Kaunas pilnas kurortų. Pažintis su Aukštąja Panemune tarpukariu

Raudonojo Kryžiaus draugijos tuberkuliozės sanatorija. Kazimiero Dudėno nuotr., Kauno miesto muziejaus archyvas.

„Mūsų laikais proto darbininkai be nuolatinio didesnio periodinio atilsio nebegali apsieit. Kasdieninis proto darbas iščiulpia protines ir fizines jėgas. Dėl to vasarojimo ir atilsio reikalas yra būtinas, kad mūsų jėgos būtų išlaikytos kūrybiniam darbui reikalingoje lygsvaroje. Pilna vasarojimo ir atilsio prasmė tegali būti atsiekta tik tada, kai: 1. rekreacija vyks mūsų laikams tinkamose aplinkybėse, 2. bus pasirinktos individualybę atitinkančios poilsio vietos, 3. bus parodyta rekreacijai reikalinga bendroji valia.“ („Lietuvos aidas“, 1933)

Poilsis, laisvalaikis ir pramogos nuo seno tapo svarbiais Europos urbanistinės kultūros elementais. Gamtos ir miesto sandūros vietos pasižymi ypatingu komfortu. Todėl nenuostabu, kad miesto parkai ar juo labiau paplūdimiai tampa geidžiama miesto įvaizdžio dalimi. Ne išimtis ir Kaunas. Užtenka paminėti visai neseniai leidinyje pristatytą krantinės atgaivinimo bendruomenės „TẽKA“ iniciatyvą. Įdomu, kad šios vietos atsiduria ne tik urbanistinio aktyvizmo, bet ir istorikų dėmesio centre. Antai šiais metais liepos 1–2 dienomis Sorbonoje vyks konferencija Creation, development and perspectives of a (re)newed quest: Tourism, Leisure, Heritage. Ar turime ką prisiminti Kaune?

Nėra abejonės. Atidžiau pažvelgus į bemaž šimtmečio senumo archyvus, spaudą, nuotraukas, galima teigti, kad modernios laisvalaikio erdvės Lietuvoje turi gilias tradicijas. Vienas seniausių dokumentų, susijusių su miestais-kurortais, yra 1932 metais priimtas Lietuvos kurortų įstatymas. Kaip teigiama dokumente, „kurortais laikomos vietos, kurios turi gydomųjų purvų ir tinkamų patalpų ir įrengimų ligoniams gydyti arba yra patogios pailsėti ir sveikatai pataisyti“. Nors šis įstatymas visų pirma sietinas su tikraisiais Lietuvos kurortais – Palanga ir Birštonu, nustebsime, kad panemunė̃s arealas Kaune ir kelios miesto apskričiai priklausiusios teritorijos taip pat turėjo kurortinį statusą.

Jau XX amžiaus antrojo dešimtmečio pabaigoje aplink sostinę pradėjo formuotis didžiausia Lietuvoje sveikatingumo židinių koncentracija. Šį rekreacinį tinklą sudarė Kulautuva, Kačerginė, Lampėdžiai ir didžiausia – Aukštosios Panemunės (toliau – A. Panemunės, – red. past.) gyvenvietė. Tikėtina, kad tai lėmė bendrieji, miesto savivaldos generuojami „švaros politikos“ veiksniai ir poilsio bei higienos kultūros – kaip būtinos sąlygos formuojant modernią, vakarietišką gyvenseną – užsienio pavyzdžiai (kaip antai, Anglijos). 1919 metais Lietuvos siaurųjų geležinkelių valdyba aprūpino kelis Kauno rajonus siaurojo kelio traukinėliais, tarp jų ir A. Panemunę (su Jono Basanavičiaus šilu prie Vičiūnų kaimo), nuo 1923 metų tapusią miesto dalimi. Pagerinus susisiekimą (1929 m. nutiesus tiltą per Nemuną), A. Panemunė XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje pamažu virto populiariausia sostinės gyventojų atokvėpio oaze. Kaip rašyta 1923 metų spaudoje:

„Tai yra iš visų apylinkių gražiausia, sveikiausia ir gegužinėms patogiausia vieta, (…) ypač mums šančiškiams malonu, išsinėrusiems iš pat vidurio dulkių pragaro.“

A. Panemunės pirmasis pliažas ir valgykla. Kazimiero Dudėno nuotr., Kauno miesto muziejaus archyvas

A. Panemunės pirmasis pliažas ir valgykla. Kazimiero Dudėno nuotr., Kauno miesto muziejaus archyvas

Jau 1930 metais šioje vietovėje (šiek tiek atokiau, J. Basanavičiaus parko pakraštyje) įsteigta pirmoji tuberkuliozės sanatorija, žydų vaikų vasaros kolonija, dr. Jurgio Venckūno mineralinių vonių gydykla, numatyta statyti daugiau vasarnamių, veikė laikinasis kino teatras, pliažai ir bufetas, buvo organizuojamos pramogos. Viešajame diskurse A. Panemunė tapo vienu iš svarbiausių „Kauno kurortų“ skyrių. Įdomu tai, kad net ir pačiame mieste buvo įrengtas ne vienas pliažas, populiariausias iš jų 1931 metais buvo Karmelitų, o mažiausiai lankomas – Eigulių.

XX amžiaus trečiojo dešimtmečio antroje pusėje ir ketvirtojo dešimtmečio pradžioje A. Panemunės vietovė buvo skirta šiek tiek aukštesnės nei viduriniosios klasės kauniečių smagiam savaitgaliniam poilsiui praleisti. Atokesnėse jos pušyno teritorijose pradėtos plėtoti sveikatingumo infrastruktūros tikslas buvo tenkinti rimčiau sergančių Kauno gyventojų gydymo reikmes.

Kurorto įvaizdis gerokai sustiprėjo XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. A. Panemunė tapo labai populiaria vieta tarp kauniečių trumpesnėms ir ilgesnėms išvykoms sezono metu. Šį faktą patvirtina ir tuo metu „Lietuvos aide“ pasirodžiusi žinutė:

Anksčiau ši vieta buvo tik vasarvietė, poilsio ar šventadienio šeimyninėms gegužinėms rengti vieta. Bet vyriausybei Panemunę priskyrus prie kurortų ir paskyrus jos tvarkytoją – direktorių, per trumpą laiką Panemunė pakeitė savo veidą.

Planinga kurorto teritorijos plėtra prasidėjo, kai A. Panemunei su šilu (dar 1928 m. pavadintu dr. Jono Basanavičiaus parku) 1933 metais oficialiai suteiktas kurorto statusas ir po metų nustatytos rinkliavos sąlygos. 1934 metais patvirtintas senosios kurorto teritorijos ir gatvių sutvarkymo projektas (arch. Stasys Kudokas), sklypais išdalytas kvartalas tarp Birutės, Vaidilos, Pušų gatvių ir kelio į Vičiūnus; teritorija į šiaurę nuo Vaidilos gatvės perduota Miškų departamentui. Pietinėje A. Panemunės dalyje ypač suintensyvėjo rekreacinių pastatų (daugiausia vilų ir vasarnamių) ir laisvalaikio infrastruktūros statybos. Pastatyta prieplauka su jachtų klubu, Basanavičiaus šile įsteigtas zoologijos sodas, vaikų aikštelės. 1934 metais spaudoje pasirodė žinutė, jog „prie pliažo jau pradedamos statyti patalpos kavinei-restoranui, rengiamos kabinos besimaudančiųjų rūbams“. Po metų prie Gegučių alėjos J. Basanavičiaus parke pagal S. Kudoko projektą A. Panemunėje iškilo ir vienas svarbiausių kurorto pastatų – medinis vieno aukšto kurhauzas. Jo statybai išleista daugiau kaip 52 000 litų.

Kurhauzas A. Panemunėje. Kazimiero Dudėno nuotr., Kauno miesto muziejaus archyvas.

Kurhauzas A. Panemunėje. Kazimiero Dudėno nuotr., Kauno miesto muziejaus archyvas.

Žiemomis pastatas eksploatuotas kaip lokalinė sporto bazė, pirmiausiai skirta slidininkams. Jame buvo įrengta vadinamoji vasaros (šokių) salė, prie jos – keturi šildomi kambariai, bufetas ir erdvi daugiau kaip dviejų šimtų kvadratinių metrų ploto veranda. Iš išlikusios ikonografinės medžiagos ir kurhauzo fasado brėžinių galima pastebėti gan kuklų kurortinės architektūros pavyzdį. Dvigubo tūrio pastato erdvės buvo itin šviesios, apjuostos aukštomis ir žemomis langų (dalintų į stačiakampius segmentus) galerijomis, harmoningai sintezuojančiomis su kitais pastato elementais ir kuriančiomis lengvumui paklūstantį ritmą. Puošniausias kurhauzo elementas – vadinamojo „tautinio stiliaus“ sandrikas virš dvejų didžiųjų durų, vedančių iš vasarnamio į medine tvorele aptvertą terasą.

Be naujų pastatų statybų, XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pirmoje pusėje taip pat buvo gerinamas susisiekimas su kurortu, atliekami gatvių tvarkymo ir apšvietimo įrengimo darbai. „Lietuvos aide“ buvo rašoma, jog „šiuo metu ypatingai rūpinamasi šios puikios vasarvietės ir sveikatyklos tvarkymu. Jau yra pradėta nemažai triūso, bet augantis laikinosios sostinės tempas reikalauja vis tolimesnio sveikatyklos tobulinimo“.

Iki 1935-ųjų didžioji dalis A. Panemunės sklypų buvo apstatyti, o jų nuosavybės teisės daugiausia priklausė turtingesniems sostinės gyventojams ir Lietuvos karininkams. Beje, kurorto populiarumą iliustruoja ir faktas, jog 1939 metais, lyginant su 1932-aisiais, sklypo kainos A. Panemunėje buvo išaugusios net keturis šimtus procentų.

Taigi, per šiek tiek mažiau nei dešimtmetį A. Panemunė iš smulkaus priemiesčio virto šurmulingu rekreaciniu sostinės rajonu, masiškai traukiančiu kauniečius ne tik pasilinksminti restoranuose, atgauti jėgas mineralinėse voniose ir J. Basanavičiaus parke, bet ir „perkelti“ savo buitį (neretai visam sezonui) atokiau nuo didmiesčio triukšmo ir dulkių. Ne veltui jau 1933 metais spaudoje buvo rašoma:

Ąžuolynas su Mickevičiaus slėnim, lyg ir pradėjo išeiti iš mados. Grynesnio oro ieškantieji, ramybės mėgėjai pradėjo spiestis į vasarvietės vardą gavusią Panemunę. Jau pernai ten gryno oro kad ir apsčiai buvo, bet sausesnėse šilo vietose ramybę rasti buvo sunku. Vasarotojų neokupuotas vietas savaitgaliais popiečiais nuguldavo atvykėlių iš miestų ir priemiesčių būriai, tad gražaus Panemunės miško sausesnės ir tinkamesnės poilsiui vietos buvo panašios daugiau į liaudies pramogų sodą, kur linksma ir triukšminga, savotiškai gražu ir smagu.

Nors kurortas vėlyvuoju tarpukariu buvo tvarkomas išties progresyviai, greitai persipildė miestietiško gyvenimo ypatybių. Gal todėl jau 1939 metais miesto savivaldybė A. Panemunės kurortu nebelaikė, panaikino ir kai kurias rinkliavas. Galima manyti, kad taip nutiko dėl to, jog nemaža dalis labiau pasiturinčių kauniečių triukšmingą gyvenimą Kaune iškeitė įsigydami nuolatinį būstą atokesniuose rajonuose, tarp jų ir šiame kurorte. A. Panemunė pamažu tapo integralia miesto dalimi, prabangesniu sostinės gyvenamuoju rajonu, kuriame nebeliko dominuojančio kurortinio veido. Todėl XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje tarp ramesnio poilsio ieškančių kauniečių pamėgtos Kačerginės, Kulautuvos ir Lampėdžių vasarvietės užėmė svarbią poziciją.

Vos keli istoriniai A. Panemunės kurorto fragmentai byloja apie labai spalvingą šios vietos praeitį, ne tik mūsų regiono, bet ir visos Lietuvos kontekste, vertą pažinti giliau. Artėjant šiltajam atostogų laikui plačiau susipažinti su Panemunės kurortiškumą menančiomis istorinėmis vietomis ir pastatais galite keliaudami šiuo maršrutu: http://marsrutai.autc.lt/lt/marsrutas/12. Galbūt čia atrasite ir dar daugiau, ko nespėjo sunaikinti laikas ir paslėpti žmonių užmarštis.

Teksto autorė Viltė Migonytė-Petrulienė
Tekstas publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2016 m. liepos nr.

„Kaunas 2022“ skelbia apie platformos „Modernizmas ateičiai“ startą
Kiekviena karta iš naujo apmąsto ir naujai priima savo paveldą. Tačiau panašu, kad mes, XXI a. pradžios kauniečiai, pretenduojame...
Atnaujintuose A. ir P. Galaunių namuose – tarpukario interjerus pristatanti paroda
Pasitinkant valstybės šimtmetį, A. ir P. Galaunių namai kviečia užsukusius pasinerti į svaigų, „džiazuojantį“ tarpukario kasdienybės ritmą, dalytis žiniomis,...
Mėnesio tema. Optimistinis eksportas
2018 m. Lietuvos šimtmečio proga modernistinė Kauno architektūra drąsiai peržengs geografines, fizines ir mentalines Kauno ribas. Kilnojamoji paroda „Optimizmo...
Naujas miesto suvenyras primena apie žymiausią iš Kauno kilusį menininką
Kaip manote, kas yra žymiausias visų laikų kaunietis? Susiaurinus klausimą iki meno ir kultūros srities nedaug konkurentų turėtų Jurgis...
„Kaunas 2022“ skelbia apie platformos „Modernizmas ateičiai“ startą
Kiekviena karta iš naujo apmąsto ir naujai priima savo paveldą. Tačiau panašu, kad mes, XXI a. pradžios kauniečiai, pretenduojame...
Atnaujintuose A. ir P. Galaunių namuose – tarpukario interjerus pristatanti paroda
Pasitinkant valstybės šimtmetį, A. ir P. Galaunių namai kviečia užsukusius pasinerti į svaigų, „džiazuojantį“ tarpukario kasdienybės ritmą, dalytis žiniomis,...
Mėnesio tema. Optimistinis eksportas
2018 m. Lietuvos šimtmečio proga modernistinė Kauno architektūra drąsiai peržengs geografines, fizines ir mentalines Kauno ribas. Kilnojamoji paroda „Optimizmo...
Naujas miesto suvenyras primena apie žymiausią iš Kauno kilusį menininką
Kaip manote, kas yra žymiausias visų laikų kaunietis? Susiaurinus klausimą iki meno ir kultūros srities nedaug konkurentų turėtų Jurgis...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.