„Sveiki, aš Gintarė iš Kauno, esu…“

Nuo Kauno Jėzuitų vienuolyno stogo iki Londono ir Niujorko ir atgal į Kauną. Su stotele Vilniuje. Tiesa, meno žonglierė Gintarė Minelgaitė ir toliau dairosi svetur – 2017-aisiais jos laukia didelis projektas Berlyne, kurio premjerą norėtų surengti ir Kaune.

Trumpa biografija, kaip jau minėjome, prasideda nuo Kauno senamiesčio. Čia, būdama devintoje klasėje, Gintarė su jaunesne pussesere rengdavo performansus. Vėliau sceną, kurioje išvaidino mintinai išmoktus filosofo Jean-Paul’io Sartre’o tekstus, įsirengė pusseserės namo Panemunėje rūsyje. Po vidurinės įstojus į aktorinio meistriškumo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, iki tol natūraliai besivystęs pagreitis buvo „prigesintas“ akademinių standartų ir Gintarė… atsidūrė Londone. Ten – grafinio dizaino studijos, darbas knygrišykloje ir Viktorijos ir Alberto muziejaus restauravimo skyriuje, projekto „Secret Cinema“ meno vadovės pareigos. Tuomet – simpatijos sukeltas noras įrodyti sau ir pasauliui, kad gali, žemiškai tariant, „daryti meną“, ir stipendija magistrantūros studijoms Londono universiteto Centrinėje oratorystės ir dramos mokykloje (The Royal Central School of Speech and Drama). Skamba užtikrintai, o mes dar net nepasiekėme Niujorko.

Prieš pradedant pokalbį būtina pridėti, kad grįžusi į Kauną Gintarė spėjo pabūti ir lektore Vytauto Didžiojo universitete – čia ji patirtimi dalijosi su teatro specialybės studentais. Tai jos rūpesčiu šeši jaunieji aktoriai buvo išvykę į Potsdamą dalyvauti Gintarės draugo amerikiečių avangardinio teatro režisieriaus ir dramaturgo, meno centro „Watermill“ įkūrėjo Roberto Wilsono tarpdisciplininiame projekte „Luther. Dancing with the Gods“ (liet. „Liuteris. Šokis su Dievais“). Kaip Gintarė susijusi su Robertu Wilsonu, ji papasakos pati.

Tiek svetur nuveikusį žmogų matyti gyvenantį ir kuriantį Kaune – vis dar išimtis iš taisyklės. Kokį matai buvimo Lietuvoje pranašumą?

Žmonės čia atviresni klaidai. Kaune patyriau daugiau romantinių momentų kūrybos prasme nei Londone. Ten didesnės galimybės, bet miestas kartu ir labai užsidaręs. Be to, reikia nuolat dirbti, tad pervargimas – neišvengiamas. Su draugais susitinki tik todėl, kad ko nors reikia. Niekas neatvažiuoja padėti tiesiog šiaip sau, nemokamai. Viskas skaičiuojama. Nėra laiko maloniam kūrybiniam procesui. Kai režisavau baigiamąjį magistro studijų pastatymą menų centre „Netil House“ Rytų Londone, mums už patalpų nuomą pasiūlė mokėti rinkos kainomis, jokių nuolaidų, kaip menininkai, nesulaukėme, nors dar net nebuvome baigę Centrinės oratorystės ir dramos mokyklos. Man teko lipti ant stalo ir pasakyti, kad jei neįsileis tokių pastatymų į savo erdvę, šis žanras Londone mirs.

Apie studijas jau pasakojai, o kokia tavo darbo Londone patirtis?

Londone dirbau su projektu „Secret Cinema“, buvau kelių pastatymų meno vadovė. Projekto esmė tokia: pagal konkretų filmą, pavyzdžiui, „Lawrence of Arabia“, įkuriamas visas pastatas, kad jo erdvėse žmonės pasijustų lyg ekrane.

Vis dėlto kai pastatą užplūsta keli tūkstančiai žmonių, nusiteikę tik vartoti, jau ne taip malonu. Žinot, manau, toks projektas tikrai galėtų vykti Lietuvoje, padėtų žmonėms labiau suartėti su menu. Juk čia tiek daug talentingų scenografų, skulptorių.

O kas Lietuvoje ne taip, kas glumina, grįžus iš svetur?

Mažai palaikymo menininkams. Nesakau, kad nereikia kritikos, – ji svarbi. Bet norisi jaustis savam, suprastam.

Kur finišas?

Dar toli. Kitąmet Berlyne planuoju įgyvendinti milžinišką projektą, susijusį su neuromokslu ir sinestezija, ir, jei tik bus galimybė, jei rasiu erdvių, atvešiu jį į Kauną. Projektą jau esu surašiusi, tereikia dirbti, daug daug dirbti.

Ar atliepi Kauną savo kūryboje, ar tai tiesiog patogi vieta būti, repetuoti, dirbti?

Visi aktoriai, su kuriais dirbu, yra iš Kauno. Galbūt nebūtų ir projektų, jei nebūtų jų. Dėl to, manau, atsakymas teigiamas. Noriu čia dirbti, atvežti jau minėtą Berlyno projektą, nes sutinku daug jaunimo, kuriam ne tas pats, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje. Pasitelkus mano jau užmegztus tarptautinius ryšius, manau, vietiniai sulauktų daug naudos, pasisemtų žinių.

037

Papasakok apie tai, kaip pradėjai dirbti su Robertu Wilsonu, kaip patekai į jo centrą „Watermill“ Niujorke.

Po aktorystės studijų Vilniuje išvykau į Londoną, ten dirbau įvairius su scena nesusijusius darbus, kol nusprendžiau vienam žmogui įrodyti, kad galiu būti menininke. Jau įstojusi į Centrinę oratorystės ir dramos mokyklą išgirdau apie „Watermill“ ir tiesiog pateikiau paraišką. Tai didžiulis, iš tavęs daug reikalaujantis ir neišmatuojamai daug duodantis mechanizmas – meno centras, dirbtuvės, vasaros programos… Darbo labai daug, paties įvairiausio – nuo mėlynių sodinimo iki grafinio dizaino. Wilsonas sugeba atrasti žmones, kurie nepritampa prie visuomenės, nusistovėjusių normų. Suteikia šansą tiems, kurie galbūt kažko nedrįsta, neranda motyvacijos, bet tikrai gali.

Beje, tame centre sutikau ir „Yello“ vokalistą Dieterį Meierį. Man buvo pavesta surengti jo parodą, užsiėmiau apipavidalinimu.

Kiek girdėjome, planuose – ir filmas su D. Meieriu?

Taip, jis pasiūlė kurti filmą. Jau pradėjau dirbti su Kauno aktoriais, ruošiu metodologijas, parašiau scenarijų pagal šveicarų rašytojo Friedricho Dürrenmatto apsakymą „Tunelis“ ir Sartre’o veikalą „Būtis ir Nebūtis“. Supyniau juos, padariau scenarijų prieinamą žiūrovui. Kol kas reikalai sustoję dėl finansavimo ir kitų gyvenimiškų aplinkybių.

Ar gali save apibrėžti kaip vieno lauko menininkę? Ar manai, kad vis dar ieškai, ar tiesiog nenori apsiriboti?

Ne, neieškau. Tiksliai žinau, ko noriu. CV reikėjo ką nors apie save parašyti, tai pažymėjau, kad esu „Theatre and performance artist“ (liet. teatro ir performanso menininkė), tada „Lecturer“ (liet. dėstytoja), nes dėstau, na, ir „Methodologist“ (liet. metodologė). Taip viskas ir yra. Šiandien gali būti kuo tik nori, jei tik nori tai įvardyti.

Centre „Watermill“ prieš kiekvieną valgį turi atsistoti ir pasakyti: „Hi, my name is Gintarė. I’m from Kaunas and I’m this and that“ (liet. „Sveiki, aš Gintarė iš Kauno, esu…“). Kai tai darai triskart per dieną, pradedi mąstyti, kaip pristatyti save tais trimis trumpais sakiniais, kad klausantys suprastų tavo, kaip kūrėjo, vietą tarp jų. O iš tiesų gali sakyti bet ką, kurti savo legendą. Jausmas keistas, bet įpranti.

Teatro ir performatyvaus meno sąvokos gali būti vertinamos visiškai priešingai. Ar yra taškas, kuomet teatras tampa netradiciniu teatru?

Tradicinis teatras irgi labai platus. Vadovautis jo principais, pasiimti idėjų nėra blogai. Aš labiau linkusi scenoje būti savimi. Pradedu temą nagrinėti galvodama apie tai, kas man rūpi. Tai visada bus šiuolaikiška ir modernu. Net dramaturgija tuomet prasideda nuo savęs, nuo dabarties. Tai jau postmodernu.

Performatyvūs menai, mano požiūriu, yra per nuogi, jie estetiškai nebekalba su žiūrovu. Manau, mes, kurie turime galimybę studijuoti ir ištobulinti amatą, turime galvoti apie estetinį vaizdą. Reikia to siekti, jei turi galimybę.

Manęs yra klausę, kodėl mano darbai nėra politiniai. Bet jie labai politiniai. Tai nereiškia, kad parinksiu įvykį ir mesiu jį žiūrovui akis. Vis dėlto aplinka veikia mano kūną ir sąmonę, esu politiška, žinau, kas vyksta aplink, tiesiog pasirenku to nerodyti tiesiogiai. Bet kuriuo atveju tai sklinda iš manęs. Galbūt ne visuomet dėl to pataikau į formas, kurių reikalaujama.

Priartėjome prie „Psycho“, projekto, kurio premjera gruodžio 7, 8, 9, 10, 11 dienomis įvyks galerijoje POST. Ko tikėtis?

Mėgstu kiną, nusprendžiau atkurti jį scenoje – jei trumpai, idėja tokia. Mąstau apie tai, kaip filmų turinį ir medžiagą naudoti performatyvioje erdvėje, žiūriu daugybę noir filmų, išrenku jų scenas, duodu aktoriams atkurti.

Turiu labai stiprią tarptautinę komandą – tai mano nuotabioji asistentė Skaistė Šimkevičiūtė, talentingi aktoriai Milda Alsienė, Marijus Mažūnas, Ričardas Myka; kiečiausias kompozitorius iš Norvegijos Steinaras Yggesethas, mano darbą lydinčio šviesos sumanymo autorius iš portugalijos Rui Monteiro. Mes visi suskrendam į šį nuostabų miestą KURTI – tai nerealu. Turim ir puikias erdves repeticijom ir premjerai – galeriją POST, kurios žmonės mumis visiškai pasitiki, ir Velnių muziejų, priglaudusį mūsų repeticijas. Galime dirbti visame pastate, jėga!

Manau, riba tarp realaus gyvenimo ir kino jau pranyko, turint omenyje visus politinius šių metų įvykius. „Psycho“ metu kinas atsisės greta žiūrovo. Bus žiauriai gerai!

15230542_947095568768892_6799258194113916726_n

G. Minelgaitės nuotr.

Ar pravartu būti mačius filmus, kurių scenos bus atkurtos?

Ne, tikrai ne. Kas matė, tam estetiškai bus smagu. Kas nematė, bus paskata pradėti domėtis kino tradicija. Net ir  aktoriams daug kas buvo naujiena.

Daug šneki apie studentus. Gal turi viziją įsteigti savo mokyklą, meistriškumo kursus?

Manęs kartais to prašo, bet kol kas nesijaučiu labai stipri. Tam reikia komandos. Negaliu studentams pati visko duoti, esu egoistiška. Neseniai dvi savaites su aktoriais dirbome prie jūros, ne visiems patiko mano metodika – dėl to, kad nežinojo, kur link einame.

Man nežinoti gerai, kuo nepatogesnė situacija, tuo naudingesnė. Gal tuo metu ir nesijauti gerai, bet žinai, kad tai prisiminsi visą laiką ir iš to ką nors pasiimsi. Kai kurie keliauja su manimi visu pajėgumu, kai kurie išsigąsta.

Turiu viziją atidaryti naują „Bauhaus Dessau“ tipo mokyklą, tik ne ant jokių šiuo metu egzistuojančių senų pamatų. Naują. Seni dėstytojai, kurie patogiai sau sėdi, prie metodų išvis neprisiliestų.

Ar tai būtų savotiškas kerštas akademijai?

Ne. Su pussesere, apie kurią pasakojau anksčiau, apie tai svajojame nuo paauglystės. Esame sutarusios, kad sulaukusios 50-ties atidarysime kokios nors medijos mokyklos filialą Lietuvoje. Keršto nereikia, man visiškai neįdomu, ką jie toje akademijoje daro. Tiesiog matau, ko trūksta Lietuvoje. Gabių žmonių tikrai labai daug.

Sėkmės formulė. Kaip persilaužti ir ištrūkti iš Lietuvos rėmų?

Reikia sunkiai dirbti ir pasakyti sau, kad viskas yra įmanoma. Pati sau tai pasakiau, nes pajaučiau, kad veltui praleidau daug metų – na, gyvenau ramiau ir nepasitikėjau savimi. Lūžis įvyko patekus į „Watermill“, ten supratau, kad viskas yra įmanoma ir viskas yra šalia, tik reik daryti ir stengtis. Tą patį sakau aktoriams ir studentams. Ir dar reikia kuo mažiau rūpintis kitų piktais atsiliepimais. Cituoju savo gerą draugą Dieterį Meierį: „Love rules forever.“

PSYCHO

Pašnekovę kalbino Kotryna ir Kęstutis Lingiai
Teodoro Biliūno nuotr.
Interviu publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2016 m. gruodžio nr.

Vaida Venckutė apie „Kylantį Kauną“: „Prasminga kurti ateičiai“
Gegužę projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė2022“ kartu su VDU verslo praktikų centru sėkmingai išleido pirmosios praktinės moksleivių ugdymo...
Trylikametis kaunietis Martinas: „Užaugęs noriu būti rokeriu“
Kiekvienas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ numeris pilnas daug pasiekusių ir siekiančių suaugusių žmonių istorijų. Gali būti, kad dalis tų žmonių...
Projekto „(ne) LAISVAS menas“ vadovė: „Jeigu menas bent kiek padės sumažinti socialinę atskirtį – būsime pasiekę savo tikslus“
Vaikystė, bėganti pataisos namuose, yra kiek kitokia. Vis dėlto vien dėl uždarų durų noras žaisti, kurti, būti nevaržomam niekur...
FK „Stumbras“ treneris Mariano Barreto. Stadione ir… Sobore
Futbolo klubas „Stumbras“ yra tarptautiškiausia ir jauniausia šalies ekipa. Dviejose 2013-aisiais įkurto, 2015-aisiais investuotojų iš užsienio nupirkto klubo komandose...
Vaida Venckutė apie „Kylantį Kauną“: „Prasminga kurti ateičiai“
Gegužę projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė2022“ kartu su VDU verslo praktikų centru sėkmingai išleido pirmosios praktinės moksleivių ugdymo...
Trylikametis kaunietis Martinas: „Užaugęs noriu būti rokeriu“
Kiekvienas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ numeris pilnas daug pasiekusių ir siekiančių suaugusių žmonių istorijų. Gali būti, kad dalis tų žmonių...
Projekto „(ne) LAISVAS menas“ vadovė: „Jeigu menas bent kiek padės sumažinti socialinę atskirtį – būsime pasiekę savo tikslus“
Vaikystė, bėganti pataisos namuose, yra kiek kitokia. Vis dėlto vien dėl uždarų durų noras žaisti, kurti, būti nevaržomam niekur...
FK „Stumbras“ treneris Mariano Barreto. Stadione ir… Sobore
Futbolo klubas „Stumbras“ yra tarptautiškiausia ir jauniausia šalies ekipa. Dviejose 2013-aisiais įkurto, 2015-aisiais investuotojų iš užsienio nupirkto klubo komandose...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.