Karolio Kaupinio Dausuva

Rimo Tumino pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę režisuotą spektaklį „Madagaskaras“ per kiek daugiau nei dešimtmetį pamatė bent 50 tūkstančių žiūrovų. Nieko keisto, kad kolektyvinėje mūsų sąmonėje rašytojo fantazija tapo gyva legenda. Turbūt taip pat, kaip daugelis mūsų, pažintį su geografijos mokslo Lietuvoje pradininku (tai tik viena iš daugybės eilučių jo biografijoje) Kaziu Pakštu pradėjo ir žurnalistas Karolis Kaupinis.

Dviejų trumpametražių filmų autorius šiandien pluša rašydamas scenarijų naujam filmui, kurio pavadinimas – tiesa, gal ir negalutinis – yra „Corcovado Borealis“. Pagrindinis filmo personažas – ne K. Pakštas, atsarginės Lietuvos, arba Dausuvos, architektas, bet daugialypės jo asmenybės įkvėptas personažas. Planuojama, kad filmas pasirodys 2019-aisiais, o filmuoti kūrėjas labiausiai norėtų Kaune – mieste, kuriame daug metų praleido K. Pakštas.

Beje, Korkovadas (port. Corcovado) – tai kalnas Rio de Žaneire, ant kurio stovi Kristaus statula. „Borealis“ pavadinime simbolizuoja Šiaurės pašvaistę, kuri nyksta bandant priartėti. Perskaičius interviu, šie dėmenys tikrai taps vieniu.

Karoli, ar pavadintum K. Pakštą, siekusį surasti naują žemę lietuviams, utopistu? Ar jo vizija išties galėjo būti išpildyta?

Visų lietuvių iškeldinimas į ramesnę vietą, man regis, buvo Vinco Pietario idėja XIX amžiaus pabaigoje. K. Pakštas buvo geopolitikas ir į problemas, kurių Lietuva turėjo tarpukariu, žiūrėjo labai konkrečiai ir ieškojo joms konkrečių sprendimų. Atsarginė Lietuva nėra utopija. Tai kolonija, kokias tuo metu turėjo daugelis Vakarų Europos šalių, tačiau kolonija ne resursams melžti, o emigruojantiesiems sutelkti į vieną vietą ir taip išsaugoti tapatybę.

Jis vienas pirmųjų emigraciją įvardijo kaip veiksnį, kurį reikia reguliuoti, tiesa?

Dėl pirmumo nežinau. Bet Pakštas suprato, kad didžioji dauguma lietuvių tuo metu gyveno provincijoje, kur populiacija greitai augo, o miestai buvo menkai industrializuoti, tad negalėjo pasiūlyti daug darbo galimybių. Todėl žmonės traukė ten, kur galėjo pritaikyti savo žemdirbio įgūdžius, pavyzdžiui, į Lotynų Amerikos plantacijas. Pakštas matė, kad, lietuviams išvykstant chaotiškai, tauta išsibarsto ir nyksta. Todėl mąstė apie mažos valstybės – ne imperinę – koloniją, kurią reikėtų kurti nepažeidžiant niekieno interesų. Susirasti plotelį, išsiųsti ten elitą, kuris koloniją administruotų, sukurtų institucijas, kultūros bei švietimo įstaigas ir sudarytų galimybes atvykstantiems kolonistams užsiimti tuo, ką geriausiai moka Lietuvoje, – tikėtina, žemdirbyste. Tačiau prieš Antrąjį pasaulinį atsarginės Lietuvos reikšmė jo mintyse pasikeitė: vietoj valstybės plėtros ji tapo valstybės gelbėjimo galimybe.

aplinkafrika

Iliustracija iš K. Pakšto knygos „Aplink Afriką“

Kokius kraštus K. Pakštas svarstė?

Pakštas itin daug keliavo – po Šiaurės, Pietų Ameriką, Vakarų Sovietų Sąjungą, aplink Afriką, Vakarų Europą. Beveik visur, kur lankydavosi, atlikdavo lyginamąją analizę iš savo, kaip geografo, gamtininko, geopolitiko, pozicijų. Tad galima sakyti, kad galimybės atsarginei Lietuvai jis ieškojo visur ir nuolatos. Tačiau gyvenimo pabaigoje buvo nusprendęs, kad idealiausia būtų sala, toliau nuo didelių valstybių, kurių civilizacijos galią mãžai tautai sunku atlaikyti. Kadangi pats tada jau gyveno Jungtinėse Valstijose ir manė, kad daug lengviau kolonizuotis būtų pasitelkus Amerikos lietuvių diasporos pajėgumą, 1958 m. surengė ekspediciją į Britų Hondūrą, kuris priklausė Britanijos imperijai, o britus jis laikė mãžai kultūrai palankesne, didesnių kultūrinių teisių suteikiančia imperija nei, tarkim, prancūzai.

Tarpukariu geopolitikas buvo iškėlęs ir iš kantonų sudarytos Lietuvos idėją. Ar tuo metu Vilniaus susigrąžinimas neskambėjo kaip utopija?

Idėjos keitėsi pagal geopolitines sąlygas. Kantonų idėja kilo K. Pakštui pasimokius Šveicarijoje – jis svarstė, kaip išlaikyti kartu valstybę, kurioje gyvena lietuviai, žydai, lenkai, vokiečiai… Ieškojo to, dėl ko galima visiems kartu susitarti. Jis buvo už kultūrinę autonomiją, kad visi galėtų gyventi plėtodami savo kultūrą, bet kartu politiškai būti lojalūs Lietuvos valstybei. Atsarginės Lietuvos atveju jis norėjo tokios pat kultūrinės autonomijos tų valstybių, kurių valdomose teritorijose svarstė kurti koloniją.

Kaip nenuleisti rankų gyvenant svetur ir vis mąstant apie valstybę, kurios žemėlapiuose nėra?

Tai man ir yra įdomiausias klausimas, dėl kurio ryžtuosi filmui. Tiesa, jo veiksmas vyksta dar prieš prarandant Lietuvos valstybę.

Tačiau esminė tikrojo Pakšto, kaip ir mano filmo veikėjo, problema yra Kasandros problema: jie prognozuoja ir perspėja teisingai, tačiau jais niekas netiki, o jei ir tiki, nenori imtis jokių veiksmų, kurių neatidėliotinu būtinumu nuolatos tikino K. Pakštas. Čia jo, kaip idealisto, ne utopisto, tragedija. Jo siūlytos priemonės ir sprendimai nebuvo neįgyvendinami, tačiau per staigūs ir per daug radikalūs pasyviai visuomenei ir ypač politinei klasei be fantazijos ir pakštiško idealizmo.

Nuo bejėgiškumo jausmo K. Pakštas gelbėjosi bendraminčių aplinkoje, kurios nariai vienas kitą palaikė. Jis buvo ateitininkas, net jų ilgametis vadovas, kas savaitę rinkdavosi analizuoti Lietuvos problemų su bendraminčiais, ir manau, kad tas artumas leido išsaugoti tikėjimą. Tačiau kita priežastis buvo ir didžiulis tikėjimas valstybės idėja ir jos progresu apskritai. Tikėjimas, kad Lietuvos valstybė yra neginčytinas gėris savaime, net jei tuometis Smetonos aparatas tuos idealistus cenzūravo, nuolat pašiepė ir persekiojo.

Kaip tau kilo mintis sukurti filmą? Tiksliau, kodėl filmą?

Kinas – man įdomi forma, ji jungia literatūrą, fotografiją, psichologiją – itin daug sričių, man jos visos įdomios. Šia prasme esu šiek tiek panašus į K. Pakštą – jis griebdavosi visko, tiesa, ne viską baigdavo, kaip tikras vizionierius. „Corcovado Borealis“ nebus istorinis filmas. Tai bus filmas, įkvėptas istorijos, ryškių to meto visuomenės personažų.

M. Ivaškevičiaus kūrinys mane žavi tuo, kad įsiliejo į žmonių sąmonę taip smarkiai, kad dramaturgo fantazija tapo svarbesnė nei tikroji istorija. Kai kurie žmonės po „Madagaskaro“ pasirodymo kaltino spektaklį ciniškai šaipantis iš tarpukario visuomenės idealizmo. Bet man atrodo, kad ilgalaikis spektaklio rezultatas svarbesnis – lietuvių sąmonėje lieka mitas, išlaisvinantis fantaziją ir leidžiantis kurti vizijas apie savo valstybes. To labai trūksta šiandienos politikoje. Visi kalba tik apie tai, kad geriau bus, jei bus daugiau pinigų. Bet ekonominė gerovė nesukuria bendrumo tarp mūsų.

Karolis Kaupinis

„Corcovado Borealis“ bandymai Andrzejaus Wajdos mokykloje. Lukasz Grudysz nuotr.

Filme „Corcovado Borealis“ K. Pakšto nebus, kuriu jo įkvėptą personažą kitu vardu, jau turiu atsirinkęs aktorių – taip scenarijų rašyti lengviau. Vasarą Lenkijoje, Andrzejaus Wajdos mokykloje, jau filmavome bandomąsias scenas.

Kaip kuri tą idealisto personažą?

Daugelis žmonių yra prieštaringi: viena sako, kita daro, vienas nuostatas deklaruoja, kitomis vadovaujasi kasdienybėje. Draminiame kūrinyje tai itin svarbu – kad veikėjas atskleistų žmogų, per kurį atpažintume savo prieštaringumą, suprastume, koks jo konfliktas, suprastume jo motyvaciją, truputį teisintume, truputį smerktume.

Kartu ieškau didžiausių konfliktų tarp tuomečio idealisto intelektualo ir visuomenės. Ieškau analogijų tarp tarpukario ir dabartinės Lietuvos. Bandau kuo geriau suprasti, kiek panaši to meto kasdienybė į dabartinę ir kas būdinga tik tarpukario Lietuvai.

Esu atradęs laiką tarpukario Lietuvoje, 1937 m. pabaigą – 1938 m. pradžią, kuris man atrodo panašus į dabartį. Regis, kad aplinkui viskas vis neramiau, bet čia ramu, daugelis turi blogą nuojautą, bet bando ją užgniaužti. Čia ateina mano veikėjas ir kalba tai, ką visi žino, bet nenori girdėti, nes nutuokia, kad jis teisus. Tad paradoksas toks: jei juo patikėtų, būtų visiems geriau, bet žmonės linkę gyventi saviapgavystėje ir šiandien, nors paklausti apie istoriją gali atskirti, kaip derėjo, o kaip nederėjo elgtis.

„Corcovado Borealis“ bandymai Andrzejaus Wajdos mokykloje. Lukasz Grudysz nuotr.

„Corcovado Borealis“ bandymai Andrzejaus Wajdos mokykloje. Lukasz Grudysz nuotr.

Matyt, dabar visuomenė į tokią asmenybę irgi nežiūrėtų labai palankiai.

Turbūt. Bet aš filme nenoriu ciniško požiūrio į idealizmą. Lietuvoje to matau per daug – negatyvios reakcijos į iniciatyvius žmones, kurie dirba užuot skundęsi, kurie aukoja savo laisvas valandas, kai niekas to neprašo. Iš dalies todėl man norisi sukurti ne herojų, bet stiprų veikėją, kurio pagrindinis klausimas yra tai, kaip atsitiesti, kai vėl ir vėl gauni per snapą. Net tada, kai aplinkybės įrodo, kad tu iš tiesų klydai, o kritikai buvo teisūs.

Tau, kaip kino kūrėjui, tenka dirbti ir daug vadybinio darbo, rašyti paraiškas, patekti į programas, gauti finansavimą… Ar tai nestabdo kūrybiškumo? Netampame projektų menininkais?

Galbūt tais atvejais, kai žmogus neturi kitos veiklos ir yra tik menininkas, tuomet, tiesa, periodiškai „reikia“ ką nors sukurti. Bet man kinas nėra forma, kurią reikia nuolatos kuo nors užpildyti. Pirmiausia ateina turinys, o kinas tiesiog yra įdomiausia priemonė jam pasakoti, panagrinėti problemai, fenomenui, tendencijai, kurią matau pasikartojančią per ilgą laiką. O tai, kad yra valstybinio finansavimo galimybių, šiuo atveju tik padeda. Pavyzdys: JAV, kur nėra valstybinio finansavimo kinui, pinigus rinkčiau itin sunkiai, nes mainais turėčiau žadėti pelno. Rusijoje man smarkiai nurodinėtų, koks turi būti valstybės finansuojamas kinas. Lietuviška sistema – kažkur per vidurį.

Tautvydo Stuko nuotr.

Tautvydo Stuko nuotr.

Ar reikia šiandien plano atsarginei Lietuvai, o gal tiesiog Lietuvai po 30-ies metų? Kas jį turėtų parašyti?

Atsarginė Lietuva K. Pakštui nebuvo tikrosios Lietuvos pakaitalas, tik papildinys. Valstybės gyvybingumo ir išlikimo esmė jam buvo „vertikalinė“ plėtra – savęs, kaip žmogaus ir savo politinei tautai įsipareigojusio piliečio, nuolatinis tobulinimas. Tad šiandien, kai išgyvename nusivylimą aukštąja politika iš principo, visada būtina užduoti klausimą sau: „Ką aš darau, kad ji būtų kitokia?“

Prieš šimtą metų Lietuvą žmonės sukūrė būtent taip – savo jėgomis, savo laiko sąskaita, iš savų pinigų, be jokių valstybinių finansavimų. Bet tam, kad ir šiandien turėtume motyvacijos taip elgtis, būtina, kad kas nors vis įžiebtų tą fantaziją, kaip galėtų būti. Jei aplink save nematome tokių mokytojų, reikia ieškoti toliau – erdvėje, ar giliau – laike. Bet manau, kad Lietuvoje tokių žmonių pakankamai yra ir dabar, tiesiog dažniausiai jie gana kuklūs.

Pašnekovą kalbino Kotryna ir Kęstutis Lingiai
Interviu publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2016 m. spalio nr.

 

Mėnesio tema. Izoliaciją ardantis Kamerinis
Šiemet sukanka 40 metų nuo tada, kai Kauno miesto kameriniame teatre, 1976-aisiais užgimusiame kaip Stanislovo Rubinovo Jaunimo muzikinė studija,...
Laida „Stop juosta“ stabdo akimirkas
Paklaustos, kokias tris Kauno vietas rekomenduotų svečiams, TV kanalo „LRT Kultūra“ laidos „Stop juosta“ kūrėjos Jurgė Pridotkaitė ir Svetlana...
Pažaislis. Turistas vienuolyne
Pažaislio vienuolynas, vienas gražiausių brandžiojo baroko pavyzdžių Šiaurės Rytų Europoje, jau daugiau nei 350 metų dalyvauja Kauno istorijoje. Nuo...
Aviaturistai, arba giedras dangus virš Aleksoto
Ieva ruošiasi ketvirtam kursui Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur studijuoja daug jėgų ir laiko reikalaujančią specialybę – atlikimo...
Mėnesio tema. Izoliaciją ardantis Kamerinis
Šiemet sukanka 40 metų nuo tada, kai Kauno miesto kameriniame teatre, 1976-aisiais užgimusiame kaip Stanislovo Rubinovo Jaunimo muzikinė studija,...
Laida „Stop juosta“ stabdo akimirkas
Paklaustos, kokias tris Kauno vietas rekomenduotų svečiams, TV kanalo „LRT Kultūra“ laidos „Stop juosta“ kūrėjos Jurgė Pridotkaitė ir Svetlana...
Pažaislis. Turistas vienuolyne
Pažaislio vienuolynas, vienas gražiausių brandžiojo baroko pavyzdžių Šiaurės Rytų Europoje, jau daugiau nei 350 metų dalyvauja Kauno istorijoje. Nuo...
Aviaturistai, arba giedras dangus virš Aleksoto
Ieva ruošiasi ketvirtam kursui Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur studijuoja daug jėgų ir laiko reikalaujančią specialybę – atlikimo...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.