Bella Shirin: „Stengiuosi, kad kauniečiai šypsotųsi ir juoktųsi“

„Jums reikėtų susipažinti su šio kiemo gyventoja Bella“, – vieną rugsėjo vakarą, Kauno naujamiesčio mūrų stiprumą tikrinant klezmeriui, patarė Kauno bienalės ir projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ vadovė Virginija Vitkienė. Įsidėmėjome ir… Jau po kelių savaičių beldėmės į naujausios „Kiemo galeriją“ supančių namų gyventojos duris.

Bella Shirin – tikra kaunietė. Ji čia gimė jau po to, kai į miestą grįžo koncentracijos stovykloje išgyvenę tėvai. Tiesa, sovietiniame Kaune šeima neužsibuvo ir tapo viena pirmųjų, gavusių leidimą išvykti į Izraelį. Tam, kad Bella grįžtų namo, prireikė kelių dešimtmečių. Neabejojame, kad šis viesulas jau netrukus bus įsisukęs į visus įmanomus miesto kultūrinio gyvenimo užkaborius.

Kiek laiko jau gyvenate Kaune, šiame bute, „Kiemo galerijoje“?

Keli mėnesiai! Man čia labai patinka. Būtent šiame kieme atsidūriau atsitiktinai. Ieškojau buto, bet agentūra siūlydavo netinkamus variantus. Vytenis Jakas susisiekė su mano pažįstama, ir štai aš čia. Vytenį pažinojau anksčiau – jis mano tėvų portretą nutapė prie laikrodžių taisyklos, kurioje tėvas dirbo, o mama laukėsi manęs. Fotografiją gavo iš Richardo Schofieldo, Tarptautinio litvakų fotografijos centro įkūrėjo – būtent aš buvau viena pirmujų, davusių jam savo šeimos nuotraukų.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

O kada pirmąkart apsilankėte Lietuvoje po to, kai išvykote sovietmečiu?

2004-aisiais. Praėjus beveik 40 metų po to, kai išvažiavome. Juokingiausia, kad aš tuo metu visai negalvojau apie Lietuvos pilietybę, kurią gavau tik visai neseniai. Susikroviau visus daiktus – maniau, Lietuvoje nieko nėra. Tuomet, kai išvykome, juk nebuvo. Siunčiau daiktus konteineriais. 40, gal 50 dėžių! Patalynė, virtuvės reikmenys – viskas, išskyrus baldus. Atvažiuoju, o Kaunas – tas pats, tik parduotuvės… vos neapalpau! Daiktai dar gražesni, ką aš padariau! Tiek pinigų tas siuntimas kainavo! Lietuva ir ta pati, ir ne. Mane tai labai pradžiugino. Ėmiau ieškoti klasės draugų. Moterys buvo pakeitusios pavardes, tiesa, bet suradau per vyrus. Nuo vieno atsirado kiti, ryšys – atnaujintas.

Važinėjau į Lietuvą daug ir dažnai, bet neturėjau pilietybės – tai buvo problema. Ilgą laiką nebuvo įmanoma rasti mano tėvų gimimo liudijimų. Galiausiai pasakiau, kad man skaudu savo gimtinėje būti užsieniete. Aš mąstau ir sapnuoju lietuviškai. Neužmiršau lietuvių kalbos, ji mano gimtoji. Dviguba pilietybė – labai svarbu santykiams tarp izraeliečių ir lietuvių. Daug yra tokių, kurie bijo čia važiuoti, kurie tik girdėjo pasakojimus apie holokaustą iš tėvų ir senelių. Aš šiuo atveju – tarpininkas, lyg tiltas, padedantis atrasti savo istoriją.

Kaip sekėsi rasti bendrą kalbą su tiek dešimtmečių nematytais draugais?

Man su žmonėmis čia bendrauti lengviau nei Izraelyje, nors puikiai kalbu hebrajiškai. Svetimi žmonės man čia kaip savi. Kaune žmonės atviresni, su manimi kalbasi visi ir visur – tiek kioskuose, tiek poliklinikoje. Stengiuosi, kad jie šypsotųsi ir juoktųsi. Nors, tiesa, mano kartos žmonės Kaune yra užsidarę. Bet jaunimas – nuostabus.

Jaučiu, kad Lietuvoje aš jaunėju. Argi tai problema? Manau, kad mano raukšlės – gamtos klaida. Nesugebu mąstyti taip, kaip mąsto mano vienmečiai. Mano protas veda pirmyn, man reikia galvoti, kurti – ką nors nuveikti. Manau, tai gerai. Geriausias būdas tai padaryti yra bendraujant su jaunimu.

Nepasiilgstate Izraelio, ten likusių artimųjų?

Yra „Skype’as“, „Whatsappas“ – kalbam triskart per dieną, Jei sūnui, anūkėms ar kitiems giminėms prireikia, aš visuomet šalia. Beje, mažoji mano anūkė, kuriai dabar 16, svajoja atvažiuoti gyventi į Lietuvą. Tiesa, prieš tai baigs mokyklą, eis į armiją. Ji save laiko europiete, nori mokėti kuo daugiau kalbų ir mintinai žino Kauno gatves. Jaučiu, tikrai atvažiuos.

Šeimą turiu ir Lietuvoje. Mano vyriausią pusseserę per karą išgelbėjo lietuvių šeima, jų vaikai mane pasitiko atvykusią į Lietuvą 2004-aisiais. Jie – mano šeima. Kaip ir geriausia mokyklos laikų draugė Reda, su kuria pasimatome bent kartą į savaitę.

Papasakokite apie tai, ką veikėte atvykusi į Izraelį. Kaip pritapote?

Kaip jau sakiau, buvome vieni pirmųjų, gavusių leidimą išvykti iš sovietinio Kauno. Tokių litvakų Izraelyje buvo labai nedaug, daugelis atvykę dar iki karo, gerokai vyresni. Buvo sunku, gerai nemokėjau kalbos, neturėjome pinigų. Tiesa, atsivežėme kartu pianiną. Kaimynai – iš Argentinos atvykę žydai – jį pastebėjo ir paprašė išmokyti jų mergaites skambinti. Taip jos išmoko muzikos, o aš – hebrajų kalbos. Nors lankiau kursus, bet be praktikos juk nė iš vietos. Buvo labai smagu!

Įsidarbinau litvakų komitete, vyresnieji mane labai globojo. Supratę, kad negaliu be muzikos, įtaisė pianiną – galėjau skambinti ir laisvu nuo darbo metu, ir tada, kai vykdavo priėmimai. Manau, mus, kaip tautiečius, tai tikrai suartino. Nuostabus laikotarpis.

Bella_20161006_0

Teko girdėti, kad vėliau tapote aktore. Tiesa?

Taip, kai mokiausi akademijoje, buvo renkamas teatro būrelis, kuriam vadovauti turėjo Vachtangovo mokinys, dirbęs viename pirmujų Izraelio teatrų „Habima“. Aš tik lydėjau draugę… Norėję pakliūti į būrelį turėjo suvaidinti etiudą. Užduotis buvo konkreti: „Įsivaizduokite, kad jūsų draugė skendo. Ją išgelbėjo. Kaip jūs jaučiatės?“ Aš, tūnodama toli kampe, etiudą atlikau tiesiog savo malonumui. Režisierius išpeikė visus, lipusius į sceną, išvadino juos pagaliais, šluotomis, bejausmiais skudurais ir… pakvietė mane. Pasakiau, kad neleis tėvas, tuomet režisierius užsuko pas mus į namus, gavome sutikimą, taip viskas ir prasidėjo.

Tiesa, karjerą teatre teko paaukoti – susipažinau su būsimu vyru, jis užtikrino, kad galėsiu vaidinti, tačiau šeimoje dėl to netrūko barnių. Išsiskyriau, norėjau grįžti į teatrą, vietoj to gavau pasiūlymą išbandyti save kine. Viskas jau buvo suderinta ir paaiškėjo, kad mano sūnus, tuomet trejų metukų, turi įgimtą širdies ydą. Privalėjau būti su juo. Po kelerių metų jį operavo, vėliau sūnus žaidė futbolą, dabar dirba šio sporto federacijoje, viskas tikrai gerai – nors buvo atleistas nuo tarnybos armijoje, užsispyrė eiti! Na, po to į kiną irgi nebegrįžau – pasveiko sūnus, prasidėjo problemos su mama. Ji holokausto nepergyveno dvasiškai.

Atrodo, Jums teko labai daug dirbti?

Taip, tikrai daug. Bet pati to norėjau. Pavyzdžiui, užsimaniau gyventi brangiausiame rajone, tarp žvaigždžių – teko dirbti du darbus. Vėl vedžiau pianino pamokas, bet pamačiau, ką reiškia toks gyvenimas.

Apskritai dabar matau, kad Izraelyje save pamečiau. Netekau kuklumo, kurį turėjau būdama vaikas. Atvykusi pamačiau prabangą, parduotuves. Po Kauno, kuriame nebuvo nieko, apėmė šokas. Norėjau tik pirkti, vartoti. Vidumi ėmiau tuštėti. Galiausiai susimąsčiau, kas aš, kuo tapau. Iš vaiko, kuris turėjo svajonių, kuris klausinėdavo mamos įvairiausių dalykų. Skudurai! Lėtai, lėtai grįžau atgal. Dabar jau suprantu daugiau. Norėčiau pasidalyti savo patyrimu. Bet neatvažiavau į Kauną mokyti – atvažiavau čia mokytis iš jūsų visų.

Tie izraeliečiai, kurie anksčiau į Lietuvą važiuoti nedrįso, dabar važiuoja drąsiau dėl to, kad daugiau žino, ar dėl to, kad Lietuvoje – daugiau teigiamų pokyčių?

Aš tikrai labai daug kalbu ir aiškinu, rodau, kaip sugyvena kaimynai. Rašau savo feisbuko sienoje ir lietuviškai, ir hebrajiškai. Kai vyko „Kiemo galerijos“ šventė su orkestru „Rakija Klezmer Orkestar“, visi mano interneto draugai pasiuto!

Dabar atvažiuoja ir tie, kurie tikrai nemanė atvažiuoti. Atvažiuoja su šeimomis, atostogų, grįžta, gal grįš ir ilgesniam laikui. Tai man labai malonu ir neabejoju, kad tokių bus tik daugiau.

Lietuva turi visas galimybes gyventi iš turizmo. Tiesa, iš tikslingo turizmo. O tikslas – aprimti, išmokti kažką nauja. Pasisemti įkvėpimo iš kultūrinio gyvenimo, kuris, patikėkite, Lietuvoje ypatingas. Lietuva tikrai gali tapti magnetu. Aš ne viena taip manau – vis tikrinuosi, klausiu atvykstančiųjų, ar mano vizija nėra klaidinga. Žmonės čia jaučiasi nuostabiai, giria gamtą, kuri ne tik graži – ji ir savotiškai taisyklinga. Vienas žmogus man net sakė, kad Lietuvoje pradėjo rašyti eiles. Jūs čia gyvenate, negalite to suprasti, bet kiti tai mato. Reikia tuo pasinaudoti, reikia reklamuoti! Padarysime. Lietuvos, Kauno menas taps varikliu, aš jaučiu.

Turite mėgstamiausią Kauno menininką?

Dar ne. Dar nepakankamai parodų aplankiau. Mėgstu fotografiją, mėgstu matyti gyvus veidus. Taip suprantu daugiau apie žmogų, nei žiūrėdama į tapybos darbus.

Pati nefotografuojate?

Visai nemoku. Na, nemėginau! Galbūt pamėginčiau.

O ką mėgstate veikti?

Mėgstu žygiuoti. Po visą Kauną. Nemėgstu vaikščioti be tikslo. Atsikeliu ryte ir turiu tikslą – nueiti iki Rotušės, tada iki Geležinkelio stoties ir atgal. Tikslas yra žygiuoti, palaikyti tempą.

Bella_20161006_0016

Pašnekovę kalbino Kotryna Lingienė
Donato Stankevičiaus nuotr.

Interviu publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2016 m. lapkričio nr.

Vaida Venckutė apie „Kylantį Kauną“: „Prasminga kurti ateičiai“
Gegužę projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė2022“ kartu su VDU verslo praktikų centru sėkmingai išleido pirmosios praktinės moksleivių ugdymo...
Trylikametis kaunietis Martinas: „Užaugęs noriu būti rokeriu“
Kiekvienas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ numeris pilnas daug pasiekusių ir siekiančių suaugusių žmonių istorijų. Gali būti, kad dalis tų žmonių...
Projekto „(ne) LAISVAS menas“ vadovė: „Jeigu menas bent kiek padės sumažinti socialinę atskirtį – būsime pasiekę savo tikslus“
Vaikystė, bėganti pataisos namuose, yra kiek kitokia. Vis dėlto vien dėl uždarų durų noras žaisti, kurti, būti nevaržomam niekur...
FK „Stumbras“ treneris Mariano Barreto. Stadione ir… Sobore
Futbolo klubas „Stumbras“ yra tarptautiškiausia ir jauniausia šalies ekipa. Dviejose 2013-aisiais įkurto, 2015-aisiais investuotojų iš užsienio nupirkto klubo komandose...
Vaida Venckutė apie „Kylantį Kauną“: „Prasminga kurti ateičiai“
Gegužę projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė2022“ kartu su VDU verslo praktikų centru sėkmingai išleido pirmosios praktinės moksleivių ugdymo...
Trylikametis kaunietis Martinas: „Užaugęs noriu būti rokeriu“
Kiekvienas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ numeris pilnas daug pasiekusių ir siekiančių suaugusių žmonių istorijų. Gali būti, kad dalis tų žmonių...
Projekto „(ne) LAISVAS menas“ vadovė: „Jeigu menas bent kiek padės sumažinti socialinę atskirtį – būsime pasiekę savo tikslus“
Vaikystė, bėganti pataisos namuose, yra kiek kitokia. Vis dėlto vien dėl uždarų durų noras žaisti, kurti, būti nevaržomam niekur...
FK „Stumbras“ treneris Mariano Barreto. Stadione ir… Sobore
Futbolo klubas „Stumbras“ yra tarptautiškiausia ir jauniausia šalies ekipa. Dviejose 2013-aisiais įkurto, 2015-aisiais investuotojų iš užsienio nupirkto klubo komandose...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.