Evelinos Šimkutės Šilainiai – balta drobė kūrybai

Vienas iš 2016-ųjų naujokų Kauno kultūriniame žemėlapyje yra Šilainiai. Juos, rajoną, sovietmečiu didingai planuotą, bet taip ir nebaigtą, į tą lauką stumtelėjo po studijų Šv. Martino meno ir dizaino koledže Londone grįžusi šilainiškė Evelina Šimkutė. Ne kartą „Kaunas pilnas kultūros“ kvietė dalyvauti jos inicijuotuose fotopasivaikščiojimuose, anonsavome Evelinos parodą projektų erdvėje „Kabinetas“, o užsukę į menininkės kuruojamos iniciatyvos „Šilainiai Project“ parodos atidarymą pagaliau susipažinome ir asmeniškai. Jau po poros dienų susitikome dar kartą – pagaliau Šilainiuose. Užsikorėme net ant „gimtojo“ Evelinos devynaukščio (jos šeima – vieni pirmųjų rajono naujakurių) stogo ir daug daug kalbėjomės žvalgydamiesi po betoninį „šilelį“. Nes Lietuvoje džiunglių juk nebūna.

Artūro Bulotos nuotr.

Artūro Bulotos nuotr.

Kada įvyko lūžis, kai supratai, kad nori grįžti atgal į Šilainius?

Savo darbuose jau ilgą laiką gvildenu Šilainių temą, kitaip tariant, atrodo, kad aš iš Šilainių net nebuvau išvykusi arba juos pasiėmiau kartu su savimi į Angliją. Į Šilainius grįždavau po keturis penkis kartus per metus, juose kurdavau fotografijas, skulptūras ar instaliacijas. Toliau vykdydama projektą supratau, kad, man būnant Londone, darbai nekomunikuoja to, ką norėčiau. Tad galų gale nusprendžiau, kad noriu kurti vietoje, – Šilainiuose.

O kas lėmė tokį temos pasirinkimą?

Studijuodami su bendramoksliais temų ieškojome savyje. Geriausius darbus sukurdavau tada, kai rasdavau tai, kas man iš tikrųjų svarbu, tai, apie ką kalbant kaista kraujas. Taip, Šilainiai ir visa, kas su jais susiję, man ir buvo ta tema, dėl kurios kraujas užvirdavo.

Ar grįžus gyventi atgal į Šilainius nebuvo minties, kad vis dėlto Lietuvą lengviau mylėti gyvenant užsienyje?

Dėl to, kad išvykau, į Šilainius žvelgiu kitokiu kampu nei čia visą laiką pragyvenusieji. Keliavau, mačiau daug įvairių vietų ir žmonių, patyriau tam tikrų gyvenimiškų aplinkybių. Prieš priimdama sprendimą grįžti atgal Lietuvą, žinojau, kad bus labai sunku psichologiškai, finansiškai ir galbūt netgi kultūriškai. Jaučiau, kad kai kurie asmeniniai įpročiai jau yra suvakarietiškėję ir kartais kertasi su lietuvių įpročiais. Bet priimu tai lengvai ir neasmeniškai. Grįžimo procesas dar vyksta, nelaikau savęs nusėdusia vienoje vietoje, jaučiuosi esanti kelyje. Manau, tai – tarpinė stotelė.

Kaip tavo šeima reagavo, kai nusprendei grįžti į Lietuvą? Ar jie kaip nors prisideda prie tavo veiklos?

Manau, kad man labai pasisekė, nes šeima visada palaiko mano idėjas. Labai tai vertinu. Kad ir ką bedaryčiau, kad ir kokie beprotiški sumanymai man kiltų, jie tuo tiki ir remia kaip tik gali. Ne tik praktinė, bet ir psichologinė pagalba labai svarbi. Smagu žinoti, kad yra žmonių, kurie visada tave priims, ir kad bet kuriuo atveju viskas bus gerai.

Viena yra gyventi kur nors kitur ir kurti projektą apie savo vaikystės rajoną, čia sugrįžtant gal tik ieškoti įkvėpimo, o kita yra gyventi Šilainiuose visada. Ar buitis neapsunkina?

Tiesą sakant, dar nežinau, esu čia tik penki mėnesiai. Iš esmės viskas atsiremia į finansus. Negali kurti iš pašalpos ar močiutės pensijos. Tuomet reikia kurti darbo vietą sau ir stengtis iš to išgyventi. Daug ką reiškia gera komanda, su kuria gali kartu dirbti. Nors projektas tikrai beprotiškas, ta komanda po truputėlį, labai lėtai randasi.

Artūro Bulotos nuotr.

Artūro Bulotos nuotr.

Nusprendei grįžti į kultūriškai gana izoliuotą vietą, kur, grubiai tariant, nieko nevyksta. Vis dėlto – ką veiki?

Šilainiuose galėčiau rasti sau veiklos penkeriems metams į priekį. Aš čia matau labai daug galimybių, inspiracijos, įdomių asmenybių. Po fotopasivaikščiojimų dažnai klausiu žmonių, kuriuos matau jau ne pirmą kartą, kodėl jie vis sugrįžta. Jie dažnai atsako, kad gali atrodyti, jog Šilainiuose nieko nevyksta, bet prideda, kad gal jie tiesiog nežino, kokių įdomių vietų čia yra. Iš vienos pusės, tai yra iššūkis, tačiau, iš kitos, tokia „neįdomi vieta“ yra tarsi balta drobė kūrybai.

Ar pasivaikščiojimai su fotoaparatu įdomesni vietiniams, šilainiškiams, ar dalyviai atvyksta ir iš kitų Lietuvos vietų?

Apie pusė dalyvių būna iš Šilainių. Tai žmonės, kurie jau ilgą laiką čia gyvena, tačiau tik per pasivaikščiojimus atranda įdomių rajono kampelių, kurių iki tol nežinojo. Kita dalis būna kauniečiai, kuriems smalsu sužinoti, kokia vieta yra Šilainiai.

Dalyvių amžius būna labai įvairus, nuo moksleivių iki senjorų. Todėl kartais tenka rinktis maršrutus, kurie šiek tiek trumpesni. Jeigu jau tenka paruošti ilgesnį, informuoju dalyvius, kad jie tinkamai pasiruoštų – apsirengtų patogiai ir šiltai, nes kartais pasivaikščiojimai trunka dvi tris valandas.

Šilainiuose yra ir VIII fortas, vieta, apipinta įvairių miesto mitų. Ar per pasivaikščiojimus teko jį aplankyti?

Taip, VIII fortas yra tipiškas pavyzdys vietų, kurios yra labai įdomios, tačiau visiškai neišnaudojamos. Jos, mano akimis, turi labai daug potencialo. Dažnai menininkai, pamatę VIII forto erdves, netenka žado, ir, pajautę kūrybinį impulsą, sukuria nuostabių dalykų.

Kaip manai, kokios vietos trūksta Šilainiuose – galerijos, kino teatro, teatro?

Reikėtų bent jau modernaus bendruomenės centro, kuris ne tik užsiimtų chorų repeticijomis ar knygų pristatymais. Jis kūrybiškus žmones – o tokių čia gyvena labai daug – turėtų pritraukti ir užimti šiuolaikinėmis technologijomis, moderniais būdais. Tai galėtų būti erdvė, kur dalijamasi idėjomis. Šiuo metu iš dalies tokią vietą atstoja Šilainių biblioteka, bet tikrai ne visus sumanymus plėtoti ten įmanoma. Pavyzdžiui, yra minčių rengti šilkografijos, molio lipdymo dirbtuves, gatvės meno renginius.

Ar tavo kartos žmonės keliasi gyventi į Šilainius?

Pastebėjau gana nemažai jaunų šeimų. Galbūt jie čia atsikelia daugiausia dėl praktinių priežasčių. Čia pigesnė būsto nuoma, geras susisiekimas, arti yra viskas, ko reikia: parduotuvės, mokyklos, darželiai, daktarai. Yra nemažai palengva atnaujinamų žaidimo aikštelių vaikams. Mano bendraklasiai, tiesa, beveik visi išsikraustė – vieni į kitas šalis, kiti – kiek arčiau, bet vis dėlto iš Šilainių.

Papasakok plačiau apie projekto „Šilainiai Project“ rezidencijų programą, kurios metu į daugiabučius ne tik gyventi, bet ir kurti atvyksta užsienio menininkai. 

Paprasčiausiai ėmiausi darbo, ir daugelis dalykų įvyko ar buvo patvirtinti jau procesui prasidėjus. Dalis menininkų gyveno tiesiog pas mane. Tiesa, pirmiausiai susitariau su bibliotekos atstovais, kad galėsime naudotis jų patalpomis. Suderinusi tai, ėmiau rašyti menininkams, pasakoti apie Šilainius, rajono galimybes ir trūkumus. Tik dabar, jau įvykus nemažai daliai dalykų, prisiruošiau ir pateikti paraišką Kultūros tarybai – norint prašyti finansavimo juk reikia turėti, ką parodyti.

Kaip rinkaisi, kuriems menininkams rašyti?

Man buvo svarbu žinoti kūrėjų praktikas. Kokius projektus jie vykdo, kokios jų temos ir darbo etika. Tai tūrėjo būti menininkai, kurie vis dar ieško savęs ir kurių darbuose aktuali tema yra vieta. Ne mažiau svarbu buvo sugalvoti ir tai, ką šis projektas galėtų duoti jiems patiems.

Nė vienas iš pakviestų menininkų nebuvo mano draugas. Su „The Lake Twins“ kartu studijavome, man patiko tai, ką jos daro, todėl nusprendžiau pakviesti prisidėti. Su Francis’u Olvez-Wilshaw susipažinome per jo inicijuotą projektą Britų muziejuje, kuriame dalyvauti buvau pakviesta ir aš. Avangardinio kino kūrėjo Arata Mori atvykimas į Šilainius buvo spontaniškas – pastebėjau, kad jis ketina keliauti į architektūros studentų dirbtuves EASA, kurios vasarą vyko Nidoje, tad pakviečiau stabtelėti Kaune. Su kauniete Marija Nemcenko dirbu jau seniai, o su Milda Gailiūte susipažinau prasidėjus fotografinei projekto daliai. Sužinojau, kad Milda tapo ir net turi studiją Šilainių garaže. Tiesa, iki mūsų pokalbio ji nebuvo kūrusi šio rajono tema, nes, kaip pati sakė, tai jai atrodė per daug asmeniška. Pasiūliau prisidėti, tai virto šešių darbų serija.

„The Lake Twins" Šilainiuose. G. Bitvinsko nuotr.

„The Lake Twins“ Šilainiuose. G. Bitvinsko nuotr.

Kokių dar įdomių žmonių pavyko sutikti pačiuose Šilainiuose?

Buvo maloniai šokiruota, kad Šilainiuose gyvena tiek daug poetų. Tiek vyresnio amžiaus, tiek ir jaunimo.

Kaip Šilainių poetai bendrauja?

Nebendrauja. Čia ir yra problema. Poetų daug, tačiau jie vienas kito nepažįsta. Dažnai per pasivaikščiojimus prie manęs nedrąsiai prieina žmogus ir pasako, jog rašo, kartais netgi parodo išleistą savo kūrybos knygą. Perskaičiusi jų eiles maloniai nustembu ir tada pasiūlau bendradarbiauti. Sakau jiems: „Viskas, susitinkame prie „Maximos“, eisime nuo vieno poeto kiemo prie kito ir ten skaitysime eiles.“ Pasivaikščiojimas pavyko, atsirado daug norinčių pakartoti ir poetai pagaliau rado progą susipažinti vieni su kitais.  Buvo labai smagu, nes visų poetų darbai skirtingi, o ir eiles skaitėme viešose erdvėse. Prie grupės prisijungė ir kiemuose buvusios močiutės, kurios tapo tarsi atskira auditorija. Galų gale vaikščiodami užtrukome dvi valandas – norėjosi pabendrauti ir paklausyti.

Ar tavo pačios kūryba nenukenčia dėl to, kad turi daug laiko skirti projektams kuruoti, organizuoti? Kas tokia labiau būsi 2017-aisiais – menininkė ar kuratorė?

Geras klausimas. Kuravimas yra mano meninės praktikos dalis, manau, viskas susiję. Kitais metais tikiuosi tęsti savo fotografijų ciklą, toliau rengti dirbtuves mokykloje. Kartu planuoju bendradarbiauti ir su gatvės meno festivaliu „Nykoka“. Toliau tęsime rezidencijų programą „Šilainiai Project“.

Eveliną kalbino Kotryna ir Kęstutis Lingiai
Interviu publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2016 m. gruodžio nr.
Į Šilainius kviečia www.silainiaiproject.com

Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“
1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos...
Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman
Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“
1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos...
Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman
Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.