Liana Ruokytė-Jonsson. Ministrė, kuri nesijaudina

Prieš keletą mėnesių tapusi kultūros ministre Liana Ruokytė-Jonsson netrukus po to atvyko oficialiai susipažinti su kultūriniu Kauno lauku. Viena iš jos ir komandos stotelių buvo galerija POST, kurioje ministrė susipažino su tapytoju Augustu Lopu. Jis – mes tikrai nežinome, juokais, rimtai ar dar kaip nors, – pasiūlė Vilniuje, Kultūros ministerijoje, surengti savo darbų parodą. Kai balandį ministerijoje lankėmės mes, paroda vyko. Skamba kažkaip paprastai ir nesudėtingai, tiesa? Labai norėjome, kad toks būtų ir pokalbis. Ne tik su vyriausybės atstove, bet ir su vertėja, kultūrinių tiltų tarp Lietuvos ir Skandinavijos inžiniere, kino industrijos profesionale, kultūros sostinės gyventoja.

Turbūt neišvengsime, taigi pradėkime nuo politikos. Jūsų įsitikinimu, kiek valstybė iš esmės gali ir turi reguliuoti tai, kaip ir koks kiekis kultūros žmogui yra prieinamas?

Kiekvienoje šalyje rastume savitą valstybės ir kultūros santykio modelį, pačias įvairiausias jo formas. Tuos skirtumus diktuoja ir istorinis kontekstas, ir susiklosčiusios aplinkybės, galiausiai, ir pati valstybė, jos aparatas. Prieš pasirenkant modelį labai svarbu tas aplinkybes ištyrinėti, jas suvokti. Taigi bet kokio modelio pasirinkimas turi prasidėti nuo kultūros lauko, kultūrinės aplinkos analizės, jos audito.

Kalbant apie Lietuvą, mano nuomone, lyginant su Vakarais, kultūros ir valstybės santykis vis dar persisunkęs paternalistinio požiūrio – iš valdžios vis dar dažnai tikimasi, kad bus nurodoma, kaip gyventi. Net ir dabar Kultūros ministerija neretai sulaukia klausimų dėl vieno ar kito paminklo estetikos, literatūros kokybės ir pan. Nors tikrai nepritariu tezei, kad „visoks menas vienodai geras“, esu įsitikinusi, kad jo rangai neturėtų būti sprendžiami valdininkų kabinetuose. Šia prasme turime kur pasitempti. Tačiau tikrai esama ir teigiamų, gerų poslinkių. Manau, šio proceso raidos atskaitos tašku galime laikyti Lietuvos kultūros tarybos įsteigimą prieš ketverius metus, kai buvo labai aiškiai atskirti kultūros politikos formavimas nuo įgyvendinimo. Šis žingsnis jau demonstravo civilizuotos valstybės požymius. Šiuo metu kultūra kartu su švietimu yra tarp penkių svarbiausių vyriausybės prioritetų.

Kas svarbiausia bendraujant su mažu žmogumi? Kaip pasiekti, kad jam kultūra nebūtų pridėtinis, popamokinis dalykas, pareiga kartą per mėnesį aplankyti renginį? Kieno tai atsakomybė?

Tai – kompleksinė atsakomybė. Prievolės negalima primesti tik tėvams ar tik mokytojams. Norint sąmoningai ugdyti jaunąją kartą, reikia peržiūrėti, kaip kultūra ir menas yra atstovaujami formaliajame ugdyme. Užklasinės veiklos tiesiog nepakanka, nes, norint kokybiškai vartoti, kas irgi labai svarbu, reikia ir teorinių žinių. Neišskirčiau nė vienos disciplinos, svarbu ir muzika, ir dailė, ir šokis, ir architektūra, ir teatras… Kuo platesnis akiratis atveriamas moksleiviui, kuo didesnės jis įgis praktikos vartodamas, tuo vaikas bus imlesnis pajusti kokybę. 

Beje, manau, ugdymas menu turėtų prasidėti jau darželyje, kaip yra, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse. Muziejuose gausu edukacinių programų, kuriose net sudėtingiausios šiuolaikinio meno parodos konkrečios amžiaus grupėms vaikams pristatomos profesionaliai, tačiau jiems suprantama kalba. Įsivaizduojate, koks tai poveikis? 

Kaip jau minėjau, pagaliau kalbame ir dirbame kartu su Švietimo ministerija. Dabartinėje vyriausybės programoje per 70 procentų Kultūros ministerijos veiksmų suplanuoti kartu su Švietimo. Šiuo metu diskutuojame, kokius jau kitose šalyse egzistuojančius modelius galime pritaikyti Lietuvoje. Per ketverius metus kardinaliai pakeisti sistemą sunku, bet tikėtina, kad baigiantis 2018 metams jau bus konkrečių priemonių, kurias galėsime pradėti įgyvendinti.

Be abejo, tėvų vaidmuo irgi svarbus. Tam paprasčiausiai reikia skirti laiko, nors suprantama, kad technologijos ir gyvenimo akceleracija apskritai tą laiką vagia. Man, pavyzdžiui, netrukdo, kai į koncertus atsivedami pypliai. Tai žavu! Taip, kartais jie verkia, kartais tenka išeiti už durų, ir kas čia tokio? 

Žinoma, negalime pamiršti aplinkos, iniciatyvų, integruojančių kultūrą į kasdienį gyvenimą. Norėtųsi matyti daugiau meno biuruose, fabrikuose, mokyklose – visose viešosiose erdvėse. Galima tik pasidžiaugti tokiais renginiais kaip „Vilnius Street Art Festival“, kuris per keletą metų ne vieną namą-vaiduoklį pavertė meno kūriniu. Tokių veiksmų turėtų būti tik daugiau!

Galiu paminėti pavyzdį iš man itin gerai pažįstamos Švedijos. Teko matyti įgyvendintą projektą „Poezija mieste“, kurio esmė buvo keletas tais metais išleistų eilėraščių (vienas jų –  mano į švedų kalbą verstas Gintaro Grajausko „Kas yra interneto centre“), publikuotų reklamos stenduose, viešosiose erdvėse ir kt. Taip pati Grajauską perskaičiau važiuodama autobusu. 

Dažna praktika įvairiose šalyse – 1 procentas naujo pastato sąmatos paskiriamas įsigyti profesionalaus meno kūriniams, kurie papuoš pastato erdves. Taigi būdų yra įvairių. Svarbu nepamiršti, kad kiekvienas susitikimas su kokybiška kultūra ugdo ir vaiką, ir suaugusįjį. 

Kalbant apie kultūrą vis daugiau dėmesio skiriama jau esančių objektų, įstaigų, kultūros paveldo pastatų atnaujinimui, modernizavimui. Apie tai, konkrečiai – apie modernistinės architektūros padėtį, daug kalbame ir Kaune. Vis dėlto kas svarbiau –  koncertų salės, muziejaus sienų išvaizda ar tai, kas atliekama, eksponuojama?

Man, kaip vartotojai, svarbi estetika, taigi kreipiu dėmesį į aplinką. Vis dėlto, jei reikėtų ant svarstyklių dėti išvaizdą ir turinį, be abejo, būčiau už turinį. 

Kalbant konkrečiai apie Kauno modernistinę architektūrą, Europos kultūros sostinės titulas –  ir iššūkis, ir šansas. Jį vienaip ar kitaip išnaudoja visi šį titulą gavę miestai. O tai, kas vyks pastatų, kurių ne vienas šiandien tuščias, viduje – jau projektų rašytojų ir vykdytojų rankose. Jei pastatą belieka pritaikyti aktualioms veikloms, kodėl nepritaikome? Tikiu, pastatai turi gyventi. Vienais atvejais tai konkrečiai miesto atsakomybė, kitais, neslėpsiu, ir valstybės. 

O34A4545-Edit-Edit

Beje, apie valstybę ir nevalstybę. Šiame lauke daug maišaties ir nesutarimų –  nacionalinis, miesto, valstybinis, privatus… Visiems reikia dėmesio, biudžeto lėšų, įvertinimų. Štai kad ir nesenas „Auksinių scenos kryžių“ atvejis, kuomet nevalstybinių teatrų atstovai buvo nepatenkinti nominacijomis. Kaip įvertinti, kas svarbiau –  valstybinė institucija ar privati inciatyva?

Iki šiol neegzistavo rimta kultūros lauko refleksija. Niekas neanalizavo, kaip įgyvendinama kultūros politika, kaip veikia politikų rankas nuo pinigų dalybų atitraukusi Lietuvos kultūros taryba, netyrė pasaulinių tendencijų, neteikė pasiūlymų, išvadų valdžiai. Kultūros sritis buvo chaotiška, mistifikuota, pinigai, vardai būdavo padalijami, ir tiek. Galiu pasidžiaugti, kad nuo balandžio Kultūros tarybos sudėtyje yra specialus skyrius, kurio užduotis – meno ir kultūros lauko stebėsena ir analizė. Nuo to jau bus galima atsispirti, kalbėti, ko yra per daug, ką reikėtų stiprinti, palaikyti, ko galbūt atsisakyti. Gal iš tiesų nereikia tiek biudžetinių įstaigų viename mieste? Galbūt scenos menams reikia rimtos pertvarkos? Kaip atotrūkį tarp privataus ir valstybinio sektorių, kuris tikrai egzistuoja, paversti sąveika? Juk nėra valstybinės ir nevalstybinės kultūros. Yra kultūra, ir mes, kaip ministerija, atsakingi už ją visą. Tačiau sprendimai turi būti grįsti tyrimais, o ne nuojautomis.

Kultūros sostinių projektas – vienas sėkmingiausių Europos sąjungos istorijoje apskritai, ne tik kultūros srityje. Ar turite įsiminusių asmeninių patirčių iš miestų, jau nešusių šį titulą?

1998 metais Europos kultūros sostinė buvo Stokholmas, jame tuo metu gyvenau. Haselbio pilyje būtent tais metais atidariau Baltijos šalių kultūros centrą. Jame, bendradarbiaudami su ten pat veikiančiu Šiaurės šalių kultūros centru, įgyvendinome galybę įvairiausių projektų. 

Švedai – žodžio žmonės, harmoningos asmenybės. Tad didelių kataklizmų, nutinkančių kultūros sostinėse, kuriose į programos įgyvendinimą įsikiša politikai, dėl to vyksta konfliktai, nebuvo. Visuomenės įtraukimas į procesą buvo milžiniškas. Vyko visur ir visko. Nebuvo tos dienos, kad nepraeičiau pro skverą, kuriame kas nors verda. Miestas tikrąja to žodžio prasme buvo pilnas kultūros, kiekvienas jo kampelis tiesiog pulsavo. 

Ir, akivaizdu, atėjus 1999-iesiems viskas nesustojo?

Be abejo. Šis titulas ir metai, kuriems jis skiriamas, neturėtų būti kulminacija. Tai turėtų tapti impulsu proveržiui, kad miestas galėtų ir ateityje save pozicionuoti kaip kultūros miestą. 

Kauno paraiškoje man padarė įspūdį ne tik projektų kokybė ir rengėjų entuziazmas, bet ir itin didelis dėmesys bendruomenių įtraukimui, remiantis tokiais puikiais pavyzdžiais, kaip „Kopūstų laukas“ ar „Šilainiai Project“. Tai rodo, kad bendruomenė jau generuoja idėjas, yra veikli ir gebanti. To nepastebėti, neįvertinti, nepaskatinti būtų didelė klaida. Bendruomenės įtraukimas kelia savivertę, žmonės jaučiasi svarbūs miesto gyvenime. 

Ar turite baimių dėl to, kas galėtų nepavykti?

Tikrai ne. Kol kas nors iš tiesų nesutrukdė, nekilo konfliktų, niekuomet dėl to nesibaiminu. Mums, kaip tautai, apskritai būdinga prognozuoti nelaimes, kvestionuoti. Skaičiuojame būsimus trikdžius, o ne galimybes. Aš linkėčiau daugiau tikėjimo. Siūlyčiau Kaunui neiti baimės keliu, negalvoti „O kas dabar bus?“ Jei jau paruošėte paraišką, tai ir įgyvendinkite. Turime neįtikėtiną šansą, imkime ir darykime. Bus klaidų, tai kas? Kitas titulą laimėjęs miestas iš jų pasimokys. Jei yra problema, kurią įmanoma išspręsti, tai nėra dėl ko jaudintis. O jei problema neišsprendžiama, jaudintis irgi nėra prasmės. 

Gavęs tokį titulą miestas turi pateisinti lūkesčius, taip rasis ir pagarbos jam. Jei pavyks įtraukti visuomenę į 2022-aisiais kunkuliuosiantį katilą, atėjus 2023-iesiems viskas tikrai nesibaigs. O tai, kas bus po to, ir yra svarbiausia. 

Pašnekovę kalbino Kotryna ir Kęstutis Lingiai
Manto Gudzinevičiaus nuotraukos
Interviu publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. gegužės nr. rubrikoje „Mėnesio tema“

Mėnesio tema. Izoliaciją ardantis Kamerinis
Šiemet sukanka 40 metų nuo tada, kai Kauno miesto kameriniame teatre, 1976-aisiais užgimusiame kaip Stanislovo Rubinovo Jaunimo muzikinė studija,...
Laida „Stop juosta“ stabdo akimirkas
Paklaustos, kokias tris Kauno vietas rekomenduotų svečiams, TV kanalo „LRT Kultūra“ laidos „Stop juosta“ kūrėjos Jurgė Pridotkaitė ir Svetlana...
Pažaislis. Turistas vienuolyne
Pažaislio vienuolynas, vienas gražiausių brandžiojo baroko pavyzdžių Šiaurės Rytų Europoje, jau daugiau nei 350 metų dalyvauja Kauno istorijoje. Nuo...
Aviaturistai, arba giedras dangus virš Aleksoto
Ieva ruošiasi ketvirtam kursui Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur studijuoja daug jėgų ir laiko reikalaujančią specialybę – atlikimo...
Mėnesio tema. Izoliaciją ardantis Kamerinis
Šiemet sukanka 40 metų nuo tada, kai Kauno miesto kameriniame teatre, 1976-aisiais užgimusiame kaip Stanislovo Rubinovo Jaunimo muzikinė studija,...
Laida „Stop juosta“ stabdo akimirkas
Paklaustos, kokias tris Kauno vietas rekomenduotų svečiams, TV kanalo „LRT Kultūra“ laidos „Stop juosta“ kūrėjos Jurgė Pridotkaitė ir Svetlana...
Pažaislis. Turistas vienuolyne
Pažaislio vienuolynas, vienas gražiausių brandžiojo baroko pavyzdžių Šiaurės Rytų Europoje, jau daugiau nei 350 metų dalyvauja Kauno istorijoje. Nuo...
Aviaturistai, arba giedras dangus virš Aleksoto
Ieva ruošiasi ketvirtam kursui Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur studijuoja daug jėgų ir laiko reikalaujančią specialybę – atlikimo...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.