Naujokas turguje – Maisto teatras

Režisierė Saulė Norkutė – vilnietė. Jos vaikystės turgus – Kalvarijų. Labiausiai menininkei tuomet įsiminė asmeninės erdvės nebuvimas, tiksliau, nuolatinis jos badymas alkūnėmis. Iki šio pavasario artimesnio santykio su turgumi, taip pat – su Kaunu, neturėjusi kūrėja su debiutuojančio Maisto teatro komanda pristatys spektaklį Žaliakalnio turgaus teatro festivalyje. Nėra ko slėpti – būtent apie šį spektaklį išgirdus mums kilo mintis turgui dedikuoti visą rugsėjo numerį. Daugiau apie besipinančius teatro, bendruomenės ir turgaus procesus pasakoja pati Saulė.

Ar iki Maisto teatro tave atvedė patirtis tradiciniame teatre?

Prahoje studijavau kiną, Londone – performanso menus. Dar esu studijavusi teatrologiją, tiek ir turiu bendra su tradiciniu teatru.
Mane visuomet domino teatro tarp žmonių principas, tiesioginio kontakto galimybė. Vesdamas žmogų per istoriją iškart supranti, priima jis ją ar ne. Taip pat labai vertinu galimybę dirbti su komanda, kurti kartu. Tai nėra tik mano vizijos įgyvendinimas.

Spektakliai turguje iš esmės nėra naujiena – Žaliakalnio turgaus teatro festivalio pristatyme minimi prieš 80 metų čia pat vykę vaidinimai. Kaip turgų suvaldys Maisto teatras, kokias jo erdves užimsite, tiksliau, pasiskolinsite?

Kaip mums pasakojo Žaliakalnio poetas ir rašytojas Edmundas Janušaitis, turgus – tai ne tik teritorija už vartų. Turgus prasideda dar prieš turgų – čia renkasi frontininkai – ir baigiasi už jo. Todėl mūsų spektaklyje svarbus yra pasivaikščiojimo elementas. Eisime ne tik per turgų, bet ir per istoriją, brolio ir sesers gyvenimo etapą, jų santykius. Dirbame kartu su Kauno kolegijos Viešojo maitinimo katedros studentais, jie padeda formuoti spektaklio meniu.

Šeima čia taip pat nėra atsitiktinis dėmuo. Turgaus santykiai – šeiminiai, žmonės vieni kitus gerai pažįsta, mezga pačius įvairiausius ryšius. Tiesą čia atrasti sunku, ji – susitarimo dalykas. Daug pridėtinės vertės matau istorijose, kurias kiekvienas pateikia taip, kaip nori ar sugeba.

Ar maistas – pasikartojanti tema tavo projektuose?

Jis – mane dominanti tema. Per maistą galima daug pasakyti – apie tradicijas, ritualus. Įstrigo Friedricho Perlso knygoje apie alkio instinktą išsakytos mintys, kad per alkį galima nusakyti visą mūsų egzistenciją.

Istorijas apie Žaliakalnį ir jo turgų kvietėte pasakoti ir viešai. Ar daug laiškų sulaukėte?

Daugiau surinkome su žaliakalniečiais vaikščiodami po turgų – prie bendrakeleivių paieškos labai prisidėjo Žaliakalnio „Aušros“ bendruomenės pirmininkė Regina Markevičienė. Susipažinome su labai daug įvairaus amžiaus, įvairios patirties žmonių, visi dalijosi savąja turgaus vizija, kalbėjo apie tai, ką jiems reiškia ši vieta ir kaip ji priklauso nuo mūsų visų. Ar 2060-aisiais turgus nebus tiesiog prekybos centras po atviru dangumi? Ką galime dėl to padaryti? Kai kuriuos pašnekovus įtraukėme ir į spektaklio procesą, jie pasirodys kartu su profesionaliais aktoriais.

Portretai_kultura_20160825_0091

Atsargesni bendruomenės nariai gali ir sunerimti dėl to, kad kažkas kėsinasi į uždarą jų erdvę, laiko juos dekoracijomis. Konfliktinių situacijų kol kas nekilo?

Gyventojų dekoracijomis nelaikome – žmogiškoji linija mūsų projekte ypač svarbi. Nors, aišku, gynybinės reakcijos sulaukėme, juk turguje visi kovoja dėl išlikimo. Vieni patirtimi dalijosi draugiškiau, kiti visai atsisakė bendrauti. Buvo ir pradurtų padangų – tiesiog per ilgai mūsų automobilis stovėjo prie vartų. Bet apskritai priešpriešos nejaučiame, matyt, dėl to, kad visiems iškart sakome, ką ir kodėl darome.

Kaip manai, kodėl kai kurias bendruomenes išjudinti, priversti veikti pavyksta tik „įsibrovus“? Kodėl tai daro menininkai iš šalies? Žinoma, ne visada – čia verta paminėti ir aktyviai pastaruoju metu besireiškiančius Šančių bei Šilainių gyventojus.

Manau, daugelyje bendruomenių iniciatyvų netrūksta – Žaliakalnyje taip pat. Tiesiog ne visi reklamuojasi, ne visiems to netgi reikia, jei veikla pritraukia pageidaujamą skaičių žmonių. Kam tuomet skelbti apie juos viešai? Kitiems gal pritrūksta žinių, kaip tai daryti.

Iš šalies ateinantis menininkas tampa savotišku mediatoriumi. Jis tai, kas vyksta bendruomenėje, pristato subjektyviai, bet savo dėmesiu įrodo, kad tie procesai įdomūs ir aktualūs.

Esu dirbusi viename Danijos miestelyje prie jūros. Spetaklį ten pritaikėme daugeliui vidaus ir lauko erdvių, bendruomenė buvo labai patenkinta ir dėkojo už tai, kad kiti pamatė, kad jų aplinka – įdomi ir reikšminga.

Svarbu etika. Atėję į turgų iškart tai supratome, bet kartu priminėme sau, kad klaidų neišvengsime, – galime nesuprasti, neįžiūrėti, nesuvaldyti situacijos. Bet visa tai suvokti – jau pradžia.

Ar šis Maisto teatro spektaklis – vienkartinis, „galiojantis“ tik Žaliakalnio turguje? O gal jau turite vizijų kituose miestuose, kitose bendruomenėse?

Reikėtų apsilankyti kituose turguose ir atidžiau juos patyrinėti – mes kuriame konkrečiai vietai. Su pakeitimais, be abejo, idėja galėtų funkcionuoti ir kitur. Nors turgus visuomet unikalus, yra ir bendrų aspektų, kylančių klausimų.

Norėčiau, kad šis projektas išliktų. Kol kas tai – eksperimentas, tik premjeros dieną pamatysime, ar suveiks formatas.

Atsakant į paskutinę klausimo dalį – taip, mane vis labiau domina darbas su bendruomenėmis, nors kol kas pačiai sunku įvardyti, koks tai procesas. Manau, kiekvienas menininkas yra šiek tiek vojeristas. Galimybė patekti į uždarą erdvę ir kurti joje tikrai masina. Patrauklus ir dalijimosi aspektas: kai žmogus tau neprivalo duoti, bet duoda.

Screen Shot 2016-09-07 at 12.19.01

Site-specific, arba įvietintų, projektų įvairiose meno srityse daugėja. Ar tai vyksta dėl to, kad nepakanka tradicinių vietų, ar jos paprasčiausiai pabodo kūrėjams, atlikėjams ir lankytojams?

Sakyčiau, tai tiesiog kita kryptis, nei geresnė, nei blogesnė. Akivaizdu, kad visiems vis labiau reikia dialogo. Forma juk nėra pati svarbiausia. Svarbu, ko ta forma sieki ir ką bandai ja pasakyti.

Žaliakalnio turgaus teatro festivalis vyks rugsėjo 10-ąją, šeštadienį. Rytinėje jo programoje pasirodys šokio teatro „Aura“ šokėjai, Prancūzijos trupė „El Nucleo“, Knygos teatras, Mimų teatras, Kauno valstybinis lėlių teatras ir Nacionalinis Kauno dramos teatras. Vakare, įsispraudusi tarp dviejų Maisto teatro pasirodymų, – šokio ir cirko spektaklio „Kalbėk man turguje“ premjera.

Pašnekovę kalbino Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys
Donato Stankevičiaus nuotr.
Tekstas publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2016 m. rugsėjo nr.

Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“
1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos...
Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman
Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“
1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos...
Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman
Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.