rekomenduotų svečiams, TV kanalo „LRT Kultūra“ laidos „Stop juosta“ kūrėjos Jurgė Pridotkaitė ir Svetlana...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.