Vakaras klube „Lemmy“, arba interviu su metalu

Muzikos klubas-baras „Lemmy“, atsiradęs daugiau nei prieš metus, gerai žinomas plačiajai auditorijai kaip alternatyviosios muzikos prieglobstis Kaune. Apie šio penkių žmonių administruojamo ir su meile puoselėjamo klubo istoriją pasakoja vieni iš jo įkūrėjų ir savininkų – Darius Laurinavičius ir Rosvaldas Serapinas.

Pirmiausiai norėčiau pasidomėti tolima klubo „Lemmy“ atsiradimo priešistore. Koks buvo jūsų pirmasis susidūrimas su sunkiąja muzika?

D. L. Pradėčiau nuo to, kad mes su Rosvaldu esame kilę iš vieno krašto, kitaip tariant, nesame grynakraujai kauniečiai. Tad ir mūsų kelio pradžia – periferijoje, Vilkijos miestelyje. Mažuose miesteliuose nepopuliariąja muzika domisi vienas kitas ir anksčiau ar vėliau jie sueina į vieną krūvą.

R. S. Reikėtų metus įvardyti: čia veikiausiai buvo kokie 1993-ieji ar 1992-ieji… Gūdūs devyniasdešimtieji!

D. L. Manęs ilgą laiką muzika išvis nedomino – aš ją girdėjau, bet ji man nelabai ką reiškė. Kai buvau trylikos, kaimynas davė pasiklausyti „Motorhead“ ir „Whitesnake“ įrašų. Tai buvo smūgis, visiškas netikėtumas! Nuo 1989 m. ir iki šiol gitarinė sunkioji muzika mane žavi. Gal ta kaimyno duota kasetė ir nulėmė tolesnį mano kelią.

Ar šito kaimyno (rodau į Rosvaldo pusę – aut. past.)?

D. L. Ne! Pamenu, kad apie 1988 m. visus buvo užplūdusi metalo banga. Vyresnioji sesuo man kartodavo: „Tie metalistai – atėjo banga ir nueis. Tau praeis taip pat!“ Tai va, kaimynas buvo iš tos bangos, jam greitai viskas praėjo. O man nepraėjo.

Kaimyno misija buvo baigta?

D. L. Taip, kaimyno misija buvo duoti man kasetę – vadinkim taip.

Rosvaldai, kokia buvo jūsų pradžių pradžia pasirenkant sunkiąją muziką ?

R. S. Tai turbūt kitas kaimynas davė kasetę! Iš tiesų metalu aš gal kiek vėliau ėmiau domėtis – pradžioje depešistas, fojistas buvau, paskui palaipsniui prasidėjo: „Sepultura“, trashas, deathas, – taip iki šiol. Kita vertus, ir dabar neapsiribojame metalu – domimės visokia muzika.

Klausimas, kilęs dėl klubo pavadinimo: ar į mokyklą kuris nors ėjote vilkėdamas „Motorhead’ų“ marškinėliais (grupės „Motorhead“ įkūrėjas, lyderis buvo Lemmy Kilmisteris – aut. past.)?

D. L. Prie pavadinimo priartėsime gal kiek vėliau. Mokyklos laikais apie motorhedus jau žinojau, bet jie dar nebuvo mano favoritai, labiau imponavo kitos grupės – „Sepultura“, „Metallica“. Bet ne, marškinėlių nenešiojau tada. Neturėjau! Gavau vėliau.

Tuomet kokių grupių marškinėlius teko vilkėti mokykloje?

R. S. Kai mes mokėmės, dar buvo griežtas aprangos kodas – uniformos! Nebent po pamokų buvo galima prieš draugus pasipuikuoti tais marškinėliais, be to, ir nusipirkti jų nebuvo lengva. Originalių juo labiau – nebent iš užsienio kas atsiųsdavo.

O jeigu tiesiog su baltais spaustuviniais dažais?..

D. L. Ooo, tai čia improvizacija prasideda! Pasidaryti trafaretą, išsipiešti, apkaustų pasidaryti – smagu, bet vis tiek mokykloje – uniformos.

O kaip bėdos dėl ilgų plaukų?

D. L. Ilgais plaukais vaikščiojau jau po mokyklos. Be abejo, tų bėdų kildavo, tačiau ne dėl mokyklos, o dėl laikmečio. Šiais laikais, kai žmonės daug keliauja po pasaulį, pamatyti ilgaplaukį yra taip pat natūralu ir savaime suprantama, kaip nueiti į „Maximą“. Anuomet nereikėdavo nė ilgų plaukų – užtekdavo grandinėlės, pakabintos ne ant kaklo. Kita vertus, būtent išorės spaudimas vertė dar labiau priešintis vidumi – muzika tam padėjo.

Pakomentuokite klubo pavadinimą.

D. L. Istorija tokia: pavadinimo variantų mes buvome ir patys sugalvoję nemažai, tačiau nusprendėme socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbti viešą konkursą.

R. S. Priėmėme „pagalbą iš salės“.

D. L. Buvo įdomu išgirsti, kokio pavadinimo norėtų žmonės, – vienas iš variantų buvo „Lemmy“.

R. S. Lemmy Kilmisteris kaip tik neseniai buvo miręs.

D. L. Sutapimas – tą dieną, kai susirinkome galutinai apsispręsti dėl klubo pavadinimo, vyko L. Kilmisterio laidotuvės. Tai buvo dar vienas argumentas savaip įamžinti šį veikėją.

Dabar galite švęsti klubo „Lemmy“ gimtadienį, kartu minėdami Lemmy Kilmisterio mirties metines.

R. S. Taip, kita vertus, mums svarbu, kad žodis „Lemmy“ yra savarankiškas ir gerai skamba net ne „Motorhead’ų“ kontekste. Jis aiškus, konkretus, lengvai įsimena.

D. L. Be abejo, šiuo pavadinimu atiduodame pagarbą L. Kilmisteriui, bet tikrai nesistengiame šios vietos paversti memorialiniu paminklu. Tikrai nėra taip, kad visą klubą puoštų vien „Motorhead’ų“ atributika, aplink būtų išdėlioti jų kompaktai ir t. t. Čia ne mauzoliejus!

R. S. Taip, dedikaciją L. Kilmisteriui mes laikome akcentu. Motorhedams skyrėme klubo gimtadienio programą – šventėje grojo grupė „Murder One“, žinomi andergaundo muzikantai, būtent mūsų gimtadieniui sukūrę „Motorhead’ų“ koverių projektą.

Pavasario temperatūra skelbimų lentoje

Pavasario temperatūra skelbimų lentoje

Ar galiu paklausti, kieno odinė striukė įrėminta čia, ant baro sienos?

D. L. Ji priklausė Martynui Meškauskui, maždaug prieš dešimt metų paskendusiam Mičigano ežere. Jis buvo kilęs iš Kauno menininkas, Lietuvos andergraunde palikęs žymų pėdsaką – grupės „Anubi“ įkūrėjas ir idėjinis vedlys.

R. S. M. Meškausko tėvai artimiems draugams atidavė šią striukę. Iš Vilniaus ji buvo atvežta čia. Gavę ją dovanų, kartu gavome ir įsipareigojimą pagerbti šį žmogų.

D. L. Tai dovana, kuri labai artimai susijusi su mūsų veikla, juolab kad atlikėjas kilęs iš Kauno – viskas susidėstė į savo vietas.

Be odinės striukės, ar turite klube kokį nors talismaną, daiktų, su kuriais jus sietų tam tikri sentimentai?

R. S. Na… Kai kurie muzikantai pamiršta čia daiktų – būgnų lazdeles ir panašiai. Galbūt reikės juos visus kada nors išeksponuoti.

Kodėl nusprendėte įgyvendinti projektą „Lemmy“? Kaip tai vyko?

R. S. Pirmiausiai šiai veiklai mus paskatino savotiškas vakuumas – Kaune jau kuris laikas nebuvo vietos, kurioje galėtų koncertuoti sunkesnę muziką atliekančios grupės.

D. L. Tai buvo tikrai ilgas etapas, neišskiriant tų laikų, kai veikė „Underground Pub’as“. Ten reguliariai vyko koncertinė veikla, tačiau – su visa pagarba tai vietai – tai nebuvo erdvė, į kurią patogu atsivežti atlikėjus. Galiausiai ji buvo uždaryta. Taigi, Kaune buvo justi stygius konkrečiam žanrui skirtos vietos, kurioje visiems būtų aišku – čia yra rokenrolo teritorija. Dažniausiai taip ir atsitinka – kas nors perima vėliavą. Tiek Rosvaldas, tiek aš labai ilgai sukomės šiame rate: grojome, organizavome koncertus, festivalius – „Nekro Disko“, „Tamsa šnabžda“ ir pan.

R. S. Nepaminėjome, kad ir patys esame muzikantai nuo senų laikų. Jau Vilkijos mokyklos aktų salėje bandėme metalą groti, o klausytis susirinko trečiokai ir ketvirtokai. Mokytojai irgi dalyvavo, žiūrėjo kritiškai, bet pasireikšti leido. Vėliau aš grojau keliose grupėse, Darius dar iki šiol groja. Patys jautėme tokios vietos, kaip šis klubas, poreikį. Kaip taip gali būti – antras pagal dydį Lietuvos miestas, o nėra kur pagroti?

D. L. Tiesiog kilo klausimas – kodėl mes, muziką mėgstantys, gerbiantys ir bent kiek išmanantys asmenys, negalėtume tokios erdvės sukurti? Norėjosi užsiimti tokia veikla, kur muzika nėra tik priemonė užsidirbti.

R. S. Taip, steigiant šį klubą nebuvo dėdės, kuris numestų pinigų ir nurodytų savo pageidavimus. Viskas buvo grindžiama mūsų pačių idėjomis ir mūsų pačių pinigais, kurių, be abejo, reikėjo remontui, įsikūrimui ir t. t. Klubo idėja buvo orientuota ne į uždarbiavimą, o į kūrybinės erdvės, kurios taip stigo Kaunui, sukūrimą.

D. L. Kaunas nusipelno būti vakarietiškas miestas su visa jam būdinga kultūrine įvairove. Todėl reikia vietos, kurioje būtų tinkamai pristatoma alternatyvioji muzika.

16665934_1834959076761146_2470391947231827322_o

Įrengimo darbai

Ką gi dar patys veikiate likusiu nuo klubo administravimo laiku?

D. L. Dirbame dieninius darbus, aktyviai grojame, Rosvaldas dar užsiima grafiniu dizainu. O ir šeima tikrai ne paskutinėje vietoje

R. S. Esame penkiese. Vienam ar dviem klube būtų sunku viską aprėpti: ūkinius darbus, garso, apšvietimo technikos priežiūrą, renginių, koncertų organizavimą, klientų aptarnavimą. Ne visus, bet daugumą savaitgalių aukojame šiam klubui. O dienomis dirbame paprastus darbus – esame paprasti mirtingieji.

D. L. Išties, jei nebūtume penkiese šiame klube, tektų atsisakyti darbo pagrindinėse darbovietėse – nepatemptumėme. Juk patys esame reiklūs klubo atžvilgiu. Na, o aukštai užkelta kartelė reikalauja skirti daug pastangų ir laiko.

R. S. Todėl labai vertiname savanorių teikiamą pagalbą.

Jūsų socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje ši vieta įvardijama kaip muzikos klubas, alternatyviosios veiklos erdvė. Kas šiuo atveju yra alternatyvioji veikla?

R. S. Jeigu kas norėtų čia surengti kokį performansą, parodą, grojimo, šokių pamokas ar dar ką panašaus – prašom. Maloniai priimsime ir padėsime kuo galime. Esame atviri pasiūlymams.

Tuomet iš karto norėčiau paklausti, kam nieku gyvu neleistumėte pasirodyti šio savo klubo scenoje? Kokia veikla šioje kūrybinėje erdvėje būtų nepriimtina?

R. S. Paprastai sakant – žalia šviesa visiems kūrėjams. O koveristams, vestuvininkams ir panašiems – stop.

D. L. Vargu ar sulauksime panašaus pasiūlymo, bet jeigu kreiptųsi mūsų liūdnai pagarsėjusios televizinės estrados žvaigždės, manau, būtume prieš. Paprasta taisyklė – šita vieta yra kuriantiems, tiems, kurie save atiduoda muzikai, o ne tiems, kurie iš muzikos tiktai ima.

O jeigu kreiptųsi Nelly Paltinienė?

D. L. Oi, su Nelly Paltiniene tai čia viskas dar gerai (juokiasi – aut.past.).

Pilnas klubas!

Pilnas klubas!

Vasarį „Lemmy“ atšventė vienų metų gimtadienį. Kuo labiausiai džiaugiatės?

R. S. Labiausiai tais metais ir džiaugiamės: jie parodė, kad mūsų idėjos jau įgyvendinamos. Visus metus šioje vietoje reguliariai vyko renginiai – apytiksliai per šį klubo gyvavimo laikotarpį buvo surengta apie pusantro šimto koncertų. Jei turėsime galvoje, kad dažnai per koncertą pasirodydavo ne viena grupė, gausime visai įspūdingus skaičius.

D. L. Pritarčiau Rosvaldui, didžiausias laimėjimas ir yra šie pirmieji sėkmingi metai. Ne kartą teko suklysti galvojant, kad viską mokame, ir mokytis iš naujo. Pavyzdžiui, prisireikė atlikti statybinius darbus, kurių anksčiau nebuvau išmėginęs. Kitas laimėjimas – visus metus penki žmonės, penki charakteriai kartu. Išsaugoti vienas kitam pagarbą ir, sakykim, pavargus nesusiginčyti – rimta mokykla.

R. S. Kartu galima pasidžiaugti teigiamais atsiliepimais: tiek socialiniuose tinkluose, tiek gyvai muzikantai ir lankytojai dėkoja už praleistą čia laiką. Dabar, metams praėjus, pats vardas „Lemmy“ jau dirba klubo naudai, tampa žinomas – norintieji koncertuoti patys mus susiranda.

D. L. Mums jau rašo ne tik andergraundui priklausantys muzikantai, bet ir rimtos agentūros, įtraukusios mus į savo sąrašus kaip patikimus partnerius, į kuriuos galima kreiptis ir su kuriais galima derėtis dėl tikrai aukšto lygio atlikėjų. Aš kartais pagalvoju, kad šiame mažame klubelyje groja grupės, kurių kita stotelė bus milžiniška arena. Pavyzdžiui, čia pradėjo koncertuoti su įrašų kompanija „Nuclear Blast“ arba „Napalm Records“ dirbančios grupės: „Cobra and the Lotus“, „Evil Invaders“, „Conan“. Šių metų pabaigoje atvyks „Carnifex“ – šiuo metu metalo pasaulyje gerai žinoma amerikiečių grupė.

R. S. Čia buvo užsukusios grupės, kurios stadionuose groja kartu su „Kiss“, AC/DC. Jos rengia koncertinius turus Amerikoje, Australijoje, Europoje, vienu žodžiu – visame pasaulyje, o užsuka ir į šį klubelį. Smagu, kad juos tenkina „Lemmy“ komandos pasirengimas. Toks pasitikėjimas mums yra labai reikšmingas – jis rodo, kad dirbame teisingai. Be to, grupės iš lūpų į lūpas rekomenduoja viena kitai šį klubą kaip patikimą vietą. Tokio lygmens reguliariai vykstančių koncertų Kauno auditorija niekada neturėjo, tiesą sakant, vilniečiai taip pat stebisi, kad taip dažnai jiems tenka lankytis mūsų koncertuose. Ši veikla nėra noras ką nors nukonkuruoti, tiesiog visada smagu, kai nuoširdžiai dirbant pradeda sektis. Na, o lankytojų atžvilgiu – jie jau pamatė, kad ši vieta gyvybinga, turinti ilgalaikę viziją ir išsauganti užsibrėžtą lygį. Turime stengtis, kad kiekvieną mėnesį butų parengta įvairi, patraukli mūsų lankytojui programa, pavyzdžiui, artėjantis savaitgalis bus kitoniškas – skirtas elektronikos, industrial muziką mėgstančiai publikai.

Esate projekto „Jaunas kraujas“, skirto jaunų grupių pasirodymams, organizatoriai. Papasakokite apie šį renginių ciklą.

R. S. Pirmiausiai bandėme išsiaiškinti, ar yra tokio projekto poreikis. Pasirodė, kad yra: atsiliepė kelios grupės ir, sakyčiau, pakankamai stipriai sugrojo. Buvo ko paklausyti. Grupes labai šiltai priėmė publika, be to, manau, ir patiems buvo smagu išbandytį šią sceną. Jeigu bus kam groti, manau, kad projektą pratęsime – bent jau kartą per mėnesį. Gal Kaunas dar turi ką paslėpęs rūsiuose.

D. L. Ne vien tik iš Kauno rūsių galima atvykti. Svarbus šio sumanymo aspektas yra alternatyviosios muzikos Kaune skatinimas ne vien atvežant grupes iš svetur, bet ir raginant jaunąją kartą groti, lipti į sceną. Pirmyn – lai čia jaunimas užauga.

13bw

Ką jums reiškia klubo geografinė padėtis: siaurąja prasme – „Stumbro“ darykla, plačiąja – Kaunas?

Viskas čia puikiai dera – šalia ne tik „Stumbras“, bet ir degtinės darykla, ir autobusų, geležinkelio stotys – gera vieta. Lokacijos klausimu tikrai negalime labai skųstis. Juk jis, kuriantis centre, yra labai opus. Puiku, kad čia nėra jokių privačių butų – galime nebijoti aukštų decibelų, apsisaugome nuo galimų ir dažnai labai keblių nesutarimų su kaimynais. Pats Kaunas toks kompaktiškas, kad pasiekti mus, net ir pėstute, yra tikrai lengva, juolab kad ir Girstupio gatvė jau sutvarkyta. Mes patys gegužę planuojame baigti remonto darbus – atidarysime terasą, ir bus dar smagiau.

Kokias Lietuvoje veikiančias įstaigas ar iniciatyvas galėtumėte laikyti idėjine prasme sau giminingomis?

Vilniuje draugaujame su klubu „nArauti“ – jo specifika šiek tiek skiriasi, bet savininkas taip pat dirba dėl idėjos. O kiti miestai… Klaipėdoje yra „Raketa“, kur kartais lyg ir vyksta alternatyviosios muzikos koncertai, Šiauliuose, regis, irgi buvo kažkoks prijaučiantis metalui, rokui baras, tačiau šios įstaigos rimto, tikslingai veikiančio alternatyviosios muzikos židinio, deja, neprimena.

Ar Kaunas ir rokenrolas dera?

D. L. Kodėl gi turėtų nederėti? Kaune rokenrolo visada buvo, mes taip pat stengiamės, kad jo nepristigtų. Jei Kaunas nebūtų tinkama vieta rokenrolui, metus nebūtume pajėgūs išsilaikyti.

Ateities planai?

D. L. Ką gali žinoti, galbūt mūsų klubas taps Pabaltijo „Underworld“ (alternatyviosios muzikos klubas Londone – aut. past.)? Vieta taip pat nedidukė, tačiau atvykstančioms grupėms ten koncertuoti yra prestižo reikalas. Jei rimtai, labai norėtųsi, kad mums patiems nepristigtų parako, kad šio klubo neužgožtų kokie nors neišvengiami įvykiai, kad ši vieta, tarkime, po penkerių metų žmonėms vis dar būtų reikalinga ir įdomi.

Ir dar – ar veikia židinys?

D. L. Veikia! Jis čia ne dėl grožio. Retkarčiais vakarais jį užkuriame – galima pasišildyti.

R. S. Galima netgi romantišką vakaro nuotaiką sukurti.

Teminį Šv. Valentino dienos vakarėlį?

R. S. Taip, su daug rausvų balionų. Šiaip, kol rengėmės patalpas, jį sėkmingai ir naudojome kaip šildymo šaltinį. Žodžiu, jis turi tiek praktinę, tiek dekoratyvinę paskirtį.

D. L. Butaforinių židinių čia įrengti neplanuojame.

Pašnekovus kalbino Julija Račiūnaitė
Teodoro Biliūno nuotr.
Interviu publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. balandžio nr. rubrikoje „Į temą“

Klubas  „Lemmy“ veikia Girstupio g. 1, feisbuke jį rasite paspaudę šią nuorodą.

 

Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“
1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos...
Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman
Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“
1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos...
Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman
Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.