Marius Kneipferavičius: Išpažintis Kaunui

Herojų nebūtina ieškoti už jūrų marių. Įprastai  žurnalo rubrikoje „Kaunietis“ kalbinę miesto gyventojus, atsikrausčiusius iš net labai egzotiškų kraštų ar čia gimusius, bet nusikrausčiusius į tolimesnius, šiandien bendraujame su žmogumi, gyvenančiu visai greta – Vilniuje.

Dizainerio Mariaus Kneipferavičiaus asmenybė Kauno sluoksnių talpina tiek daug ir jie taip stipriai alsuoja rokenrolu, kad nereikia net klausti, viską jis pasakoja pats. Nuo senelio, Šančiuose rodžiusio kino filmus, iki „Baltic Balkan“, muzikinio projekto, kurio narys yra. Taip interviu virto tikrų tikriausiu meilės laišku, raginančiu iš naujo įsimylėti tai, kas slepiasi po nosimi.

Dėl savo neįprastai skambančios belgiškos kilmės pavardės dažnai esu laikomas žydų tautos atstovu, nors iš tiesų turiu tik žemaitiško ir suvalkietiško kraujo. Galbūt tokie lingvistiniai pokštai pastūmėjo domėtis žydiška kultūra ir jos palikimu Lietuvoje. Dabar ši tema, manyčiau, jau „ant bangos“, ir tai vertinu teigiamai. Juk per Holokaustą praradome dalį savo valstybės identiteto, savasties.

Nei aš, nei kiti projekto „Baltic Balkan“ nariai jokiu būdu nesame jidiš kalbos žinovai ar tyrinėtojai, bet savo kūryboje pabandėme sumoderninti keletą originalių litvakų dainų ir melodijų, pristatyti jas šiuolaikiškai. Ruošiame mini albumą, kurio pavadinimą jau galiu atskleisti – tai „Litvish“. Vienam būsimo albumo kūrinių „Kadril“ jauna meninkė Asta Ostrovskaja sukūrė vaizdo klipą, juo pasidalijo Lietuvos žydų bendruomenė, pristatėme televizijoje, sulaukėme pozityvių vertinimų. Beje, kaip didžėjai, esame koncertavę Krokuvos žydų festivalyje ir net esame palaiminti Vilniaus rabino. Matyt, toks kūrybinis pasirinkimas, nors kai kam gal ir keistas, buvo teisingas.

„Baltic Balkan“ / Gedimino Bartuškos nuotr.

„Baltic Balkan“ / Gedimino Bartuškos nuotr.

„Baltic Balkan“ vadinčiau avantiūra, grupė gimė kaip pajuokavimas, vėliau virto savotiška terapija man ir kitiems jos nariams – Lencui ir Namui. Visi turime rimtus ir atsakingus darbus, šis muzikinis projektas – mūsų alter ego. Čia leidžiame sau elgtis ir jaustis taip, kaip kasdienybėje nelabai galime. Grupė tapo puikiu būdu išreikšti save, pakeliauti ir pamatyti pasaulį, aplankyti vietas, į kurias paprastai niekada nenuvyktume, nes nebūtų tam jokios priežasties. Dar sutikti ir susipažinti su žmonėmis. Tai darome nuoširdžiai, mums patinka tokia muzika ir jos skleidžiama energija. Patinka matyti ir jausti, kad tai patinka ne mums vieniems, bet ir atėjusiems į renginį.

Visiems mums per keturiasdešimt, bet išgyvename savotišką rokenrolą ir, manau, tai šiandien labiau norma nei išimtis. Keturiasdešimt – tai naujieji trisdešimt. Mūsų tėvai tokio amžiaus atrodė beviltiškai seni, dabar 40-ies kai kurie tik pradeda sėslų gyvenimą, kuria šeimą, gimdo vaikus. Keliaujant po užsienį teko sutikti ne vieną vyresnį už save atlikėją, didžėjų. Jie beprotiškai energingi ir jaučiasi puikiai, matyt, tam turi įtakos ir dinamiškas darbas. Mes, su jais palyginti, dar vaikigaliai.

Jei pasakočiau iš pradžių, tai aš, kaip ir daugelis, muzikoje perėjau įvairius ieškojimų etapus, įvardyti vieną srovę ar kryptį, man dariusią daugiausia įtakos, būtų nelengva. Muzikos vaikystėje netrūko niekada, seneliai rengdavo giminės sueigas, kuriose buvo daug ir gražiai dainuojama. Jaunystėje mano tėtis su savo vaikystės draugu Kęstučiu Ignatavičiumi, vėliau grojusiu grupėje „Aitvarai“, muzikavo bigbito grupėje. Kai pradėjau intensyviai domėtis giminės istorija, atradau, kad joje buvo nemažai muzikantų. Emigravusioje po karo į Australiją močiutės brolio šeimoje beveik visi grojo.

Tėtis ir būsimieji „Aitvarai“ / Asmeninio archyvo nuotr.

Tėtis ir būsimieji „Aitvarai“ / Asmeninio archyvo nuotr.

Čia, beje, atskiro pasakojimo verta istorija. Pasitelkus feisbuką, giminių atrasti pavyko žinant tik du dalykus – pavardę ir tai, kad po karo emigravo į Australiją. Dabar bendraujame su antros eilės pusbroliais, o teta rudeniop netgi atvyksta paviešėti. Visiškai crazy.

Močiutės brolio Oliaus šeima Australjoje / Asmeninio archyvo nuotr.

Močiutės brolio Oliaus šeima Australjoje / Asmeninio archyvo nuotr.

Mano vaikystė bėgo miegamajame Dainavos rajone, prisiminimai iš jo gana slogūs. Tikras sovietmečio getas. Beje, mielai su bičiuliais važinėdavau į tuo metu apleistą Pažaislio vienuolyną, laipiodavome po varpines. O, jei tėvai būtų žinoję!

Muzikoje nuo mažens domino alternatyvios srovės ir įdomesni garsai. Ką reiškė vien apsilankyti festivaliuose „Breikas’86“ Kaune ar „Papūga“ Palangoje! Mama vesdavosi į koncertus, kavines, renginius, todėl atmintyje išliko to laikmečio akimirkų.

Dainava 1985-aisiais / Asmeninio archyvo nuotr.

Dainava 1985-aisiais / Asmeninio archyvo nuotr.

1986 m., kai buvau vienuolikos, man visai netyčia į rankas pateko „Beastie Boys“ kasetė „Licensed to Ill“. Klasės draugui ją atsiuntė giminaičiai iš Amerikos, bet jis labai norėjo jos atsikratyti, nes ten skambanti muzika jam atrodė kaip visiška nesąmonė. Taip prasidėjo mano pažintis su hiphopu. Maironio ir Laisvės alėjos sankryžoje buvusioje plokštelių parduotuvėje dar sovietmečiu pavyko įsigyti „Run DMC“ ir Schoolly D vinilų. Jie buvo brokuoti, matyt, todėl čia atsirado. Vėliau sekė „Super Channel“ žiūrėjimas, kasečių perrašymas ir taip toliau. Šalia namų esančioje technikos parduotuvėje „Tauras“ prašydavau perrašyti įdomesnius įrašus, taip edukavausi eroje be interneto. Dar kasetes perrašinėjo kaimynas. Beje, tame pačiame name gyveno tuo metu „Kardiofoną“ ir breiko renginius filmavęs Arka Glody. Dar buvo geras įrašų taškas rūsyje priešais Karininkų ramovę, taip pat „Merkurijuje“. Dar dabar akyse sukasi juostinių magnetofonų juostos.

Praha. / Asmeninio archyvo nuotr.

Praha. / Asmeninio archyvo nuotr.

Augant ir savarankiškėjant, Kauno maršrutai buvo gana aiškūs – „Pegasas“, „Laumė“, „Kulinarija“, Menininkų namų kiemelis ir panašiai. Beje, nekantrauju, kol galėsiu V. Putvinskio gatve pereiti įsijungęs maršrutą „GilusKaunas“, – su šia vieta jaučiu ypatingą ryšį, nes esu gimęs P. Mažylio gimdymo namuose. Labai patiko tų pačių kūrėjų parengtas „Dvasios gidas po senąjį Kauną“.

Prasidėjus maištingai paauglystei, perėjau prie sunkesnės muzikos. Pradėjau domėtis indie, industrial, punk, gothic subkultūromis. Pasikeitė ir draugų ratas, atsirado bičiulių, kurie patys mėgino muzikuoti. Taip pradėjome patys bandyti kažką kurti. Inspiruoti „The Cure“, „Joy Division“, repetuodavome bute. Grupė vadinosi „Musėgaudis“, vėliau atsirado kiti muzikiniai saviveikliniai projektai – „Dulkės“, „Sperm Eaters“ (šio vaizdo klipą net rodė Ugniaus Liogės „Tamsos citadelė“), „Geriausia Latvijos būrėja“. Dar kiek vėliau susibūrė beprotiška grupė „Drigentai“. Joje grojau mušamaisiais. Dalyvavome festivaliuose „Blogiukai“, „Sumirimas“, „Didelis pasaulis“, 1996-aisiais netgi pelnėme idėjiškiausios grupės nominaciją.

11705205_1472275126416441_3941601521377108079_n

Reportažus apie mus rodė „Tangomanija“, o tuometis alternatyviosios scenos vedlys Nykštukas žadėjo mums šviesią muzikinę ateitį. Aišku, jaunatviškas entuziazmas greit išblėso ir grupės nebeliko.

„Drigentai“ / Asmeninio archyvo nuotr.

„Drigentai“ / Asmeninio archyvo nuotr.

Kaune alternatyvus muzikinis gyvenimas tuo metu buvo gana intensyvus. Visi neformalai pažinojo visus, visų srovių atstovai lankydavosi vieni kitų renginiuose. Buvau šalia, kai ėmė rastis pirmieji elektroninės muzikos renginiai „RyRalio“, „Pakalnė“. Kiekvienas elektroninės muzikos renginys būdavo įvykis, bet apie tai jau nemažai buvo kalbėta, todėl nesinori kartotis. Tuo metu rūpinausi kolektyvo „DJ Žvėriukai“ vaizdine medžiaga, dariau skrajutes, logotipus. Vėliau nemažai teko padirbėti dizaino ir vizualiųjų sprendimų srityje su tokiais elektroninės muzikos pionieriais ir renginių organizatoriais, kaip „Ore“, „Atari“, „Kitoki“ ir t. t.

Kai man sukako trisdešimt, sulaukiau pasiūlymo dirbti sostinėje. Tuo metu darbavausi nedidelėje Kauno dizaino studijoje, ir, nors tuo metu turėjau daug papildomų užsakymų visoje Lietuvoje, persikraustyti į sostinę bei dirbti tarptautinėje reklamos agentūroje buvo nemažas iššūkis.

Vilniuje gyvenu jau 12 metų. Tiesą sakant, ambicijų lyginti du miestus niekada neturėjau. Kaskart, grįžęs į Kauną, atrandu jį iš naujo. Nors atrodo, kad pažįsti beveik viso miesto gatves ir užkampius, bet vis atrandi negirdėtų istorijų, pasakojimų ir legendų. Tiek bendras, visiems įdomias, tiek labai asmeniškas.

Po tėvo laidotuvių Kaune, per gedulingus pietus, vienas iš vyresnių giminaičių išsitraukė lagaminą. Sako, gal ir ne laiku, bet noriu tau padovanoti. Ten slypėjo tikrų tikriausias lobis – apie 200 mano senelių fotografijų, darytų Kaune tarpukariu ir kitais laikmečiais. Peržvelgęs jas, pajaučiau stiprų norą sužinoti, kas, kur, kada ir ką jose veikė. Pradėjau savo žygius po archyvus, bibliotekas, forumus… Juos tęsiu ir dabar. Genealogija – tai užkrečiama liga. Bet gal tai susiję su senatve?

Atradęs ir susisteminęs nemažą kiekį informacijos, sužinojau, kad mano proseneliai ir seneliai ilgą laiką gyveno Šančiuose, visos Lietuvos kontekste unikaliame industriniame rajone. Pats, beje, šiek tiek gyvenau Aukštuosiuose Šančiuose ir net neįtariau, kiek visko čia slypi. Daug informacijos radau Jurgio Vanago knygoje „Šančių praeities takais“, perleistoje net keletą kartų. Čia manes laukė ne vienas atradimas. Sužinojau, kad mano senelis Stasys Kneipferavičius tarnavo Lietuvos kariuomenėje išminuotoju, taigi laiką leisdavo Šančių kareivinėse. Tarpukariu dirbo Šančių kino teatro „Lyra“ (vėliau – „Taika“) kino mechaniku, filmus rodė ir per karą.

Šančiai, tarpukaris. Šachmatų klubas / Asmeninio archyvo nuotr.

Šančiai, tarpukaris. Šachmatų klubas / Asmeninio archyvo nuotr.

Knyga padėjo sužinoti, kad seneliai Stasys Kneipferavičius ir Viktorija Dobrovolskytė tuokėsi Šančių bažnyčioje jos atidarymo dieną! Tai supratau palyginęs vestuvių metriką ir faktus, surašytus knygoje. 1938 m. kunigo Mamerto Lumbės rūpesčiu pastatyta ir pašventinta mūrinė Šančių bažnyčia, mano manymu, viena unikaliausių Lietuvoje, jos interjeras tiesiog pribloškia.

Bažnyčios interjeras 2016 m. / Asmeninio archyvo nuotr.

Bažnyčios interjeras 2016 m. / Asmeninio archyvo nuotr.

Žinoma, verta paminėti ir mano ryšį su J. Vanagu. Perskaitęs knygą, prisiminiau tetos pasakojimus apie Gudžiūnuose gyvenusius giminaičius su paukštiškomis pavardėmis, taip suvedžiau galus. Tikėtina, kad knygos autorius, pats gimęs Kaune ir augęs Šančiuose, – mano tolimas giminaitis, nes mano prosenelė Morta Vanagaitė-Kneiferavičienė kilusi iš Gudžiūnų, palaidota Šančių kapinėse. Jos kapą atradau visai neseniai. Radau ir namus, kuriuose gyveno protėviai Augustinas ir Morta. Idomu, kad vienas iš namų – buvęs caro laikų prasižengusių kareivių kalėjimas.

Prosenelio Augustino namas Šančiuose - buvęs kalėjimas. / Asmeninio archyvo nuotr.

Prosenelio Augustino namas Šančiuose – buvęs kalėjimas. / Asmeninio archyvo nuotr.

Šančiai – paslaptingas ir daug istorijų galintis papasakoti rajonas, dar iki galo nepažintas tiek pačių kauniečių, tiek miesto svečių. Tik ar bus išsaugotas čia slypintis industrinis paveldas, kuris, atrodo, nedaug kam rūpi?

Senelis Stasys. Tarpukaris. / Asmeninio archyvo nuotr.

Senelis Stasys. Tarpukaris. / Asmeninio archyvo nuotr.

Mariaus Kneipferavičiaus mintis užrašė Gunars Bakšejevs
Straipsnis publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. balandžio nr. rubrikoje „Kaunietis“

Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“
1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos...
Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman
Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“
1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos...
Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman
Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.