Vytautas Petrušonis: „Aš eisiu ta gatve“

Nespalvota fotografija, kurioje – iki glaudžių išsiplikinusių, į jūrą įbridusių ir elektrines gitaras kažkur krante prisijungusių vaikinų grupė, galėtų priklausyti ir „The Beatles“, ir „Rolling Stones“, bet priklauso „Bildukams“, susibūrusiems Žaliakalnyje ir gyvavusiems labai trumpai, bet spėjusiems būti įamžintiems kino juostoje. Su pirmuoju iš kairės „Bilduku“ Vytautu Petrušoniu susitikome ne tik dėl to, kad labai norėjome išsiaiškinti tos fotografijos užkulisius. Bet ir užkulisiai mums patinka.

Solisto kūrybinė biografija, beje, tokio paties ilgio, kaip šis pokalbis. Tad, atrodo, kažkam reikėtų užsiimti ir V. Petrušonio memuarų inicijavimo darbais. Neištyrinėtų istorijos užkulisių, kuriuose jaučiamas tas su niekuo nesupainiojamas scenos kvapas, dar tikrai liko.

„Bildukai“ / Asmeninio archyvo nuotr.

„Bildukai“ / Asmeninio archyvo nuotr.

Vytautai, matyt, iki „Bildukų“ jau buvote ragavęs dainininko duonos?

Tikrai taip. Mano giminė plati – turėjau 29 pusbrolius ir pusseseres, 12 dėdžių ir tetų. Giminės susitikimuose visi dainuodavo. Tėvo brolis traukdavo kaip Mario Lanza! Pusseserė Liucija buvo vyresnė, ji mokė mane liaudies dainų. Jau trejų ar ketverių mokėjau 15 ar 20 kūrinių. Klausydavau muzikos nuolat, net ašaros riedėdavo nuo muzikos grožio. Kiek vėliau pamačiau filmą „Didysis Karuzo“ (orig. The Great Caruso – aut. past.), kuriame vaidino tas pats tenoras Mario Lanza, – beje, manau, ir dabar televizijos galėtų šį filmą rodyti. Pats, nieko neraginamas, jį sausakimšame „Dainos“ kino teatre Žaliakalnyje žiūrėjau tris ar keturis kartus.

Pradėjau dainuoti pilnu, stipriu balsu – kaip Robertino Loreti. Arba jis kaip aš. Pasirodydavau mokykloje, atlikdavau neapolietiškas dainas – prašydavo pakartoti dar ir dar… Kartą teko dainuoti studentams. Vėliau balsas mutavo. Mokiausi muzikos mokykloje, grojau akordeonu.

Šešiolikos radau skelbimą, kviečiantį dainuoti Kauno Vytauto kultūros ir poilsio parko muzikos ansamblyje. Nuėjau, mane iškart priėmė, taip ėmiau dainuoti legendiniame šokių paviljone, stovėjusiame ten, kur dabar yra Kauno apskrities viešoji biblioteka.

Būdamas moksleivis?

Taip, penktadieniais ir šeštadieniais, vakarais, su gyvu ansambliu – saksofonas, trimitas, gitara… Įrašų tada šokiuose neleisdavo. Šokiai trukdavo kelias valandas, aišku, visą laiką nedainuodavau – buvo ir instrumentinių kūrinių. Paviljonas buvo nemažas, po jo stogu tilpdavo keli šimtai žmonių, salė būdavo pilna beveik visą laiką. Tai buvo labai populiari vieta, žmonės į parką suvažiuodavo iš viso Kauno. Taigi kartais šokiai virsdavo muštynėmis – rajonas prieš rajoną ir panašiai… Būdavo, dainuoju scenoje, ir matau per nedengtus paviljono šonus, kaip chebra lupa lentas iš šalimais gyvenusių žmonių tvorų – ginkluojasi.

Tai buvo apie 1968–1969 metus. Buvau įdarbintas, turėjau knygelę, per mėnesį uždirbdavau apie 100 rublių – tai buvo tikrai nemaža alga man, kaip moksleiviui. Visur važinėdavau su taksi. Mano pirmoji meilė Jūratė gyveno Vilijampolėje, mano kelionė iš Žaliakalnio pas ją kainuodavo 60 kapeikų.

Ar turėjote gerbėjų?

Kai ateidavo Jūratė, padainavęs laiką leisdavau su ja, tad visos panelės matydavo, kad esu ne vienas, nekibdavo. Bet jei eidavau nulipęs nuo scenos vienas, tuomet jau puldavo kviesti šokti. Bet šiaip nebuvau nuotykių ieškotojas.

Dainuodavote tik kitų parašytas dainas, o gal kūrėte savo?

Esu parašęs kelias dainas, žinomiausią jų būdamas 18-os, ji vadinasi „Aš neisiu ta gatve“, tiesa, pats jos net nesu įrašęs. Bet galiu padainuoti.

Daina buvo tikrai populiari. „Oktavos“ ansamblio vadovas Mindaugas Tamošiūnas man siūlė užregistruoti jos autorines teises, tuomet per kelerius metus jau galėjo būti susikaupę kokie 300 rublių. Bet to nepadariau.

Tuo pat metu, kai dainuodavote šokiuose, buvote ir S. Nėries vidurinėje mokykloje įkurto ansamblio „Bildukai“ narys. Visos to meto grupės vadinosi labai lietuviškai, tautiškai, net kiek mistiškai. „Raganiai“, „Aitvarai“, „Eglutės“… Ar tokius pavadinimus rinkotės sąmoningai, su priežastimi?

Žinoma, visi mano draugai buvo patriotai ir lietuvybės puoselėtojai, tokie ir yra. Vis dėlto priežastis, manau, kita, ir gana žemiška – negalima juk buvo vadintis angliškai.

Turėjau tokį raportą apie „Gintarėlius“ – surašyta koncerto programa, prie Vakarų autorių kūrinių pažymėta „brazilų liaudies daina“, „autorius nežinomas“ ir panašiai. Taip lyg apgaudavome tikrintojus. Jie, aišku, nebuvo labai stropūs, bet jei koks griežtesnis būtų paėmęs raportą, būtų patikrinęs, ar pakankamas kiekis rusų ir lietuvių autorių kūrinių programoje.

Gal dabar mūsų pavadinimai atrodo dėsningi, nes šiandien, lyg tyčia, visi tam reikalui dažniau naudoja angliškus žodžius. Tai, be abejo, muzikantų teisė.

Ar buvo progų „Bildukams“ koncertuoti pogrindyje?

Slaptų koncertų nebuvo, daugiausia grodavome S. Nėries vidurinės šokiuose. Su grupe 1969 m. filmavomės Raimondo Vabalo juostoje „Birželis, vasaros pradžia“, jame atlikome liaudies dainą „Ateisiu, mergužėle, ateisiu“. Tais pačiais metais vasarojome Giruliuose, grodavome pionierių stovykloje.

Matyt, tą vasarą ir legendinė fotografija, kurioje jūs visi su instrumentais įsibridę į jūrą, padaryta?

Tikrai taip. Vasara buvo labai smagi. Veltui gyvenome, grodavome sau kiek norėjome. Pamenu, liepą JAV astronautai išsilaipino Mėnulyje – stovyklos radijo taške klausėme „Amerikos balso“. Staiga įbėgo stovyklos vadovas – S. Nėries vidurinės mokytojas – ir ėmė aiškinti, kad mes tą „Amerikos balsą“ sugebėjome paleisti per garsiakalbius visoje stovykloje! Kadangi mokytojas mus gerai pažinojo, nieko už tai nebuvo, bet istorija verta prisiminti.

Beje, su Vytauto kultūros ir poilsio parko muzikos ansambliu grodavome ne tik Kaune – mūsų laukdavo visoje Lietuvoje. Važiuodavome į kultūros namus, kolūkius, grįždavome paryčiais. Nemiegojus tekdavo į pamokas eiti, bet mokiausi gerai, pavyko suderinti.

Ir dar dainavau radijo gamyklos bigbende – su grupe „Eglutės“ irgi teko labai smagiai pavažinėti, koncertuodavome ir Latvijoje.

„Bildukai“ / Asmeninio archyvo nuotr.

„Bildukai“ / Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip baigėsi jūsų karjera šokiuose, radijo gamyklos bigbende ir „Bildukuose“?

Teko ruoštis baigiamiesiems mokyklos egzaminams – taip ir baigėsi. „Oktavos“ vadovas M. Tamošiūnas buvo girdėjęs, kaip dainuoju, tad pakvietė pabandyti pas jį. Iškart po išleistuvių, vėlgi nemiegojęs, nuėjau į repeticiją, padainavau kelis kūrinius ir gavau darbą. Tad studijuodamas Kauno politechnikos instituto Lengvosios pramonės fakultete derinau mokslus su „Oktava“.

Pamenate, ką veikėte 1972 m. gegužės 15 dieną?

Taip – laikiau aukštosios matematikos egzaminą. Buvau bebaigiantis antrą kursą. Pamenu, išėjau po egzamino į Gedimino gatvę, matau, Laisvės alėja – pilna žmonių. Nuėjau iki „Orbitos“ (dabar – SEB bankas), o iki Miesto sodo nebe – niekas neleido.

Iškart po to su „Oktava“ važiavome į Rygos plokštelių studiją įrašyti plokštelės. Su lagaminais ėjome į geležinkelio stotį, pamenu, kad milicijos buvo beprotiškai daug.

Ar Romo Kalantos susideginimas turėjo įtakos jums, kaip muzikantui, atlikėjui?

Nepasakyčiau. „Oktava“ buvo pavyzdinis estradinis orkestras. Aišku, tikrindavo mūsų programą, kaip ir visų, bet grodavome ir nemažai užsienio kūrinių, džiazo, džiazroko. M. Tamošiūnas vykdavo pas gimines į JAV, parveždavo naujausių įrašų – klausėme „Chicago“, „Tower of Power“ ir kitų, semdavomės įkvėpimo. Turėjome tokią laisvę.

Beje, „Oktavos“ įrašai, išlikę iki šių dienų, tiesą sakant, neatspindi to, ką ir kaip galėjome groti. Gyvai, koncertuose grodavome tikrai įdomiau ir iš esmės savo įvairove, meistriškumu buvome neprilygstami – bent jau tokia mano nuomonė.

Papasakokit apie keliones. Koks egzotiškiausias su „Oktava“ aplankytas kraštas?

Kai buvau 18-os, vykome į Suomiją. Tai buvo pirmoji mano aplankyta kapitalistinė šalis. Stebuklas! Helsinkis, Tamperė, Turku, Kemi – vaikščiodami visur jautėmės labai kieti. M. Tamošiūnas buvo kaip tik neseniai grįžęs iš JAV ir sakė, kad „suomiai gyvena kaip Amerikoj“.

Kokie buvo suomių studentai! Ilgais plaukais, džinsuoti, laisvi, atsipalaidavę… Specialiai turui turėjome paruošę suomių liaudies dainą „Linksmas piemenukas“. Būtumėt matę, kas pasidarė pradėjus ją groti, – visa salė šoko, ir tikrai ne dėl to, kad studentams kažkas nurodė. Jiems norėjosi ir jie galėjo tai daryti. Tai darė įspūdį.

Baigęs universitetą nebedainavote?

Dar man mokantis M. Tamošiūnas išvažiavo dirbti į Vilnių, aš paskui vykti negalėjau, tad mūsų keliai išsiskyrė, nors koncertuoti mane vis pakviesdavo. Su „Trimitu“, kuriam irgi vadovavo M. Tamošiūnas, vykome į Tolimuosius Rytus, ten, kur prasidėjo Baikalo–Amūro maigstralės statybos, – dainavau, atrodo, vietoj Viktoro Malinausko, kuris negalėjo vykti į turą. Kiek anksčiau, dar studijuodamas, taip pat pasirodydavau „Tulpėje“ su Romualdo Grabšto džiazo ansambliu. Teko tada dainuoti ir su Lietuvos Radijo ir televizijos orkestru, Latvijos radijo ir televizijos orkestru. Žymiai vėliau buvau Kauno savivaldybės džiazo orkestro „Kauno Bigbendas“ narys, dainavau įvairiuose koncertuose, džiazo festivaliuose. Dirbu – anksčiau ir dabar – ir kitus darbus ne muzikos srityje.

Kai baigiau institutą, gavau paskyrimą į „Drobės“ gamybinį susivienijimą, buvau vieno fabriko cechų viršininkas. Ten dirbau daug metų ir, nors iš esmės galėjau dainuoti, bet pasiūlymų atsisakydavau – supratau, kad suderinti muzikos ir darbo pagal specialybę nepavyks. Kompanijoje, aišku, padainuodavau, „Drobėje“, beje, labai rimti darbuotojų renginiai su keptais šernais, dainom ir šokiais vykdavo, iki ryto, bet, apskritai kalbant, koncentravausi į tekstilės sritį.

Iki tol gyvenote labai aktyvų gyvenimą su nemiegotomis naktimis, gitaromis jūroje ir kitais rokenrolo elementais. Ar, tapęs svarbiu viršininku, nepasiilgdavote to rokenrolo?

Pasiilgdavau, taip. Restoranuose, kai ten dar grodavo gyvos grupės, pavyzdžiui, „Orbitoje“ ar „Baltijoje“, tyčia ar netyčia vis užlipdavau ant scenos ir dirbdamas „Drobėje“. Labiau dėl savęs, savo malonumui. Visi muzikantai juk buvo pažįstami, greitai sutardavome, kokį kūrinį atliksiu, ir tiek.

Dabar restoranuose gyvą grupę aptikti galima, bet rečiau…

Tiesa. Muzikantai iš restoranų tiesiog dingo. Kai atsirado technologinių galimybių, jau atkūrus Nepriklausomybę, ėmiau naudoti vadinamąsias „minusines“ fonogramas, tai reiškia, kad dainuoju gyvai, o muzika skamba iš įrašo. Dabar turiu pasiruošęs gerokai per 500 kūrinių. Dainuoju gerai žinomas dainas, vadinamuosius standartus. Tai užsienio autorių kūriniai – jie gražūs, kokybiški, niekam nekyla dėl to abejonių. Lietuviška pramoginė muzika tokio lygio nėra pasiekusi.

Jau daugiau nei 50 metų dainuojate – kartais rečiau, kartais dažniau, bet dainuojate. Kas jums yra muzika? Kodėl ji su jumis visą gyvenimą?

Dėl to, kad muzika mane jaudina. Klausydamas gražių kūrinių glostau sielą. Be abejo, yra ir daugiau gražių dalykų gyvenime, bet aš ne apie materialiuosius. Taigi dėl to, tiek metų pradirbęs vadovaujamą darbą, ir pradėjau vėl daugiau dainuoti, nes supratau, kad sielos dalykai – svarbiau nei kitkas, o man su savimi susikalbėti geriausiai pavyksta per muziką.

Ar žmonėms reikia dažniau vaikščioti į koncertus? Pastaruoju metu ne vienas atlikėjas koncertuoja pustuštei salei.

Pustuštei, nes yra manoma, kad „YouTube“ įsijungsi ir pažiūrėsi kokį tik nori koncertą. Bet joks įrašas neatstos tikro, gyvo pasirodymo. Aš esu už tai, kad muziką reikia patirti gyvai. Ir, dar kartą pasikartosiu, reikia nepamiršti pasaulyje įvertintų muzikos standartų. Neužsistovėti tik ties lietuviška muzika. Nes, žinote, gal grubiai pasakysiu, bet eiliniai žmonės, neturintys nieko bendra su muzika, klausydami Lietuvos atlikėjų mano, kad muzika ir turi būti viso labo tokia.

Bet jūs juk atliekate ir lietuviškų kūrinių? Na, bent savo? „Aš neisiu ta gatve“?

Cha, tikrai, tarp tų šimtų „minusinių“ fonogramų turiu ir šią. Padainuoju paprašytas. Nemanau, kad tas kūrinys labai ypatingas, – man gi buvo 18. Bet malonu, kai žmonės prisimena ir vertina.

Donato Stankevičiaus nuotr. / Fotografuota „Knygų ministerijoje“ Kaune

Donato Stankevičiaus nuotr. / Fotografuota „Knygų ministerijoje“ Kaune

 

Pašnekovą kalbino Daina Dubauskaitė
Straipsnis publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. balandžio nr. rubrikoje „Mėnesio tema“

Trylikametis kaunietis Martinas: „Užaugęs noriu būti rokeriu“
Kiekvienas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ numeris pilnas daug pasiekusių ir siekiančių suaugusių žmonių istorijų. Gali būti, kad dalis tų žmonių...
Projekto „(ne) LAISVAS menas“ vadovė: „Jeigu menas bent kiek padės sumažinti socialinę atskirtį – būsime pasiekę savo tikslus“
Vaikystė, bėganti pataisos namuose, yra kiek kitokia. Vis dėlto vien dėl uždarų durų noras žaisti, kurti, būti nevaržomam niekur...
FK „Stumbras“ treneris Mariano Barreto. Stadione ir… Sobore
Futbolo klubas „Stumbras“ yra tarptautiškiausia ir jauniausia šalies ekipa. Dviejose 2013-aisiais įkurto, 2015-aisiais investuotojų iš užsienio nupirkto klubo komandose...
Mėnesio tema: Piešinius judinti mokantis Mindaugas Arlinskas
Mindaugas Arlinskas yra labai užimtas žmogus. Jo kompanija „Oro pagalvės“ užsiima reklaminių vaizdo klipų prodiusavimu ir gamyba, dirba su...
Trylikametis kaunietis Martinas: „Užaugęs noriu būti rokeriu“
Kiekvienas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ numeris pilnas daug pasiekusių ir siekiančių suaugusių žmonių istorijų. Gali būti, kad dalis tų žmonių...
Projekto „(ne) LAISVAS menas“ vadovė: „Jeigu menas bent kiek padės sumažinti socialinę atskirtį – būsime pasiekę savo tikslus“
Vaikystė, bėganti pataisos namuose, yra kiek kitokia. Vis dėlto vien dėl uždarų durų noras žaisti, kurti, būti nevaržomam niekur...
FK „Stumbras“ treneris Mariano Barreto. Stadione ir… Sobore
Futbolo klubas „Stumbras“ yra tarptautiškiausia ir jauniausia šalies ekipa. Dviejose 2013-aisiais įkurto, 2015-aisiais investuotojų iš užsienio nupirkto klubo komandose...
Mėnesio tema: Piešinius judinti mokantis Mindaugas Arlinskas
Mindaugas Arlinskas yra labai užimtas žmogus. Jo kompanija „Oro pagalvės“ užsiima reklaminių vaizdo klipų prodiusavimu ir gamyba, dirba su...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.