Laikinai einantis V. Putvinskio gatvės reformatoriaus pareigas direktorius, arba pokalbis apie Kauno menininkų namus

Justinas Kalinauskas ir jo suburta komanda tykią Kauno menininkų namų (KMN) erdvę praėjusį rudenį beveik tiesiogine to žodžio prasme suplėšė. Kvietimu „Nuplėšk“, vienus suviliojusiu, kitus papiktinusiu, buvo paminėtas 45-asis įstaigos, įsikūrusios pastate, dėl Pirmosios Respublikos vadovų ir Vatikano konflikto taip niekuomet ir netapusiame Šventojo sosto atstovybe Lietuvoje, gimtadienis.

Namas, beje, 1930 m. pastatytas pagal Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą, yra tik vienas iš daugelio įdomių ir vertingų V. Putvinskio gatvėje. Neseniai žurnalo puslapiuose kvietėme išbandyti naują projekto „Atminties vietos“ sukurtą programėlę „GilusKaunas“ (daugiau apie ją jau rašėme čia), leidžiančią gatvę ir visus jos istorijos etapus patirti visa koja. O kaip ateitis? Kaip ją projektuoja Kauno menininkų namai, šiuo atveju ne tik pasirodymų erdvė, bet ir idėjų židinys?

Kaip atsidūrei V. Putvinskio gatvėje ir Kauno menininkų namuose?

Tiesą sakant, aš gimiau V. Putvinskio gatvėje, Prano Mažylio gimdymo namuose. Dabar, beje, matau juos pro namų langą – gyvenu Žemaičių gatvėje. O Kauno menininkų namuose pastaruosius keletą metų organizuodavau renginius, teikdavau projektus, taigi teko susipažinti su didžiąja kolektyvo dalimi. Kažkas, mano veiklą pastebėjęs ir įvertinęs, pasiūlė mano kandidatūrą prasidėjus naujo vadovo paieškoms.

Visuomet prisistatau kaip laikinai einantis direktoriaus pareigas, nes iš tiesų esu nusiteikęs čia būti laikinai. Atėjau kūrybinių aspiracijų vedamas, buvo įdomu inicijuoti įstaigos pertvarką, įvykdyti kokybinį lūžį tiek administracijos, tiek kultūrinės krypties, tiek ir įstaigos integralumo į Kauno audinį prasme. Visais šiais paminėtais aspektais įstaiga buvo atitolusi nuo miesto ir kultūrinių tendencijų, praradusi savo efektyvumą, išgyveno identiteto krizę. Tam reikėjo investuoti nemažai energijos ir darbo, siekiant optimizuoti visas grandis ir tuomet judėti į priekį.

Prieš daugiau nei 45-erius metus, kai institucija buvo kuriama, tai buvo daroma tendencingai, atsižvelgiant į sociopolitines aplinkybes. KMN buvo prieglobstis Kauno kūrėjams ir neturėjo konkurentų. Vėliau, Atgimimo laikotarpiu, keletą metų tvyrojo euforijos būsena, čia įvyko kultūrinis lūžis, pasikeitė sąlygos, radosi daugiau laisvės, vyko avangardinių procesų. Paskui viskas sustojo. Keitėsi valdžia, pozicijos, vadovaujančių asmenų požiūris į kultūros lauką bei menininkus apskritai ir tai, kaip įstaiga turi juos reprezentuoti.

Dabar dirbame tam, kad atsirastų kuo daugiau horizontaliosios hierarchijos, kolektyvinio darbo, idėjos kiltų iš apačios ir būtų plėtojamos bendrai. Kai pavyks tai pasiekti, mano darbas čia bus baigtas.

Per tris mėnesius pakeitėme dizainą, komunikacijos priemones ir formas, pradėjome efektyviai naudoti socialinius tinklus. Birželį apibendrinsime eksperimentus ir matysime, kaip visa tai turi judėti toliau.

Kiek svorio priimant sprendimus turi fizinė KMN lokacija – V. Putvinskio gatvė?

Prisiminkim, kad istoriškai tai ne menininkų, o diplomatų gatvė, turėjusi išskirtinį statusą, didelę reikšmę miesto gyvenime. Tai buvo elitinė gatvė. Dabar taip suvokiamo elitizmo nebeliko, gyvename kitomis aplinkybėmis, įvyko slinktis į miestietišką kultūrą. Čia ką tik įsikūrė Vytauto Didžiojo universiteto daugiafunkcis mokslo ir studijų centras, atnaujintas M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

Einame link koncepcijos, kuri neprieštarautų tam, kas buvo prieš 80 metų, ir kartu būtų aktuali šiai dienai, nutiestų tiltą istoriniuose kontekstuose, gatvė vėl taptų integralia miesto dalimi. Dabar ji urbanistine prasme yra savotiškoje periferijoje – sovietų okupacijos metu pakeista Vienybės aikštės struktūra, S. Daukanto gatvė sutrumpėjo, atsimušė į K. Donelaičio gatvę. Šie ir kiti pokyčiai lėmė mažesnius srautus V. Putvinskio gatvėje, kurie didėja tik šiandien, įsikūrus mano minėtam mokslo centrui.

Šiuo metu kalbame apie galimas perspektyvas – pavadinčiau tai kultūrine animacija, siekiant auginti intensyvumą. Taip, auginti – bendruomenė savarankiškai neatsiras, bet potencialių taškų atsispirti yra ir randasi daugiau. Kad ir, pavyzdžiui, jau suplanuotas, patvirtintas filosofo Emanuelio Levino skveras gatvės gale.

Manau, kaip integrali kultūrinė erdvė, V. Putvinskio gatvė galėtų prasidėti jau „Kiemo galerijoje“ Ožeškienės g., tęstųsi kalniuku į viršų, toliau – iki Kauko laiptų. Puikus maršrutas, skirtas ne tik „vidiniam vartojimui“, bet ir turistams, įtraukiantis muziejus, architektūros objektus, būsimas žmonių susibūrimo vietas. Šioje erdvėje galima supažindinti su svarbiais Kauno raidos momentais, kultūros istorija.

SCI_1370

Kodėl sakai, kad bendruomenė savarankiškai neatsiras?

Na, Atgimimo laikotarpis ir keleri metai iki tol buvo itin bendruomeniški. Kiek tarpukaris buvo bendruomeniškas, šiandien sunku pamatuoti. Ar dabar bendruomeniškumas galėtų vėl tapti norma? Apie tai daug kalbama. Kiekviena idėja, kiekviena organizacija, skvotas, hubas aplink save neva kuria bendruomenę. Į tai aš žiūriu įtariai. Taip, tai pritraukia auditorijos, bet ar ji visuomet tampa bendruomene? Ne, jei nebus, kas tą auditoriją tendencingai, sąmoningai, kryptingai ir nuosekliai nuolat trauktų.

Ženklų yra – Šančiuose, Šilainiuose, Kauko laiptų kvartale. Bet pripažinkim, kad dažnu atveju tai tik įvaizdis, realiai veikia saujelė žmonių, kurie drąsiai kalba ir reiškia idėjas, visi kiti – neaktyvi masė.

Taigi apie bendruomenės formavimą, mes, kaip įstaiga, negalvojame. Galbūt vėliau bendruomenė kursis kitu pagrindu, už kurio nestovės jokia organizacija. Mūsų tikslas yra inicijuoti pokyčius, megzti bendradarbiavimo tinklus, padėsiančius įvykti procesams.

Kaip į jūsų iniciatyvas žiūri kaimyninių įstaigų senbuviai?

Pozityviai, bet neutraliai. Neseniai organizavome kaimynų pusryčius, tai buvo vienas būdų motyvuoti visus veikti kartu, bet, žinai, niekas nenori papildomo darbo. Įstaigų darbuotojai čia negyvena, jie kas vakarą išeina namo ilsėtis. Norint inicijuoti naujus procesus reikia ne tik papildomos energijos, bet ir skaičiuoti, ar tai jų įstaigoms teikia tiesioginės naudos.

Tokias iniciatyvas matome kaip mūsų veiklos idėją ir vieną iš pamatinių tikslų. Tai susiję ir su identiteto paieškomis, juk KMN – tai ne tik pastatas, bet ir erdvė aplink. Šį tą joje jau nuveikėme ir žiemą, norėtume, kad kūrybinė veikla plistų kaip užkratas. Taip galėtume perduoti meninės veiklos elementus ir save įvairiose mažose kolonijose.

O gyventojai? Nepyksta „avansu“ už būsimą triukšmą?

Kokybinio ar kiekybinio tyrimo nesame atlikę. Vis dėlto jaučiamas per tiek metų atsiradęs įprotis. Menininkų sodelyje koncertai vyksta jau seniai, vadinamojo Škėmos daugiabučio gyventojai eina jų į balkonus paklausyti. Jau ne vienerius metus KMN darbuotojai palaiko puikų draugišką santykį su kitoje gatvelės pusėje gyvenančiu inžinieriumi ir filatelistu Henriku Kebeikiu bei kitais kaiminystės senbuviais Santykio esama ir jis teigiamas. Be to, daugelis tų, kurie čia gimė ar atsikraustė, tai padarė tada, kai KMN jau veikė, kaip ir kitos įstaigos gatvėje.

Turistams pritraukti reikia ir tokių objektų, kaip kavinės, restoranai, viešbučiai. Ar būtų jiems vietos jūsiškėje V. Putvinskio gatvės vizijoje?

Čia grįžtame prie to, kad mes – ne verslininkai, neturime kapitalo, ne toks ir mūsų tikslas. Mąstant apie tai, kaip konkrečiomis priemonėmis sukurti naują gatvės kokybę, be abejo, pritraukti verslą ir auginti verslo galimybes – irgi dalis ilgalaikio plano. Esame užmezgę šiokių tokių ryšių, tačiau ratas uždaras – srautai čia nedideli, verslui tai nėra patrauklu. Keletas maitinimo įstaigų išsilaiko, bet jų verslo modelis sukasi apie netoliese esančių įstaigų tarnautojus bei moksleivius iš aplinkinių mokyklų. Tiesiog „baras“, čia, matyt, sunkiai verstųsi, nors netoli esantys „Kultūra“ ar „Vingiu dubingiu“ lyg ir rodytų priešingai. Tačiau kiek tų barų Kauno centre reikia?

Dabar jau gentrifikacinių procesų transformuota Berlyno Oranienburger gatvė, kurioje ilgą laiką veikė galerija „Tacheles“, buvo įdomi tuo, kad joje – ir didžioji sinagoga, ir daugybė restoranų, meno centrų, skvotų, kebabinių. Ji – neilga, bet labai eklektiška, tad praktiškai skirtingos funkcijos sugyventi gali ir to reikia, kad gatvė, kaip upė, pasipildytų įvairių persidengiančių srovių. Į barą ar meno centrą eina viena auditorija, į muziejų – kita, į klubą – trečia, bet tam tikrais momentais jos persikloja, papildo viena kitą.

Be abejo, negalime pamiršti ir infrastruktūros, tokių dalykų kaip šaligatvių tvarkymas, nors manau, kad tai bus paskutinis V. Putvinskio gatvės renesanso etapas, kai jau nebebus kitos išeities.

Kaip į pokyčius reaguoja vyresnioji KMN karta?

Įvairiai! Bendra tendencija tokia, kad tradicinė auditorija dingsta, užleisdama vietą šiuolaikiniam žiūrovui, turinčiam platesnį akiratį, žiūrinčiam į mūsų veiklą atviriau, linkusiam į diskusiją. Jiems meną pristatyti yra lengviau. Tokio palaikymo nemažai, jis tikėtas ir lauktas. Tiesiog pradėjome orientuotis į konkrečius žmones, natūralu, kad jie sureagavo. Nori nenori, kažkas dėl to nukenčia. Ne dėl to, kad mes sąmoningai planuotume keisti profilį. Ne – mes kaip tik norime tai derinti. Bet, kai įvedi į repertuarą daugiau nei vieną šiuolaikinio meno renginį per mėnesį, tai tampa problema. Visgi kurti dialogą reikėtų ne nuo to, kad sukeliamas šokas. Šiuo atveju tikslingiau būtų iš tradicinio formato išeiti palengva, dėmesį telkti į edukaciją, diskusijas, batalijas, bandymus rasti atsakymus, požiūrio kampus.

Bet tam šiuo atveju nebuvo laiko, ar ne?

Aišku, kad ne. Viskas vyksta labai greitai ir ne visos aplinkybės nuo mūsų priklauso. Dirbame daug, bet daug ir padarome. Mano pozicija, kad to reikia. Dar kelis mėnesius to reikės. Paskui tikriausiai viskas kiek aprims, susidėlios į stalčiukus. To ir siekiame.

SCI_1388

Kuo, pavyzdžiui, gegužę, gatvė bus kitokia, nei pernai tuo pačiu metu?

Veiklos mastas priklausys nuo finansinių galimybių ir organizacinio pajėgumo. Norime išeiti iš namų, kaip uždaros erdvės, į aprėpiamą teritoriją greta jų ir užpildyti ją meninėmis intervencijomis, performatyviomis akcijomis. Tuo sieksime palikti instituciją – biurokratinį aparatą – pastate, o kultūriškai išeiti į viešumą. Tai – vienas būdų kaimynystei stiprinti.

Gausiausiai turistų lankomas objektas gatvėje yra Velnių muziejus, bet grupės čia atvežamos autobusais, lyg teleportuojamos į muziejų, gatvė šioje pažintyje nedalyvauja, o galėtų. Norisi parodyti, kas įdomaus vyksta kitose įstaigose, biuruose, salonuose, bet tai turi būti juntama jau viešojoje erdvėje.

Kurti nauja šiuo atveju nebūtina, tereikia norėti gyventi mieste ir juo naudotis. Gyventojai, šiuo atveju, tai inicijuoti vargu ar pradės, nes V. Putvinskio gatvė apgyvendinta netolygiai, tad veiksmas galėtų prasidėti nuo kultūrinių įstaigų. Pasikartosiu: tai nebus bendruomenės formavimasis, greičiau paskata žmonėms naujai pažvelgti į galimybę visavertiškai patirti miestą.

www.kmn.lt

Pašnekovą kalbino Kotryna Lingienė

Dainiaus Ščiukos nuotr.

Interviu publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. kovo nr. rubrikoje „Mėnesio tema“

Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“
1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos...
Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman
Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“
1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos...
Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman
Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.