Kauno architektūros festivalis („KAFe“): ieškome režisieriaus!

Prieš trejus metus pirmąkart įvykęs Kauno architektūros festivalis, trumpinamas kaip „KAFe“ (ir drauge išduodantis, kad diskutuoti prie kavos čia teks daug) kalbėjo apie miestą ir upę. 2016 m. tema – miesto centro susigrąžinimas, arba tiesiog „Restart Your City Center“. Du mėnesiai – ilgas laiko tarpas festivaliui, jei kalbėtume apie kiną ir muziką. Vis dėlto architektūrai tai – sekundė, urbanistikai – milisekundė. Todėl festivalio sprendiniai yra įžvalgos ir patarimai, bet ne nauji objektai ar detalūs planai.

Jau įpusėjus šiųmetei „architektūros kavinei“ festivalio būstinėje (beje, tai, kad ji įkurta jau senokai tuščiame komercinės paskirties pastate greta Laisvės alėjos ir S. Daukanto gatvės sankryžos – taip pat savotiška festivalio temos interpretacija), susėdome su keturiais architektais: „KAFe“ vadovu ir programų kuratoriumi Gintaru Balčyčiu, miesto paskaitų ir diskusijų programos kuratoriumi Daliumi Šarakausku, parametrinės architektūros kūrybinių dirbtuvių kuratore Rūta Barisaite ir dirbtuvių „Sukurk klasę už mokyklos ribų“ kuratoriumi Mindaugu Butvila. Organizatoriams pristačius festivalį, visi padiskutavome apie tai, kas iš tiesų yra atsakingas už miesto kūrimą ir kiek tai užtrunka.

Iš kairės: D. Šarakauskas, G. Balčytis, R. Barisaitė, M. Butvila

Iš kairės: D. Šarakauskas, G. Balčytis, R. Barisaitė, M. Butvila

Kaip konstruojamas „KAFe“?

G. Balčytis: „Programų festivalyje daug, jos savarankiškos ir priklauso nuo kuratorių įsitraukimo – esame atviri, tik siekiame, kad idėjos autorius ją ir išpildytų. Kai kuriuos renginius organizuojame patys, kitus patikime partneriams.“

D. Šarakauskas: „Mane prisijungti pakvietė G. Balčytis – pirmajame festivalyje paskaitos buvo griežčiau apibrėžtos, tuomet gilinomės į bendrąjį Kauno planą, aiškinomės, kas bus daroma. Šiemet daugiau ieškome atsakymo į tai, kodėl planai neveikia, kodėl tikrovė dažnai tolima tai, kurią projektavo architektai. Kalbamės ir su savivaldos atstovais.“

M. Butvila: „Su kolegomis jau penkerius metus dirbame su jaunimu – važinėjame po mokyklas, ten rengiame edukacines dirbtuves. Nuo mažų grupių išaugome iki 200-us moksleivių renkančių renginių. Taip pat įkūrėme Jaunųjų architektų klubą, vienijantį specialistų iki 40-ies metų, norinčių dirbti su jaunimu, bendruomenę. Siekiame ugdyti jaunąją kartą, kad jie taptų visaverčiais miesto gyventojais, mokėtų išsakyti savo nuomonę. „KAFe“ partnerystė mūsų nuolat augančioms idėjoms, sakyčiau, suteikė daugiau svorio.“

R. Barisaitė: „Su parametrine architektūra teko susipažinti dirbant Barselonoje – tai man pasirodė labai įdomu, sumaniau šiuos procesus pristatyti Lietuvoje. Tiesiog pasiūliau šią idėją G. Balčyčiui – jis manimi patikėjo, beliko viską įgyvendinti.“

arch-10

Ar festivalio dirbtuvės, diskusijos, parodos padės projektuoti ateitį?

D. Šarakauskas: „Reikia pabrėžti, kad architektai nėra ateities projektuotojai. Tai – politikų, savivaldybės atstovų darbas. Jie turi turėti viziją. Architektai tik suteikia paslaugas. Taip, sovietmečiu būtent architektai projektavo miesto vaizdą, „dėliojo“ naujus rajonus, tačiau tokio matymo nepakako. Vizijai išpildyti reikia dialogo, taip pat – tradicijos. Dar tik auga karta, kuri į miestą žiūri kaip į bendrą visų reikalą.“

G. Balčytis: „Bendra posovietinių miestų problema yra tai, kad aplink juos buvusią pigią žemę privatūs investuotojai pavertė naujais kvartalais su neparuošta infrastruktūra, o valdžia, neturėdama kur trauktis, prieš rinkimus žada atvesti elektrą ir nutiesti kelius – taip migdomas tikrasis miestas, jo centras. Šiandien urbanistika Lietuvoje yra interesų suderinimas, tai – ne architektūra, čia itin svarbūs socialiniai, sociologiniai aspektai. Kadangi valdžia socialinių užsakymų irgi kol kas nekuria, proceso niekas ir nevaldo – tik derina interesus, ir tai ne visada pavyksta, nes nesame išgryninę tokių sąvokų kaip, tarkim, „viešoji erdvė“.

D. Šarakauskas: „Supraskime – miestas reiškia nepatogumą. Negali bet kur palikti automobilio, eiti per gatvę, bet kaip renovuoti namo. Nepatogumo ribos ir yra konflikto židinys. Jei bendra miesto vizija būtų jaučiama ir suprantama visų, konfliktų būtų daug mažiau. Bendrasis miesto planas vis dėlto dar nėra vizija.“

R. Barisaitė: „Vakaruose urbanistai dažnai net neturi architektūrinio išsilavinimo – o štai Lietuvoje kito būdo tapti urbanistu kol kas nėra. Tai ir yra esminis skirtumas. Architektui svarbu tūris, estetika. Miestų planavimas pas mus ilgai buvo suvokiamas kaip dėžučių dėliojimas, bet tai juk politika su labai stipriomis ekonomikos žiniomis. Barselonoje teko dirbti biure, kurio partneriai buvo lyg pasidaliję – vienas architektas, kitas – ekonomistas. Abu jie specializavosi viename miesto rajonų ir drauge kūrė urbanistinę jo viziją.“

arch-6

Tad jūs, būdami architektai, iš esmės šiuo festivaliu keliate ir bandote spręsti ne savo problemas?

R. Barisaitė: „Kas nors turi tai daryti, kol nėra tikresnių urbanistų.“

G. Balčytis: „Po pirmojo festivalio teko girdėti priekaištų, kad rezultatų nematyti. Bet festivalis neturi ir nesiekia turėti instrumentų, kad galėtų ką nors pakeisti. Tikslas buvo atkreipti specialistų, atsakingų asmenų dėmesį.

Šiemet visas festivalio parodas sąmoningai eksponuojame Laisvės alėjoje, kuri, kaip itin demokratiška pėsčiųjų zona, tam labai gerai tinka. Pavyzdžiui, dar tik pradėjus rengti atnaujintų Talino medinių namų parodą jau teko sulaukti miestiečių komentarų, klausimų – praeiviai netgi imdavo pasakoti savo istorijas. Estų pavyzdys parodė, kaip gali būti pas mus. Padarėme jį regimą ir gyventojams, ir tiems, kurie atsakingi už miesto viziją.“

Dabartiniai trisdešimtmečiai, keturiasdešimtmečiai mokykloje su meno, architektūros istorija susipažino – jei išvis turėjo tokią galimybę – labai abstrakčiai. Tai turbūt viena šiandienio nesusikalbėjimo priežasčių?

M. Butvila: „Taip. Apskritai manau, kad gyventojai yra vienas iš urbanistinių organizmų. Šiandien ugdymo procesas geresnis. Mūsų projektuose dalyvaujantys vaikai savo žinias perduoda ir šeimai, taigi edukacija vyksta keliais lygmenimis, tai sveikintina. Auginame ne tik architektus, bet ir užsakovus, politikus – tuos, kurie po kelių dešimtmečių formuos miestą.“

R. Barisaitė: „Dažnai gyventojai tiesiog nežino, kaip gali būti, kaip turėtų būti. Parodos, paskaitos – tai pirmasis žingsnis. Pažindiname, o turėdami daugiau žinių žmonės galės nuspręsti, kas jiems tinkamiausia. Pastebėjau, kad dėl laiko stokos net ir architektūros studijose meno istorija kartais nutrūksta kažkur ties baroku. Kaip tuomet norėti, kad žmonės savo namų neaplipdytų liūtais ar kitais objektais, ne itin derančiais prie šiandienio konteksto?“

Dažnam kauniečiui naują, o gal ir pirmąją meilę architektūrai sužadino tarpukario architektūros pripažinimas tarptautiniu mastu. Ar tai turės ilgalaikį poveikį miestui, ar vis dėlto bus laikinas susižavėjimas?

G. Balčytis: „Reikėtų prisiminti, ką apie dabar grožio etalonais laikomus pastatus laikraščiai rašė tarpukariu. Juos peikė taip pat, kaip peikia šiuolaikinę architektūrą. „Pienocentras“ atrodė kaip nepadoriai per didelis projektas. Vis dėlto modernizmo architektūra yra demokratiška, todėl ji aktuali ir šiandien. Kaip ir bet kuris menas, architektūra turi madas. Tik periodų mažiau, nes tai daryti labai brangu ir ilgai trunka.“

D. Šarakauskas: „Jei nori ugdyti meilę miestui, turi maitinti. Tai naujos stotelės, dviračiai, takai, dar kokia iniciatyva. Negali tuo pačiu vilioti amžinai. Negi po dešimtmečio vis dar kalbėsime apie tarpukarį? Tiesa, kol neturime tikros miestietiškos bendruomenės, kas nors turi užduoti tam toną. Reikia režisieriaus.“

arch-4

Ar galima prognozuoti, kas architektūroje, urbanistikoje bus madinga po 30 metų?

R. Barisaitė: „Teko matyti tarpukariu pieštą ateities Laisvės alėjos vizualizaciją – visiška Čikaga! Dėl to man ir žavus tas periodas, kad žmonės turėjo vizijų – netgi labai rimtų.“

G. Balčytis: „Taip, pavyzdžiui, nebuvo galima statyti per žemų ir nemūrinių namų – buvo planuojamas tikras miestas. O dabar kažkodėl stengiamės neišsišokti.“

D. Šarakauskas: „Labai svarbi bendra miesto atmintis. Kai gatvės, namai, langai pasakoja intymias nerašytas istorijas, kurių nežino turistai. O tai įgyjama – Kaunui ir vėl tik 26-eri metai, dar turime šiek tiek laiko.“

M. Butvila: „Kas bus po 30-ies metų, miestiečiai gali atsakyti pasižiūrėję į save. Patys dedamės kokius norime langus, stikliname balkonus – jaučiamės kiekvienas sau šeimininkas. Akvaizdu, kad bendruomenės nėra. O miestas – vis dėlto taisyklių rinkinys. Nepatogumas, kaip sakė Dalius.“

D. Šarakauskas: „Tiesa, demokratija šiuo atveju pervertinama. Jei nori gyventi pagal asmeninę viziją ir aplinkiniai tau trukdo, visada gali važiuoti į užmiestį. Kitų šalių praktika sako, kad, pavyzdžiui, jei nori įsistiklinti balkoną, turi parduoti butą ir įsigyti kitą – su įstiklintu balkonu.“

Architektus kalbino Kęstutis ir Kotryna Lingiai
Artūro Bulotos nuotr.
Interviu publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2016 m. spalio nr.

Kauno architektūros festivaliskafe2016.lt

Vaida Venckutė apie „Kylantį Kauną“: „Prasminga kurti ateičiai“
Gegužę projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė2022“ kartu su VDU verslo praktikų centru sėkmingai išleido pirmosios praktinės moksleivių ugdymo...
Trylikametis kaunietis Martinas: „Užaugęs noriu būti rokeriu“
Kiekvienas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ numeris pilnas daug pasiekusių ir siekiančių suaugusių žmonių istorijų. Gali būti, kad dalis tų žmonių...
Projekto „(ne) LAISVAS menas“ vadovė: „Jeigu menas bent kiek padės sumažinti socialinę atskirtį – būsime pasiekę savo tikslus“
Vaikystė, bėganti pataisos namuose, yra kiek kitokia. Vis dėlto vien dėl uždarų durų noras žaisti, kurti, būti nevaržomam niekur...
FK „Stumbras“ treneris Mariano Barreto. Stadione ir… Sobore
Futbolo klubas „Stumbras“ yra tarptautiškiausia ir jauniausia šalies ekipa. Dviejose 2013-aisiais įkurto, 2015-aisiais investuotojų iš užsienio nupirkto klubo komandose...
Vaida Venckutė apie „Kylantį Kauną“: „Prasminga kurti ateičiai“
Gegužę projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė2022“ kartu su VDU verslo praktikų centru sėkmingai išleido pirmosios praktinės moksleivių ugdymo...
Trylikametis kaunietis Martinas: „Užaugęs noriu būti rokeriu“
Kiekvienas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ numeris pilnas daug pasiekusių ir siekiančių suaugusių žmonių istorijų. Gali būti, kad dalis tų žmonių...
Projekto „(ne) LAISVAS menas“ vadovė: „Jeigu menas bent kiek padės sumažinti socialinę atskirtį – būsime pasiekę savo tikslus“
Vaikystė, bėganti pataisos namuose, yra kiek kitokia. Vis dėlto vien dėl uždarų durų noras žaisti, kurti, būti nevaržomam niekur...
FK „Stumbras“ treneris Mariano Barreto. Stadione ir… Sobore
Futbolo klubas „Stumbras“ yra tarptautiškiausia ir jauniausia šalies ekipa. Dviejose 2013-aisiais įkurto, 2015-aisiais investuotojų iš užsienio nupirkto klubo komandose...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.